(Istorinis apsakymėlis)
Į Jeruzalės šventyklą įėjo išbalęs, išvargęs, ilgais plaukais ir juoda barzda vyras. Tamsioje kertėje jis atsiklaupė ir sukniubo. Jei kas būtų jį pastebėjęs, būtų suabejojęs — ar iš nuovargio ar iš susikrimtimo.
Tai buvo didysis persekiotojas Saulius. Po to, kai jis akis akin susidūrė su Persekiojamuoju, buvo praėję keleri metai. Jis buvo tapęs nauju žmogumi, bet taip pat ir nauju persekiojamuoju.
— Viešpatie, — tarė jis beribiame savo sielvarte, — jei galima, norėčiau aš, mažiausias visų Tavo tarnų, amžiais būtį nuo Tavęs atskirtas, kad tik jie būtų Tau laimėti, kad tik jie Tave pažintų...
Taip jis, veidu pasviręs iki žemės, ilgai meldėsi, vis siūlydamasis būti pasmerktu savo tautiečių vietoje. Jis buvo tikras Izraelio sūnus, mylėjo savo tautą ir savuosius visa aistringa pietiečio širdimi-.
Po įtemptos maldos, aprimus sielos audrai ir sielvartui, giliai širdies tyloje jis aiškiai išgirdo Dievo žodžius: “Netikės. Nepriims. Nepažins iki pasaulio pabaigos. Eik pas pagonis, laimėk jų tautas. Viskas turi būti nauja...”
Saulius atsistojo, nuo viršaus iki apačios perplėšė savo apsiaustą ir išėjo iš šventyklos. Kieme, kur buvo susirinkusi nerami žydų minia, ir kur rabinai mokydavo, pakopęs ant kalbėtojams skirto paaukštinimo, visus perviršydamas, pradėjo kalbėti: “Mes laukėme didžiojo Dievo pažado savo tėvams. Mūsų dienose jis išsipildė. Bet jūs Dievo Siųstąjį užmušėte, pakabinę ant kryžiaus, ir Jo kraujas krito ant jūsų ir ant jūsų vaikų ne išganymui, bet pasmerkimui. Jūs tapote pranašų žudikų sekėjai. Jūs užkietėjote savo širdimi ir nepriėmėte To, apie kurį kalbėjo pranašai ir kurio laukė mūsų tauta. Todėl jūs būsite pasmerkti, kaip ir jūsų tėvai- Kodėl netikėjote Teisiojo darbams? Kodėl netikite mūsų liudijimams, kad Jis kėlės iš mirties? Nejaugi, broliai, aš būčiau kvailas ir nežinočiau, ką liudiju? Gerai, daugiau aš jums nekalbėsiu. Aš einu pas pagonis!”
Dar nespėjo baigti paskutiniųjų žodžių, kai prazvimbė akmuo pro jo galvą ir, atsimušęs į sieną, sužeidė vieną klausytoją. Kilo baisus triukšmas. Visi puolė sulaikyti nazariečio sektanto. Tačiau perdaug aistringos pastangos kaip tik buvo nepasisekimo priežastis. Kilus dideliam susigrūdimui, kalbėtojas pasitraukė į šventyklą ir iš čia draugo rabino padedamas į esantį už šventyklos kolonų kambarėlį. Po kelių valandų, kai įvykis buvo užmirštas, pasikeitęs perplėštą apsiaustą, nusiskutęs barzdą ir apsikirpęs plaukus, niekeno nepastebėtas paliko šventyklą ir Jeruzalę.
Savo tautiečių atmestas, Saulius išėjo į pasaulį, pasivadino Paulium ir, kaip išrinktasis Kristaus indas, nešė gyvenimo šviesą, rodė išganymo kelią ir girdė ištroškusius tiesos amžinojo gyvenimo vandeniu. Ir akmenimis daužytas, ir rykštėmis plaktas, ir laivų sudužimus iškentėjęs, visur priešų persekiojamas, išduodamas netikrų draugų, iš mažiausiojo brolių tarpe buvo tapęs dvasios milžinas.
Romoje, tamsiame ir drėgname požemyje, sukaustytas geležinėmis grandinėmis, ant suplėkusių šiaudų gniūžtės gulėjo “Kristaus belaisvis apaštalas Paulius. Didįjį širdies sopulį dėl savo tautiečių apakimo, kaip sunkiausią gyvenimo kryžių, jis nešiojo visuose savo gyvenimo keliuose, bet niekuomet tas kryžius nebuvo toks sunkus, toks slegiantis, kaip čia — vienatvėj ir apleidime.
Švito. Miestas gyvėjo. Su kylančia ugnine saule budo, kaito ir virė judrus miesto gyvenimas. Niūrioje kalėjimo šviesoje, kuri nuo nakties skyrėsi tik savo blankumu, įsiveržė laibas saulės spindulys. Jis trumpam laikui kiekvieną rytą aplankydavo kalinį. Šį rytą įsiveržęs, pataikė tiesiai kaliniui į veidą. Jis buvo užsimerkęs. Gulėdamas ant nugaros, prie dviejų sienų prirakintas geležinėmis grandinėmis rankas jis laikė ištiesęs kryžiumi.
Pajutęs ant veido spindulį, pravėrė akis. Ne iš miego pakirdo. Visą naktį buvo meldęsis. Tai buvo nepaprasta naktis. Baisūs ir ryškūs vaizdai bėgo ir keitėsi prieš jo akis. Kokia baisi Jeruzalės ir visos tautos nelaimė! Storos, apdegusios sugriautos šventyklos sienos... Pro jas slenka, jas mina visa virtinė amžių... Kiek jų buvo, jis negalėjo net suskaityti. Prislėgtomis širdimis prie jų artinasi žydai, rašo ženklus, rauda savo liūdnas raudas. Bet jų balsas, lyg tyruose šaukiančiųjų. Jie užsikimšę ausis Dievo balsui, todėl Dievas jų negirdi... A, Jeruzale, šventoji Jeruzale!... Jis matė ją sugriautą, sulygintą su žeme. Šventojo miesto griuvėsiuose pamažu kilo pagonių šventnamiai, paskiau kažkoki puikūs bokštai su pusmėnuliais. O, šventoji Dievo tauta, kam palikai savo Viešpatį?... Štai iš tamsa apsuptos Jeruzalės bėga žydų būriai. Jie pilni nusivylimo, rūškanoti kelia į dangų kumščius, apsėsti baisių netikėjimo dvasių. Iš jų širdžių, kupinų keršto, neapykantos ir netikėjimo, liejas baisūs nuodai į bendruomenes ir tautas. O žmonės, apnuodytomis širdimis ir praradę tikėjimą, grįžtasi prieš juos pačius, ir Jeruzalės suspaudimo sunkumas naikina paklydusiuosius. Kerštas ir neapykanta braidžioja po kruviną žemę...
Spinduliui vis labiau kaitinant į veidą, jis atsisėda. Tai, ką Kristus sakė, įvyks. Ak, kodėl tu nepažinai savo aplankymo meto? Jei ne šie pančiai, jis eitų, bėgte bėgtų į Jeruzalę. Bet kas iš to?... Dėl jos pranašai raudojo, dėl jos Kristus verkė, kas jai Pauliaus ašaros?... Viskas veltui! Dieve, kas gali suprasti žmogaus valios paslaptis, kas ištirs Tavo stebuklingus kelius?...
Galva svaigo iš nuovargio. Nuleido ją ant sulenktų kelių. Tačiau minčių spiečiai nedavė ramybės. “Kas buvo galima daugiau padaryti? Jei Dievas negalėjo, kaip aš galėčiau?... Jeruzale, Jeruzale!” — kartojo kalinys ir jautė, kaip širdis lyg alpsta iš skausmo.
Maldoje siela rimo ir skaidrėjo. “Didžiausias dalykas — Dievo valia. Vargas ne veltui. Mūsų skausmu lyg trąšomis pasinaudojo naujosios Jeruzalės daigai. Bažnyčia auga visame pasaulyje. Narsiai kovojau gerą kovą, baigiu savo kelią. Kristaus vainikas arti. Viešpatie, nesuprantami, bet palaiminti Tavo keliai... Tu geriau žinai, ko mums reikia. Jei nori, kad šiose grandinėse likčiau iki pasaulio pabaigos, štai esu!...”
Besimelsdamas ėmė justi, kaip nauja šviesa apima jo protą. Toli, toli, amžių gale paguoda grįš žydų tautai —- ji pažins ir atras savo Mesiją. Jis nusiramino ir vėl atsigulė. Atrodė, galės truputį užmigti. Bet kaip tik tuo metu sužvangėjo raktas geležinėse duryse. Jos plačiai atsivėrė, ir kalinį apakino stipri šviesa.
— Štai dekretas, — tarė vienas įėjusių, — tu šiandien dar prieš pietus turi būti kalaviju nukirsdintas.
— Palaimintas Viešpats, mūsų tėvų Dievas ! — nušvitusiu veidu atsistodamas tarė kalinys.
K. Vabalkšnis