ŠEIMA
Šių metų gegužės mėn. numeryje jau esame rašę apie "Laiškų Lietuviams" redakcijos suorganizuotą simpoziumą, kuriame buvo nagrinėtas tautinio auklėjimo klausimas šeimoje, mokykloje ir organizacijose. Buvo pakviesta būrelis jaunų motinų ir mokytojų. Čia bent suglaustai pateiksime simpoziume iškeltas mintis. Diskusijose dalyvavo Ramutė Bartuškienė, Asta Kleizienė, Dana Kriaučeliūnaitė, Dana Kurkulienė, Nijolė Užubalienė, redakcijos narys šeimos reikalams Vytautas Kasniūnas ir "L. L." redaktorius. Simpoziume buvo pateikta daug klausimų, į kuriuos gauta įvairių atsakymų. Šiame rašinyje prisiminsime tuos klausimus ir atsakymus, neminėdami nei klaususiųjų, nei atsakiusiųjų pavardžių.
KAIP ILGAI LIETUVYBĖ IŠLIKS?
Klausimas: Kaip ilgai lietuvybė dar gali išsilaikyti laisvajame pasaulyje?
Atsakymas: Pirmiausia reikėtų nustatyti, kaip mes tą lietuvybės išsilaikymą suprantame. Juk gali būti įvairūs lietuvybės išlaikymo laipsniai. Ar "išsilaikiusiais" lietuviais vadinsime tik tuos, kurie kalba lietuviškai, skaito lietuvišką spaudą, dalyvauja lietuviškoje veikloje, ar ir tuos, kurie tik pasisako, kad jų tėvai ar seneliai buvę lietuviai? Atrodo, kad aktyviais, susipratusiais lietuviais ilgiau išliks tik tie, kurie bendraus su Lietuva. Jeigu nebendrausime, bet gyvensime užsidarę savo aplinkoje, tai jeigu jau ne mūsų vaikus, tai bent vaikaičius tikrai galėsime nurašyti.
S. Mercedes Bangos
Kl.: Įdomu, kaip jūs tą bendravimą su Lietuva suprantate?
Ats.: Reikėtų, kad mūsų jaunimas aplankytų Lietuvą, kad susitiktume ir pasikalbėtume su atvykstančiais iš Lietuvos pažįstamais, giminėmis, menininkais.
K L: Ar tai jūs manote, kad, pasiklausius menininko koncerto, jau bus daug pasitarnauta lietuvybės išlaikymui?
Ats.: Ne tik koncerto pasiklausymas, bet pamatymas ir susitikimas žmogaus iš Lietuvos. Tik skaitymas knygose arba tėvų pasakojimai apie Lietuvą vaikams kartais atrodo, lyg nereali pasaka, bet kai jie susitinka žmogų iš Lietuvos arba patys ten nuvyksta, tai toji pasaka virsta realybe. Mano draugė praėjusiais metais keliavo po Europą ir aplankė Lietuvą. Kai jos paklausi, kaip patiko Roma ar Paryžius, trumpai atsako: "Fain", bet kai pasiteirauji apie Lietuvą, tai jos pasakojimams ir entuziazmui nėra galo. Jai ten buvę taip linksma, malonu, smagu kalbėtis ir bendrauti su lietuviais. Jie buvę jai tokie artimi. Kai pirmiau ją užkalbindavai lietuviškai, visada ji atsakydavo angliškai, o dabar tekalba tik lietuviškai. Atrodo, kad tas trumputis pabuvojimas Lietuvoje ją visiškai pakeitė, įkvėpė tėvynės meilės, patriotizmo. Kai galima lankyti Lietu-vą, reikėtų pasinaudoti proga. Jeigu kartą rusai tai uždraustų, tai būtų mums didelis nuostolis.
Kl.: Tačiau nepriklausomos Lietuvos laikais taip pat atvažiuodavo Amerikos lietuvių aplankyti savo tėvų krašto, bet dabar mes jų nematome lietuviškoje veikloje. Tad Lietuvos aplankymas gal ne būtinai stiprina patriotizmą?
Ats.: Žinoma, vien aplankymo nepakanka. Reikia lietuviško auklėjimo ir šeimoje. Jeigu šeimoje bus ugdomas vaikų patriotizmas, tai, aplankius Lietuvą, jis padvigubės. Tie Amerikos lietuviai, kurie prieš karą aplankydavo Lietuvą, gal ten daug lietuviškos dvasios nepasisemdavo dėl to, kad ir jų šeimose nedaug tos dvasios tebūdavo: jau jie būdavo gerokai primiršę ir lietuvių kalbą, ir papročius.
Kl.: Bet koks yra tikslas taip stengtis lietuvybę išeivijoje išlaikyti, jeigu galima pramatyti, kad po kelių kartų vis tiek ji pranyks?
Ats.: Lietuvybė, kaip ir kiekviena kita tautybė, su savo kalba, kultūra ir papročiais yra dvasinė vertybė. Dvasines vertybes išlaikyti ir už jas kovoti kiekvienas taurus žmogus yra įpareigotas savo žmogiškosios prigimties. Be to, mes tikime, kad Lietuva nebus visą laiką okupuota, ji kada nors atgaus laisvę. Dabar prie tos laisvės atgavimo gali daug prisidėti užsienyje gyvenantieji lietuviai, o paskui jie galės jai padėti greičiau atsistoti ant tvirtesnių kojų. Juk ir po I Didžiojo karo, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Amerikos lietuviai labai daug padėjo aukomis ir kitokiais būdais.
Kl.: O gal mes lietuvybę peršame vaikams tik iš egoistinių motyvų: ji mums yra svarbi, be jos negalime gyventi, bet vaikai gal būtų laimingesni, jeigu tuoj visiškai įsijungtų į Amerikos gyvenimą?
Ats.: Pirmiausia, jeigu kas mums patiems brangu, tai turime duoti ir vaikams. O visiškai įsijungti į Amerikos gyvenimą tai gal ne tik mums, bet ir mūsų vaikams nepasiseks. Jau ne vienas mūsų yra bandęs įsijungti į Amerikos gyvenimą, bet kai tenka susitikti lietuvį, vis tiek jis rodosi artimesnis. Vienas čia gimęs lietuvis kunigas pasakojo, kad, būdamas seminarijoje, kartą pagalvojo nutraukti visus ryšius su lietuvybe ir tapti tikru amerikiečiu. Tačiau tuoj pastebėjo, kad seminarijoje buvo susidariusios tam tikros tautybių grupės. Pirmiausia jis mėginęs prisišlieti prie airių. Tie jo nelaikė savu žmogum. Paskui mėgino susidraugauti su kitomis grupėmis. Ir ten nebuvo geriau. Tada jis, nuėjęs į savo kambariuką, apsiverkė ir sau pasakė: "Iš lietuvių tėvų gimiau, esu lietuvis ir turiu būti lietuvis!" Jis ir dabar pasižymi nuoširdžiu lietuviškumu.
Priklausymas kokiai nors tautinei grupei čia, Amerikoje, nieko nekenkia. Juk visi žino, kad dabartinis Amerikos viceprezidentas yra graikas, bet tai jam nesukliudė pasiekti tokios aukštos vietos.
AR LIETUVIŲ KALBA BŪTINA?
Kl.: Ar galima lietuvybę išlaikyti ir ugdyti ir be lietuvių kalbos? Ar lietuvių kalba yra būtina jai ilgiau išlaikyti?
Ats.: Taip, būtina. Nors galima rasti pavyzdžių, kur ir nemokėdami lietuvių kalbos vis tiek domisi lietuvybe, bet tai yra tik išimtys ir laikini reiškiniai. Paprastai, užmirštant kalbą, užmirštama ir tautybė. Lietuvių kalba yra ryšys, kuris mus riša su visa tai, kas lietuviška.
Kl.: Ar lietuvių kalba nepakenkia vaikams gerai išmokti anglų kalbą?
Ats.: Priešingai, lietuviukai mokyklose dažnai geriau rašo ir skaito angliškai už amerikiečius. Dviejų kalbų vartojimas nuo mažens labiau išlavina smegenis, tokie dvikalbiai vaikai būna gabesni ir kitiems mokslams. Pirmiau Amerikoje nebuvo mada mokytis svetimų kalbų, bet dabar jau ir jie suprato svetimų kalbų reikšmę. Jie vertina tuos, kurie šalia anglų kalbos moka dar kurią kitą.
KADA IR KAIP?
Kl.: Kada vaikus pradėti mokyti lietuviškai?
Ats.: Mums niekad nebuvo kilęs klausimas vaikus nuo mažens mokyti angliškai. Su jais reikia kalbėti tik lietuviškai, o angliškai savaime išmoks, kai pradės lankyti darželį ar mokyklą.
Kl.: Koks tinkamiausias būdas jau nuo pat mažens gerai išmokyti vaikus lietuviškai, kad turėtų tvirtą pagrindą ir vėliau, kai pradės lankyti lituanistinę mokyklą?
Ats.: Kalbėti, kalbėti ir kalbėti. Mažas vaikas viskuo domisi, jam viskas nauja, neįprasta, tad yra daug progų, su juo vaikščiojant, pasakoti, aiškinti, kalbėti. Šiek tiek vėliau būtinai reikia jam ką nors paskaityti, kol dar jis pats skaityti nemoka. Skaitymas praplatina žodyną, nes kasdieniniame gyvenime mes vartojame labai nedaug žodžių. Jeigu vaiko žodynas suksis tik apie namus ir virtuvę, tai vėliau, mokykloje, ir su lietuviais draugais jis vis griebsis anglų kalbos, kai reikės kalbėti apie sudėtingesnius dalykus.
Kur galima, reikėtų stengtis vaiką leisti į Montessori darželius jau nuo 3 m. amžiaus. Ten jis tuoj pramoks skaityti ir rašyti. Reikia vaikams parūpinti tinkamų knygelių. Dabar jau nesunku ir iš Lietuvos vaikams gauti gerų knygelių, kur nėra jokios propagandos. Iš praktikos žinome, kad vaikas, skaitydamas knygelę iš Lietuvos, pradeda klausinėti apie Lietuvą ir domėtis, ką tėtis ar mama veikė Lietuvoje, kaip jie mokėsi ir t. t.
LITUANISTINĖS MOKYKLOS
Kl.: Kaip žiūrite į pradines lituanistines mokyklas: ar jos pritaikytos šių dienų vaikams išeivijoje, ar jose vartojami tinkami mokymo metodai?
Ats.: Pirmiausia reikia pabrėžti, kad tik tada lituanistinės mokyklos bus naudingos, jeigu jau šeimoje bus padėtas vaikui tvirtas lietuvių kalbos pagrindas, o taip pat ir toliau jis bus mokomas ir namie, nors ir lankąs lituanistinę mokyklą. Lituanistinė mokykla yra tik pagalbinė priemonė tėvams.
Deja, reikia pripažinti, kad mūsų lituanistinių mokyklų programos yra perkrautos ir nepritaikytos išeivijos vaikams. Mokytojai vis mano, kad jų klasėse sėdi tokie pat mokiniai, kaip buvo Lietuvoje. O juk visiems aišku, kad šiems vaikams lietuvių kalba yra beveik svetima, jų žodynas yra labai ribotas, jau jie galvoja "angliškai", o kai nori išsireikšti lietuviškai, tai paprastai verčia iš anglų kalbos.
Mokytojai turėtų pagalvoti, kad "išeiti programą" tai dar ne viskas — reikėtų daugiau dėmesio kreipti į praktiką. Kartais vaikas moka puikiai kurį nors žodį išlinksniuoti, bet su tuo žodžiu nesugeba sakinio suregzti. Gal kai kurie mokytojai per daug laiko praleidžia kalbos "plonybėms", o užmiršta pačius esminius dalykus. Kiek galima, kalbos mokymui reikėtų vartoti ir vaizdines priemones.
Kl.: Ar yra kokia nors institucija, kuri rūpintųsi mokymo metodų pagerinimu ir pritaikymu?
Ats.: Yra Švietimo Taryba, bet ir jai visko neįmanoma atlikti, o kartais jos pastangos neįvertinamos ir atmetamos. Pavyzdžiui, vienoje mokykloje Švietimo Tarybos atstovas norėjo mokytojams suorganizuoti pasitobulinimo kursus. Buvo numatęs pakviesti kelis jaunus lietuvius mokytojus, dėstančius vietinėse mokyklose ir gerai susipažinusius su naujais mokymo metodais. Kai mokytojams buvo apie tai pranešta, kilo didžiausias nepasitenkinimas, o viena senyvo amžiaus mokytoja pasipiktinusi pareiškė: "Tai ką? Ar jau pradės kiaušinis vištą mokyti?" Žinoma, kursai neįvyko, o mokytojai ir toliau dėstė taip, kaip prieš 30-40 metų Lietuvoje.
Kl.: Juk dabar mokyklas lankančių vaikų tėvai yra dažniausiai jauni. Kai kurie jų net mokytojauja vietinėse mokyklose, tad yra susipažinę ir su naujais metodais. Jie galėtų kalbėtis su mokytojais ir paraginti, kad vartotų modernesnius metodus. Dėl ko jie nepalaiko ryšių su mokytojais?
S. Mercedes Tremtiniai
Ats.: Privatūs pasikalbėjimai kažin ar daug reikštų. Tiesa, būna šaukiami tėvų susirinkimai, bet dažniausiai tik kartą į metus. Deja, kartais ir tame vieninteliame susirinkime dalyvauja labai maža tėvų. Reikėtų, kad tokie susirinkimai būtų dažniau šaukiami ir kad tėvai juose aktyviau dalyvautų. Yra būtina, kad tėvai su mokytojais daugiau bendradarbiautų. Yra taip pat būtina, kad mokytojai nuolat tobulintųsi, skaitytų, bet nepasitenkintų tuo, ką išmoko prieš kelias dešimtis metų. Juk ir kitų profesijų žmonės nuolat turi skaityti, tobulintis, sekti naujus atradimus. Taip daro medikai, taip daro inžinieriai, nejaugi tik mokytojų įgytos žinios yra amžinos?
Kl.: Jau dabar turime gana daug jaunų, čia mokslus baigusių intelektualų. Dėl ko jie neateina į Švietimo Tarybą, dėl ko jie neina mokytojauti į lituanistines mokyklas?
Ats.: Kažin ar priimtų? Gal ir čia pasakytų: "Argi kiaušinis vištą mokys?" Kartą norėjau aplankyti lituanistinę mokyklą, pasėdėti klasėje pamokos metu ir susipažinti su mokymu, bet man buvo atsakyta, kad tai neįmanoma, nes nesu nei Švietimo Tarybos atstovė, nei gavusi jos rekomendacijas. Sakoma, kad vienas mokytojas labai užsigavęs ir pasitraukęs net iš mokyklos, kai jo pamokos metu į klasę įėjo tėvų komiteto pirmininkas.
Kl.: Tai ką gi pagaliau siūlytumėte? Ar visi vyresnieji mokytojai turėtų pasitraukti?
Ats.: Bet kas gi užims jų vietą? Tiesa, yra jau nemaža baigusių Pedagoginį Lituanistikos Institutą. Kai kurie jų jau mokytojauja, bet neteko girdėti, kad jie būtų geresni mokytojai už vyresniuosius. O kai kurie baigusieji visiškai netinkami mokytojauti. Jų lietuvių kalbos žinios dar per silpnos.
Kl.: Ar jūs manote, kad lituanistinės mokyklos neduoda tiek naudos, kiek galėtų duoti, tik dėl to, kad jose vartojami metodai yra pasenę? Gal yra ir kitokių priežasčių?
S. Mercedes Išsiliejimas
Ats.: Taip, tikrai yra. Gal pati svarbiausioji priežastis yra drausmės stoka. Dažniausiai į lituanistines mokyklas vaikai eina tėvų priversti. Šiose mokyklose nėra pakankamai sankcijų priversti juos mokytis ir sudrausminti. Tie patys vaikai, kurie lituanistinėse mokyklose yra nesuvaldomi, seselių vadovaujamose parapijų mokyklose yra ramūs ir geri, kaip angeliukai.
Kita priežastis galėtų būti labai nevienodos tos pačios klasės mokinių žinios. Tai, ką mokytojas aiškina, kai kuriems yra visiškai nesuprantama, o kitiems jau seniai žinoma, tad jo aiškinimu nesidomi nei vieni, nei kiti. Gal reikėtų kokiu nors būdu juos kitaip sugrupuoti, gal įvesti beskyrinę sistemą.
Kl.: Ką jūs siūlytumėte, kad vaikus būtų galima labiau sudrausminti?
Ats.: Pirmiausia reikia stengtis vaikus sudominti, vartojant įvairiausias priemones. Aš mokytojauju amerikiečių mokykloje ir su drausme neturiu problemų, bet kartais įeinu į klasę, puikiausiai paruošusi pamoką, ir pamatau, kad šiandien apie tai kalbėti nebus galima. Tada reikia tuoj susigaudyti, ką darysi, kad sudomintum savotiškai nusiteikusius mokinius.
Kartą buvau pakviesta parodyti skaidres grupei lietuvių mokinių. Jų sudominti man visiškai nepasisekė. Buvo didžiausias nesidomėjimas, nemandagumas ir nedrausmingumas. Nežinau, kokia čia yra priežastis, bet iš daugelio esu girdėjusi, kad lietuviukai pasižymi nemandagumu.
Kl.: Bet, tur būt, tokiu nedrausmingumu ir nemandagumu pasižymi tik mažesnieji, o didesni, pvz. aukštesniųjų lituanistinių mokyklų arba Pedagoginio Instituto mokiniai jau yra labiau subrendę.
Ats.: Oi ne! Gal būt, priešingai. Dėstant Pedagoginiame Institute, pasigirdus skambučiui, mokiniai nutraukia dėstytoją vidury sakinio ir beveik su langais ir durimis išneria iš klasės.
Kl.: Bet dėl ko jų nebaudžiate, neperspėjate? Juk galima ir direktoriui apie kurio nors mokinio ypatingą nedrausmingumą pranešti. Jis turėtų kokiu nors būdu tai sutvarkyti. Amerikietiškose mokyklose yra vartojamos įvairios bausmės, pvz. palikti po pamokų, pranešti direktoriui arba tėvams. Tai labai padeda.
Ats.: Palikti po pamokų daugelyje mokyklų yra visiškai neįmanoma, nes patalpomis leidžiama naudotis tik iki pabaigos pamokų. Kai kuriems tėvams pranešti taip pat nėra prasmės, nes jie visuomet apkaltins mokytoją, o ne savo "gerą vaikelį". Kartais panašiai yra ir su pranešimu direktoriui. Jis nenori pyktis su tėvais, ypač jeigu tėvai yra koki nors visuomenės veikėjai ar šiaip žymūs asmenys.
Kl.: Kiek teko girdėti, klasėje drausmę ardo ir pamokas trukdo tik vienas kitas neklaužada, o kiti yra geri ir pavyzdingi mokiniai. Ar nebūtų geriau mokyklose kreipti daugiau dėmesio į kokybę, o ne į kiekybę, ir tuos nesuvaldomus mokinius, jeigu kitos priemonės nėra, pašalinti iš mokyklos?
Ats.: Auksiniai žodžiai. Deja, ne visiems mokytojams jie yra auksiniai. Jei kartais mokytojų posėdyje toks klausimas iškeliamas, tai visuomet nulemia tie mokytojai, kurie sako, kad už kiekvieną mokinį, lankantį lietuvišką mokyklą, mes turime dėkoti Dievui ir džiaugtis, kad jis mokyklą lanko. Jei nelankys, išėjęs į gatvę ir susidėjęs su blogais draugais, bus dar blogesnis. Keista, kad tie mokytojai nesupranta, jog čia nėra meilė ar švelnumas, bet didžiausia bausmė visiems kitiems mokiniams, kurie turi klausytis tų išdykėlių išdaigų ir išmokti gal dvigubai mažiau, negu galėtų išmokti, jei tų išdykėlių klasėje nebūtų. Dar neteko girdėti, kad iš kurios nors lituanistinės mokyklos būtų pašalintas bent vienas nesuvaldomas mokinys.
Taip pat mokytojai per daug vaikams pataikauja, per lengvai rašo penketukus, manydami, kad tokiu būdu daugiau vaikų pritrauks į mokyklą. Bet tai yra tik vaikų gadinimas ir mokslo lygio žeminimas. Vaikui reikėtų rašyti tokį pažymį, kurio jis užsipelno, neišskiriant nė tikybos pamokų, nes teko girdėti, kad kai kurie kapelionai iš tikybos kitokio pažymio nerašo, kaip tik penketukus, nežiūrint, ar vaikas ką nors moka ar ne. Mokytojai galvoja, kad tokiu būdu vaikams sukels didesnę tikybos ir tikėjimo meilę, bet iš tikrųjų juose sužadina tik visišką tikybos nevertinimą. Juk kam gi mokytis, jeigu vis tiek gausi penketuką?
Tad mūsų lituanistinėse mokyklose reformos yra būtinos. Tuo turėtų daugiau susirūpinti ir Švietimo Taryba, ir tėvai, ir mokytojai.
LIETUVIŠKŲJŲ KOLONIJŲ LIKIMAS
Kl.: Kaip ilgai, jūsų nuomone, dar galės išsilaikyti lietuviškosios kolonijos Čikagoje?
Ats.: Neatrodo, kad galėtų ilgai išlikti. Svarbiausia priežastis — rasinis klausimas. Kai negrai artėja prie lietuviškųjų kolonijų, lietuviai bėga toliau į vakarus. Būtų gera, kad mūsų tautiečiai sugebėtų susitarti ir burtis į tą pačią vietą, tada lietuvybė dar ilgiau išliktų. Bet tai yra tik graži svajonė, nes jeigu jie vis nesutaria net mažesniuose dalykuose, tai apie tokią galimybę nėra nė kalbos.
LIETUVIŠKOS PARAPIJOS
Kl.: Kaip vertinate lietuviškas parapijas? Ar jos prisideda prie lietuvybės išlaikymo? Ko jose būtų galima pageidauti?
Ats.: Ypač pageidaujame lietuviškų kunigų, kurie būtų tikri lietuviai ir rūpintųsi lietuviškais reikalais. Deja, tokių labai maža. Būti gimusiam iš lietuvių tėvų ir turėti lietuvišką pavardę — dar ne viskas. Visi žinome, kiek kai kuriose lietuvių parapijose reikia kovoti už lietuviškas pamaldas, pirmąją komuniją ir kt.
Kl.: Bet ar nereikėtų ir savęs pakaltinti? Gal mes nepakankamai aktyviai dalyvaujame parapijos veikloje?
Ats.: Tiesa. Mes dažnai tik reikalaujam, bet patys prie parapijos veiklos neprisidedam tiek, kiek galėtume. Dažnai girdime sakant, kad nėra lietuviškų kunigų, negirdim gerų lietuviškų pamokslų, negaunam pakankamai dvasinio maisto. Tačiau beveik kiekvienoj lietuviškoj parapijoj bent gavėnioje būna rekolekcijos. Kartais joms vadovauja labai geri lietuviai ir geri pamokslininkai. O kas ateina jų pasiklausyti? Tik senos moterėlės. O kur visi tie, kurie reikalauja lietuviškų pamaldų, lietuviškų pamokslų ir daugiau dvasinio peno? Atrodo, kad dabar visur yra labai sumažėjęs susidomėjimas religija.
Atrodo, kad dabar mes lietuviškomis parapijomis domimės tik dėl lietuvybės, bet religijos srityje jokio susidomėjimo nėra. Aš pati jaučiu, kad parapijos nare galiu skaitytis tik ant popieriaus. Pamaldoms sekmadieniais einu kitur, kur galiu išgirsti geresnius pamokslus, nes mūsų parapijos bažnyčioje jau man įgriso to paties kunigo ta pačia tema sakomi šimtus kartų girdėti pamokslai.
Mano vaikas eina į parapijos mokyklą, bet manęs tai daug nesuriša su parapija. Tiesa, yra mokyklą lankančių vaikų motinų klubas, bet jų susirinkimai yra be galo nuobodūs — tai tik laiko leidimas veltui.
Taip pat ir religijos dėstymas parapijų mokyklose, mano nuomone, nėra tinkamas. Religijos pamokose neaiškinama vaikams apie gerus darbus, apie artimo meilę, bet vis kalama, kad esi blogas katalikas, jei neduodi misijoms 10 centų. Atrodo, kad svarbiausias ir didžiausias įsakymas yra — mergaitėms užsidengti galvą, einant į bažnyčią. Dešimt Dievo įsakymų išmoko mintinai, papūgiškai, bet vaikai visai jų nesupranta. Mes Europoje visai kitaip žiūrėdavom į religiją. Mums stengdavosi tikėjimo tiesas išaiškinti, o čia reikalauja tik mechaniško "atpylimo".
Kl.: Tad jūs manote, kad dabar mūsų parapijos ne tik lietuvybei nepadeda, bet neatlieka savo uždavinio nė religijos srity? Ar visuomet taip buvo?
Ats.: Parapija lietuviams čia, Amerikoje, buvo viskas, kai jų religinis supratimas buvo labai primityvus, bet dabar, kai mūsų lietuvių visuomenė yra mokytesnė ir inteligentiškesnė, iš parapijų ji beveik nieko negauna. Žmonės yra išsimokslinę, o maitinami tokiais pamokslais, kurie tiko gal tik prieš 100 metų.
LIETUVIŲ ORGANIZACIJOS
Kl.: Kokios organizacijos mūsų jaunimui yra geriausios?
Ats.: Vaikams — skautai, o didesniesiems — ateitininkai.
KL: Įdomu, dėl ko taip manote? Juk dabar ir ateitininkai turi jaunučius su jiems specialia programa, o skautų organizacijoje yra vyčių ir vyresniųjų skaučių šaka, kuriai priklauso berniukai ir mergaitės maždaug nuo 17 metų.
Ats.: Tiesa, kad ateitininkai turi jaunučius, o skautai vyčius ir vyresniąsias skautes, bet praktika rodo, kad vaikai vis dėlto geriau jaučiasi skautų organizacijoje, nes jos metodai vaikams yra geriau pritaikyti ir išbandyti per kelis dešimtmečius. Jeigu leistum pasirinkti, vaikai beveik visuomet rinktųsi skautų organizaciją — į jaunučius eina tik dėl to, kad tėvai nori. Skautams vyčiams ir vyresniosioms skautėms yra taip pat paties skautų steigėjo numatyta visai skirtinga, jų amžiui pritaikyta programa, bet, kiek praktika rodo, daugelis skautų vadovų vis nepajėgia tos programos įvykdyti ir šio amžiaus jaunuolius nori ir toliau sudominti tik stovyklomis, iškylomis, rankdarbiais ir mazgų rišimu. Užmirštama intelektualinė sritis, į kurią šio amžiaus jaunuolio prigimtis veržiasi. Dėl to ne vienas skautas ar skautė, pasiekę 17 ar 18 metų, nueina pas ateitininkus arba santariečius.
Kl.: Ar jūs manote, kad mūsų jaunimui būtina priklausyti kokiai nors lietuvių jaunimo organizacijai?
Ats.: Taip. Čia vėl praktika labai aiškiai rodo, kad tie, kurie priklausė vienai ar kitai organizacijai jaunystėje, ir vėliau palaiko ryšius su lietuvių visuomene, o tie, kurie nepriklausė, dažnai nuo lietuviškosios visuomenės ir nuo lietuviškosios veiklos nubyra.
Kl.: Pagaliau dar vienas klausimas: yra pastebėta, kad mergaitės tiek mokyklose, tiek organizacijose geriau lietuviškai kalba ir labiau lietuvybe domisi, negu berniukai. Kaip tai galima išaiškinti?
Ats.: Tai yra svarbiausia dėl to, kad mergaitės daugiau bendrauja ir kalbasi su mama. Čia gal ir yra svarbiausias visų mūsų diskusijų punktas. Mokyklos, parapijos ir organizacijos yra tik pagalbinės priemonės mūsų jaunimo auklėjimui. Didžiausia auklėtoja yra šeima. Nuo aplinkos šeimoje priklauso ir mūsų jaunimo lietuviškumas, ir mandagumas, ir religingumas. Dažnai iš vaikų galima spręsti, kokie yra jų tėvai ir kokia nuotaika viešpatauja jų šeimoje. Tad tėvai, žinoma, turi rūpintis, kad savo uždavinį gerai atliktų ir mokyklos, ir parapijos, ir organizacijos, bet svarbiausia vaikų auklėjimo ir gyvenimo paruošimo našta krinta ant jų pečių. Jie yra pirmiausia už savo vaikus atsakingi.