A. MAURAGIS
Paprastai žmogus mano, kad viskas, kas tik yra, gali būti žmogaus protu pažinta, o to, ko negalima pažinti, tai ir nėra. Deja, tai klaidingas galvojimas. Remdamiesi logiškais dėsniais ir principais, rasime tokią sieną, kurios žmogaus protas negali peržengti.
Pirmasis principas, kurį mes turime priimti, yra tas, kad Dievas yra Absoliutas. Jis nėra apibrėžtas jokiomis dimensijomis, todėl apie jj galime kalbėti, kad jis yra visagalis, amžinas, begalinis ir t.t. Taip suprastam Dievui nėra nei šiapus, nei anapus — Dievas yra visur ir visada.
Antrasis principas — šalia Dievo, neapibrėžto Absoliuto, yra įvairių įvairiomis dimensijomis besireiškiančių būtybių, joms kaip tik ir yra šioji ir anoji pusė.
Dimensijų ir plotmių kūrėjas yra Dievas. Visi gyvi ir negyvi daiktai bei kūnai yra dimensijų plotmėse, toks yra ir žmogus. Lengvai pastebime augalų ir gyvulių skirtingas dimensijas, nuo pastarųjų lengvai skiriame žmogaus dvasinių galių plotmę, kurios nei augalai, nei gyvuliai neturi ir nepažįsta. "Dievas padarė laukinius žvėris pagal jų rūšį, ir galvijus, ir roplius pagal jų rūšį”, o žmogų padarė "pagal savo paveikslą ir panašumą” (Prad 1,26-27), vadinas, kiekvieną pagal kitą dimensiją.
Šioje dimensijų gradacijoje žmogus yra aukščiausias kūrinys. Bet ar nejaučiame, kad šalia mūsų pažįstamos regimybės reiškiasi nepažįstamas dvasių gyvenimas neregimybėje? Jau keli šimtmečiai mokslo vyrai kartu su okultistais atsidėję dirba, norėdami gauti tikrą atsakymą, deja, iki šiol niekas negali nei paneigti, nei patvirtinti šio fenomeno dėl to, kad žmogus negali peržengti jam skirtos dimensijos. Galime prileisti, kad dvasių pasaulis yra saistomas aukštesnių dimensijų į tam tikras laimingų ir nelaimingų dvasių gyvenimo sferas. Reliatyvinė teorija mums atskleidė vadinamąją ketvirtąją dimensiją — erdvėlaikį, kuriuo manoma įžvelgti visatos įvykių tiesas. Be abejo, jų gali būti daug daugiau, kurių žmogaus protas negali peržengti.
Iš tų dviejų principų sugretinimo galima padaryti išvadą, kad Dievas, pasaulio Kūrėjas ir Absoliutas, pažįsta pasaulį, o pasaulis pažįsta Dievą, kiek jam yra leista pažinti.
Žmogaus pretenzija pažinti Dievą yra aiškiai per didelė. Kaip augalas negali pažinti gyvulių gyvenimo, o gyvulys negali pažinti žmogaus gyvenimo, taip ir žmogus negali pažinti aukštesnėse dimensijose esančių būtybių, tuo labiau Absoliuto. Žmogus gali pažinti Dievą tik netiesiogiai — per jo kūrinius. Žmogus yra kūno, erdvės ir laiko kategorijų apibrėžtas kūrinys, todėl tiesiogiai jis negali apimti ir suprasti Absoliuto.
Regimybėje žmogus yra išimtis. Jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl jis yra pašauktas nugalėti šį pasaulį per gėrio ir blogio pažinimą ir laisvą pasirinkimą, kad galėtų grįžti į savo Tėvo namus, kad galėtų tapti Dievo vaiku.
Taip supratę Dievą ir žmogaus santykį su Dievu, galime lengviau suprasti, kodėl Dievas ne žinojimu, o tik tikėjimu apsireiškė žmogui, nes žinojimu, kaip jau matėme, yra neįmanoma žmogui pažinti Dievą, o tikėjimas garantuoja žmogui laisvę ir tuo būdu iškelia žmogaus vertę Dievo atžvilgiu. Taigi Apreiškimas tampa ne tik suprantamas, bet ir būtinas Dievo plane. Kitaip žmogus neturėtų jokių ryšių su Dievu.
Kaip matome, protas ir mokslas gali pasiekti reiškinius tik duotose fizinio pasaulio dimensijose, visa kita gali būti arba Apreiškimas, arba tuščia žmogaus fantazija. Taip suprastas Dievo planas pastato žmogų į visai naują perspektyvą, apie kurią tektų kalbėti jau kita tema.
• JAV-se dėl kokaino vartojimo mirčių skaičius nuo 1976 m. iki 1981 m. padaugėjo 4 kartus, o ligoninėse gydymas dėl kokaino pagausėjo 6 kartus.