AGNĖ KIZIENĖ

     Esame lietuviško medžio šakos. Pavergėjas bando mūsų medį kirsti ir atskiras šakas sunaikinti. Pasilikusieji savoje žemėje sakosi pražiūrėję akis į vakarus. Prašo mūsų poetus rašyti jų mirštančiųjų krauju, prašo muzikus kurti simfonijas, kurios verktų, kurios neleistų mums akių sumerkti, prašo dailininkus nepalaidoti jų kančių savo žaižaruojančiose spalvose. O pažvelgę į mus visus, gimines ir artimuosius, mato, kaip mūsų laikas čia prabėga, o prisiminimai darosi kaskart vis blankesni. Jie sakosi, kad maldoje šaukiasi mums pagalbos, bet pastebi, kad mes jai priimti laiko nebesurandame.

     Tai perduotas mūsų brolių šauksmas Mykolo Vilties "Neparašytuose laiškuose". Jie šaukiasi maldoje pagalbos mūsų išlikimui žaliuojančiomis lietuviško medžio šakomis. Deja, kaip jie sako: "Laikas jums ten prabėgs, prisiminimai kaskart vis blankesni", nors tų lietuviško medžio šakų laisvajame pasaulyje niekas per prievartą nebando kirsti ar palaužti. Tačiau jos džiūsta. Džiūsta kartais dėl mūsų pačių nesugebėjimo ar nenorėjimo išlaikyti jas gyvas.

     Kad jos žaliuotų ir klestėtų, mes priemonių turime. Viena tokių priemonių — lietuviška parapija ir prie parapijos veikianti lietuviška mokykla mūsų atžalynui auklėti ir mokslinti. Taigi, parapija — lietuviškumo židinys, iš kurio turėtų sklisti lietuviška dvasia į parapijiečių širdis. Jeigu vyresnieji pasitenkiname vienomis kitomis lietuviškomis mišiomis bažnyčioje, tai mūsų vaikai, lanką parapijines mokyklas, iš parapijos ir mokyklos nejaučia dvelkiančio lietuviško oro, kurį kvėpuodami jie galėtų jaukiai jaustis lietuviais esą, ir tėvams nereikėtų nuolatos kovoti už lietuvišką žodį jų lūpose.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKUMO PRIEMONĖS IR KLIŪTYS MŪSŲ PARAPIJOSE

JUOZAS MASILIONIS

     Katalikų Bažnyčia savo esme yra tarptautinė. Jai neturėtų rūpėti nei lietuvybės, nei lenkybės, nei airiškumo išlaikymas, o tik tikybinių ir moralės tiesų mokymas. Tai teorija. Ir ši teorija liktų gyvenimo tiesa, jei jos skelbėjais būtų angelai, o ne žmonės, priklausą kuriai nors tautai ir kalbą kuria nors kalba. Arba kad tikybinių ir moralės tiesų skelbėjai turėtų apaštalų, gavusių Šv. Dvasią, galią: jie kalbėtų tokia kalba, kurią geriausiai moka arba kuri jiems labiausiai patinka, o klausytojai girdėtų savąja kalba. Tada nekiltų jokių problemų.

     Iš tikrųjų vaizdas visai kitoks. Tiesa, kad Katalikų Bažnyčia yra tarptautinė, skiriama visoms tautoms, betgi ir taip pat tiesa, kad ją reikia skelbti tam tikra kalba. Jei tikėjimas skelbiamas žmonių vartojama gimtąja kalba, tai jau tuo pačiu stiprinamas ir jų tautiškumas, tautinė savigarba; jei svetima kalba, jau tuo pačiu pažeminama gimtoji kalba ir iškeliama tikėjimo skelbėjo vartojama.

     Todėl praktikoje pasidaro ne Bažnyčios santykis su bet kokia tauta, o jos tarnų, jos mokslo skelbėjų santykis. Užtat tiksliau kalbėti ne apie "Bažnyčią ir lietuvybės išlaikymą", o apie "Kunigus ir lietuvybės išlaikymą".

     Beveik visų tautų literatūra prasideda religiniais raštais, religinėmis knygomis. Ne išimtis ir lietuviai. Pirmąsias knygas gamino protestantų kunigai ar dar į juos besiruošią — Mažvydas, Vilentas, Bretkūnas, katalikų — Daukša ir Širvydas. Atimk visą tą religinę literatūrą, pagamintą 16, 17 ir 18 a. kunigų, ir nebeturėsi labai vertingų lietuvių kalbos paminklų. Gerai, kad 16 a. pabaigoj ir 17 a. pradžioj turėjom šviesų žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, gerai kad 19 a. pradžioje turėjome kitą šviesų vyskupą Juozapą Arnulpą Giedraitį, kuris pats vertė Šv. Raštą į lietuvių kalbą, ragino kunigus steigti parapines mokyklas, rašyti joms vadovėlius. Geriausia, kad 19 a. viduryje turėjome vyskupu lietuvybės ąžuolą Motiejų Valančių. Jis savo pečiais atlaikė didžiausius lietuvybei pavojus.

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA IR LIETUVYBĖS IŠLAIKYMAS

     Praėjusį pavasarį Amerikos Lietuvių Mokytojų Sąjunga buvo suruošusi Čikagoje simpoziumą panagrinėti parapijų vaidmenį lietuvybės išlaikyme. Pagrindine tema "Lietuvybės išlaikymas atsinaujinančioje Bažnyčioje" kalbėjo kun. Pranas Geisčiūnas. Jo šiek tiek sutrumpinta paskaita yra šiame "L. L." numeryje. Trumpesniais pranešimais paskaitininko mintis papildė Juozas Masilionis, Agnė Kižienė ir kiti. Šių dviejų simpoziumo dalyvių mintis taip pat čia išspausdinome.

     Išklausius ir išdiskutavus minėtas paskaitas, buvo padarytos tokios išvados:

     I.    Visais mūsų tautos laikais tikėjimas buvo lietuvių stiprybės šaltinis ne tik sunkiuose gyvenimo momentuose, bet jis buvo ir tautinio išlikimo pagrindas. Ir šiais laikais tautinis bei religinis jaunosios kartos auklėjimas yra ypatingai svarbus. Jo įgyvendinimui turi būti įjungtos visos jėgos.

     II.    Tiek tautinio, tiek religinio auklėjimo teisė ir pareiga priklauso šeimai. Visi auklėjimo veiksniai, pvz. mokyklos, bažnyčia, spauda, organizacijos ir kt., turi padėti auklėti jaunąją kartą taip, kaip siekia sąmoninga, tautiniai susipratusi, lietuviška, krikščioniška šeima.

     III.    Lietuvių tauta jau ne vieną kartą patyrė kitų įvairius įtaigojimus ir mėginimus tikėjimo pagalba nutautinti lietuvius. Gyvenimo patirtis, Dievo įsakymai ir Vatikano nutarimai rodo, kad kitataučiai ar nulietuvėję dvasininkai neturi teisės vykdyti mūsų jaunosios kartos nutautinimo darbo.

     IV.    Laikome, kad sąžiningi ir pagal evangelijos mokslą veikią dvasininkai turi pareigą be jokių išsisukinėjimų mokyti lietuvių vaikus tikėjimo tiesų ir sakramentų praktikos ta kalba, kurios pageidauja lietuvių šeimos.

     V.    Šiuo atveju negalimi jokie kompromisai, bet kokie išeities iešką bėdos susitarimai laikomi nepriimtinais ir pragaištingais, pvz. dalinis vaikų paruošimas lietuviškai maldai.

Todėl susirinkimas pateikia šiuos nutarimus:

     I. Reikalaujame, kad INSTRUCTIO DE PASTORALI MIGRATORUM CURA (migrantų sielovados globos instrukcija), Popiežiaus Pauliaus VI patvirtinta 1969 m. rugpiūčio 15 d., nedelsiant būtų vykdoma visiškai ir ištisai.

Skaityti daugiau: AMERIKOS LIETUVIŲ MOKYTOJŲ SĄJUNGOS NUTARIMAI

JUOZAS PRUNSKIS

     Niekas ir niekada žmonių istorijoje nekovojo prieš religiją taip brutaliai, taip žiauriai, taip rafinuotai, panaudojant visas diktatūrinės valstybės policines priemones, įjungiant valstybinio ūkinio monopolio priespaudą ir mobilizuojant visas technikinės ir mokslinės pažangos galimybes, kaip Sovietų Sąjunga. Gal čia, šioje srityje, konkuruoja tik raudonoji Kinija, ilgiau užtęsusi egzekucijų kelią ir mažiau maskuodamasi klastinga religinės tolerancijos skraiste.

     Ir vis dėlto kaip kartais pro kietos, slegiančios uolos plyšį prasiskverbia koks žalias daigas, taip ir priešreliginio siautėjimo nualintuose Sovietų Sąjungos tyrlaukiuose tai šen tai ten pavienių gilesnės gyvenimo prasmės beieškančių žmonių ar masinio viešosios opinijos spaudimo dėka prasimuša, kad ir gležnas, religinės minties daigas.

RELIGINĖS UŽUOMINOS RAŠYTOJUOSE

     Prieš keletą mėnesių iš spaudos išėjo M. Haywardo ir W. C. Fletcherio redaguotas veikalas "Religion and the Soviet State: a Dilemma of Power" (išleido Praeger leidykla Niujorke, 200 p., $6.50). Čia rusų literatūros profesorius Queen's kolegijoje, Niujorke, Albert C. Tod duoda straipsnį tema: "Dvasiniai elementai naujoje Sovietų literatūroje". Jis pažymi, kad viešoji nuomonė ima, kad ir atsargiai, maištauti prieš partijos liniją ir jau tokia poetė, kaip Bela Achmadulina galėjo sukurti eilėraštį, vardu "Dievas", ir tas eilėraštis nėra nei ironiškas, nei piktžodžiaujantis prieš tikėjimą. Evtušenko jau galėjo rašyti apie Kristų su pagarba. Vinokurovas panaudoja pirmojo žmogaus — Adomo — sąvoką, išryškindamas jo nekaltumą ir panaudodamas tai kaip perspektyvą, padedančią suvokti Auschwitzo krematoriumų baisumą. Voznesenskis jau gali savo kūriniuose panaudoti stačiatikių maldos formas, pamaldų temas ir veiksmingai bei pagarbiai paminėti galingą nukryžiavimo vaizdą.

     Michailo Bulgakovo apysaka "Mokytojas ir Margarita," kur literatūriškai pavaizduojamas Kristaus susitikimas su Pilotu, nebuvo išspausdinta autoriui dar esant gyvam, bet ji buvo išspausdinta žurnale "Moskva" 1966 ir 1967 m.

Skaityti daugiau: RELIGINĖS PROŠVAISTĖS SOVIETŲ SĄJUNGOJE

iš tėvynės

     Čia, išeivijoje, mes sielojamės, kad lietuvių kalbos reikalai ne gerėja, bet vis blogėja. Ir nenuostabu — gyvenamojo krašto kalba daro neigiamą įtaką ne tik jaunimui, bet ir vyresniesiems. Atrodo, kad Lietuvoje turėtų būti geriau, juk ten yra gimtojo žodžio lopšys, tačiau, kaip matyti iš spaudos, ir ten tie patys vargai. Amžiais Lietuva nešusi svetimųjų uždėtą vergiją, negalėjo apsisaugoti ir nuo svetimybių, kurios nuolat brovėsi lietuvių kalbon. Tų svetimybių neįstengta nusikratyti nė per dvidešimt nepriklausomo gyvenimo metų. Dabar, vėl atėjus rusams, tos svetimybės veržte veržiasi pro visokius plyšius ir kliudo lietuvių kalbos pažangą.

     Jeigu mes, gyvendami svetimuose kraštuose, stengiamės švarinti savo kalbą (tam tikslui ir į "Laiškus Lietuviams" įvedėme "Gimtąjį žodį"), tai ir mūsų broliai tėvynėje ne mažiau šiuo reikalu sielojasi. Jau yra nemaža universitetą baigusių jaunų lituanistų, kalbos klausimais rašoma įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose, leidžiamos knygos, žodynai, bet ypač daug praktiškų patarimų duoda jau nuo 1961 m. leidžiami sąsiuviniai, pavadinti "Kalbos Kultūra". Tai yra žurnaliukas, panašus į mūsų buvusią "Gimtąją Kalbą". Šiuo leidinuku ir mes dažnai pasinaudojame, ruošdami "Gimtojo žodžio" skyrių.

     Šių metų kovo mėn. "Pergalėje" rašoma, kad neseniai pradėta kova už gražesnę ir taisyklingesnę lietuvių kalbą tęsiama toliau. "Kalbinis sąjūdis apėmęs visą respubliką. Vilniuje, Kaune, Kapsuke, Šiauliuose, Anykščiuose įsikūrusios lietuvių kalbos sekcijos su savo konsultaciniais punktais vadovauja šiam darbui. Kalbininkams aktyviai talkininkauja įvairių profesijų žmonės, ypač daug padeda studentai".

Skaityti daugiau: IR TEN TIE PATYS VARGAI

Dailininkas su žmona

     DAILININKAS LEONAS URBONAS gimė 1925 m. Zarasų apskrityje. 1946-48 m. studijavo meną Stuttgarto valstybinėje akademijoje. Dabar gyvena Sydnėjuje, Australijoje. Šis "Laiškų Lietuviams" numeris yra iliustruotas jo kūrinių nuotraukomis.

     Nuo 1964 iki 1970 m. jau jis yra suruošęs apie 15 savo individualių parodų įvairiuose Australijos miestuose, Niujorke, Čikagoje, Toronte ir kitur. 1967 m. pakviestas dalyvavo tarptautinėje iškiliųjų dailininkų parodoje ("The Thirty Five") Palm Springs, Calif. Nuo 1958 m. yra narys Contemporary Art Society of Australia ir aktyviai dalyvauja Australijos meno pasaulyje, iš statydama s savo kūrinius grupinėse parodose ir meno konkursuose.

     Už savo kūrinius, atliktus aliejaus, plastikos, pastelės ir grafikos technika, dailininkas yra laimėjęs eilę medalių, premijų bei pagyrimo lapų. L. Urbono darbų yra Australijos valstybinėje kolekcijoje, bet jų yra įsigiję ir privatūs kolekcionieriai Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Amerikoje ir Kanadoje.

KNYGOS

NIJOLĖ JANKUTĖ

 (Apie patrauklią knygutę mažiesiems)

     Nedaug išeivijoj išleidžiama knygų, todėl kiekviena nauja susilaukia dėmesio iš skaitančiųjų, kurių "gretos šiek tiek retos". Bet gal kaip tik todėl tie skaitantieji labiau reiklūs ir labiau suineresuoti.

     Žinoma, daugiausia reikalavimų statoma vaikų knygai. Ji irgi reta, kaip reti jos skaitytojai. Kodėl taip yra, atsakymą dalinai slepia tas užburtas ratas: svetimo krašto kalba vis labiau išstumia lietuviškąją iš kasdienio vartojimo, siaurindama vaiko žodyną. Menkas žodynas riboja vaiko skaitybą, kurią dažnai jam apsunkina dar ir autoriaus atitolimas nuo dabartinio vaikų pasaulio. Taigi, išeivijos lietuviukams parašyti taip, kad jie skaitytų — sunkus ir ne visiems autoriams pavykstąs menas.

     Tačiau Aloyzui Baronui pavyko. Jo "Diena prie ežero" bus mažųjų noriai skaitoma, o mažiausiųjų, mamai skaitant, mielai klausoma.

     "Diena prie ežero" — berniuko Gintarėlio, gyvenančio šio krašto didmiestyje, vienos dienos nuotykiai. Tie nuotykiai maži, kaip ir pats Gintarėlis: plaukiojimas laiveliu, gąsdinanti audra, pasimetimas paplūdimyje, žodžiu, pagal Jurgį ir kepurė. "Diena prie ežero" — labai tikra didmiesčio vaiko diena. Ji prasideda su pamėgta televizijos programa ir mamos pažadu vežtis mažąjį herojų prie ežero. Toliau — kelionė paežerėn autobusu, kasdieniai gatvių vaizdai ir garsai, pagaliau — tipingas didmiesčio paplūdimys, kur

"...ant kranto žmonės kepa,
Tepalais viens kita tepa.
Jei lapu neužsiklosi.
Tuoj nudegsi saulėj nosį!"

(24 psl.)

L. Urbonas    Iškyla

     Čia ir prasideda Gintarėlio nuotykiai, kai, netikėtai sutikto draugo tėtė pavėžina laiveliu, kuris — o kaip baisu! — sugenda. Kaip tyčia — dar baisiau! — pakyla vėjas ir bangos, ir net keli lašai nukrinta iš apsiniaukusio dangaus! Kai galų gale Gintarėlis laimingai grįžta į krantą, čia jo laukia kita staigmena: paplūdimio garsiakalbis šaukia, kad pradingo mažas berniukas. Gintarėlis baisiausiai nustemba, kai

"...sargybinis didžiulis
Capt Gintuką už peties:
—    Ar ne tu tasai berniukas.
Kurs pradingo, net baisu?
—    Aš, — atsakė Gintariukas, —
Aš nedingęs, aš esu!

(31 psl.)

Skaityti daugiau: VERTA PRALEISTI DIENĄ SU “DIENA PRIE EŽERO”

idėjos ir Žmonės

MYKOLAS ]. DRUNGA

     Ateizmo ir jį palaikančių argumentų atrėmimas visuomet buvo didelis krikščioniškųjų filosofų rūpestis. Nenuostabu, kad ne visi bandymai šia prasme buvo lygiai sėkmingi ir taikomajam objektui — bedievybei — lygiai pavojingi. Tik kartais kiek gaila, kad kai kurie silpnoki priėjimai išsilaiko ilgiau, negu to būtų verti, ir sunkina kelią efektyvesnių ir įžvalgesnių priėjimų išbandymui.

     Pvz. krikščioniškuose mąstytojuose ypač šiame šimtmety išsiplėtė toksai, mano nuomone, į tikslą nepataikantis galvojimas, kurį trumpai ir aiškiai išreiškė Anicetas Tamošaitis, S. J. (L.L., 1970 m. vasario mėn.): "Ateizmas beveik visada prasideda ne nuo proto, o nuo valios... Šią taisyklę remia svaraus kalibro autoritetas — Maritenas... Pats užaugęs be Dievo ir religijos, vėliau glaudžiai draugavęs su įvairiausių pažiūrų žmonėmis, gerai žino, apie ką kalba. Kokiu būdu, jis klausia, ateizmas gimsta žmogaus dvasioje? Neprasideda nuo kokio nors teorinio svarstymo apie Dievą. Be abejo, ateistas godžiai kreipia dėmesį į Dievą neigiančią filosofiją. Neaplenkia jis ir senos, apdėvėtos frazės, jog mokslinis apsaulio aiškinimas išmetė Dievo buvimą lauk. Tačiau ir toji filosofija, ir toji frazė yra antrinė teisinimosi priemonė, o ne pirminis žmogų nustatęs motyvas. Tą filosofiją ir frazę jis priima kaip įrodytas. Jomis tiki. Kodėl? Todėl, kad jau prieš tai yra apsisprendęs eiti į tą, o ne į kitą pusę... Taigi ateizmo bazė yra ne protas, o valia".

L. Urbonas    Ab initio

     Šitaip ar panašiai samprotauja ne tik Tamošaitis su Maritainu, bet ir daugelis (nors jokiu būdu ne visi, pvz. Lonerganas) kitų apologetų. Cituotuose žodžiuose yra tiesos ta prasme, kad iš tikrųjų esama ateistų, kurie ieško savo poziciją tvirtinančių filosofinių ar šiaip teoretinių argumentų tik po to, kai jau už savo poziciją yra tvirtai apsisprendę. Tačiau, mano manymu, nėra teisinga apibendrinančiai teigti, kad "ateizmas beveik visada prasideda ne nuo proto, o nuo valios", ar kad "ateizmo bazė yra ne protas, o valia". Ne tik neteisinga, bet ir kiek žalinga: koncentruojantis ties vieno pobūdžio ateistais, pamirštami kiti, t. y., tie, kurie nuoširdžiai įsitikinę, kad ateizmas yra racionalių argumentų išdava ir kurie nebūtų buvę ateistais, jei būtų manę, jog protu bedievybės pagrįsti negalima. Kad tokio pobūdžio ateistų iš tiesų esama, akivaizdžiai rodo filosofijos istorija.

Skaityti daugiau: KELIOS PASTABOS APIE ATEISTŲ RŪŠIS

VLADAS ŠLAITAS

GAILA

Gaila poetų.
Ypač tų,
kurie poezijoj ieško išganymo.
Lyg poezija galėtų atnešti išganymą!
Daugių daugiausia
jinai gali atnešti paguodos.
Nei daugiau, nei mažiau.
Tik paguodos.
Ypač man gaila Bodlero.
Ir Rilkės.
Piktybių gėlės ir Duino elegijos.
Kodėl gi tiek daug širdžių sutriuškina sunkūs gyvenimo ratai?
Ogi todėl,
kad nėra nieko lengvesnio,
kaip pasimest ir prarasti Dievą
(per išdidumą ir per kūno įstatymą).
Nesakykit,
kad aš šneku, lyg piemens botagėliu pliaukščiau į orą.
Nesakykit.
Nes ir aš buvau kūdikis.
Ir basakojis berniūkštis buvau.
Ir užtai aš tvirtinu,
kad ankstyvoj vaikystėj
aš turėjau mielą ir,
sakyčiau,
apčiuopiamą Dievą savo širdy.
O,
Dievulėli Tu mano!
Šitaip aš Ji vadindavau.
Ir Jisai niekados nepalikdavo man neprieinamas ir nepasiekiamas.
Tai,
kas liečia mane,
lygiai liečia visus, kurie gimė iš moteriškės.
Och,
kaip man baisiai gaila visų poetu,
kuriuos vieną po kito sutraiško gyvenimo ratai.

KADA DALELYTĖ  N E  RAŠOMA DRAUGE, IR KADA SKYRIUM?

     Vartojant neigiamąją dalelytę ne, dažnai kyla abejonės, ar ją su norimais paneigti žodžiais rašyti drauge, ar atskirai. Vienoks ar kitoks rašymas priklauso nuo to, kas norima šia neigiamąja dalelyte pasakyti. Kai kuriais atvejais ji žodį tik neigia, tarsi išjungia iš pasakytos minties, bet jo reikšmės nekeičia. Pavyzdžiui, J. Jablonskio pateiktame sakinyje Ne mokslas dabar jam rūpi dalelytė ne nepakeičia žodžio mokslas reikšmės, o tik parodo, kad kalbamajam asmeniui dabar rūpi visai kas kita, tik ne mokslas. Kitais atvejais dalelytė ne, virsdama priešdėliu, pakeičia buvusią žodžio reikšmę, pvz.: laimė — nelaimė, malonumas — nemalonumas, mažas — nemažas, toli — netoli ir t. t. Paprastai šios aplinkybės ir nusprendžia dalelytės ne rašybą: kai ji su kitu žodžiu nesudaro vienos sąvokos (naujos neigiamos sąvokos), tai rašoma skyrium, o kai ji pakeičia buvusią žodžio reikšmę ir su juo sudaro naują sąvoką reiškiantį žodį, tai ji rašoma drauge.

     Dalelytės ne rašymas drauge ar skyrium daug priklauso nuo to, kurią kalbos dalį ja neigiame. Tik pirmiausia reikia pabrėžti, kad visuomet priešpriešiniuose sakiniuose dalelytė ne su visais žodžiais yra rašoma skyrium, nes naujos neigiamos sąvokos su jais nesudaro. Pvz.: Jis ne lietuvis, bet lenkas. Jis ne išmintingas, bet kvailas. Ne tinginiauti, bet dirbti čia atėjau. Jei ne laisvu noru eisi į kariuomenę, tai būsi priverstas eiti.

L. Urbonas    Ciklas A, Nr. 304

     Paprastai dalelytė ne drauge yra rašoma su veiksmažodžiais, su jų išvestinėmis formomis (dalyviais, pusdalyviais, padalyviais), su ryškios veiksmažodinės kilmės daiktavardžiais, su būdvardžiais ir su būdvardiniais prieveiksmiais. Atskirai yra rašoma su daiktavardžiais, skaitvardžiais, įvardžiais, daiktavardiniais ir įvardiniais prieveiksmiais, prielinksniais, jungtukais. Tai yra tik bendra taisyklė, bet nemaža yra ir išimčių. Taip pat su kai kuriomis kalbos dalimis dalelytės ne rašymas nėra galutinai nusistojęs: vienur rašoma vienaip, kitur kitaip. Dėl to gal bus naudinga pažvelgti atskirai į kiekvieną kalbos dalį.

     1. Su daiktavardžiais. Paprastai su daiktavardžiais, kaip jau minėta, dalelytė ne rašoma atskirai, pvz.: Ne vėjai pūtė, ne sodai ūžė, ne lelija lingavo (liaudies daina). Čia dalelytė ne nekeičia su ja einančių žodžių reikšmės, o tiktai juos neigia. Bet kai ne eina žodžio priešdėliu, tai, be abejo, rašoma drauge. Yra tokių daiktavardžių, kurie tik su šiuo priešdėliu ir tevartojami, pvz.: nenuorama, nemokša, nerimas, nemiga, neapykanta, nebylys, neregys ir kt. Bet kai kurie priešdėliniai daiktavardžiai gali būti vartojami ir be priešdėlio, pvz.: nelaimė — laimė, nedarbas — darbas, neteisybė — teisybė, netaupumas — taupumas ir kt. Čia kartais galėtų būti rašybos neaiškumų, bet vis dėlto neturėtų būti sunku atskirti paprastą sąvokos neigi-mą nuo neigiamąją sąvoką reiškiančio žodžio, pvz.: Darbas — ne vargas, tinginystė — ne laimė (priežodis). Jam šokiai, ne darbas rūpi. Šiuose sakiniuose yra išreikštas paprastas neigimas. O štai pora sakinių, kur tie patys žodžiai su priešdėliu ne išreiškia neigiamą sąvoką: Kokia nelaimė ji ištiko! Po karo Amerikoje buvo didelis nedarbas.

Skaityti daugiau: GIMTASIS ŽODIS

PAGEIDAVIMAS KNYGŲ RECENZUOTOJAMS

     Ne kartą spaudoje teko skaityti nusiskundimų, kad lietuviška knyga vis sunkiau randa kelią į lietuvių namus, kad knygų skaitytojai vis retėja ir retėja. Kad taip yra, tai faktas, bet ar mes patys kartais to knygos kelio į šeimas nepasunkinam? Jau daug kartų buvo rašyta ir prašyta, kad knygų recenzijose būtų pažymėta knygos kaina ir kur tą knygą gauti, bet dažnai į šiuos prašymus nekreipiama dėmesio.

     Skaitydama “L. L.” vasario mėn. Danutės Bindokienės straipsnį “Knyga su apgaunančiu pavadinimu”, tiek ja susidomėjau, kad labai panorau įsigyti. Bet autorė kažkodėl teikėsi tik pažymėti, kad “knyga yra Liet. Knygos Klubo leidinys, spausdinta “Draugo” spaustuvėje 1969 m.” Ačiū už tokią “tikslią” informaciją! Pirmiausia nežinau nei Liet. Knygos klubo, nei “Draugo” adreso. Na, bet norėdama tuos adresus galėsiu surasti. Tačiau jiems teks rašyti du laiškus: pirmame užklausiu, kokia knygos kaina, o antrame ją užsisakysiu, nusiųsdama pinigus. Jie taip pat man turės parašyti vieną ar du laiškus. O kam visa to? Kam bereikalingai gaišinti laiką? Be abejo, atsiras tokių, kurie nepanorės rašyti tų laiškų su klausimais, bet visiškai pamirš apie tas knygas. Argi nebuvo galima toje recenzijoje pažymėti knygos kainos? (Bet turite žinoti, gerbiamoji ponia, kad labai dažnai ir knygų autoriai ar leidėjai nesiteikia savo knygose pažymėti kainos. Red.).

     Kitame “L. L.” numeryje vėl “pasitar-navimas” visuomenei, ypač tiems, kurie gyvena toliau nuo lietuviškųjų kolonijų. Čia taip gražiai buvo aprašyta mūsų poeto B. Brazdžionio “Poezijos pilnatis”, na, bet kur ją gauti? Žinau, redakcija atsakys, kad tai buvo paskelbta naujų knygų sąraše. Bet čia taip pat maža paslauga, nes žmonės paprastai knygomis susidomi, perskaitę jų recenzijas.

     Dovanokite, gerbiamasis Redaktoriau, kad rašau pakeltu tonu, ir labai maloniai prašau to tono nesušvelninti, nes man nusibodo lietuviškosios knygos medžioklė. Gal šį kartą rėkiant toliau girdėsis.

Įtūžusi skaitytoja iš Kanados

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Kai kuriems asmenims prašant, mūsų paskelbtas konkursas pratęstas iki liepos mėn. 30 dienos. Sakoma, kad ypač jaunimui buvo sunku suspėti iki birželio 30 d., nes buvo mokslo metų pabaiga, egzaminai ir kt. Pažiūrėsim, ar bus lengviau atostogų metu — liepos mėnesi.

     “Laiškų Lietuviams” metinė šventė šiais metais bus spalio mėn. 17 dieną Jaunimo Centre. Šių metų konkurso premijų mecenatai yra: S. Semėnienė (100 dol.), V. Kuliešius (100 dol.), S. Rudokienė (50 dol.). Tad numatytoms premijoms dar trūksta 75 dolerių.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

LIETUVIŲ ŠVIETIMAS VOKIETIJOJE. Redagavo Vincentas Liulevičius. Vaikų darželių, pradžios mokyklų, progimnazijų, gimnazijų, specialinių mokyklų ir kursų, veikusių 1944-1950 m., apžvalgos su žemėlapiu bei 252 nuotraukomis. Priede — lietuvių švietimas Austrijoje su 10 nuotraukų. Išleido Kultūrai Remti Draugija. 7026 S. Claremont Ave., Chicago, Ill. 60636. Kieti viršeliai, 640 psl., kaina nepažymėta.

MŪSŲ KRAITIS. Čikagos Kristijono Donelaičio Aukštesniosios Lituanistinės Mokyklos 1969-1970 mokslo metų moksleivių metraštis. Didelis formatas, 100 psl.

VYTURĖLIS. Čikagos Marquette Parko Lituanistinės Mokyklos mokinių metraštis.

Aloyzas Baronas. IŠDŽIŪVUSI LANKA. 18 novelių. Išleido Liet. Knygos Klubas, 4545 W. 63rd St., Chicago, Ill. 60629. Aplankas K. Veselkos. 234 psl., kaina 4.50 dol.

P. Celiešius. AR BAŽNYČIA GALI KLYSTI? 32 psl. brošiūrėlė. Išleido Vakarų Europos Lietuvių Sielovada. Kaina nepažymėta.

Gražina Krivickienė-Gustaitytė. VILNIUS LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOSE. Kalbą redagavo ir žodynėlį paruošė dr. P. Skardžius. Išleido Liet. Knygos Klubas 1970 m. Aplankas Marijos Žymantienės-Biržiškaitės. 384 psl., kaina 5 dol.

LITUANUS, Vol. 15, No. 4. Redaguoja Antanas Klimas ir Ignas K. Skrupskelis. Šiame numeryje rašoma apie “Gedimino laiškus” ir Mačernio “Vizijas”, taip pat paduotas 1954-1969 m. turinys. Adresas: Lituanus, P. O. Box 9318, Chicago, 111. 60690.