religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1990 / GEGUŽĖ- MAY / VOLUME XLI, NO. 5

Šis numeris iliustruotas dail. Gražinos Didelytės grafikos darbų nuotraukomis.

Viršelio piešinys — dail. Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės. Abidvi dailininkės gyvena Vilniuje. Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

     Turbūt mums maloniausias gegužės mėnuo. Čia jau įpusėjęs pavasaris, gamta pasipuošusi žalumynais ir žiedais. Pasikeitusi ir žmogaus nuotaika: po žiemos šalčių ir apmirusios gamtos jis pajunta gyvybę, atgimimą, grožį. Tad nenuostabu, kad šis mėnuo kultūringame, ypač krikščioniškame, pasaulyje yra paskirtas žemiškos ir dangiškos Motinos garbei.

     Jau nuo pat krikščionybės įvedimo Lietuvoje dangiškajai Motinai buvo skiriama ypatinga meilė ir pagarba. Kokios mielos ir prasmingos lietuvio širdžiai buvo gegužinės pamaldos, kai kiekvieną gegužės mėnesio vakarą šeima, susirinkusi prie įrengto ir gražiai išpuošto altorėlio, melsdavosi, kalbėdavo Marijos litaniją ir giedodavo jos garbei skiriamas giesmes. Tai tikrai gražus lietuviškas paprotys, kurio nereikėtų užmiršti ir dabartiniais laikais, nesvarbu kur mes begyventume.

     Visai gamtai alsuojant atgimimu ir gyvybe, prisimename ir savo žemiškąją Motiną, mus pagimdžiusią, davusią gyvybę. Motina yra gyvybės pradas. Kiekviena gyvybė kalbėte kalba apie motiną. Motinai gieda himnus poetai, gražiausius veikalus kuria rašytojai. Jie jautriausiais žodžiais prisimena ir savo gyvąsias, ir amžinybėn iškeliavusias motinas. Štai kaip rašytoja Marija Pečkauskaitė prisimena savo mirusią motiną:

     “Ir praėjo viskas, ir prabėgo... Praėjai ir tu, o motin mano, į dausas išlėkusi iš lizdo... o lizdelį viesulas sudraskė... Tikiu: vėl kada nors paglostys mano veidą rankelės švelnios, kvapios, kaip tos rožės, ir tavo liūdnos akys man šyptelės laimingai. Prie rankų tų brangių pripuolus ilgioms lūpoms, kaip Tomas, Viešpaties žaizdas kai palytėjo, sušuksiu laimėj skęsdama: Mamate mano!”

Laisvės!    G. Didelytė

V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

6. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS IR PASAULIO TAIKA

     Vargu kuri kita mintis yra taip stipriai iškelta šios konstitucijos, kaip tarptautinio bendradarbiavimo reikalas. Krikščionis turi veikti savo aplinkoje, bet jis turi atlikti ir tarptautinius uždavinius (89). Žmonija šiandien yra reikalinga jungtinių projektų, bet jų negalima nei suvokti, nei įgyvendinti be visuotinės solidarumo dvasios. Šiai solidariai veiklai neturi kliudyti nė konfesijų skirtumai. Ypač socialinėje srityje reikia veikti kartu su atsiskyrusiais broliais. “Pagelbėti reikia kiekvienam mūsų laikų žmogui, nepaisant to, ar jis tiki Dievą, ar formaliai jo nepripažįsta” (91). Šiandien mums reikia ieškoti universalesnio ir gilesnio broliškumo.

     Konstitucija kviečia krikščionį į plataus masto dialogą. Tas dialogas visų pirma turi prasidėti pačioje tikinčiųjų bendruomenėje, būtent tarp pasauliečių ir dvasininkijos. Kai kuriuose kraštuose pokalbis tarp pasauliečių ir dvasininkijos yra nepakankamas ar susivedęs vien į formalybes. Dialogas krikščioniškoje visuomenėje turi apimti visas grupes. Šiam dialogui turi vadovauti trys principai: tuose dalykuose, kurie yra būtini - vienybė; tuose, kurie yra neapspręsti -laisvė; bet visuose dalykuose - meilė (92).

Tremtinių Lietuva  G. Didelytė

     Nors šis dialogas turi prasidėti pačių tikinčiųjų tarpe, tačiau iš jo negalima išskirti nė vieno. Reikia bendrauti su tais, kurie pasižymi dvasiniu pranašumu, nors ir nepripažįsta tos išminties šaltinio. Kaip plačiai konstitucija supranta šį dialogą, liudija šis jos sakinys: “Mes įskaitome čia ir tuos, kurie persekioja Bažnyčią ir sunkina jos veiklą įvairiais būdais”. Suprantame, kad šitoks platus pokalbio problemos kėlimas neša nemažai pavojų. Dėl to konstitucija pataria būti atsargiems. Ji sako: “Nors tinkamo būdo ir išminties turi būti laikomasi” (92).

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA MODERNIAME PASAULYJE (II)

Antrojo Vatikano susirinkimo, popiežių enciklikų ir Marijos apsireiškimų šviesoje

KĘSTUTIS TRIMAKAS

Ankstyvesniajame “‘Laiškų lietuviams” numeryje buvo išspausdinta šio straipsnio pirmoji dalis: “Ką moko šių laikų Bažnyčia apie Švč. Mariją”. Čia spausdiname to straipsnio antrąją dalį.

D. ŠVČ. MARIJA APSIREIŠKIMUOSE

     Švč. Marija pakartotinai yra pasirodžiusi žmonėms. Šiais laikais ji pasirodo dažniau negu anksčiau. Pirmiausia, pažvelgsime į porą apsireiškimų iš tolimos praeities; paskui — į apsireiškimus, įvykius ne taip seniai, t.y. 1840-1950 m., pagaliau po naujų apsireiškimų apžvalgos pasvarstysime šiais laikais apsireiškiančios Švč. Marijos vaidmenį.

Neužgesk...   G. Didelytė

TOLIMOJE PRAEITYJE

     Sunku būtų pažvelgti į visus tolimos praeities apsireiškimus, tačiau bent kai kurie jų, kaip rodo du pavyzdžiai, įvyko žmones pakreipti į Dievą. Šie pavyzdžiai yra iš skirtingų laikotarpių ir net skirtingų žemynų.

Skaityti daugiau: MARIJOS VAIDMUO ŠIŲ LAIKŲ KRIKŠČIONIŠKAJAME ATSINAUJINIME:

CHIARA LUBICH

“Negti buvau pasiryžęs jūsų tarpe nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą” (1 Kor 2,2).

     Šv. Paulius šiame laiške maldauja korintiečius, kad jie vengtų susiskaldymo ir kivirčių ir kad būtų vienos dvasios bei minties. Toje bendruomenėje būta ne labai apšviesto galvojimo, pagal kurį sėkmingas Evangelijos skelbimas labiau priklausė nuo vieno ar kito mokytojo sugebėjimo, negu nuo Dievo malonės. Šitos aplinkybės davė progą priminti pagrindines jo mokymo mintis, dalinantis su jais savo, kaip apaštalo, patyrimu, kad taip nėra, kaip kai kurie galvoja.

     Šv. Paulius suprato ypatingos malonės šviesoje, kurios jis buvo gavęs savo atsivertimo pradžioje kelyje į Damaską, kad Dievas norėjo gelbėti žmoniją ne žmogaus jėga ir išmintimi, bet nukryžiuotu Jėzumi, kuris buvo silpnas, kvailas ir nevykėlis pasaulio akyse. Todėl jis norėjo atbaigti išganymo darbą kryžiaus logika, naudodamas menkus instrumentus, neturinčius įtakos, kad būtų aiškiai matoma, jog išganymas ateina tik iš Dievo.

Skaityti daugiau: KRYŽIAUS PRASMĖ

Bernadeta Miliauskaitė-Harris

     Maža būdama, vis norėjau būti kaip mama. Dažnai įsivaizdavau save užaugusią, ypač kai apsiaudavau jos raudonus batukus su aukštom kulnim. Nors jie buvo per dideli, praleisdavau valandas, svyruodama juose per kambarius ir imituodama mamą. Tuoj atsivers naujas gyvenimo puslapis, kai sulauksiu savo pirmagimio kūdikėlio. Nors laikas greitai prabėgo, dar vis stengiuosi būti kaip mama. Šį kartą neimituodama jos išorės, bet sekdama jos gyvenimo pavyzdžiu, kuris remiasi katalikybe ir lietuvybe.

     Lietuvė motina yra paveldėjus ilgą katalikybės ir lietuvybės išlaikymo tradiciją. Medžio drožinys, “Vargo mokykla”, sukurtas Petro Rimšos, primena laikus, kai rusai buvo uždraudę spausdinti knygas lietuviškomis raidėmis. Lietuvės motinos, paskatintos Dievo ir tautos meilės, vis tiek pajėgė išmokyti savo vaikus lietuviškai melstis ir skaityti. Rizikuodamos net kalėjimu, jos tęsė kovą ir laimėjo.

     Daug kančių pergyveno motinos, kurios ėjo sunkų tremties kelią Sibire. Pačios neturėdamos ko valgyti, dalindavosi paskutiniais trupinėliais su savo vaikučiais. Stengėsi išlaikyti juos ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Išlaikė tikėjimą ir lietuviškas tradicijas. Jų pastangos atsispindi jau šiandien užaugusiuose jų vaikuose. Jos yra įamžintos ne tik savo vaikų prisiminimuose, bet ir rašytame žodyje. Vienas pavyzdys yra pereitais metais Lietuvoje išleista knyga Amžino įšalo žemėje, kuri yra gyvas testamentas Sibiro motinų didvyriškumo.

     Antanas Abromaitis buvo 10 metų, kai jį ištrėmė su tėvais ir sesute. Jis rašo: “Jeigu mūsų šeima išliko per tą baisią žiemą, tai visi turime būti dėkingi mūsų brangiai mamytei... Iš vaikystės pripratusi prie sunkių kaimo darbų, būdama stiprios sveikatos, jinai ir nešė tą sunkiausią naštą.

Skaityti daugiau: MAMAI

Putojančių jūrų bedugnė versmė!
Žvaidždėto dangaus stebuklinga gelmė!
Motule brangiausia, o tavo širdies
Nei jūros, nei erdvės apimt negalės!

Lelijos ir žvaigždės man puošia takus,
Širdy maloniausias ramybės dangus!
Motute brangiausia, per savo kančias
Sukūrei man dangų, žvaigždes ir rožes!

Nevaigius, nemigus, vargų prislėgta,
Tu man manimi gyveni visada.
Ir miegant tau budi širdis nuolatos.
Ji meile liepsnos ir už grabo lentos.

Kaip sautė graži tu, šviesos kupina!
Brangiausia man Dievo širdies dovana!
Pats Viešpatis veda mane per tave
Šios žemės džiaugsman ir dangum pas save.

Aš tarsiu iš meilės gražiausius žodžius.
Iš meilės, motut, tau visad klusnus!
Už meilę nežemišką meilės karštos
Sūnus tau per amžius akordus giedos!

Pranas Masilionis, S. J.

KOSTAS PAULIUS

     Kas galėjo tokį stebuklą padaryti?! Tik Jėzus! Jis jį padarė iš savo begalinės meilės ir gailestingumo, norėdamas pasilikti su mumis Šv. Eucharistijoje visam laikui.

     Be jo mūsų žemiškoji kelionė būtų tik tamsi, klaiki naktis. Bet dabar, kai jis pasiliko su mumis, nereikia mums keliauti patamsyje. Jis ir sakė: “Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje” (Jn 12, 46).

Pavasaris    G. Didelytė

     Bet mes turėtumėm pasitikrinti, ar tikrai, gyvai ir nuoširdžiai tikime, kad Jėzus po savo mirties ant kryžiaus, prisikėlimo iš numirusiųjų ir įžengimo į dangų yra pasilikęs su mumis Šv. Eucharistijoje, ar turime kokių abejonių, panašiai kaip apaštalas Tomas, kuris, kad galėtų tikėti, pirma pats norėjo pamatyti Jėzų ir paliesti jo žaizdas. Tada Jėzus prikišo jo netikėjimą ir jam pasakė: “Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę” (Jn 20, 29).

Skaityti daugiau: STEBUKLŲ STEBUKLAS

PETRAS KREEFT

    Blogio problema yra rimčiausia pasaulyje. Ji taip pat yra rimčiausias priekaištas Dievui. Daugiau žmonių pametė savo tikėjimą dėl šios priežasties, negu dėl kurios kitos. Tai tikrai didžiausia pagunda netikėti. Ir tai ne tik proto priekaištas. Mes jį jaučiame. Jį išgyvename. Todėl Jobo knyga yra tokia populiari.

    Problema gali būti išreikšta labai paprastai: jei Dievas toks geras, kodėl jo pasaulis toks blogas? Jei visa galintis, visa mylintis Dievas yra veiksmo diriguotojas, kodėl jam taip apverktinai teišeina?

Angelas    G. Didelytė

    Netikintysis, kuris to klausia, paprastai jaučia Dievui atgrasumą, ne vien argumentų trūkumą už ar prieš jį. Štai ką C. S. Lewis prisimena apie save, kai buvo ateistas: “Netikėjau, kad Dievo esama. Taip pat buvau piktas ant jo už nebuvimą. Ir buvau piktas ant jo už pasaulio sukūrimą”.

    Kai su tokiu asmeniu kalbi, atrodo, kad turi daugiau reikalo su išgyvenančiu skyrybas, negu su abejojančiu argumentais. Jo arba jos netikėjimo objektas yra neištikimas mylėtojas, o ne spragota hipotezė. Ateisto problema yra ne tiek tamsumas galvoje, kiek aitrumas širdyje. Geras apologetas žino, kaip leisti širdžiai vesti protą ir atvirkščiai.

Skaityti daugiau: BLOGIO PROBLEMA

PASIKALBĖJIMAS SU KUN. KAZIMIERU BĖKŠTA

ANTANAS SAULAITIS, S.J.

     Kun. Kazimieras Bėkšta Amazonijos srityje Brazilijoje dirba jau 40 metų. Jis yra salezietis misijonierius, gyvenęs tarp tukanų, janomanų ir kitų tautelių, išmokdamas jų kalbas, papročius, mitologiją. Jis paruošė kelių kalbų elementorius ir pasakojamos istorijos rinkinius; už dviejų metų tikisi, pasinaudodamas kompiuteriu, užbaigti stambius žodynus. Kun. Bėkšta, surinkęs daug garsinių įrašų ir filmų, indėnams tapo jų kultūrinio paveldo šaltiniu. Jis suorganizavo Manaus mieste indėnų muziejų, taip pat ten dėsto antropologiją, filologiją krikščioniškosios kultūros ir socialinių mokslų institute. Kun. Bėkšta gimęs Klaidėdoje 1924 m., o 1956 m. įšventintas kunigu. Jo 60 m. gimimo sukaktį paminėjo Lietuvos katalikų kalendorius - žinynas. Jo adresas: C.P. 616, 69000 Manaus - AM, Brasil.

Laisvėjimo metai   G. Didelytk.

     Indėnais yra pavadintos tos gentys, kurias Kolumbas atrado šiame kontinente, nes jis, ieškodamas kelio į Indiją, manė, kad tai azijietiškos Indijos gyventojai. Paskui buvo pastebėta, kad šis žemynas nėra Azijos dalis, bet tiems gyventojams taip ir nebuvo rasta geresnio pavadinimo. Tų genčių yra didelė daugybė, šešioliktame šimtmetyje jų buvo apie penki milijonai. Didelė jų dauguma išmirė, vieni buvo deportuoti arba paversti vergais, kiti buvo išžudyti, o dar kiti mirė, užsikrėtę baltaveidžių atneštomis ligomis. Juk indėnams net mūsų paprasčiausias persišaldymas, gripas, yra mirties pavojus. Tik maža senųjų gyventojų palikuonių dalelė sugebėjo pabėgti į aukštumas, į džiungles. Dabar Brazilijoje esama apie du šimtai tūkstančių indėnų. Jie kalba savo genčių kalbomis. Dabar yra daugiau kaip du šimtai indėnų kalbų. Kiekviena gentis turi savo kalbą ir papročius, kuriais išsiskiria iš kitų. Tarp tų genčių dirba katalikai ir nekatalikai krikščionys misijonieriai. Garsiausieji misijonieriai nuo XVI šimtmečio iki dabar yra jėzuitai, pranciškonai, kapucinai, redemptoristai ir kiti. Praėjusio šimtmečio gale atvyko ir saleziečiai. Kun. Bėkštą paklausiau:

     —    Kada Jūs atvykote į Braziliją?

     —    Prieš 40 metų. Bet atvykdamas nieko apie tuos indėnus nežinojau. Kai mokiausi Klaidėdoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, geografijos pamokose buvau girdėjęs, kad Brazilijos indėnai nėra Šiaurės Amerikos indėnų giminaičiai. Dabar apie juos daugiau išmokau iš praktikos. Reikėjo išmokti ne tik portugalų kalbą, kuri yra oficiali Brazilijos kalba, bet reikėjo pramokti ir vietinių indėnų kalbų, nes jie portugališkai beveik nemoka. Reikėjo nusipiešti anų tolimų pakraščių žemėlapius, nes mokyklose ar kitur vartojami žemėlapiai yra tik simboliški žemėlapiai: vingiuota mėlyna linija sako, kad ten yra kokia upė, bet negali pasitikėti, kad ji taip teka, kaip nupiešta. Prieš keletą metų iš 20 km aukščio, lėktuvui skrendant, buvo padarytos nuotraukos, kurios parodė, kad čia, netoli nuo Manaus, Amazonijos sostinės, esanti apie 600 km ilgumo upė, kurios joks žemėlapis neparodė.

Skaityti daugiau: MISIJONIERIUS TARP INDĖNŲ

A. R.

Knyga apie Europos priešistorę

     Marija Gimbutas. “The Language of the Goddess”. Harper and Row Publishers, San Francisco, CA., 1989. 388 psl., kaina 49,95 dol.

     Ši albuminio formato knyga yra ne tik meniškai graži, kurioje yra arti dviejų tūkstančių skulptūrų, freskų, vazų ir kitokių iliustracijų, bet ir gausus žinių šaltinis apie priešistorinę ir priešpatriarchalinę Europos gadynę. Įžanginis žodis — mokslininko Joseph Campbell. Puošnus knygos aplankas.

     Šios knygos autorė — archeologė prof. dr. Marija Gimbutienė, Kalifornijos universiteto (UCLA) europinės archeologijos profesorė, muziejaus kuratorė ir daugelio mokslinių knygų autorė.

     Pastaroji knyga paruošta spaudai tarp 1975-1985 metų. Knygą redagavo Joan Itan Sutherland, bet autorė dėkoja už talką įvairiems mokslininkams, skaičiusiems jos rankraštį, taip pat ir dr. Algirdui J. Greimui.

     Šioje knygoje autorė moksliškais argumentais įrodinėja, kad kitados egzistavo Dieve (ne Dievas). Įžangos žodyje J. Campbell reziumuoja: autorė iškelia taikią, harmoningą šešių tūkstančių metų laikotarpio erą, James Joyce vadintą chaotiška, reikalinga prisikėlimo; Dieve buvusi simbolis tarp gamtos ir žmonių gyvenimo.

     Nagrinėdama Dievės buvimą, autorė mini ir lietuviškus legendarinius atributus: Aitvarą (135-136 psl.), Žemyną (147-159 psl.) ir kitus.

     Knygai pačiame 1989 metų gale pasirodžius, per du mėnesius esą išparduota 50 tūkstančių egzempliorių. Didžiuojamės lietuve mokslininke ir linkime jai sėkmės.

Skaityti daugiau: Kelios naujos knygos

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

KAUNE ATSTATYTAS PAMINKLAS “ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ”

     Kai 1921 metų spalio mėnesį po Kauno karo muziejaus beržais buvo atidengiamas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, jį šventino ir žodį tarė prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. Literatūros muziejaus fonduose išliko jo kalbos juodraštis. Tada poetas kalbėjo apie tautos praeitį, bet sykiu ir apie jos ateitį. Apie buvusias, bet sykiu ir būsimas kančias, apie skriaudas, netektį ir tremtį. Jo pasakytos mintys aktualios ir šiandien. Jis sakė: “Toje vietoje, kur 7 metai atgal taip skaudžiai jautėsi svetima rusų caro sauvalė, kur mes, lietuviai, jautėmės vos pakenčiamais įnamiais, priversti slėpti savo nedrąsias svajones tolimoje ateityje apie Tėvynės laisvę. Šiandieną jaunas mūsų Tėvynės prezidentas atidengia akmens paminklą, ant kurio iškalta: žuvusiems už Tėvynę. Kas prieš 7 metus buvo persekiojama— dabar viešai pagerbiama. Žuvusiems už Tėvynę ne tik kruvinoje kovoje karo laukuose, bet irgi žuvusiems anuomet tolimuose Sibiro laukuose ir sveikatą prieš laiką išeikvojusiems: naktimis ankštuose kambariuose su plunksna rankose už Tėvynę. Žuvusiems už Tėvynę, tai yra tiems, kurie ant savo pečių išnešė skęstančią motiną Tėvynę iš mirties pavojaus ir patys žuvo”.

     Šiandien paminklas daugiau kaip po 40-ties metų vėl iškilo po Kauno muziejaus beržais. Jis toks pat, kokį 1921-aisiais metais buvo sukūręs dailininkas Juozas Zikaras, — piramidė, sukrauta iš Lietuvos laukų akmenų. Viršuje kryžius — saulutė, kiek žemiau — skydas ir kalavijas. Apačioje — klūpanti lietuvaitė, dedanti gėles ant kapo, ir užrašas: “Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1921”.

     Pokario metais iš senojo paminklo neliko akmens ant akmens. Net ir sarkofagas su nežinomo kareivio palaikais buvo išgabentas ir dingęs. Praėjusiais metais Lietuva akmens piramidę ėmė statyti iš naujo. Iš senų nuotraukų, iš skeveldrų, iš to kas liko tautos atmintyje.

     — Stengėmės, kad paminklas būtų tikras ne tik savo forma, bet ir dvasia, - pasakojo paminklo atstatymo komiteto pirmininkas, Kauno menininkų namų direktorius Algimantas Norvilas. - Akmenys jam vėl surinkti iš tų vietų, kur vyko kovos už Lietuvos nepriklausomybę. Tuos akmenis iš Radviliškio, Kėdainių, iš kitų Lietuvos laukų vežė, registravo, fotografavo savanoriai - seni ir jauni, dideli ir maži. Piramidės viduje yra įmūryta kapsulė, kurioje surašyta paminklo atstatymo istorija, žmonės prisidėję jį atstatant. Ačiū už šį šventą darbą kiekvienam, ačiū visai Lietuvai. Taigi paminklas toks pat, kaip ir prieš 69-erius metus.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

Prielinksnių vartojimas

     Prielinksnis yra nekaitoma kalbos dalis, kuri paprastai eina su linksniu ir rodo linksniuojamo žodžio ryšį su kitais žodžiais. Prielinksniai mums padeda nustatyti įvairius ryšius ar santykius, pavyzdžiui, tarp dviejų objektų knyga ir stalas: knyga ant stato, palei stalą, po stalu, prie stalo, šiapus stalo, už stalo ir t.t.

     Lietuvių kalboje prielinksniai yra vartojami su kilmininku, galininku ir įnagininku (labai retai su naudininku). Jie niekad nevartojami su vardininku, vietininku ir šauksmininku. Tiesa, kartais yra pasakoma: Ten buvo apie tūkstantis žmonių; Pravažiavo apie šimtas automobilių ir pan. Čia žodis apie, vartojamas su vardininku, nėra prielinksnis, o tikslinamoji dalelytė. Minėtuose sakiniuose galima vartoti ir galininką: Ten buvo apie tūkstantį žmonių; Pravažiavo apie šimtą automobilių.

     Prielinksniai paprastai būna prieš linksnį, bet vienas kitas yra vartojamas ir po linksnio, užtat jie vadinami polinksniais. Dažniausiai vartojamas toks polinksnis yra dėka. Jis visuomet turi būti po linksnio. Vartoti jį prieš linksnį būtų klaida. Pavyzdžiui, būtų klaida sakyti: Jis išlaikė egzaminus dėka savo darbštumo. Reikėtų sakyti: Jis išlaikė egzaminus savo darbštumo dėka. Tačiau yra keli tokie polinksniai, kurie gali būti ir prielinksniai, t.y. jie gali būti vartojami po linksnio arba prieš linksnį. Tokie polinksniai ar prielinksniai yra: dėl, dėlei, link, vietoj. Pvz.: Ėjau miesto link arba: Ėjau link miesto. Aš tai padariau tavęs dėlei arba: Aš tai padariau dėlei (dėl) tavęs. Tu ten nueik jo vietoj arba: Tu ten nueik vietoj jo.

     Daugiausia prielinksnių vartojama su kilmininku: ant, arti, be, dėka, dėl, iš, iki, ligi, nuo, prie, šalia, tarp, virš ir kt. Su galininku vartojami prielinksniai: apie, aplink, į, pagal, pas, paskui, per, prieš, pro ir kt. Su įnagininku vartojami tik šie prielinksniai: su, sulig, ties. Kartais su naudininku vartojami prielinksniai iki, ligi, po: iki penktai valandai, ligi vakarui, po rudeniui. Vis dėlto bendrinėje kalboje čia dažniau vartojamas kilmininkas: iki penktos valandos, ligi vakaro, po rudens. Prielinknis ui vartojamas ir su kilmininku (už miesto), ir su galininku (už tavo pastangas). Prielinksnis po vartojamas ir su kilmininku (po pietų), ir su galininku (po miestą), ir su įnagininku (po stalu), o kartais ir su naudininku (po senovei).

Skaityti daugiau: Kalba

Video telefonas

     Maža suomių bendrovė Vistacom Industries, Inc., sako, kad ji esanti pirmoji, pagaminusi stalinio tipo video telefoną viename aparate, kuris yra 15 3/4 colio platumo, 8 1/2 colio aukštumo ir 11 1/2 colio gilumo. Sveria 11 svarų ir veikia prie 110 arba 264 voltų.

     Video dalis susideda iš 6 colių spalvoto ekrano ir spalvotos video kameros, turinčios 8 mm lešį. Garso dalis susideda iš telefono ragelio garsiakalbio, telefono “pad” ir keleto kitų funkcijų, kaip video kameros išjungiklio ir pan.

     Tokius telefonus daugiausia naudos bendrovės, turinčios savo šakas kituose miestuose. Bendrovių vedėjai, projektų vykdytojai ir kiti svarbūs asmenys turės galimybę vesti video konferencijas, neapleisdami savo nuolatinės raštinės.

     Bendrovė video telefonų gamybą pradėjo 1989 metų gale. Pirmoji siunta jau pasiekė JAV. Aparatus daugiausia įsigis bendrovės, nes jie brangiai kainuoja — apie 16.500 dolerių.

Kompiuteris pasako, ko žiūrėti televizijoje

     Metaview bendrovė, esanti San Francisco mieste, Kalifornijoje, pagamino asmeninio kompiuterio dydžio aparatą “Smart TV”, kuris užrekorduos savininko mėgstamas televizijos programas. O kaip aparatas žino, ką pasirinkti, kas savininkui patinka? Visai paprastai.

     Žmogui perkant šį aparatą, Metaview bendrovės tarnautojai jį apklausinėja, surašydami visus jo pomėgius, kuo domisi: sportu, dramomis, komedijomis, romantišku gyvenimu ir t.t. Visi šie duomenys ir visos savaitės televizijos programos įdedama į kompiuterį. Sistema veikia taip: televizorius prijungiamas prie aparato, o aparatas prie kompiuterio. Savaitės pradžioje aparatas paklausia kompiuterio, ką rekorduoti. Kompiuteris, patikrinęs aparato savininko pomėgius, pasako aparatui, kokias programas per savaitę turi užrekorduoti. Iš viso galima užrekorduoti 186 valandas įvairių programų.

Skaityti daugiau: Įvairybės

Suvalkietis ir žemaitis

     Mato žemaitis, kad suvalkietis kažką kramto, tad jį klausia:

     —    Ką tu ten kramtai?

     —    Obuolio sėklas.

     —    Tai dėl ko tu jas kramtai?

     —    Tai padeda protui.

     —    Tai ir man duok.

     —    Aha, duok...Pirk!

     —    Tai kiek nori?

     —    Litą už tris sėklas.

     Žemaitis jam paduoda litą ir, paėmęs tris sėklas, pradeda kramtyti.

     —    Kokios jos neskanios, — susiraukęs sako žemaitis. — Ir kam aš jas pirkau? Juk už litą aš galėjau nusipirkti visą kilogramą obuolių.

     —    Na, matai! Ar aš tau nesakiau, kad jos padeda protui? Vos tik šiek tiek pakramtei, tuoj pradėjai protauti...

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Kanados katalikų vyskupų konferencija paskelbė pareiškimą, raginantį pripažinti palestiniečių teises. Kanados žydai pareiškė protestą.

■    Jonas Paulius II sausio mėn. priėmė tris arabų užsienio reikalų ministerius ir vieną arabų lygos atstovą. Tarėsi apie Libano taikos reikalus.

■    Čikagoje gudai rytų apeigų katalikai turi vieną bažnyčią — Švč. Atpirkėjo. Jos salėje vasario 18 d. buvo atidaryta paroda, minint 500 m. sukaktį nuo gimimo gudų spaustuvininko Pranciškaus Skorinos. Jis išleido Šv. Raštą gudų kalba. Čikagoje yra apie 1500 gudų katalikų šeimų. Parodos atidarymo iškilmėse dalyvavo ir kard. Bernardinas. Švč. Atpirkėjo bažnyčia yra 3107 W. Fullerton Avė. Skorina buvo gydytojas, turėjo spaustuvę Vilniuje.

■    Židikiuose, Mažeikių rajone, buvo 1930 m. mirusi Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Jos vardu buvo pavadinta Židikių vidurinė mokykla, tačiau okupantai tą jos vardą išmetė iš pavadinimo. Dabar vėl grąžintas Šatrijos Raganos vardas ir 1989 m. lapkričio 25 d. buvo iškilmingai grąžinta lenta su atstatytu mokyklos pavadinimu.

■    Lietuvoje prie “Atgimimo” įsikūrė religijos filosofijos ir bažnytinio meno centras, kurio vadovė yra Dalia Stančienė, religijos filosofijos sekcijos prie Lietuvos filosofų draugijos narė.

■ Prienų rajone, netoli Išlaužo ant Šventupės kranto pašventintas kryžius penkių partizanų atminimui. Ten žuvusiųjų tarpe buvo ir Tauro apylinkės Geležinio vilko rinktinės vadas Kazimieras Algirdas Varkala-Daumantas. Net enkavedistai, pagerbdami jo majoro laipsnį, neleidę jo kūno išniekinti.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

“Laiškų lietuviams” ekskursija

     Pereituose numeriuose skelbėme, kad šį rudenį manome ruošti ekskursiją į Lietuvą, bet kadangi dabar tokia neaiški padėtis, tai nežinome, ar tas mūsų planas galės būti įvykdytas. Jeigu nebus galima į Lietuvą, tai gal ruošime ekskursiją kitur, pavyzdžiui, į Ispaniją, Portugaliją...

“Laiškų lietuviams” konkursas ir metinė šventė

     Kai šį numerį ruošėme, “Laiškų lietuviams” metinė šventė dar nebuvo atėjus, konkurso laimėtojai taip pat dar nebuvo nuspręsti. Kai skaitytojai gaus šį numerį, tai jau ir šventė bus praėjusi, ir konkurso laimėtojai premijomis apdovanoti. Apie visa tai parašysime ateinančiame numeryje, kuris bus iliustruotas mūsų metinės šventės nuotraukomis.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas