|
Tas vakaras kaip krištolas,
O tolyje varpai.
Toki, motute, vakarą
Ir tu mane supai.
Pro langą saulė leidosi
Pašvaiste ugnine, —
Tu, poteri kalbėdama,
Meldeisi už mane,
Kad aš užaugčiau didelis,
Ir sveikas, ir gražus, —
O saulė žarstė vygėje
Tuos žėrinčius dažus.
Paskui atėjo sutemos,
Juoda rudens naktis.
Per naktį alpo motinos
Nerimstanti širdis.
|
Kai išklydau iš tėviškės,
Atsimenu gerai,
Galulaukės arimuose
Liepsnojo vakarai.
O kai grįžau pavasarį
Su paukščiais iš pietų,
Audringi rinkos debesys
Ant tėviškės skliautų.
Radau tave palinkusią,
Kaip obelį laukuos.
Ne, nebedaug tau nemigų
Gegutė iškukuos. . .
Ak, rodos, vakar, užvakar,
Motut, mane supai,
O štai tą tylų vakarą
Tau skambina varpai.
|
