Mieloji Ponia Pranciška,
Atsakydamas į Jūsų laišką, buvusį praėjusiame "L. L." numeryje, noriu pabrėžti, kad būtų galima lengviau aptvarkyti Jūsų šeimyninio gyvenimo negalavimus, jei tikrasis ligonis — Jūsų vyras — sutiktų vartoti reikiamus vaistus. O jis, greičiausiai, nenorės. Nenorės todėl, kad jis nesijaučia nė kiek negaluojąs. Jis yra įsitikinęs, kad visų šeimos gyvenimo bėdų kaltininkė esate Jūs, ir tik Jūs viena, ir kad tik Jums reikėtų gydytojo, nors ir gero diržo formoje. Ne tik jis pats, bet, tur būt, niekas ir iš Jūsų kaimynų, giminių ir su juo dirbančių darbininkų nepastebi jame nieko liguisto. Gal laiko jį net draugišku, maloniu, darbščiu, lengvai sugyvenamu žmogumi. Nė aš tuo neabejoju. Jis toks yra. Yra kitiems, tik ne Jums. Jūsų vyras veda dvigubą gyvenimą: draugišką, malonų su svetimaisiais, žiaurų, negailestingą, stačiai iš proto varantį, su Jumis. Ir tai daro ne iš blogos valios, ne Jus kankinti, ne šeimą sugriauti norėdamas, o. Evangelijos žodžiais tariant: "nežinodamas, ką darąs". Tik kunigas ir gydytojas gali suprasti Jūsų laiške išdėstytus faktus ir tuojau pastebėti, kad po vyro maloniuoju paviršiumi slypi sunkiai pagydoma negerovė.
Pabrėžiu, sunkiai pagydoma! Sunkiai todėl, kad šalia organiškų priežasčių prisideda ir jo iškrypusi galvosena, neteisinga pažiūra į moterį, žmoną ir vedybinį gyvenimą. Žmogus elgiasi taip, kaip jis galvoja. Tad norint ištaisyti Jūsų šeimyninio gyvenimo negeroves, reiktų pakeisti vyro galvoseną. Bet ar tai beįmanoma?
Pati rašote bandžiusi "atkreipti jo dėmesį į aukštesniuosius šeimyninio gyvenimo uždavinius, nepasitenkinti vien aistra..." ir nieko nepasiekusi. Tai ir dabar, nors ir su mano patarimais, viena pati vargiai ko pasieksite. Reiktų rasti ar gydytoją, ar kunigą, ar bet kokį žmogų, kuriuo jis pasitikėtų ir prie kurio abu galėtumėte atvirai papasakoti, kas jus slegia. Jei jis priimtų tokio žmogaus patarimus, viskas žymiai pagerėtų.
Kadangi man nežinoma, ar Jūsų vyras bus prieinamas tokiems pasitarimams, tai šio laiško pagrindu imu blogiausiąjį atvejį, t. y., kad jis nesutiks nei tartis, nei keisti savo elgsenos. Kas Jums daryti tuo atveju? Ar mesti jį ir eiti su vaikais savo keliu, ar toliau kęsti žiaurią diktatūrą?. Kuo toliau grįsti savo gyvenimą, kad atgautumėte, jei ne šeimos, tai nors savo pačios širdies ramybę?
Pirmiausia, sakyčiau, pasistenkite, suprasti savo vyro būklę, "įsijausti į jo kailį". Minite, kad jis esąs am: žiumi žymiai vyresnis už Jus. Tad spėju, kad jau bus pasiekęs gyvenimo persilaužimo laikotarpį. Tas daug ką paaiškintų. Daugelis vyrų, kaip tik tuo laikotarpiu, tampa baisiai pavydūs. Ne man aiškinti, kodėl taip yra. Bet yra faktas, susijęs su organizmo pasikeitimais. Pavyduliavimas sukelia įtarinėjimus. Įtarinėjanti akis ir protas net ir nekalčiausiuose dalykėliuose randa "įrodomosios medžiagos". Jūsų atveju prisideda ir amžiaus skirtumo aplinkybė. Vyras jaučiasi senstelėjęs ir žino turįs dar jauną žmoną. Savaime jį ima baimė, kad jaunesnis vyras nepaveržtų žmonos širdies. Jo baimę padidina ir Jūsų šaltumas, tegu jis būtų kilęs ir dėl jo paties netikusio elgesio. Tai duoda jam pagrindo Jus dar labiau įtarti. Štai viena medalio pusė. Antroji, mano supratimu, gali būti tokia: vyras Jus tikrai myli, nors ir nevykusiai! Jei jis Jūsų nemylėtų, ar jam nebūtų vis tiek, ar Jūs su kitais lakstote, ar nelakstote? Jei jo perdėti reikalavimai būtų grynai iškrypusios aistros siautėjimai, tai jis, nerasdamas Jūsų pritarimo, lengvai galėtų pasiieškoti kitų. Bet kadangi jis Jums priekaištauja, vis reikalauja Jūsų meilės įrodymų, tai, jei labai neklystu, jis Jus myli ir bijo Jūsų nustoti. Reiškia, jis vertina Jumyse kažką daugiau, negu moterį. Tuo būtų galima tiktai pasidžiaugti ir tai turėtų sumažinti Jūsų širdies skausmą.
Vilniaus Universiteto kiemas ir Šv. Jono bažnyčia, buvusi jėzuitų žinioj.
Deja, negaliu tvirtinti, kad šitie mano samprotavimai būtų 100% neklaidingi. Juk man neteko išsikalbėti su Jūsų vyru. Aš jį pažįstu tik iš Jūsų plunksnos nubrėžtų bruožų ir esu tikras, kad neturiu pilno jo vaizdo. Bet jei kai kuriose smulkmenose ir būčiau nepataikęs, pagrindinė mintis pasilieka teisinga, būtent, Jūsų vyro įtarinėjimai bei ištikimybės įrodymų reikalavimai gali būti jo meilės ženklas. Kad jo reikalavimai neprotingi, kad jie vaikiškai juokingi, to jis pats nesupranta, nes jo galvosena, šiame gyvenimo laikotarpyje, tuo vienu atžvilgiu yra nenormali. Norint įnešti Jūsų šeimon taikos, reiktų jam visa tai ir dar kai ką daugiau išaiškinti, įtikinti. Reiktų nurodyti jam ir kitus pavojus, jei nekeis savo elgesio. Ne tik pavojus Jūsų sveikatai, vaikų labui, bet pavojų jam pačiam visai išsikraustyti iš galvos (tai nėra reti atsitikimai!). Reiktų jam patarti kratytis visų įtarinėjimo minčių, kaip karštos smalos, ir niekada neišleisti jų iš savo burnos. Jam reiktų nuolatinio ir pastovaus dvasios vado, su kuriuo jis galėtų reguliariai ir atvirai išsikalbėti, nes kam nors jis turi išlieti savo širdį, kad abejojimai ir baimės neužnuodytų viso jo gyvenimo; iš ko nors jis turi gauti užtikrinimą, kad jo žmona yra jam tikrai ištikima, kad jo baimės yra be pagrindo ir t.t... Visa tai jį apramintų, pašalintų jį apsėdusią baimę, ir jis taptų sugyvenamesnis.
Kiek jo įtarinėjimai yra susiję su gyvenimo permainos reiškiniais, jie pasibaigs, gyvenimo laiveliui išplaukus į ramiuosius senatvės vandenis. Bet audringoji kelionės dalis gali užsitęsti keletą metų. Žinau atvejį, kur tokia kančia tęsėsi kone 10 metų! O vyras buvo tikrai geras žmogus, pamaldus, išauginęs didelę gražią šeimą. Žmona irgi einanti kas dieną Šv. Komunijos!
Iš to taško žiūrint į Jūsų gyvenimo sunkenybes, paaiškėja ir Jūsų tolimesnio gyvenimo gairės. Visų pirma, jokiu būdu neturite apleisti savo vyro kritiškame jo gyvenimo laikotarpyje, kai jis ypatingai reikalingas pagalbos. Tik jei jo elgesys eitų prie beprotybės ribų ir pastatytų pavojun Jūsų ar vaikų sveikatą bei gyvybę, tada reiktų jį izoliuoti. Labai prašau nedarykit jokio rimtesnio žingsnio, nepasitarusi su kunigu.
Į visus, kad ir skaudžiausius, jo priekaištus tiek tekreipkite dėmesio ir tiek teskirkite jiems reikšmės, kiek skirtumėte tą patį kalbančiai papūgai, nes, kaip aukščiau rašiau, jis tikrai nesupranta, kokias paikybes nušneka.
Kiek įstengdama, verskite save būti jam nuoširdi. Neatsisakykite nė nuo normaliųjų vedybinio gyvenimo pareigų. Bet kiek jis bepyktų, kiek besiautėtų, nesutikite su nieku, kas pažeistų Jūsų žmogiškąjį ir moteriškąjį orumą. Jis turi žinoti, kad ir vedybiniame gyvenime yra tokių ribų, kurių nevalia peržengti nė vienam, kas dar dedasi esąs protingas žmogus. O jei dėl to tektų Jums nukentėti, tai atsiminkite Išganytojo žodžius: "Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų dangaus karalystė". Jūs tada dalyvausite ne tik Kristaus atperkamojoje kančioje, bet ir garbingoje pergalėje.
Metų metus kęsti kone nuolatinius vyro užsipuldinėjimus ir nepalūžti grynai žmogaus jėgoms yra neįmanoma. Kentėti vien tik žmogiškais sumetimais irgi neišsimokėtų, būtų net paika. Todėl Jums reikia prašyti Viešpatį sustiprinti tikėjimą ir viltį ir ypač padidinti krikščioniškąją meilę artimui. Malda, dažnesni Sakramentai ir pasiryžimas pasiaukoti šeimos labui Jums padės viską pakelti ir dar suteiks daug paguodos širdžiai.
Prašau, Ponia, įsidėmėti! Šičia dar nėra pilnas atsakymas į Jūsų laišką. Vietos stoka verčia kitą dalį atsakymo palikti kitam kartui. Šita dalis gilinosi tik į gyvenimo permainos sukeliamas vyro sunkenybes ir kaip su jomis dorotis. Bet Jūsų laiške yra daug ženklų, kad ne viską jo elgesyje galima suvesti gyvenimo persilaužimo sąskaiton. Apie tai teks rašyti kitą kartą.
Tuo tarpu linkiu Jums daug kantrybės ir Dievo paramos!
Kunigas Jonas