Rašai, brangusis Aloyzai, kad po kelių savaičių išvažiuoji. Pats nesupranti, kaip tai galėjo įvykti: pirmiau buvai manęs pats pasisiūlyti savanoriu, o dabar, kai esi pašauktas, liūdna, baimė ima, einant į kariuomenę. Sakai, kad ypatingai trys dalykai Tau kelia nerimo. Pirmiausiai — esi labai abejingas ir neturi entuziazmo, kad eini ne į Lietuvos, bet į svetimos valstybės kariuomenę. Paskui Tave baugina kariškas gyvenimas ir galimas karas. Ne dėl to, kad bijotum kovos, kad bijotum būti sužeistas arba mirti, bet bijai pats tapti žmogžudžiu. Rašai, kad esi tokios jautrios prigimties, jog, atrodo, negalėtum net “viš-čiukiui sprando nusukti”, o kovojant gal teks daug žmonių nušauti. Trečia sunkenybė, tur būt, yra visų didžiausia, nes anas dvi paminėjai keliais sakiniais, o šitai paskyrei net du puslapiu. Tau liūdna, sunku, nežinai, kaip galėsi pernešti, turėdamas palikti savo mylimą Danguolę. Prieš penkis mėnesius su ja susidraugavai, ir tapote lyg viena siela. Neįsivaizduoji, kaip gali būti linksmas, kaip galėsi turėti energijos ir jėgų nugalėti visus kariško gyvenimo sunkumus, jos nematydamas.
Užjaučiu Tave. Norėčiau sakyti “nenusimink!”, bet žinau, kad šis žodis Tavęs nenuramins. Tu nori konkretesnių patarimų. Pasistengsiu drauge su Tavim šiek tiek paprotauti ir paieškoti būdų išrišti toms sunkenybėms.
Manau, atleisi, jei pavartosiu šiek tiek vulgarišką patarlę, kuri sako, kad žmogui viskas yra galima, tik kelnių per galvą nusiauti negalima. Prisimink šią patarlę, kai būsi perdaug nusiminęs, kai sunkenybės Tau atrodys nenugalimos ir našta nepakeliama. Gal ši patarlė Tau bent mažą šypseną veide iššauks, o tai jau būtų didelis dalykas. Taip, žmogui viskas yra galima, jis gali daug daugiau pernešti, negu pats mano. Turėsi ne vieną progą šia tiesa įsitikinti.
Na, o dabar einame prie atskirų sunkenybių. Taip, eini ne į Lietuvos kariuomenę, eini į svetimą, bet, aišku, ne į priešo. Tu gerai žinai, kad dabar yra mobilizuojami vyrai ir ginkluojama kariuomenė kovai prieš komunizmą. Tai pačiai kovai, kurią jau kelinti metai veda Lietuvos miškuose mūsų partizanai. Taigi, Tu ir Tavo broliai partizanai būsite kartu ir ginklo draugai. Kovosite toje pačioje kariuomenėje, nes eisite prieš tą patį priešą.
Ir į antrą sunkenybę atsakysiu labai trumpai. Matai, kas kita nusukti sprandą niekuo Tau nenusikaltusiam viščiukui, kas kita ginti save, savo brolius, savo artimuosius ir savo Tėvynę nuo užpuoliko ir žmogžudžio.
Penktasis Dievo įsakymas liepia nežudyti. Krikščioniškoji moralė aiškina, kad, norint užlaikyti šį įsakymą, reikia gerbti ne tik kito, bet ir savo gyvybę. Būtų didelis nusikaltimas prieš penktą Dievo įsakymą atimti gyvybę sau arba kitiems. Dievo duotą gyvybę mes turime saugoti ir ginti nuo neteisingų pasikėsintojų. Ją ginti turime visomis jėgomis ir visais būdais. Jei kitos išeities nėra, galima nužudyti ir užpuoliką, norint apsaugoti savo ar kito, neteisingai užpulto, gyvybę.
Teisingame kare (o kas gali abejoti karo prieš komunizmą teisingumu?) priešas yra užpuolikas, jis neteisingai kėsinasi išplėšti atskirų žmonių ir ištisų tautų gyvybę. Taigi, ne tik galima, bet ir reikia nuo jo gintis, pavartojant ginklą, jei kitos išeities nėra. Todėl šauti į priešą nėra nusikaltimas penktam Dievo įsakymui, o to įsakymo laikymas. Žinoma, jei kas, pasinaudodamas karu, žiauriai elgtųsi su nekaltais žmonėmis, žudytų civilinius gyventojus ir į nelaisvę paimtus, visai nepavojingus priešo karius, čia būtų žmogžudystė. Kartais gali būti tokių atvejų, kur paprastam kareiviui yra sunku susiorientuoti ir aiškiai žinoti, ar čia galima šauti ar ne. Tokiais atvejais teisingame kare reikia klausyti viršininkų. Jie geriau viską žino, todėl ir už tuos veiksmus bus atsakingi.
Atsakyti į trečią sunkenybę jau nėra taip lengva, nes širdies dalykuose protauti ne visuomet sekasi. Sakai, jog Tau kartais atrodo, kad esi nenormalus. Nors savo mamytę, tėvelį, broliukus ir sesutes labai myli, numanai, kad su jais skirtis bus be galo sunku, juos palikti bus labai gaila, bet kai pagalvoji apie Danguolę... Ši meilė Tau atrodo visai kitokia; nesakai, kad didesnė už mamos, bet kitokia. Tas gailesis taip pat visai kitoks. Nemanytum, kad didesnis, bet daug labiau jis Tave kankina. Ar tai yra naturalu?
Taip, mielas Aloyzai, tai yra visiškai naturalu, čia nėra jokio nenormalumo. Namai, šeima ir visa kita Tau yra tikrai labai brangu. Bet Tau nėra skirta čia amžinai gyventi. Juk ir paukščiukai užauga lizde, motinos maitinami, saugojami, bet, žiūrėk, ateina laikas, ir jie pakilę išskrenda. Išskrenda sukti savo lizdelio. Jau pačioje Biblijos pradžioje yra parašyta, kad kai Dievas, sutvėręs Ievą, atvedė ją prie Adomo, šis, paties Dievo įkvėptas, pasakė, kad žmogus dėl moters paliks net savo tėvus ir taip ją pamils, kad bus du viename kūne.
Pagaliau manai, kad namo vieną kartą grįši, tėvus ar namiškius taip pat dar tikiesi surasti, bet ar dar surasi tą meilę?... Ar ji išliks gyva, nepasikeitus per tuos atsiskyrimo metus? Tai yra Tave varginantieji ir kankinantieji klausimai. Taip, į juos atsakyti nelengva. Bet... turėk vilties! Juk nesi pranašas — ateities neatspėsi. Atsiskyrimo metai gali tą meilę užmušti, bet gali ją ir dar labiau padidinti. Tau ir jai yra skaudu skirtis, bet skausmuose judviejų nekalta ir gal dar šiek tiek vaikiška meilė labiau subręs. “Nėra didesnio skausmo — už meilėj kilusį; nėra didesnės meilės — už skausmuose subrendusią”, sako poetas.
Klausi patarimo, ar nevertėtų kaip nors labiau juridiškai su ja susirišti: susižieduoti arba gal net ir susituokti, prieš vykstant į kariuomenę. Nepatarčiau. Juridiški ryšiai meilės neapsaugos, tik gali vienam ir kitam ateity daug pakenkti. Judviejų draugystė dar visai nesena, į vienas kitą gal dar truputį poetiškai žiūrit, dabar ateina kitoks laikas, rimtesni bandymai. Ar šiuos bandymus abudu išlaikysite, negali žinoti nei Tu, nei ji, nei aš.
Vyriškai atsisveikink su ja. Be abejo, Tu prižadėsi neužmirti jos, o ji Tavęs. Pažadėsite vienas kitam ištkimybę. Gerai. Bet kitokių ryšių nereikia. Tebūna judviejų kelias laisvas, neužverstas ir neužtvertas kliūtimis, tada ir judviejų meilė laisviau ir natūraliau vystysis, bujos, bręs ir pakryps į vieną ar kitą judviem palankesnę pusę.
Džiaugiuosi, kad esi religingas, kad dažnai į varginančius klausimus atsakymo ieškai pas Tą, kuris negali klysti nei kitų suklaidinti, kuris Tave myli labiau, negu kuris nors kitas. Mylėk ir Tu Jį labiau už visus. Su Juo niekados nesiskirsi, jei pats to nenorėsi. Jis lydės Tave visur. Pasitikėk Juo, pavesk Jam savo karišką gyvenimą, savo tėvus, brolius, seseris, visą savo ateitį, o taip pat ir savo Danguolę ir tą nekaltą gražią judviejų meilę. Jis sutvarkys viską taip, kaip judviem bus geriau.
Kariuomenėj sutiksi daug įvairių draugų. Vieni jų bus tikri draugai, kiti tik kolegos. Vieni Tau galės daug padėti, kiti kenks, bus pavojingi. Bet, nežiūrint visų pavojų, turi išlaikyti savo sąžinę nesuteptą, savo širdį tyrą, kokią prižadėjai ir kokios nori Danguolė. Junkis su Lietuvos partizanais ne tik į bendrą kovą, bet ir į bendrą maldą, kurią, iš Lietuvos atbėgusiųjų pasakojimu, jie kalba kas vakarą:
Dievas neapleidžia smilgos palaužtos
Ir benamio paukščio ištikto audros.
Neapleis ir mūsų tėviškės mielos —
Čia Marijos žemė ir vaikai mes jos.
Jis neapleis nei Tavęs nei Tavo Danguolės, bet visus tėviškai globos ir ves pas save geriausiu keliu.
Palydėsiu Tave malda, dažnai atsiminsiu prie altoriaus, bet ir Tu kartais kokią maldelę sumesk už mane.
Tau visuomet nuoširdus
Juozas Vaišnys, S. J.