religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1982 / RUGSĖJIS - SEPTEMBER / VOLUME XXXIII, NO. 8
|
253 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
256 |
Gražina Kriaučiūnienė |
|
|
260 |
Anicetas Tamošaitis, S.J |
|
|
263 |
Chiara Lubich |
|
|
264 |
P. Salantas |
|
|
267 |
Maironis |
|
|
268 |
A. Mauragis |
|
|
269 |
Jonas Miškinis |
|
|
272 |
Danutė Bindokienė |
|
|
279 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
283 |
Gediminas Vakaris |
|
|
286 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
|
287 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas architekto Edmundo Arbo piešinių nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when
bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636.
Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Pasibaigus vasaros atostogoms, vėl atsidaro mokyklų ir darboviečių durys, vėl susitinkame su tais pačiais, o kartais ir su naujais draugais, kolegomis, partneriais. Jau šie trys paminėti žodžiai sako, kad ne su visais mūsų ryšiai yra vienodi. Partneriai ir kolegos tai yra tokie žmonės, su kuriais mus riša tik ta pati mokykla ar ta pati įstaiga, kuriose drauge mokomės ar dirbame. Tai yra grynai išoriniai ryšiai. Kas kita yra draugas. Tikrai draugystei jau reikia vienokių ar kitokių vidinių ryšių. Į draugystės sąvoką jau turi į-eiti ir meilė. Gal bus naudinga šiek tiek panagrinėti, kokie yra ryšiai tarp draugystės ir meilės.
Tikra draugystė turi būti meile paremta. Meilė yra pagrindinė tikros draugystės žymė. Čia gali kilti klausimas, ar draugystė ir meilė nėra tas pat, ar tarp draugystės ir meilės yra koks nors skirtumas. Norint į tai atsakyti, reikia turėti aiškias draugystės ir meilės sąvokas. Bet tai nėra taip lengva. Daug kas bandė aptarti ir apibrėžti meilę, bet niekam pilnai nepasisekė.
Fr. Mauriac sako, kad meilė yra pamišimas. Meilė — pamišimas! Tikrai paradoksiškai skamba. Bet šitas trumpas ir paradoksiškas pasakymas, gerai suprastas, ar tik ir nebus geriausias ir teisingiausias meilės aptarimas? Juk ir pats Kristus, didžiausios ir tikriausios meilės įsikūnijimas, ar nebuvo daugelio laikomas pamišėliu? Ar tokiais daugelis nelaiko mūsų didžiausių šventųjų, pasižymėjusių heroiška meile?
Nors meilėje dalyvauja ir protas, ir valia, ir jausmai, bet vis dėlto joje svarbiausią vaidmenį vaidina ne protas, o valia ir jausmai, arba vienu simbolišku žodžiu sakant — širdis. Kiekviename žmogiškame veiksme, taigi ir meilėje, turi būtinai dalyvauti protas. Kiekvienas žmogiškas veiksmas prasideda iš proto — iš pirmosios savo priežasties, bet paskui, stipriau ar silpniau,
Edmundas Arbas Miško properša (aliejus ant drobės)
paima tą veiksmą tvarkyti valia, jam suteikia savotišką atspalvį jausmai — ir štai mes matome jau galutinai užgimusi ir susiformavusį žmogišką veiksmą. Jeigu kuriame nors veiksme labai stipriai pasireiškia valia ir jausmai, tai protas lyg ir nustelbiamas. Paviršutiniškai žiūrint, toks veiksmas gali atrodyti neprotingas, bet jeigu giliau į jį pažvelgsime, pamatysime, kad už taip efektyviai pasireiškiančios širdies vis dėlto slypi protas. Protas davė tam veiksmui pradžią, tik paskui jį papildė, pagyvino ir išryškino valia ir jausmai. Taigi meilė nėra nei proto, nei širdies išdava, bet proto ir širdies drauge. Tik širdis, kaip jau minėta, daug stipriau pasireiškia, kartais nekreipdama daug dėmesio į šaltus logikos apskaičiavimus, nors, žinoma, tikroje ir protingoje meilėje niekados iš esmės ji logikos dėsniams nesipriešina.
("Laiškų lietuviams” konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)
GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ
Kiekvienas asmuo, bandąs auginti gėlių darželį, žino, kiek tai darbo. Gėles reikia pasodinti arba pasėti tinkamoje žemėje, laistyti, tręšti. Tuo tarpu piktžolės be jokios globos klesti ir gali gėles nustelbti. Įvairūs pavyzdžiai yra kaip šie augalai — geri pavyzdžiai daug trapesni, reikalingesni puoselėjimo. O vienas blogas pavyzdys gali labai greitai įsišaknyti ir nustelbti gero pavyzdžio įspūdį.
Kiekvienas žmogaus elgesys, kaip augalo sėkla, atsiliepia aplinkai ir duoda vaisių. Taip kaip mokslų lobiai auga nuo kiekvieno indėlio, taip ir kiekvienas pavyzdys palieka savo indėlį aplinkoje.
Vaikai nuo pat mažens mokosi iš kitų pavyzdžio. Naujagimis, dar nesuprasdamas žodžių, jau stipriai reaguoja į aplinkos garsus, vaizdus, žmogaus balsą, nuotaiką. Jeigu jį laikąs žmogus yra nervingas, vaikas tai jaučia ir būna neramus, o švelnus balsas jį apramina. Vėliau, matydamas apie jį besisukinėjančius žmones, bando atsistoti ir vaikščioti, nes jam vienam ant žemės rėplioti nuobodu. Vis bando bendrauti su kitais, ieško jų dėmesio. Jei geru elgesiu vaikas dėmesio nesusilauks, elgsis blogai. Tad tėvai, kurie ignoruoja gerą vaiko elgesį, tačiau baudžia už blogą, puoselėja blogą vaiko elgesį.
Pirmaisiais penkeriais gyvenimo metais būna didžiausias mokymosi pajėgumas. Tada vaikas išmoksta vaikščioti, kalbėti, valgyti, apsirengti, kartais net rašyti ir skaityti. Suaugusiam tai gali atrodyti labai natūralus procesas, į kurį nereikia kreipti per daug dėmesio, tačiau reikia prisiminti, kad vyresnio amžiaus žmogus po smūgio ("stroke”) ar paralyžiaus turi daug ilgiau mokytis, praktikuotis, kad vėl išmoktų savarankiškai tvarkytis. Iš dalies tai galima paaiškinti muskulų sutrikimu, bet iš dalies ir silpnesniu mokymosi pajėgumu. Juk aišku, kad svetimą kalbą daug lengviau išmokti vaikui, negu suaugusiam.
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Kaip graikų Odisėjas, keliaujame per gyvenimą į savo tėviškę. Ir mes, kaip jis, sutinkame kliūčių, netgi paspęstų pinklių. Į vieną kliūtį jau pažvelgėme loto valgytojų saloje. Dabar eisime prie kitos. Po kiek laiko vėl priplaukė salą. Paėmęs su savimi būrį vyrų ir dovanų, Odisėjas nuėjo pažiūrėti, kokių ten gyvenama žmonių. Kiek paėję, pamatė didžiulę olą. Žiūri — joje pridėta daugybė sūrių, pasienyje stovi pilni kibirai pieno ir kitokių gėrybių. Toje saloje gyventa milžinų kiklopų. Graikams besistebint, tik šliapu šliapu bepareinąs pats olos savininkas — vienakis milžinas, pargindamas namo savo bandą. Buvo daugiau panašus ne į žmogų, o medžiais ir krūmais apaugusią grubią uolą. Angą užrito dideliu akmeniu — tokiu, kad nebūtų galėję pajudinti nė dvidešimt pakinkytų jaučių. Pamelžęs savo avis ir ožkas, ėmė gamintis vakarienę. Tada pamatė svečius. Pastvėręs du, tėškė į olos grindinį. Paskui, supjaustęs ir išsiviręs, su pasigardžiavimu suvalgė, nepalikdamas net nučiulptų kaulų. Rytą atsikėlęs, vėl suėdė kitus du pusryčiams ir išsivarė į ganyklą savo bandą. O kad svečiai nepabėgtų, ant angos užrito tą patį didžiulį akmenį. Taip būtų visi žuvę, jei jiems nebūtų atėjusi gera mintis. Kai milžinas vakare parginė bandą ir vėl du surijo vakarienei, Odisėjas iš savo atsineštų dovanų davė jam atsigerti vyno. Jo veikiamas, kiklopas kietai užmigo. Tada graikai, pačiupę iš laužo liepsnojantį smailų baslį, išdūrė juo savo baisiojo šeimininko vienintelę akį. Paskui, palindę po avinais, kad apakęs milžinas jų neužgriebtų, leisdamas į ganyklą bandą, išnešė savo kudašių.
Šiame nuotykyje matome kitą savo pačių gyvenimo kelionės tiesą. Tamsos galybė, tartum koks milžinas kiklopas, stengiasi uždaryti kuo daugiau žmonių į savo gyvenamą urvą, kur nėra nei pasigailėjimo, nei vilties išeiti. Bet plačiau prie šios tiesos čia apsistoti nebūtų tikslinga, nes apie piktąsias dvasias ir jų buvimą jau kalbėta per kelis šių metų Laiškų numerius. Dera su Odisėjo vyrais tęsti kelionę toliau.
CHIARA LUBICH
"Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau” (1 Kor 9,22).
Apaštalas Paulius savo nepaprastoje misijoje elgėsi ypatingu būdu: jis stengėsi būti visiems viskuo. Jis norėjo visus suprasti, kiekvieno galvojimą įžvelgti. Su žydais jis norėjo būti žydu, su tais, kurie neturėjo Dievo apreikšto tikėjimo, kaip toksai, kuris neturi įstatymo. Žydų tarpe jis laikėsi jų papročių kiekvieną kartą, kai reikėdavo šalinti kliūtis, raminti sielas. Apaštalaudamas graikų ir romėnų pasauly, pasisavindavo jų kultūrą ir gyvenimo būdą.
Bet gal bus įdomu, kas buvo tie "silpnieji”? Tai krikščionys, turėjusieji trapią sąžinę, menkai pažinoję įvairius dalykus, kurie greitai piktindavosi. Taip galėjo atsitikti ir tame stabams paaukotos mėsos reikale. Galima buvo tokią mėsą krikščioniui valgyti, ar ne?
Paulius žinojo, kad yra tiktai vienas Dievas, o stabas nėra Dievas. Taigi stabams paaukota mėsa tos reikšmės jam neturėjo, kokią ji turėjo stabmeldžiams. Tačiau silpnieji, neišsilavinę ir savaip galvojantieji galėjo šiuo klausimu nesiorientuoti. Todėl Paulius prisitaikė prie jų supratimo ir silpnumo, nenorėdamas drumsti ramybės tų, kurie manė, kad stabams paaukotos mėsos negalima valgyti.
Bet kas skatino Paulių taip elgtis? Jis matė plačią ir didingą laisvę, kurios horizontus atskleidžia Kristaus Evangelija. Tai laisvė, vaduojanti iš nuodėmės, mirties, šėtono valdžios. Tai laisvė, kuri neleidžia atsiriboti tautoms, klasėms ir lytims, kuri neleidžia bet kokia forma dominuoti kitiems, kuri saugo nuo "švento” neliečiamo maisto bei papročio klaidos ir t.t. Paulius pats ta laisve gyveno ir ją nešė kartu su Evangelija savo įkurtoms bendruomenėms.
P. SALANTAS
Esu gimęs kaime, ūkininko šeimoje. Mano tėvų šeima buvo katalikiška. Kiekvieną sekmadienį važiuodavo ar eidavo šv. Mišių. Tačiau einant mokslus, jau nuo 12 metų amžiaus teko gyventi ne šeimoje, bet svetur. Tik vasaros, Kalėdų ir Velykų atostogų metu gyvendavau tarp savųjų. Užtat kunigo įtakai reikštis mano gyvenime buvo daug vietos.
Pirmas atmintyje geriau išlikęs įspūdis yra iš mano pirmosios Komunijos dienų. Kunigas labai gražiai laikė šv. Mišias. Pranciškonas tėvas Jeronimas Pečkaitis pasakė pamokslą, pilną švelnios meilės Kristui, skatinantį ir mus taip mylėti V. Jėzų. Veikė ir jo kilni, maloni kunigiška asmenybė. Mirė jis jaunas, žmonių šventu laikomas. Daug tikinčiųjų lankydavo jo kapą ir apdėdavo jį gyvų gėlių puokštėmis.
Geri įspūdžiai liko ir iš progimnazijos laikų. Jos direktorius ir kapelionas kun. Petras Rukšys sakydavo neilgus pamokslus, pasižyminčius moksliškumu ir gyva tikėjimo dvasia.
Išsikėlus mokytis į tolimą miestą, mano tikėjimas kažkaip pasidarė šaltokas, nebepatrauklus. Galbūt dėl to, kad mokslo draugai, su kuriais gyvenau bute, mažai praktikavo savo tikėjimą. Jie buvo vyresni už mane, mėgo pasilinksminti, ūžti. Teko prisiklausyti priekaištų Katalikų Bažnyčiai ir kunigams dėl neskaistumo, veidmainiavimo, gobšumo... Tikėjimą tik tik prilaikė gana geros tikybos pamokos ir mokinių Mišios su neblogais pamokslais.
Tada turėjau persikelti gyventi į kitą butą. Taip arčiau susipažinau su kitais moksleiviais. Jie patraukė mane į ateitininkus. Dalyvavau jų susirinkimuose, susipažinau arčiau su kunigais. Įdomios buvo jų konferencijėlės ir prakalbos.
MAIRONIS
NEBEUŽTVENKSI UPĖS
Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.
Naujos idėjos— darbas ne vaiko:
Užtvenktos mėto audrų žaibus!
Nesustabdysi bėgančio laiko:
Vaikas tik trukdo amžių darbus.
Broliai lietuviai, auštančią dieną
Mūsų nors sūnūs visgi išvys!
Griaukime amžiais užverstą sieną,
Norint gailėtųs jos beprotys!
Amžiais pavergta kelias tėvynė;
Jos atgimimą jaučia dvasia.
Ginkim, ką mūsų proseniai gynė!
Žadinkim brolius meile drąsia!
Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!
Stokim į darbą, kaip milžinai!
Laimina Dievas sėjamą grūdą,
Laimina vaisių: gema šimtai!
Kas vakarykščio sapno ieškotų,
Tam labą naktį galim užtraukt;
Svetimą rūbą kas dar nešiotų,
Tam nusibostų galo belaukt.
A. MAURAGIS
Paprastai žmogus mano, kad viskas, kas tik yra, gali būti žmogaus protu pažinta, o to, ko negalima pažinti, tai ir nėra. Deja, tai klaidingas galvojimas. Remdamiesi logiškais dėsniais ir principais, rasime tokią sieną, kurios žmogaus protas negali peržengti.
Pirmasis principas, kurį mes turime priimti, yra tas, kad Dievas yra Absoliutas. Jis nėra apibrėžtas jokiomis dimensijomis, todėl apie jj galime kalbėti, kad jis yra visagalis, amžinas, begalinis ir t.t. Taip suprastam Dievui nėra nei šiapus, nei anapus — Dievas yra visur ir visada.
Antrasis principas — šalia Dievo, neapibrėžto Absoliuto, yra įvairių įvairiomis dimensijomis besireiškiančių būtybių, joms kaip tik ir yra šioji ir anoji pusė.
Dimensijų ir plotmių kūrėjas yra Dievas. Visi gyvi ir negyvi daiktai bei kūnai yra dimensijų plotmėse, toks yra ir žmogus. Lengvai pastebime augalų ir gyvulių skirtingas dimensijas, nuo pastarųjų lengvai skiriame žmogaus dvasinių galių plotmę, kurios nei augalai, nei gyvuliai neturi ir nepažįsta. "Dievas padarė laukinius žvėris pagal jų rūšį, ir galvijus, ir roplius pagal jų rūšį”, o žmogų padarė "pagal savo paveikslą ir panašumą” (Prad 1,26-27), vadinas, kiekvieną pagal kitą dimensiją.
JONAS MIŠKINIS
Jonas Jablonskis, lietuvių kalbos tėvas, savo chrestomatijoje yra įrašęs tokį motto:
Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti,
didi gėda savosios gerai nemokėti.
Toliau jis rašo: "Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko ji verta. Tautos kalboje yra išdėstyta visa jos prigimtis: istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia ir t.t.”.
Šias mintis kiekvienas turėtume įsidėti giliai į širdį ir suprasti, kaip labai įžeidžiame savo dvasią, savo kultūrą, jei nekreipiame dėmesio į savo gimtąją kalbą.
Gyvenant svetimuose kraštuose, savo kalbos mokėjimas tampa pirmaeilės reikšmės reikalu, ypač priaugančiai kartai. Drąsiai galima sakyti, kad jaunimo lietuvybė tiek bus stipri, kiek stiprus bus tėvų gimtosios kalbos mokėjimas. Savo tėvų kalbos nemokantis lietuvis jau nėra sąmoningas. Nors kurį laiką dar jis ir vadins save lietuviu, bet be lietuvių kalbos lietuvybė pamažu išblės. Nekalbąs lietuviškai jau nebepajėgs lietuvių kalbos meilės ir grožio perduoti būsimoms kartoms. Tam turime daug pavyzdžių.
Kalbą ugdo, gražina, jos lygį pakelia ne tik kalbininkai, rašytojai, mokytojai, bet ir visi tos pačios tautos žmonės. Kalbos meilė ir jos grožio nuovoka pirmiausia turi gimti šeimoje. Koks džiaugsmas vaikui lituanistinėje mokykloje mokytojo giriamam pasakyti: "Tai mano mamytė taip pamokė, tai mano tėvelis taip liepia tarti, mums namie taip įprasta”.
Rūpintis savo kalba visai nesunku ir labai įdomu. Reikia tik noro ir pasiryžimo. Juk išeivijoje niekas nedraudžia jos išmokti. Svarbiausia, kad vaikai namie ir visur tarp savęs kalbėtų lietuviškai. Tačiau daug kur lietuvių kalba tampa našlaite. Nemaža yra ir tokių tėvų, kurie didžiuojasi, kad jų vaikai išmoko svetimą kalbą, o savąją jau baigia užmiršti.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ KALBA — TAUTINĖS SĄMONĖS UGDYTOJA
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Šiais metais minime dvi Maironio sukaktis: 50 metų nuo jo mirties ir 120 metų nuo gimimo.
Beveik kiekvienas lietuvis, kur jis šiandien begyventų, šį tą žino apie Maironį. Tai jau nemažai pasako apie Maironio reikšmę lietuvių tautai. Jeigu nepriklausomoj Lietuvoj pomaironinė poetų karta laikė Maironį, jo eiliavimą ir idėjas praeities seniena, tai šiandien Maironį galėtume drąsiai vadinti moderniu poetu. Gal kai kas nesutiktų su tokiu teigimu, tačiau moderniu galime laikyti kiekvieną poetą, kurio kūrybą tauta pažįsta, priima, jos idėjas pasisavina. Kenčiančiai lietuvių tautai Maironio kūryba šiandien yra labai artima ir tinkanti, todėl Maironį ir galime vadinti moderniu poetu.
Kūrėjo dydis dažniausiai matuojamas tuo, kiek jis turėjęs reikšmės bendruomenei — ar tai savo laikų, ar paskesnėms kartoms. Didieji kūrėjai ne tik išreiškia savo laikų bendruomenės dvasią, bet savo kūriniais paskatina tą bendruomenę priimti naujas gyvenimo formas, tuo būdu tapdami bendruomenės gyvenimo formuotojais.
Maironis naujų žmogaus būties gelmių neatvėrė, naujų literatūrinių formų nesukūrė. Tačiau lietuvių tautos ribose jis ne tik atėjo su naujomis idėjomis ir literatūrinėmis formomis, ne tik išreiškė savo epochos nusiteikimus, bet virto lietuvių tautos gyvenimo formuotoju. Ne visos jo iškeltos naujo gyvenimo formos prigijo visuomenėje, bet tautinės ir literatūrinės jo sąvokos visiškai apsprendė lietuvių visuomenės dvasinę formaciją Maironio kartai.
Talentas yra kūrėjui jo prigimties dovana. Talento kultūra yra jo pastangų padarinys. Kada talentas ir kultūra susijungia, galima laukti geriausio kūrybinio vaisiaus.
Praėjusį kartą rašėme apie Kristiną, kuri, atvykusi į Čikagą, aplankė mane ir papasakojo apie savo motinos meilės ryšius su kitu vyru ir planuojamas skyrybas. Ji buvo pasamdžiusi detektyvą, kuris sekė slaptus motinos pasimatymus ir įrašė į juostą jų meilės pasikalbėjimus.
Kyla klausimas, ar tai daryti legalu, ar nėra nuodėmė, nusikaltimas? Be to, Kristina turi savo gyvenimo vingių, paklydimų, išgyventą tragediją.
Vieną vakarą, baigę pasikalbėjimą, mudu nutarėme kreiptis į kunigą, kuris yra ir advokatas, turįs teisės doktoratą.
Taigi po ankstyvų Mišių mudu su Kristina nusivežėme kunigą į restoraną pusryčių. Laimei, radome pusryčiaujantį Valparaiso universiteto psichologijos profesorių, aktyvų mūsų bažnyčios narį, prie kurio stalo ir mes atsisėdome. Mūsų tikslas buvo su jais pasikalbėti, kaip būtų galima išgelbėti Kristinos šeimą. ,
Pasikalbėjimas buvo nuoširdus, nors daug laiko neturėjome. Vienas skubėjo į teismą ginti bylos, kitas — į universitetą. Profesorius gretimame miestelyje turi savo kabinetą, tad sutarėme, kad Kristina nuvyks pas jį pasikalbėti. Išklausę mūsų kalbas, davę daug gerų patarimų, abu pasiūlė mums nuvykti į mūsų diecezijos rengiamas vedybinio gyvenimo paskaitas, kurias veda kunigas, talkininkaujant įvairiems specialistams. Su šia institucija aš esu gerai susipažinęs. Ji turi keturis skyrius. Vienas skyrius skirtas išsiskyrusioms šeimoms, kitas tiems, kurie ruošiasi skirtis, kiti du — atskirai moterims ir vyrams. Būdamas "Laiškų lietuviams” bendradarbis, su tinkamomis rekomendacijomis, aš galiu dalyvauti visų skyrių rengiamose paskaitose-pasitarimuose. Kursui skiriamos dvi valandos. Pirmiausia apie 15 minučių kalba vedėjas, po to pakviečiamas kalbėti vedybinio gyvenimo konsultantas. Paskui vyksta paklausimai, diskusijos.
Skaityti daugiau: Jaunystės džiaugsmas, meilė . . . ir mirtis (II)
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
UŽDEGTAS POEZIJOS PAVASARIO ŠVENTĖS AUKURAS
Šių metų Poezijos pavasario šventė įvyko gegužės 27 d. Vilniuje. Eilės skambėjo prie S. Nėries paminklo, universitete ir kitose vietose bei įmonėse.
Gegužės 28 d. įvyko iškilmingas Poezijos pavasario atidarymas Kaune, kur 1965 m. pirmąjį kartą buvo uždegtas jos aukuras. Vakare tūkstančiai kauniečių ir svečių susirinko Lakštingalų krantinėje Palemone, prie Salomėjos Nėries atminimo muziejaus. Uždegtas įprastinis šventės aukuras.
Šventės laureato vainiku apvainikuotas poetas Sigitas Geda. Šis vardas jam suteiktas už poezijos knygą "Žydinti slyva Snaigyno ežere”.
SKAMBĖJO GINTARINĖ TRIŪBA
Beveik kiekvieną pavasarį Kaune įvyksta respublikos geriausių estradinės muzikos atlikėjų konkursas. Pirmasis "Gintarinės triūbos” konkursas įvyko 1965 m. Šiais metais jis keturioliktasis. Per šį laikotarpį estradinės muzikos renginys labai pasikeitė: iškėlė daugelį šiandien žinomų estrados muzikantų ir dainininkų. Geriausi įvairių rūšių vienetai ir dainininkai apdovanojami. Įsteigta dovana dainininkui, geriausiai atlikusiam lietuvių kompozitoriaus dainą.
“VILNIES” CHORAS
Vilniuje prieš dvidešimt metų įsikūręs "Vilnies” choras suruošė daug pasirodymų ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose. Sakoma, kad šis vienetas pajėgiausias ir didžiausias Lietuvos sostinėje. Švęsdami dvidešimties metų jubiliejų, suruošė koncertą valstybinės filharmonijos salėje. Ta proga buvo pagerbti choro veteranai ir veiklūs dalyviai. Kolektyvo meno vadovas ir dirigentas nusipelnęs artistas J. Šidlauskas, chormeisterė I. Novikienė.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
KAI KURIE NEVARTOTINI AR NEPAGEIDAUTINI ŽODŽIAI BEI POSAKIAI
atsinešimas — nevartotina reikšme "požiūris, pažiūra”. Tokia reikšme vartojamas atsinešimas ar atsinešti yra vertinys iš rusų kalbos otnosit’sia. Pvz.: Jo atsinešimas ( = požiūris, pažiūra') į kitos rasės žmones labai pasikeitė.
būsiu trumpas (suprask: trumpai kalbėsiu). Dažnai tenka girdėti tokį pasakymą prieš kokią nors paskaitą ar pranešimą. Bet tai gana juokingai atrodo. Tuoj kiekvienas galėtų pagalvoti: "Juk tu toks būsi, koks esi — nei ilgesnis, nei trumpesnis”. Ar ne geriau ir ne gražiau būtų pasakyti: "Ilgai nekalbėsiu, kalbėsiu labai trumpai, mano paskaita nebus ilga. . ?”
daugiau — su kilmininku nevartotina, pvz.: Susirinko daugiau šimto žmonių. Pripylė daugiau pusės stiklo vyno. Jis ten gyveno daugiau savaitės. Šiuos sakinius būtų galima taip pataisyti: Susirinko daugiau kaip šimtas (arba per šimtą) žmonių. Pripylė daugiau kaip (arba nei, negu) pusę stiklo vyno. Jis ten gyveno daugiau (arba ilgiau) kaip savaitę.
iš ... dienos — nevart. vertinys. Pvz.: Gavau Tamstos laišką iš birželio 25 dienos. Nutarimas iš balandžio 4 dienos. Atsakau į Jūsų laišką iš gegužės 17 dienos. Šie sakiniai būtų taip taisytini: Gavau Tamstos birželio 25 dienos laišką. Balandžio 4 dienos nutarimas. Atsakau į Jūsų gegužės 17 dienos laišką.
išeinant iš ko— nevart. reikšme "remiantis kuo, vadovaujantis kuo”. Pvz.: Išeinant iš tavo galvosenos ( = Remiantis, vadovaujantis tavo galvosena), reikėtų čia kitaip pasielgti. Išeinant iš šių duomenų (= Remiantis, vadovaujantis šiais duomenimis'), galima padaryti labai aiškią išvadą.
• Nauji šventieji bus paskelbti spalio mėnesį: Chrispi iš Viterbo — italų kapucinų broliukas ir kun. Maksimilijonas Kolbe, nacių nužudytas Ausch-witzo koncentracijos lagery, kai jis pasisiūlė mirti už gausios šeimos tėvą. Taipgi nutarta kanonizuoti prancūzę Margaritą Bourgeoys, su dideliu pasišventimu XVII amžiuje dirbusią Kanados laukinėse srityse, ir prancūzę, Šv. Onos Dievo Apvaizdos vienuolyno steigėją, Jeanne Delanąue.
• Lietuvių rašytojų draugijos suvažiavime gegužės 22-23 d. Clevelande į tos draugijos garbės narius buvo pakelti: Jonas Žmuidzinas, Povilas Gaučys, Vytautas Alantas, Stasys Santvaras ir kun. Juozas Prunskis.
• JAV-se nuo 1964 iki 1979 metų nužudymų padaugėjo 201%, apiplėšimų pagausėjo 230%, moterų prievartavimų paaugo 355%.
• Čikagos arkivyskupija tebėra didžiausia JAV-se. Turi 444 parapijas, 2.374.138 tikinčiuosius, kuriuos aptarnauja arti 2.500 kunigų. Čia darbuojasi daugiau kaip 400 diakonų. Visose JAV-se pagal naujausią statistiką, yra 51.207.000 katalikų.
• Solidarumo ekspresas, pradėjęs kelią Čikagoje, kur buvo prikrauta gausiai maisto ir kitų gėrybių vargstantiems Lenkijos žmonėms, vėliau sustojo Detroite, Clevelande, Columbus mieste, Vašingtone. Iš viso buvo surinkta šalpos gėrybių už 8 mil. dolerių. Iš Vašingtono traukinys nuriedėjo į Baltimorę, iš kur siunta buvo pakrauta j laivus ir nusiųsta į Lenkiją.
• Jonas Paulius II tampa labiausiai keliaujančiu popiežiumi. Birželio 11-13 dienomis buvo Argentinoje. Luzanos Marijos šventovėje, kuri argentiniečiams brangi, kaip mums Šiluva, pamaldose dalyvavo milijoninės minios. Pamoksluose popiežius kėlė taikos reikalą.
Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams
14 dol. aukojo A. Lauraitis.
Po 12 dol. aukojo: A. Kuliešienė, B. Kronienė, H. Laucius.
10 dol. aukojo p. Ottienė.
9 dol. aukojo E. Matutienė.
8 dol. aukojo J. Jusys.
Po 7dol. aukojo: G. Kaufmanas ir B. Petrošius.
Po 4 dol. aukojo: I.Rimkūnienė, J. Kavaliūnas, E. Kaminskas, S. Leipus, M. Noreikienė, V. Tauras, M. Manomaitis, A. Stonienė, kun. V. Kriščiūnevičius, R. Balsienė, M. Gaputytė, P. Ragienė, E. Škėmienė, J. Miečius, B. Ginčiauskas, V. Gaidelis.