(Tremties vaizdelis)

 
     Viešpatie Dieve, tos dienos ilgesnės už amžinybę, — galvoja bobulė sukinėdamosi po kambarį. Jis skurdus. Vienas langas šiaurinėje namo pusėje, viduje dvi geležinės lovos, užtiestos kareiviškomis antklodėmis. Kampe žėruoja elektrinė plytelė, bet ant jos niekas neverda. Ant sienos kabo apdulkėjęs keptuvas ir ant stalelio stovi kelios amerikietiškos konservų dėžės su vandeniu. Tai visas kambario inventorius. Jame gyvena jos duktė ir išdykėliai Jonukas su Petriuku. Jų tėvelis bolševikų išvežtas į Sibirą.
 
     Skurdu ir liūdna senelei, Lietuvoje buvusiai turtingai ūkininkei, tvarkant tremties kampelį. Ji, nors jau treti metai svetur, rodos, nė vienai minutei neužmiršta nei savo tėviškės nei žento, rusų išvežto. Bet už vis labiau jos širdį kankina sūnus, Lietuvoje partizanu likęs. Su kuo ji tik pradeda kalbą, visuomet pasakoja, kaip jos senatvės paguoda, jauniausiasis sūnus Vytautas, su šautuvu ant pečių pro vartus juos išlydėjo, tardamas rimtu beveik grasinančiu balsu: “Dabar skubėkit į vakarus! Išmaudę bolševikus ugnyje, mes jūsų lauksim. Iki pasimatymo!” Kiek tai ašarų kaštuoja bobulei! Ji verkė išvažiuodama, ji negali susilaikyti neverkus, apie tai kitiems pasakodama ir net viena apie tai galvodama.
 
     Vakar bobulė ilgai negalėjo užmigti, nes šoniniame kambaryje, atskirtame tik plona, plyšiuota lentų sienele, gyvena girtuokliai “kazirninkai”, kurie dažniausiai tik paryčiu nurimsta. O pasakyk tu jiems ką nors, tai išjuoks, iškolios. Kas tik to seno žmogaus neniekina!... Todėl ir tyli bobulė: geriau jau kentėti, geriau visokį kartumėlį giliai širdin paskandinti. Juk ji bedugnė, kaip džiaugsmas, taip lygiai ir skausmas...
 
     Švintant, kai dar visi miegojo giliausiu miegu, bobulė jau buvo atsikėlus. Šiandien sekmadienis, ir ji norėjo prieiti išpažinties. “Šiandien bus daugiau žmonių, nes misijonierius atvažiavęs, reikia anksčiau nueiti” — galvojo ji.
 
     Bažnyčioj bobulė pasivilgo kaktą švęstu vandeniu ir atsiklaupusi persižegnoja. Bet melstis nesiseka: galvoje ūžia, širdyje darosi pikta. Ji beveik pradeda verkti: “Visi mus paliko — ir Dievas ir žmonės”... Bet tuoj susigriebia, kad blogai galvoja. Juk Dievas, kuris leidžia šviesti saulei ir lyti lietui ne tik geriems, bet ir blogiems, kurio Apvaizda lydi ir ropojančius vabalėlius, negali palikti savo žmogaus... Giliomis jos veido raukšlėmis nusirita stambios ašaros.
 
     Tikrai sugraudinta širdimi ji prieina prie klausyklos:
 
     —    Tegul bus pagarbintas...
 
     —    Per amžius...
 
     —    Dvasiškas tėveli, per šią savaitę sugriešijau: buvau pikta, nekantri... maldoje išsiblaškius... ant Dievo rūgojau...
     Klebonas žinodavo, kad bobulė nors ir pykdavo, bet iš tikrųjų niekuomet nesupykdavo; kad jos išsiblaškymai būdavo iš nuovargio ir todėl nenuodėmingi; kad jos “rūgojimai” vos tik tapdavo pastebėti, tuoj gailesčio ašaros užkirsdavo jiems kelią. Todėl jis dažniausiai bobulei vien tik palaiminimą suteikdavo — nebuvo ko išrišti.
 
     Bet šį kartą klausykloje sėdėjo nepažįstamas kunigas, todėl bobulei reikėjo atsakyti į klausimus:
 
     — Tai kodėl pyksti, motin? Tiek metų išgyvenai ir kantrybės neišmokai?
 
     —    Kad Jonukas su Petriuku nuolat vis valgyt prašo. Kai neduodu, pyksta. O nėra ko jiems pakišti. Kai kada juodu susikimba, reikia skirti. Neiškenčiu neapkūlus. Ir taip per kiaurą dienelę. Duktė pareina iš darbo tik vakare.
 
     —    Bet nesiplūsti, nesikeiki?
 
     —    Ką jau čia, tėveli!... Aš tik sakau, kad jie būtų geri.
 
     —    O kodėl murmi ant Dievo? Ar nesupranti, kad jeigu Dievas kentėjo ir mirė už mus, tai mes Jam esame brangesni ir už Jo gyvybę ir Jis negali mumis nesirūpinti?
 
     —    Taip aš ir galvoju. Ale, kunigėli, kad taip sunku. Dar pirma tai bent bažnyčioje galėdavai nurimti. Dabar ateini tai nė paklūpoti, nė susikaupti, galva svaigsta. Tai aš sakau: Viešpatie, kodėl mus apleidai? Bet paskiau graudu darosi, kad taip pasakiau.
 
     —    O pirma ar galėdavai melstis ?
 
     —    Kad ir visą dieną.
 
     —    Tai kasgi dabar pasidarė? Ar pavalgyti turite? — pagalvojęs pridėjo kunigas
 
     —    Nelabai. Duktė dirba, bet kad negalima gaut pirkti. Į kaimą neinam, nes vokiškai nemokam. Amerikoj giminių neturim, tai niekas nieko nesiunčia. Turim tik tiek, kiek iš katilo gaunam. Bet kad ta sriuba tokia skysta. Kai vaikams nėr ko pakišti, tai kartais ir duonos trūksta...
 
     Kunigas pats susigraudino, išgirdęs bobulės “nuodėmes”:
 
     —    Nusiramink, motin ! Žmogus negali nusidėti, kol jis nenori nusidėti ir kol jis jaučia tik pagundas, bet joms nepasiduoda. Dievas mus globoja ir veda savo keliais. Tais pačiais, kuriais Jis pats ėjo per šią žemę. Jis nori mūsų vargus padaryti savo garbės brangenybėmis, kurias mes rasime, nuėję pas Jį. Paaukok savo vargą už vargšus nusidėjėlius, kurie savo netikėjime akli, patys sau kasa duobę ir eina į ją dideliu, be vilties, vargo keliu.
 
     Kai bobulė grįžo namo. ankstyvo pavasario saulėje jau skendo visas miestelis. Ji buvo nusiraminus ir tvirtai, kaip niekuomet, pasiryžusi: sudėt tremties gyvenimo auką ant to paties altoriaus, ant kurio Kristus save paaukojo ir kentėti dėl to paties tikslo, dėl kurio Jis kentėjo ir mirė — kad nusidėjėliai nepražūtų, bet atsiverstų ir gyventų.
 
     Ant stalo jau garavo skardinėj dėželėj duktės parnešta kava, prasta, miežinė, ne-baltyta ir nesaldyta. Kiekvienam buvo padėta po gabalėlį duonos. Jonukas su Petriuku šiandien buvo linksmi. Jųdviejų riekutes mamytė buvo taukais patepusi. Taip buvo atžymimas sekmadienis. Jie tuoj eis į bažnyčią, kur per sumą gražiai lietuviškai gieda ir vargonuoja.
 
     Bobulė suvalgė savo duoną ir išgėrė puodelį kavos viena, kai visi buvo išėję į bažnyčią, galvodama apie girdėtą pamokslą, kaip Viešpats, kalbėdamas su nusidėjėle samariete, nors būdamas ištroškęs ir prie šulinio — negėrė; nors buvo labai išalkęs, atnešto apaštalų maisto nevalgė. Kunigas sakė, kad tai darė už mus atgailaudamas. Man atrodo, galvojo ji, kad už tą samarietę, nes norėjo ją atversti. Jei norim sekti Viešpatį, privalom ir mes tai daryti.
 
     Bobulei linksma pasidarė širdyje ir šviesiau akyse. Jos vargas neveltui! Šventadienio tyloje ji taip aiškiai pajuto, kad nepaprastu greitumu artėja pilnos vilčių dienos ir bandymai baigiasi...
 
     Ji jau norėjo numigti, bet už sienos pakilo keiksmai. Priešpiečiais ėmė busti viengungiai. Vakar jie — galvojo bobulė — tiek pragėrė, kad visą mėnesį būtų galima išlaikyti badaujančią gausią šeimą. Kokie žmonės tie girtuokliai!
 
     Bobulė ėmė kalbėti už juos rožančių. Ji buvo rami, pilna vilties, iš jos širdies sklido tiek daug meilės, kad ji apėmė ne tik už sienos besiplūstančius vyrus, bet nuplaukė, nuliūliavo ten toli, už Lietuvos, už kovojančio jos sūnaus, iki didžiausio žmogžudžio — Stalino...
 
K. Vabalkšnis