Mielasis Žirmūnai,
Mano laiškai Jums yra tik gairės, į kurias būtų gera atsižvelgti, rengiantis vedybiniam gyvenimui. Reikia skaitytis ir su Kūrėjo Dievo planais, ir su savo polinkiais bei charakterio natūraliaisiais bruožais. Ne tik Jūs, bet ir Jūsų svajojamoji mergaitė turėtų panašiai visa širdimi apsigalvoti. Žiūrint charakterio, reikia pakedenti ir savo geruosius bei silpnuosius bruožus, ydas. Ar su tokiu charakteriu, koks aš esu, galės laimingai sugyventi mano norima vesti mergaitė? Ypač atsižvelgiant ir į josios charakterį. Kokių aš jos silpnybių ar ydų negalėčiau ilgainiui pakęsti, ir kokias mano ydas ji vargiai pakęstų? Draugavimo laikotarpis yra geriausias laikas visa tai stebėti ir aptarti, jei nenori lįsti, kaip aklas katinas į maišą. Manau, jau turi pakankamai gyvenimo patyrimo ir žinai, jog yra tokių asmenų, su kuriais yra miela, malonu bendrauti, draugauti ir bendradarbiauti. Bet taip pat yra ir tokių, su kuriais neįmanoma sutikti, ir todėl jų gal net vengi. Kodėl? Dėl kai kurių jų būdo ypatybių. Todėl rimtai apgalvotina, ar judviejų būdai yra tokie, kad duotų gerą pagrindą manyti, jog galėsite darniai sugyventi ir ramiai spręsti pasitaikysimas problemas, ar yra kas nors paties ar jos būde, ko negalėsite ramiai suvirškinti.
Be veidrodžio mes negalime regėti savo veido bruožų ir galėtume įsivaizduoti esą gražuoliai, kai visi kiti regi, jog mums gana toli iki "gražuoliškumo”. Tą pat reikia sakyti ir apie pažinimą savo pačių būdo ypatybių. Galime, ir paprastai taip darome, vaizduotis esą geri, net geresni už tuos ar kitus mūsų pažįstamus, kai tie kiti regi mūsų ydas, trūkumus net negražumus. Ypač tai gerai regi tėvai, broliai, seserys, su kuriais reikia per eilę metų gyventi ir darbuotis. Todėl verta būtų pasiteirauti jų nuomonės, ar turėti jautrią ausį nugirsti, ką jie apie mane sako, kai yra supykę. Tais atvejais ir nenoroms jiems išsprūsta labai teisingas žodis, tik mes tada esame patys tiek susijaudinę, kad nenorime nei pagalvoti, ar jie kartais nepasakė man karčios tiesos. Naudinga pasitarti ir su savo dvasios tėvu, t.y., jei turi, nuolatiniu nuodėmklausiu. Per ilgesnį laiką einant išpažinties ir atvirai pasisakant savo silpnybes, kunigas pastebės tiek svarbesnius mūsų charakterio bruožus, tiek ir mažmožius. Tačiau neužmirština mūsų liaudies išmintis, sakanti, jog "lašas po lašo ir akmenį pratašo”. Panašiai yra ir su kai kuriais mūsų būdo bruožais. Jie gali būti nelabai ryškūs, bet, per ilgesnį laiką drauge gyvenant, tikrai įkyrės ir apsunkins sugyvenimą.
Tikint, kad mūsų Kūrėjas yra mylįs Tėvas, yra tikras dalykas, kad jis kūrė Tave, kadangi mylėjo dar net negimusį. Būtų galėjęs sukurti milijonus ir net bilijonus kitų vaikinų, mergaičių, bet jų nekūrė ir niekada nekurs. Tačiau Jis ryžosi kurti Tave. Esi vienintelis toks sutvėrimas (unique!) Būdamas be galo išmintingas, Dievas turėjo turėti kokį nors tikslą, Tave kurdamas. Todėl labai pravartu Jo paties ir pasiteirauti: "Viešpatie, kokį gyvenimo kelią skyrė man Tavoji meilė? Ko Tu tikiesi iš manęs? Ką aš turiu nuveikti šiame pasaulyje? Savo tikslui per mane pasiekti Tu, be abejo, sudėjai į mane tokius įvairius talentus, kurie man bus būtinai reikalingi Tavo užsimojimui įgyvendinti, Tavęs neapvilti. Tai prašau, parodyk man, kokį gyvenimo kelią esi man numatęs?
O gal palikai man pačiam rinktis, koks man patiktų? Neužmirštu, jog mano, kaip ir visų žmonių, tikslas šioje žemėje yra Tave pažinti, pamilti ir Tau garbę duoti. Bet nežinau dar, kokiu balsu turiu giedoti Tavo šlovę visos žmonijos chore. Prašau, padėk man tai pajusti, kad, ne savo vieton atsistojęs, negadinčiau Tavo choro sąskambio.
Man esant bene jau antroje gimnazijos klasėje, mokinių rekolekcijoms vadovavo Salantų klebonas. Jis mums labai patiko, nes sugebėjo pataikyti į mūsų širdis. Vienoje konferencijoje jis labai įdomiai nupasakojo, kaip svarbu esą mums rasti savąjį pašaukimą. "Tik savo pašaukimo keliu eidami, būsite laimingi ir kitiems nešite laimę. Savo pašaukimo nesuradę, negalėsite būti laimingi”. O kaip savo pašaukimą rasti? Jis patarė kasdien melstis į Šventąją Dvasią. Jei kitaip nemokame, tai nors kalbėti 7 "Tėve mūsų”, 7 "Sveika, Marija” ir 7 "Garbė Dievui Tėvui”, prašant septynių Šv. Dvasios dovanų savo pašaukimui pažinti. Neatsimenu, ar tuojau pat, ar kiek vėliau pradėjau tai daryti, bet tikrai taip meldžiausi per keletą metų, iki pasibaigė mano mokslas gimnazijoje. Na, ir kas atsitiko? Pasvajodavau stoti į Klaipėdos muzikos mokyklą. Galvodavau ir apie karo mokyklą, ir dar kai ką kita. Gal jau 18 metų būdamas, pasvajodavau, o gal ir vesti. O jei vesčiau, tai tik tą mergaitę, kuri buvo mano klasėje, taip ji buvo kritusi man į širdį. Bet štai susitinku vieną vasarą savo buvusį gerą draugą pranciškoną, jau bestudijuojantį Kauno kunigų seminarijoje. Jis man pripasakojo tiek daug ir tokių įdomių dalykų apie savo profesorių T. Benediktą Andriušką, jėzuitą, ir apie jėzuitų ordiną, kad sukėlė didelį smalsumą daugiau ką nors sužinoti. Visos tolimesnės istorijos čia neaprašysiu, bet pagaliau man buvo taip labai aišku, jog turiu "stot į jėzuitus”, ir tartum kas būtu pačiupęs už sprando ir kaip kačiuką pas juos įmetęs. Iki šios dienos esu labai dėkingas Šventajai Dvasiai už viso gyvenimo laimę. Tikrai verta prašyti Šventosios Dvasios šviesos savo gyvenimo keliui rasti. Be jos galima lengvai nueiti į šunkelius ir visą gyvenimą vargti bei kitus varginti.
Prancūziškame žurnale "Etudes” skaičiau aprašytą Prancūzijos ambasados Romoje sekretoriaus gyvenimą. Buvo pamaldus jaunas vyras. Jau susižiedavęs. Bet kilo pirmasis pasaulinis karas, ir jį paėmė kariuomenėn. Jis krito kovos lauke. Rastas jo dienoraštis. Ten tarp kitko radau ir tokią jo maldą: "Dieve, Tu žinai, kaip labai myliu X,Y. ir kad ji labai myli mane. Prašau vienos malonės: jeigu Tu numatai, kad mudviejų santuoka bus Tavo garbei ir mūsų sielų laimei, tai leisk mudviem susituokti ir kurti Tau šeimynėlę. Bet jei Tu numatai, kad mudviejų santuoka išeitų mudviejų nelaimei ir Tavo negarbei, tai geriau dabar mudu išskirk, kad tik galėtume susijungti amžinybėje Tavo meilėje”. Tai tikrai tikinčio vaikino rimta malda. Į savo vedybas jis žiūrėjo tartum Dievo akimis ir visiškai pasidavė Jo Apvaizdos lėmimui. Toks yra vieninteliai geras kiekvieno tikinčio žmogaus nusiteikimas.
Nė kiek neabejotina, jog didžiausiai žmonių daugybei Dievas yra skyręs moterystės šeimos gyvenimo kelią. Tačiau tikrai yra Dievo kviečiamų, ar tai pasaulyje gyventi nevedusiems, netekėjusioms ir taip atlikti nemažai svarbių Dievo ir artimo reikalų, ar tai eiti kunigų ar vienuolių vyrų ir moterų pašaukimo keliu. Jie yra ne mažiau reikalingi ir svarbūs Dievo karalystei šioje žemėje kurti ir aptarnauti. Todėl nedera planuoti savo gyvenimo kelius, nė kiek nekreipiant dėmesio ir į dvasiško pašaukimo galimybę. Ir jei kas kada nors pajunta vidinį širdies balsą aukoti visą savo gyvenimą tiesioginei Dievo tarnybai, jis turėtų prašyti dar aiškesnio ženklo, jog Dievas tikrai to nori, ir dar labiau prašyti drąsos eiti tokiu pasiaukojimo keliu.
Net ir svarstant kitas gyvenimo profesijas (gydytojo, advokato, mokytojo ir t.t.), reikia prašyti Šv. Dvasios šviesos pasirinkti tai, kad būtų didesnei Dievo garbei ir savo sielos išganymui.
Neužmirština ir dar viena galimybė. Neretai Dievas apdovanojo kurį nors asmenį ne vienu talentu ir palinkimu, o duoda keletą talentų ir polinkių. Ir ko jis ar ji besiimtų, viskas gerai ir labai gerai sekasi, ką tik daro, jaučiasi patenkintas ir laimingas. Ir kai galų gale nori apsispręsti, kurs yra tikrasis jam ar jai Dievo skirtasis kelias — neaišku. Net ir meldžiant Jo šviesos — negauna. Kas darytina tokiu atveju?
Aš tai šitaip suprantu. Dievas palieka tokiam asmeniui visišką laisvę, ką tik nori pasirinkti, ir jis bus patenkintas, ką bepasirinktų. Tačiau ir tuo atveju reikia rinktis ne žiūrint tik į save, kas man patiktų labiau, ar kur bus daugiau pinigo, ar garbės, ar ko kita, bet "Dieve, Tu man davei daug talentų. Už juos esu labai dėkingas. Visus juos norėčiau panaudoti Tavo didesnei garbei. Ir tik Tavo garbei. O kadangi neduodi man aiškesnio ženklo, ką rinktis, tai suprantu, jog leidi man rinktis laisvai, ko aš noriu. Todėl ir pasirenku štai tą... Ir tuo pašaukimo keliu eidamas noriu tik Tau vienam tarnauti, pašvęsdamas visus savo sugebėjimus, laiką, meilę Tavo ir žmonių (ar Tavo Bažnyčios) labui. Būk Tu mano gyvenimo ašis, apie kurią viskas suksis”.
Esu tikras, jog toks pasirinkimas Viešpačiui tikrai patiks, ir toks asmuo bus patenkintas, laimingas ir padarys daug gero, kur tik jis gyvens, veiks, ar kentės. Aukotis gi reiks kiekviename pašaukime: ir moterystėje, ir kunigystėje, ir vienuolyne, ir "senber-niaujant”!
Kun. Jonas
■ Vatikanas skelbia, kad pasaulyje yra 866,7 mil. katalikų — apie 18% visų žemės gyventojų. Apie 147 mil. katalikų yra Sovietų bloko kraštuose.