Pastorius skundžiasi savo draugui:
— Ta ilgų plaukų mada kartais sukelia didelių keblumų.
— Kokių?
— Praėjusį sekmadienį, tuokdamas vieną jauną porą, buvau priverstas jaunavedžiams pasakyti: “Gal kuris nors iš judviejų teiksis pabučiuoti jaunąją?”
*
Rimukas visą laiką savo mokytojai sako “tu”. Mokytoja bausmei liepė jam penkiasdešimt kartų parašyti: “Į mokytoją reikia kreiptis Jūs”.
Rimukas parašė tą sakinį šimtą kartų.
— O! — nudžiugo mokytoja. — Tikriausiai supratai savo kaltę.
— Taip, — atsakė berniukas, — noriu, kad tu daugiau nebepyktum.
*
Prie žvejo prieina žmogus ir, dirstelėjęs jam per petį, klausia:
— Na, kaip? Kimba?
— Taip, — niūriai atsako žvejys. — Neseniai sugavau vieną ir įmečiau į upę.
— O kodėl? Labai maža pakliuvo?
— Maždaug tokio didumo, kaip tamsta. Jis taip pat visą laiką klausinėjo, kimba ar ne. . .
*
Motina subarė savo sūnų:
— Kokius negražius žodžius tu vartoji! Labai negražu sakyti: kipšas, velnias!
— Bet, mamyte, — atsakė sūnelis, — juk juos vartoja ir Šekspyras.
— Tai nežaisk su juo daugiau!
*
Muitinėje:
— Ponia, ką jūs norėtumėte pateikti apžiūrėti muitininkams?
— Aš neturiu ką pateikti.
— O! Tai ta kailinė uodega, kuri kyšo iš po jūsų palto, yra jūsų nuosava?
*
Profesorius:
— Kodėl ant mano rašomojo stalo stovi rožės?
— Todėl, kad šiandien tavo vestuvių diena, — atsako jam žmona.
— O! Neužmiršk man priminti, kada bus tavo vestuvių diena. Aš taip pat tau padovanosiu ką nors gražaus. . .
*