To vardo knygos autorius, Dale Carnegie, yra vienas žymiausių asmenų suaugusių švietimo srity Jungt. Valstybėse. Per paskutiniuosius 33 metus 50.000 prekybininkų ir kitų profesijų žmonių — tarp jų nevienas žinomų visame krašte — yra perėję jo efektyvios kalbos ir santykiavimo su žmonėmis kursus New Yorke: vidutiniai po pusantro tūkstančio kasmet! Daugybė padėkos laiškų kalba apie stebėtinus rezultatus. P. Carnegie maloniai sutiko, kad “Laiškų Lietuviams” skaitytojai būtų supažindinti su jo įdomiu gyvenimu ir dar įdomesniu institutu. Knyga “How to Win Friends and Influence People” panaudota, leidyklai Simon ond Schuster, Inc. sutikus.
 
M o k y k l o j e
 
      Dale Carnegie gimė ūkininko šeimoje, Misouri valstybėje. Dėl tėvų neturto vaikinui teko kasdien tris mylias joti į kolegiją ir namie melžti karves. Mokykloje nutarė laimėti iškalbos varžybas. Ištisi mėnesiai buvo paskirti jom pasirengti. Dale lavinosi sakyti savo kalbas, sėdėdamas balne pakeliui į mokyklą ir melždamas karves. Nežiūrint viso to kruopštumo ir pasirengimo, varžybos atnešė pralaimėjimą po pralaimėjimo. Jaunuoliui tai buvo skaudus smūgis; buvo begalvojęs net nusižudyti. Tačiau netikėtai visa pasikeitė: Dale pradėjo laimėti kiekvienose varžybose. Kiti studentai, paprašę jo pagalbos ir patarimo, irgi pradėjo išeiti laimėtojais-
 
I š ė j u s   į   g y v e n i m ą
 
      Negalėdamas reikiamai baigti kolegijos, Dale išėjo ieškoti uždarbio. Pradžioje buvo Armour ir Co. agentu, pardavinėdamas firmos gaminius, vėliau važinėjo iš miesto į miestą artistu, paskui vėl vertėsi kaip sunkvežimių pardavimo bendrovės agentas. Tačiau toks gyvenimas jam nebuvo mielas. Dar būdamas studentu, svajojo būti rašytoju. Metęs visa kita į šalį, nutarė dienomis rašyti, užsidirbdamas pragyvenimą, kaip mokytojas vakariniuose kursuose. Tačiau ką tuose kursuose dėstyti?
 
S t e b ė t i n i   r e z u l t a t a i
 
      Peržvelgęs savo studijas kolegijoje, pamatė, jog įgyta praktika, ruošiantis viešos kalbos varžyboms, buvo davusi daug daugiau pasitikėjimo, drąsos ir pasisekimo jo vėlesniame gyvenime, negu visi kiti studijuoti dalykai kartu. Kreipėsi tad į Y.M. C.A.’os vedamas mokyklas New Yorke, pasisiūlydamas duoti viešo kalbėjimo kursus prekybininkams. Bet mokyklų vadovybė nemanė, kad iš tokių kursų daug kas išeitų; jie patys buvo bandę panašų dalyką organizuoti, tačiau be žymesnio pasisekimo. Y.M.C.A.’i nesutikus duoti net dviejų dolerių už vakarą, Carnegie pradėjo kursus vien už atlyginimą, kuris vadovybei liks, atskaičius visas kitas išlaidas. Ir štai po trijų metų minėtų mokyklų vadovybė buvo bemokanti 30 dolerių už kiekvieną vakarą! Dale Carnegie netrukus išgarsėjo ir buvo kviečiamas į kitus miestus Amerikoje, vėliau net į Londoną ir Paryžių.
 
I š   k u r  t a s   p a s i s e k i m a s ?
 
      Į tai geriausiai gali atsakyti prieš kurį laiką Čikagos universiteto ir Y.M.C.A’os mokyklų surengtas apklausinėjimas. Šimtams įvairiausių suaugusių žmonių buvo pastatyti iš anksto kruopščiai paruošti klausimai, norint sužinoti, kuo jie labiausiai domisi ir ką norėtų, aplinkybėms leidus, studijuoti. Apklausinėjimas tęsėsi dvejus metus ir kaštavo 25.000 dol. Rezultatai: pirmoje vietoje — sveikata, antroje — santykiavimas su žmonėmis: kaip laimėti kitus savo galvosenai, kaip patraukti kitų dėmesį, kaip būti įtakingam ir t.t. Tai matydamas, apklausinėjimo komitetas nutarė tam dalykui, kuriuo žmonės taip domisi, suorganizuoti kursus. Tačiau perėję geriausias krašto bibliotekas, negalėjo rasti nė vienos knygos, kurią būtų galėję panaudoti, kaip vadovą. Per šimtmečius buvo ištisos lentynos prirašytos lotynų k. gramatikų, aukštosios matematikos vadovėlių ir t.t., tačiau apie santykiavimą su žmonėmis kasdieniniame gyvenime nebuvo parašyta nė vienos tinkamos knygos!
 
      Dale žinojo iš patyrimo, jog tai buvo tiesa. Neradęs praktiško vadovo savo kursams, jis pats nutarė tokį parašyti. Ne sukurti naują teoriją, bet surinkti, ką amžiams bėgant žmonės yra patyrę apie draugų laimėjimą ir įtaką kitiems. Jis pats su samdytu specialistu panašiam tyrinėjimui ištisus mėnesius rausėsi bibliotekose po garsių psichologų veikalus, žymių žmonių biografijas, pradedant Cezariu ir baigiant Edisonu; peržiūrėjo eilę straipsnių atitinkamuose žurnaluose. Buvo aplankyti tokie vyrai kaip F. D. Rooseveltas ir Marconi, nesigailėta nei laiko nei pinigo.
 
Į d o m i   l a b o r a t o r i j a
 
      Iš šios surinktos medžiagos Carnegie parašė trumpą paskaitą, kurią naudojo iš metų į metus savo kursuose. Po paskaitos jis liepdavo klausytojams grįžti prie savo užsiėmimų, bandyti elgtis pagal paskaitoje girdėtus principus ir pavyzdžius ir, po kurio laiko grįžus, viešai klasėje papasakoti savo patyrimus. Ir tie žmonės — vyrai ir moterys —- nepaprastai sudominti tokia laboratorija, bandydavo pritaikinti duotas taisykles savo kasdieninėje aplinkumoje ir jau po keletos dienų galėdavo kursuose pasakoti apie visai nelauktus rezultatus. Štai pora pavyzdžių:
 
C o n n e c t i c u t o   a d v o k a t a s
 
      Carnegie tarp kitko duoda šešias taisykles, jei kas nori būti kitų mėgiamas. Viena iš jų — leisk kitam pamatyti, kad jį įvertini. Taip vienas Connecticuto advokatas, neseniai pradėjęs lankyti kursus, nuvyko į Long Island aplankyti pažįstamų. Žmona išėjo pas kitus saviškius, palikdama jį vieną su senyva teta. Advokatas po poros dienų turėjo klasėje papasakoti apie savo patyrimus su kitų įvertinimu. Nutarė tad išbandyti su ta sena teta.
 
      —    Tamstos namai statyti 1890 metais, jei gerai pamenu, — paklausė.
 
      —    Taip, lygiai 1890.
 
      —    Jie man primena namus, kuriuose gimiau. Tikrai gražūs namai. Puikiai pastatyti. Erdvūs. Žinote, dabar tokių namų nebestato.
 
      —    Tikra tiesa, — sutiko senoji. — Jauniems žmonėms nūdien nerūpi gražūs namai. Visa, kas jiems imponuoja, tai mažas butas, elektrinė šaldomoji dėžė ir lakstymas automobiliais!
 
      —    Tai pasakiški namai, — tęsė teta, ir jos balsas virpėjo senų dienų prisiminimais- — Jie statyti su atsidėjimu ir meile. Mano vyras ir aš dažnai kalbėjomės ir planavome, juos statydami. Nereikėjo mudviem architekto...
 
      —    Po to, — pasakojo advokatas vėliau kursų lankytojams, —- teta aprodė man savo namus, baldus ir kitas brangenybes- Pagaliau nuvedė mane į garažą kieme. Jame stovėjo dar visai naujas automobilis.
 
      —    Mano vyras nupirko šią mašiną, trumpai prieš mirdamas. Tamsta įvertini gerus dalykus. Aš ją tamstai dovanoju.
 
      —    Bet, tetutyt, ką Jūs manot?! Aš įvertinu Jūsų duosnumą. Tačiau tokios dovanos priimti negaliu. Nesu Jums tiesioginis giminė. Tamsta, be abejo, turite artimų giminaičių, kurie norėtų gauti mašiną.
 
      —    Giminaičių ! — pasipiktinusiu balsu šūktelėjo- — Taip, aš turiu giminaičių, kurie tik ir laukia mano mirties, kad galėtų gauti automobilį. Bet jie jo negaus!
 
      —    Na, jei nenorite palikti jiems, tai galite gera kaina parduoti.
 
      —    Parduoti! — senos moters balsas drebėjo. — Manot, kad aš galėčiau parduoti automobilį, man vyro nupirktą, ir matyti kaip svetimi juo iš gatvės į gatvę važinėja? Nė nesapnuoju parduoti! Jį atiduodu Tamstai ! Tamsta mokate įvertinti puikius dalykus.
 
      Advokatas negalėjo nepriimti dovanos, moters neįžeidęs. Gyvendama vienui viena savo pačios su vyru planuotuose namuose, tarp jos širdžiai brangių baldų ir kitų retenybių, ji troško trupučiuko įvertinimo, trupučio šilimos, — tačiau niekas to jai neparodė. Ir štai, atsiradus žmogui, ją supratusiam ir įvertinusiam, senoji nerado geresnės dovanos, kaip naujas automobilis!
 
N e w   Y o r k o   a k c i j ų   m a i n e i v a
 
      Carnegie tarp kitko pataria prekybininkams tokį receptą: kelioliką kartų per dieną nusišypsoti kam nors, paskui po savaitės ateiti ir papasakoti apie rezultatus. Išdavos tikrai įdomios. Štai Vilhelmo B. Steinhardto, stambaus New Yorko akcijų mainevos, laiškas:
 
      —-Esu vedęs jau aštuoniolika metų, — rašo jis, — bet per visą tą laiką retai kada nusišypsodavau savo žmonai. Visa, ką prieš išeidamas prie savo verslo rytais su ja kalbėdavau, retai teprašokdavo porą dešimčių žodžių. Nedaug tebuvo tokių paniurėlių mūsų gatvėje, kaip aš. Tamstai paprašius sekantį kartą papasakoti apie savo patyrimą su šypsojimusi, nutariau savaitę pabandyti. Taigi, kitą rytą šukuodamasis pažvelgiau veidrodyje į savo apsiniaukusį veidą ir tariau: “Viliau, šiandien tu turi nubraukti į šalį tą tavo rūkščią miną. Tau reikia nusišypsoti. Pradėk tai tuojau pat!” Sėsdamas pusryčių, šypsodamasis pasveikinau žmoną: “Labą rytą, širdute!” Tamsta buvai įspėjęs mane, jog ją toks mano elgesys, gal būt, nustebins. Žinot, žmona daug stipriau reagavo! Visa nustebusi, pradžioje buvo tiesiog be žado! Aš pasakiau, kad ateity galinti to iš manęs laukti, kaip įprasto dalyko. Dabar jau antras mėnuo, kaip kasdien laikau duotą pažadą. Tiedu mėnesiai atnešė į mudviejų namus daugiau laimės ir džiaugsmo, negu ištisi praėjusieji metai. Taip pat netrukus pastebėjau, jog kiekvienas ir man šypsojosi. Ateinančius pas mane su skundais ir kitais reikalais aš priimu dabar giedria nuotaika, šypsodamasis. Stebiuos, kad jie daug greičiau ir uoliau vykdo mano patarimus ir įsakymus. Turiu konstatuoti, jog šypsena man neša dolerius, daug dolerių kasdien.
 
N a u d i n g a   i r   į d o m i   k n y g a 
 
      Dale Carnegie pradėjo savo kursus, atspausdinęs pagrindines taisykles ant mažo lapuko. Kitą semestrą reikėjo jau didesnio lapo. Vėliau, kursantų išgyventiems pavyzdžiams daugėjant, kiekvienai taisyklei teko skirti atskirą knygutę. Galų gale buvo išleista ištisa knyga, sulaukusi nevienos naujos laidos.
 
      Knyga rekomenduotina ne vien dėl jos didelės naudos, — nesvarbu, kokia bebūtų skaitytojo profesija, — bet ir dėl įdomių, iš kasdieninio konkretaus gyvenimo paimtų pavyzdžių. Angliškai kalbą, galvodami apie dovanas įvairiomis progomis, neturėtų pamiršti ir minėtos knygos. Antraštė ir leidėjai : Dale Carnegie, How to Win Friends and Influence People. Published by Simon and Schuster, Inc. Rockefeller Center, 1230 Sixth Avenue, New York 20, N. Y.
 
A. Tamošaitis, S. J.