1954 M. GEGUŽĖS (MAY) MĖN. VOL. V, NO. 5
Šiais metais gegužės 13 d. sueina treji metai, kai Lietuvos vyskupai paaukojo Lietuvą Nekalčiausiai Marijos Širdžiai ir paskyrė tą dieną Marijos, lietuvių tautos Karalienės, nuolatine švente. Gegužės 13 d. nėra pripuolama, bet labai reikšminga data: tą dieną 1917 m. Dangaus Viešnia pirmą kartą apsireiškė Fatimoje. Tai buvo ne tik Portugalijai, bet ir visam pasauliui didelės reikšmės įvykis. Norint tai suprasti, reikia jį ramiai objektyviai panagrinėti.
1910 m. Portugalijos valdžios vairas pateko į masonų rankas. Vienas jų vadų, Alfonsas Costa, tuometinis valstybės prezidentas, pasakė, jog dviejų generacijų laikotarpy katalikybė Portugalijoje bus visiškai išnaikinta. Tą savo užsimojimą Portugalijos vyriausybė rimtai siekė įvykdyti per mokyklas, valdžios įstaigas, spaudą ir paskaitas. Atrodė, kad kraštas labai smarkiai ir sėkmingai yra bedievinamas. Ir jei ši akcija nebūtų buvusi sutrukdyta, jeigu ji būtų išlikusi iki 1936-37 m., kai Ispanijoje užsiliepsnojo civilinis karas, jos pasekmės būtų buvusios fatališkos. Tik prisiminkime, kad tais metais Ispanijoje buvo nužudyta tūkstančiai kunigų, vienuolių, katalikybės veikėjų, sugriauta daugybė bažnyčių. Vyko sunki katalikų ir bedievių kova. Pergalės laimė sviro tai vienon tai kiton pusėn. Būtų užtekę, jei kaimyninė Portugalija būtų ištiesusi pagalbos ranką Ispanijos bedieviams, kad visame Pirenėjų pusiasaly būtų užtikrinta bedievių pergalė. Nereikia užmiršti, kad tada Prancūzijoje ir Italijoje buvo jau stiprios komunistinės nuotaikos, o Jung. Amerikos Valstybės dar ilgai nematė komunistinio pavojaus ir buvo labai palankios Sovietų Rusijai.
Kalbėsime tik apie lietuvių išeiviją ir pirmoje vietoje apie paskiausiai čia atvykusius. Savo uždavinius spręsime ir patarimus siūlysime, turėdami tvirtą viltį, kad daugumos mūsų kojos netrukus palies išlaisvintosios tėvynės žemę, kad dabartinis mūsų sustojimas svetimame krašte yra tik laikinis. Visa tai turint prieš akis, galima į tris grupes suglausti dabartinius mūsų uždavinius:
1. lietuviškos sąmonės išlaikymas;
2. tėvynės laisvinimas;
3. socialinė—karitatyvinė veikla.
1. Lietuviškosios sąmonės išlaikymas
Šį reikalą svarstant, reikia atsakyti į klausimus: kaip įvykdyti mūsų tautinius uždavinius; ką daryti, kad per keletą metų nenutaustų mūsų atžalynas; ką daryt, kad su juo būtų galima lietuviškai susikalbėti, kad jis suprastų ir jaustų, ką reiškia būti lietuviu, kad jis turėtų lietuvišką sąmonę? Nurodysime svarbiausias priemones.
Mokykla
Tautai gyvenant savoje valstybėje, tautinės sąmonės metodišku ugdymu užsiima mokykla. Ten jaunosioms kartoms yra perteikiami tautinės kultūros lobiai. Jaunosios kartos taip pat yra supažindinamos ir su visos žmonijos kultūriniais laimėjimais, kad jos, mylėdamos savo tautą, nepamirštų gerbti ir kitų pasaulio tautų. Mums, gyvenantiems dabartinėse sąlygose ir neturintiems tautinių mokyklų, reikia daugiau reikšmės duoti šeimai. Jai tenka didžioji tautinės sąmonės ugdymo ir palaikymo našta. Čia išeivijoje šeima tampa labiausiai patikimas tautinio auklėjimo veiksnys. Ir antropologiška prasme reikia teigti, kad šeima yra vienintelė vieta, kur galima pakvėpuoti tautiniu ozonu.
Ar kiekviena šeima tą pareigą gerai supranta, sunku pasakyti, bet reikėtų stengtis, kad ją suprastų. Kiekvienoj šeimoj turėtų būti Rimšos "Vargo Mokykla", kad ji mums nuolat primintų didžią ir šventą parei-gą — ugdyti ir išlaikyti mūsų jaunimo tautinę sąmonę. Ji būtų ne tik priminimas dirbti, bet ir paskatinimas ištesėti, nes ištesėjo ir tokią pat pareigą garbingai atliko lietuvio šeima tada, kai nešė Rusijos carų jungą šimtą su viršum metų. Tik skirtumas tarp anų Lietuvos laikų ir dabartinių tremties sąlygų yra tas, kad tada lietuvišką darbą ir "vargo mokyklą" reikėjo slėpti nuo žandarų, o dabar čia laisvė viskuo naudotis iki soties.
D. Mickutė-Mitkienė
Senas priežodis sako: kaip tikima, taip ir meldžiamasi. Peržvelgėme pirmuosius amžius ir matėme apie Mariją apreikštų tiesų užuomazgą ir plėtojimąsi. Dabar tenka pažvelgti, kaip tai pasireiškė liturgijoje, bažnytinėse šventėse ir maldose. Marijologijos užuomazga, kaip matėme, yra iš ketvirto amžiaus. Pirmosios gi Jos šventės, bent iki šiol žinomos, yra tiktai iš penktojo šimtmečio, neskaitant neseniai surastų dokumentų, pagal kuriuos Antijokijoje jau 4 amžiaus pabaigoje buvusi pažįstama "Dievo Motinos Marijos, visuomet Mergelės" paminėjimo šventė, bet nieko nežinoma tikslesnio apie tos šventės turinį ir charakterį. Tiesa, jei žiūrėsi tiktai vardo, tai jau 4 šimtmetyje buvo švenčiama Įvedybų (Grabnyčios) šventė ir Rytuose 5 šimtmečio pradžioje (apie 430 metus) Apreiškimo šventė. Tačiau tos abi šventės savo turiniu ir charakteriu buvo laikomos kaip Išganytojo, o ne Jo Motinos šventės, būtent, pirmoji kaip Išganytojo aukojimo šventykloje minėjimas (Praesentatio Domini) ir antroji kaip Jo Įsikūnijimo šventė (Conceptio Domini). Neskaitant šitų, pirmosios Marijos šventės, tikrai istorijos paliudytos, yra Jos Nekalto Prasidėjimo šventė, pradėta švęsti penktame amžiuje ir Jos Dangun Ėmimas, pradėtas švęsti šeštame amžiuje. Tai dvi didžiausios Jos šventės ir šių dienų bažnytinėje liturgijoje švenčiamos su pareiga klausyti šventų Mišių ir susilaikyti nuo darbo. Kitos Marijos šventės, nors yra žinomos visoje Bažnyčioje, bet neuždeda pareigos klausyti šventų Mišių, būtent: Įvedybų, Apreiškimo, Aplankymo, Gimimo, Rožančiaus, Motinystės, Atvedimo Šventovėn, Apsireiškimo Liurde, Kar-melio Kalno, Snieginės, Vergų Išpirkimo ir Septynių Skausmų. Be šitų, švenčiamų visoje Bažnyčioje, yra dar 25 kitos šventės, tiktai atskirose vyskupijose, pavyzdžiui: Malonių Tarpininkės, Nesiliaujančios Pagalbos, Krikščionių pagalbos, Ligonių Sveikatos, Nusidėjėlių Gynėjos, Visų Šventųjų Karalienės, Tyriausios Širdies ir kitos. Pagaliau, dar nemaža yra Jos švenčių, tik atskiruose kraštuose arba vienuolynuose pažįstamų.
Vėlyvas Jos švenčių atsiradimas nereiškia, kad Jai nebūtų buvusi teikiama pagarba ir anksčiau. Kitaip nebūtų galima suprasti, kaip tos šventės būtų galėjusios atsirasti. Nuo pat pradžios Ji buvo minima šalia Išganytojo. Ypač išjudino Efezo Visuotinio Susirinkimo nutarimai, kurie jau buvo gilaus žmonių tikėjimo išreiškimas, reakcija prieš klaidatikius ne iš atsitiktinumo, bet iš gyvenamos tradicijos, nors dar neišreikštos.
Jeigu Marijos Dangun Ėmimo šventė pasirodo 6 amžiuje, reikia pabrėžti, kad tai yra tiktai pirmieji ženklai. Tai yra tiktai vardas, dar neaiškaus, daugiaprasmio, neišryškinto turinio. Bent jau iki šių dienų išlikę dokumentai daug nepasako. Taip, kai kurie istorikai norėjo net visiškai paneigti galimumą ką nors sužinoti apie šitą šventę ir jos pradžią, plėtojimąsi, augimą. Bet tai yra perdėta. Kiti mėgino visai neįtikimai aiškinti tokį vėlyvą šventės atsiradimą įvairiomis priežastimis, būtent, kad neduoti progos eretikams semtis naujų argumentų jų klaidingoms idėjoms
D. Morelli Tyriausioji Motina
įrodyti, pavyzdžiui, Valentinijonams, tvirtinusiems, kad Kristaus kūnas esąs kitoks, kaip visų žmonių, sudarytas iš dangiškos medžiagos, nepasiekiamas kentėjimams; arba, pavyzdžiui, neduoti progos naujiems tikintiesiems grįžti į stabmeldystę! Kiek verti tokie svarstymai, nėra reikalo nė minėti. Nereikia bijotis pažvelgti į dalykus, kaip jie iš tikro atrodo istorijos šviesoje, nes dogmatiniu atžvilgiu, jau matėme, tiesa yra aukščiau bet kokios galimos abejonės. Kaip daugelis kitų dogmų turėjo savo augimą, plėtojimąsi, savo istoriją, panašią istoriją yra turėjusi ir Marijos Dangun Ėmimo tiesa.
“Antra brangi vieta buvo krikštasuolė. Čia per Kūčias, per Kalėdas ir Velykas visa šeima rinkdavosi, čia sodindavo tik pačius brangiausius svečius — kunigą, kalėdoti atvažiavusį, gerąjį dėdę ar tetulę iš kelintos parapijos su dovanomis, su meiliu žodžiu atsilankiusius.”
(Juozas Paukštelis, Kaimynai, 9 psl.)
Lietuviškosios pirkios krikštasuolė
Krikštasuolė — pati garbingiausia lietuviškosios pirkios vieta. Gali sakyti :— čia namų šventovė, altorius, šventų švenčiausioji dalis. Krikštasuolėje valgio metu sėdi šeimos tėvas — namų galva, aplinkui su valgiais sukinėjasi šeimos širdis — motina, o aplinkui stalą čiauška alkanieji špokiukai — vaikai ir godžiom akim seka kiekvieną tėvų mostą bei žodį.
Kiek jaukumo ir šilimos čia būdavo per šventes, ramųjį Kūčių vakarą, per Kalėdas ir Velykas! Tėvas dalindavo šeimos nariams taikos ir meilės duoną, ištardavo šiltą linkėjimų žodį, kartais pabarantį ar pamokantį. kartais raminantį ir guodžiantį. Už langų kaukdavo vėjai, pūgos, o namuose gera ir miela... Mieli būdavo tie vakarai savųjų tarpe, taip mieli, "kad paskui vaikai toli į žmones, į svietą išėję, su pagarba, su ašaromis akyse juos prisimindavo" (J. Paukštelis, Kaimynai, 8).
Krikštasuolėje, kaip pastebi savo romane J. Paukštelis, sodindavo tik pačius garbinguosius svečius: kunigą, parapiją lankantį, gimines, iš kelintos parapijos atvažiavusius, šiaip retą ir garbingą svečią, į tų namų pastogę atėjusį. Lietuviškas pasakymas svečiui "prašom į vidų", "prašom giliau", "prašom sėsti — būsi svečias" nejučiom veda atsilankiusį į krikštasuolę, prie stalo, kur yra garbingoji vieta, kur žmogui rodoma meilė ir vaišingumas. Šeimininkai tarsi priima svečią į saviškių tarpą, įtraukia jį į "namų knygą".
Krikštasuolėje atsiveria lietuviškoji širdis, alsuojanti pagarba, meile, nuoširdumu, paprastumu, atjautimu — čia užgyja žaizdos, nurimsta kaimynų pavydas, nutilsta barniai — krikštasuolėje, kaip bažnyčios altoriuje, sumirga susitaikymo ir ramybės žvakutės.
Daugelis žmonių visai nepagalvoja, kad žmogus gimdamas atsineša dieviškosios ugnelės dalelytę, kuri vadovauja jo poelgiams. Dauguma net rimtų gamtininkų bando viską rišti su proto veikimu ir visiems sutvėrimams priduoda nepaprastą proto galią. Žinomas vokiečių gamtininkas Brehms sako, kad net vabalėliai elgiasi protingai. Jo nuomone, jų smegenėlių centruose veikia tiek sveikos nuovokos, kad jų elgesį galima vadinti protingu. Kai kurie mokslininkai skruzdėlėms ir bitėms bandė tiek proto priskirti, kad jos atrodytų protingesnės net už žmogų. Bet reikia žinoti, kad joks gyvulys proto neturi, jis elgiasi tik pagal paties Dievo jam įdiegtą instinktą. Jo pasielgimo būdas yra įgimtas, bet ne patyrimu įgytas. Panašiai, kaip ir mūsų virškinimo organai, širdis ar plaučiai veikia labai tiksliai ir protingai, bet visiškai ne savo protu ir ne savo patyrimu. Jų funkcijos yra nustatytos paties Kūrėjo. Kai kurie tai neigė, nenorėdami pripažinti Dievo, viską priskyrė aklam atsitiktinumui. Bet toks teigimas neišlaiko jokios kritikos. Šiandien apie atsitiktinumą ir pripuolamumą kalba tik didžiausi skeptikai, o rimti mokslininkai pripažįsta, kad kiekvienas gyvis, kiekvienas organizmas veikia pagal paties Dievo jam įdiegtą įstatymą.
Žmogus turi protą ir juo gyvenime vadovaujasi, jis mokosi iš gyvenimo patyrimo ir savo veiksmus nuolat tobulina, bet ir jis turi įgimtą, paties Dievo įdiegtą įstatymą, kurį mes vadiname sąžinės balsu. Jau ir Kantas kalbėjo apie "kategorinį imperatyvą", o Veccio dar aiškiau sako, kad žmoguje veikiąs moralinis įstatymas. Vaikas jau gimdamas atsineša dieviškojo mokslo kibirkštėlę, kuri turi įtakos į jo veiksmus. Žmogus be jokio mokslo ar kitų auklėjimo turi tam tikrą teisingumo nujautimą ir supranta, kad tai, kas gera, reikia daryti, o kas bloga — vengti. Taigi, jau ir mažas vaikas kartais be kitų nurodymo, bet iš savo prigimties moka teisingai pasielgti. Auklėjant vaiką, tai reikia visuomet atsiminti ir šio dieviškojo įsakymo jame neslopinti, bet tik jį ugdyti ir aiškinti. Visa tai turint prieš akis, galima vaiko auklėjimą suskirstyti į tris dalis:
1. pasyvus auklėtojų laikymasis;
2. vaiko veiksmų pataisymas;
3. pamokymas etikos tiesų,
Kiekviena žmona - motina turi labai svarbios Įtakos, padėdama savo vyrui būti geru tėvu. Ar Jūs esate padėjusi, ar trukdžiusi? Būkite nuoširdi ir atvira sau, peržvelgdama šiuos klausimus pirmiau, negu atsakysite "taip" arba "ne".
Ar Jūs:
1. Naudojate vyro autoritetą dažniausiai tik vaikų įbauginimui, drausminimui?
2. Iškeliate jo klaidas vaikams?
3. Kartais įsiterpiate, kai jis perspėja, auklėja vaikus?
4. Nuslepiate jų negerus poelgius prieš jį?
5. Kalbate aštriai su juo, vaikams girdint?
6. Kritikuojate jį vaikų akivaizdoje?
7. Padrąsinate vaikus slėpti ką nors nuo tėvo?
8. Skundžiatės jo elgesiu su jumis?
9. Sakote: "Aš tai padarysiu, palikite tėvą ramybėje"?
10. Norite, kad jis paliktų tik jums vaikų auklėjimą?
11. Parodote vaikams, kad mylite jį?
12. Duodate vaikams dažnai suprasti, kad "tai tikrai patiktų tėveliui"?
13. Planuojate kartu su vaikais malonias staigmenas jam?
14. Dažnai sakote "Jūsų Tėvelis yra puikus"?
Pridėkite savo "ne" į pirmus dešimt klausimų prie "taip" į paskutiniuosius keturis klausimus. Jei sumoje bus vienuolika ar daugiau ir jei Jūsų vaikai sako, kad jų tėvelis ir mamytė yra geri ir mieli, Jūs esate ne tik gera motina, bet taip pat padedat ir savo vyrui būti geru tėvu.
Nepaigeidautini atsakymai gali duoti Jums patarimų, kas turėtų būti vengtina ateityje, norint suvesti vaikus ir tėvą į artimesnį šeimyninį bendravimą.
Bendras įspūdis, kurį Jūs sudarote žmonėms apie save, pareina ne tik nuo Jūsų pagrindinių asmens ir būdo savumų, bet taip pat ir nuo daugelio mažų dalykų, kurie kasdieniniam gyvenime praeina nepastebėti, bet kurie turi labai daug įtakos Jūsų veikimui į aplinką ir į kitus žmones. Gal būt, Jūs to net nepastebite, bet tai yra Jumyse. Ir štai pagalvokite šiandien apie tas mažas smulkmenas, kurios yra Jūsų charakterio dalis. Gal kartais esate įgiję įpročių, kurie kasdieniniam šeimos gyvenime, lyg tie vandens lašai, akmenį pamažu tašo ir nejučiomis neigiamai veikia į Jūsų geresnį šeimyninį sugyvenimą, atitraukdami vyrą nuo Jūsų ir erzindami jį. Taigi, Jūs, kurios esate žmonos, ar rengiatės tokiomis būti, kritiškai pažvelkite į žemiau duotus klausimus.
Ar Jūs:
1. Taisote jį, kai jis ką nors pasakoja?
2. Skaitote per jo petį?
3. Reikalaujate kalbėtis, kada jis yra pavargęs?
4. Nudedate kur nors, ar iš viso tvarkote pagal savo skonį jo asmeninę nuosavybę?
5. Kalbate apie jo klaidas su kitais?
6. Ginčijatės dėl nesvarbių dalykų?
7. Džiaugiatės, turėdamos paskutinį žodį?
8. Verčiate jį laukti, kai Jūs abu kur nors turite išvykti?
9. Užbaigiate sakinį už jį?
10. Taisote jo posakius ar elgesį viešumoj?
11. Kritikuojate jo draugus ir gimines?
12. Kišatės į jo pamėgtus dalykus ir reikalaujate juos tvarkyti pagal savo norus ir skonį?
13. Atidarote laiškus, adresuotus tik jam?
14. Trukdote jį, kai žinote, jog jis yra užimtas?
Kiekvienas iš šitų klausimų, atskirai paėmus, neatrodo labai svarbus, bet jie nurodo Jūsų takto, supratimo, atsižvelgimo į kitus laipsnį. Laiminga žmona labai retu atveju atsakys daugiau negu keturis "taip", vidutinė — šešis. Bet jei Jūs atsakėte "taip" Į daugiau, negu septynis, pažvelkite, ar negalėtumėte išvengti nereikalingų įtempimo momentų Jūsų vedybiniam gyvenime, pasistengdamos sumažinti tas nedideles smulkmenas, kurios, kartu sudėjus, gali neigiamai atsiliepti į Jūsų šeimyninę laimę.
(Laisvai atpasakota pagal Clifford R. Adams, Ph. D., iš “Ladies’ Home Journal”February 1954.)
A. K.
"Tėve mūsų" maldoje kalbame šiuos žodžius: "Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Bet ar savo gyvenime tai vykdome? Štai dešimt klausimų, kurie padės į tai atsakyti:
1. Ar dabar gyveni su kuo nors nesantaikoje?
2. Ar gali visai ramiai, nesijaudindamas ir kito neužgaudamas, diskutuoti apie politiką, religiją ir kitus dalykus?
3. Ar diskusijose nemėgsti įterpti asmeniškumų ir tokių dalykų, kurie nieko bendra neturi su nagrinėjama tema?
4. Ar nemėgsti greitai kalboje nusileisti vien dėl šventos ramybės, nors tavo draugas ar priešas neteisingai kalbėtų?
5. Ar po kilusio ginčo, visai be tavo kaltės, lauki, kad kaltasis pirma ateitų atsiprašyti, ar pats pirma paduodi jam ranką?
6. Ar nepavydi laimės nesimpatiškam asmeniui, kuriam gerai sekasi ir kuris tave nukonkuruoja?
7. Ar nemėgsti kitų draugystėje prisidėti prie apkalbų vien dėl to, kad nebūtum kitų pajuoktas?
8. Ar gali ramiai į akis pažvelgti žmogui, kuris tave apkalbėjo?
9. Ar po kokio nors įžeidimo ar skriaudos manai teisingai elgiesi sakydamas: "Atleisti aš jam atleidžiu, bet nepamiršiu niekados"?
10. Ar meldiesi už savo priešus?
Kristus yra pasakęs: "Todėl, jei tu atiduodi savo dovaną prie altoriaus ir tenai atsimeni, kad tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo dovaną ir eik susitaikinti su savo broliu, o paskui atėjęs atiduosi dovaną" (Mat. 5, 23-34). Ar tiki šių žodžių tikrumu, ar taip elgiesi savo gyvenime? Jei taip, tai supratai, kas yra artimo meilė ir kasdien gali ramiai tarti "Tėve mūsų" maldos žodžius: "Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams".
(Iš "Pax Christi")
"Šventindamas šią vietelę, sakau jums: tegul būna čia jūsų, kad ir neskaitlingos grupės, lietuviškumo židinys. Tegul čia būna namai, kur jūsų vaikai išmoks savo tėvų kalbą, lietuviškas dainas ir visa, kas tik yra kilnu ir gražu.
Žmonės ir tautos, kurios neturi to jausmo ir nebrangina gražių savo protėvių tradicijų bei papročių, greit išnyksta, ir tai reiškia, jog jie nebuvo verti vadintis tos tautos vaikais.
Kiekviena tauta turi savotiškų ypatybių, gerumų ir gražumų. Šiame kontinente gyvendami, mes visi susikalbame ir išsitenkame. Bet to neužtenka: naudokimės laisve, kuri čia yra visiems duota gyvenimo pagerinimui ir pagražinimui, įdėdami į jį, ką turime geriausio ir gražiausio. Jūs, lietuviai, turite daug ko gražaus savo kultūroje. To nepamirškite ir neištirpkite kaip tauta. Išsilaikyti galima tik per kalbą, per savo dainą, ir tėvų papročius.
Savo istorijoje jūs turite gražią praeitį. Kadaise buvote tvirta siena, per kurią nepajėgė persilaužti ir užplūsti Europą azijatai totoriai. Tada jūs nukentėjote. Dabar jų palikuoniai nori jus praryti ir išnaikinti. Laikykitės ir parodykite, kad teisybė nėra jėgoje ir kad ne kardo pagalba jūs išliksite gyvi.
Tautos kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą — sunaikinsi tautos gyvybę, pačią tautą, jos santaiką, vienybę ir dorovę.
Žmogus, gaudamas iš Dievo buvimą, gauna taip pat ir įvairias prigimties ypatybes, tarp kurių yra ir tautybė. Todėl tautybės paniekinimas yra aiškus Dievo valios paniekinimas."
(Šie žodžiai buvo atspausdinti ir 1949 m. “Drauge”)
Didžiai Gerb. Redaktoriau,
Savo straipsnyje, pavadintame “Kunigas” (L. L., 1954 m. kovo mėn., No. 3.), iškėlėte dvi gražias mintis: kunigo žmogiškumą ir jo ribotas, bet nuoširdžias pastangas padėti žmonėms. Tikėdamasis palengvinti Mieliems Skaitytojams geriau suprasti Jūsų mintis, o ypač pirmąją tiesą, noriu patiekti iš savo dienoraščio keletą realių, paties išgyventų paprastų vaizdelių, susijusių su pašaukimu į kunigystę. Šias mintis skiriu ypač jaunimui, kadangi amžiumi ir pats jų būriui priklausau, o be to ir pačios eilutės buvo parašytos abituriento ranka paskutiniaisiais gimnazijos metais Vokietijoje tremtinių stovykloje.
"Tradicinis šimtadienio vakaras. Salėje, išpuoštoje eglišakių "palmėmis", susirinkę virš šimto svečių... Kalbos... Abiturientų vardu įteikdamas tradicinį raktą septintokams, tariu keletą žodžių: "Mes, abiturientai, stovime prie vartų... prie vartų, už kurių prasideda neaprėpiami gyvenimo plotai..."
Toliau dienoraštyje randu tos minties tęsinį:
"Baigiu gimnaziją. Belieka atverti paskutinius vartus, ir įžengsiu į plačius gyvenimo plotus. Ten bus daug kelių, kurie vilios mane... Ten daug laukų: vieni padabinti margais žiedais, kiti apaugę piktžolėmis. Kuriuo keliu man eiti? Eisiu ten, kur gyvenimo prasmė reikalauja..."
Opiausias klausimas — stoti į vienuolyną ir ruoštis kunigystei ar likti pasauliečiu ir vesti. Su mergaitėmis draugauti nevengiau, mėgdavau šokti. Kartu jaučiau kunigystės kilnumą, ja žavėjaus, nors sakydavaus neturįs pašaukimo. Gal tai buvo tik mano išsisukinėjimas, nenoras padaryti aukos? Vis dar neapsisprendžiant, mano minčių svarstyklės sviro tai į vieną, tai į kitą pusę.
Balti alyvų žiedai šypsosi už lango ir jų malonus kvapas pripildo kambarį. Paukščių chorai džiaugiasi gamta, čiulbėdami pavasario dainą. Gegužės saulutė glosto gėlių galvas, priversdama jas nusišypsoti pavasario džiaugsmu. Gamta bunda iš miego ir gyvybė grįžta į žemę. Visa aplinka liudija apie Kūrėjo meilę, kurs gražiuoju gegužės mėnesiu linksmina žmogaus širdį. Žieduose paskendęs pasaulis kalba apie Dievo gerumą. Visa tai kviečia žmogų mylėti. Bet šis mėnuo ypatingai atkreipia dėmesį į vieną Dievo meilės atspindį. Gegužis yra paaukotas motinos garbei. Pavasarį gimdančioji gamta primena vaikams motinos meilę. Motina — tai kilni Dievo dovana žmogui. Vien tik jos vardo paminėjimas pripildo vaiko širdį džiaugsmu ir meile.
Ir man, rašant šiuos žodžius, brangioji Motule, stoja prieš akis kūdikystės dienos, įvystytos Tavo meile. Tu sutikai savo kūdikį džiaugsmu žėrinčiu veidu. Tavo meilios akys jo sielą pripildė pasitikėjimu. Tu švelniai nušluostei jo ašaras, ir motinišku glamonėjimu nutildei skausmą ir baimę. Kokia kilni ta motinos siela, kuri savo kūdikiui auginti nesibijo jokios aukos! Tau neatėmė kantrybės nei vargai nei nemigo naktys, savo pareigą atlikai su didžiausiu pasiaukojimu.
Taip, aš turiu mylinčią motiną, bet kažin ar Tu, Motule, turi mylintį sūnų? Ar mažai yra pasaulyje motinų, kurios neturi jas mylinčių vaikų? Kiek yra vaikų, kurie neįvertina motinos troškimų nei aukų! Jie negerbia tų principų, kuriuos motina įdiegė į jų sielas, kai dar buvo maži. Suprantu, kaip giliai vaikas Tau atveria širdies žaizdą, kai jis už meilę atsilygina nedėkingumu. Jis lengvapėdiškai žaidžia Tavo meile, padarydamas Tave motiniškumo kankine. Kiek yra šiandien tų sūnų palaidūnų, kurie Tavo įskiepytas dorybes išmaino į tuščius malonumus ir brangiausius Tavo dovanotus perlus meta į purvą. Todėl šiandien, dovanodamas Tau gėlių puokštę, norėčiau, kad mano meilė Tau niekados nesibaigtų. Žinau, kad Tu jausiesi laiminga tik tada, kai aš ieškosiu tikro grožio ir tikros laimės. Tu noriai pasirenki vargą, kad tik Tavo vaikas būtų laimingas, kad jis pasiektų savo tikrąjį pašaukimą, kad išsipildytų jo sielos troškimai. Jeigu jis, vykdydamas pašaukimą ir pildydamas pareigą, nuo Tavęs ir atsitolina, jo meilė dar labiau Tau didėja. Geriau pažindamas gyvenimą, jis labiau įvertina Tavo pasiaukojimą.
Nijolė praveria langą, ir šilto oro srovė, pilna saulės spindulių ir pavasario vėjo, įsiveržia į kambarį. Už lango išdykauja apgavikai žvirbliai, pirmosios konvalijos lenda iš po lapų, besprogstančios medžių šakelės lėtai linguoja.
Bet Nijolė niūri — ji niekaip negali atsikratyti ją persekiojančios minties: atsisakyti kostiumėlio ir atiduoti pinigus vargstančiai Martinkų šeimai. Ji jau buvo lange išsirinkusi naują kostiumėlį, tokį mėlyną, mėlyną, kaip kad mėlynos jos akys. Nužiūrėjo jį pirmadienio vakarą ir nusprendė nusipirkti: tada per Velykas gal ir Algis ją pastebės. Ak, tie rūbai jai jau nebūtų taip svarbu, bet tas Algis... Algis... Ir kai ji, pilna įvairiausių svajonių apie savo naująjį rūbą grįžo namo, mama padėjo pietus ant stalo ir pati, atsisėdusi šalia, paminėjo Martinkienę; girdi, tai vargas moteriai: pati serga, vyras streikuoja, o keturi vaikai valgyt prašo. Ir dar lyg tyčia senoji močiutė visai sunegalavo, net iš lovos nesikelia — nei vaikų padaboti nėra kam...
Vakare atsigulusi, Nijolė ilgai galvoja. Kostiumėlis būtų puikus, bet vis dėlto 60 dolerių. Jeigu ji atiduotų tuos pinigus Martinkų šeimai, gal Velykų Aleliuja ir jų nameliuose suskambėtų... Bet ką gi ji tada užsidės per Velykas? Aldona, žinoma, bus labai pasipuošusi — jos tėvai turtingi, tris tavernas užlaiko. O Algis, atrodo, mielai su ja pašneka — tegul ji didelė tinginė ir universitetą lanko tik dėl vardo, bet ji graži, ir Algis, jau baigiąs paskutinius metus, mielai jai padeda ir paaiškina.
Šiandien Didysis šeštadienis, bet Nijolė vis dar neapsisprendžia — taip norisi padėti tiems vargstantiems Martinkams, bet ir tas melsvas kostiumėlis lange širdį traukia. O juk per Užgavėnes šokiuose Algis jai pasakė — "Tavo akys, Niliute, kaip rugiagėlės Lietuvoje..." Nijolė manė, kad jis tada ją pabučiuos, bet jis tik lėtai perbraukė lūpomis jai per plaukus ir pasakė labąnakt...
Ponia V. L. yra pasipiktinusi kai kurių kunigų elgesiu. Ji sako, kad kunigas turėtų būti tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, bet atsiranda tokių kunigų, kurie kelia intrygas, apkalba žmones ir paskui, visai neatsiprašę, laiko Mišias, teikia sakramentus, sako žmonėms pamokslus apie artimo meilę. Kaip tai suderinti?
Daug yra pasaulyje dalykų, kuriuos sunku suderinti. Daug yra žmonių, kurie yra nelogiški, kurie prieštarauja patys sau. Ką būtų galima pasakyti apie tokį žmogų, kuris sakosi tikįs Dievą ir amžinybę, bet visai nelaiko Jo įsakymų ir gyvena taip, lyg kito gyvenimo visai nebūtų? Ar jis yra logiškas? Ar jo gyvenimas yra suderinamas su jo tikėjimu? Ir kunigas yra žmogus, nors iš Dievo gavęs ypatingų malonių, kurių ne kiekvienas žmogus gauna. Yra kunigų, kurie tas malones įvertina, gerai supranta ir gyvena pagal savo luomo reikalavimus. Bet pasitaiko ir tokių, kurių gyvenime nėra reikiamos logikos, kurie negyvena pagal savo luomo kilnumą, niekina jiems Dievo suteiktas malones.
Bet nereikia labai greitai kitą tuoj kaltinti bloga valia. Tikrai pasaulyje nėra tiek blogos valios, kaip mes manome. Kartais žmogus ką nors daro iš geriausios intencijos, įsitikinęs, kad taip elgdamasis jis kovoja prieš blogį, bet mums visa tai gali kitaip atrodyti, ypač jeigu tas jo elgesys šiek tiek paliečia mus pačius. Jeigu žmonės turėtų daugiau drąsos ir kilnumo, nekalbėtų už akių, bet viską, nors tai būtų nemaloniausi dalykai, pasakytų kitam į akis, daug nesusipratimų, pykčio ir šmeižtų išnyktų.
Visa tai galima pasakyti apie kiekvieną žmogų, neišskiriant nė kunigo. Kad kunigas jam suteikta galia yra labai aukštai iškeltas, bet savo prigimtimi yra toks pat žmogus, kaip ir kiti, geriau suprasite, perskaičiusi š. m. 3-me "L. L." numeryje buvusį straipsnį "Kunigas".
Redaktorius
ACT OF LOVE
Kirk Douglas labai gražiai suvaidina amerikietį kareivį Paryžiuje tuoj po Prancūzijos išsilaisvinimo iš vokiečių. Jis įsimyli jauną prancūzę, kurios nesuvilioja nei saldainiai nei cigaretės. Jų meilė kilni ir siekianti aukščiau žmogiškų aistrų, bet gyvenimas vis tiek juodu sumindo. Jie nori susituokti, bet, susidėjus nepalankioms aplinkybėms, turi išsiskirti.
Filmas baigiasi tragedija: mergaitė neperneša gyvenimo smūgių ir nusiskandina. Tačiau čia yra atvaizduota ne tik tų dviejų asmenų tragedija, bet visos prancūzų tautos, praūžus baisiam karui. Parodomos blogosios karo pasekmės, kur skurdas ir vargas ne vieną mergaitę pražudo, nustumdamas nuo tiesaus kelio. Bet drauge iškelia švarią mergaitės sielą, kuri sužavi svetimtautį ir, nežiūrint nei laiko nei atstumo, atveda jį atgal. Filme jaučiamas ypatingas kartumas amerikiečiams kariams, kurie už prekes ir pinigus bando pirktis meilę ir laimę. Vaidyba gana gera. Filmas vertas suaugusiems pamatyti.
RHAPSODY
Elizabeth Taylor vaidina mergaitę, įsimylėjusią gražų smuikininką (Vittorio Gassman). Ji, prieš savo tėvo norą, išvyksta su juo į Zurichą, kur jis mokosi muzikos. Toji meilė nepasiseka, juodu išsiskiria, nes jis muziką stato aukščiau už meilę. Mergaitė sutinka kitą muziką — pianistą (John Ericson), su kuriuo susidraugauja ir išteka. Iš pradžių ji gyvena su juo labai nepatenkinta, savo elgesiu jį visai susmukdo, paverčia girtuokliu, bet paskui, supratus savo klaidą, stengiasi ją atitaisyti ir vėl vyrą įstato į gerą kelią. Tuo ji ne tik nori atsilyginti savo vyrui, bet ir laimėti smuikininko meilę. Jai pasiseka ir viena ir kita, vis dėlto pasilieka gyventi su savo vyru. Filme yra labai daug gražios muzikos, gražūs ir Alpių vaizdai. Vaidyba gera. Filmas vertas pamatyti.
“Laiškams Lietuviams” paaukavo:
M. Pajaujūtė (So. Boston) — $5, J. Ziblis (Chicago) — $5, K. Nemajūnienė (Chicago) — $5, M. Švedas (Cicero) — $4, O. Simonaitis (Cicero) — $3, G. Kažemėkienė (Hamilton) — $3, J. Čėsna (Chicago) — $3, A. Kudukis (Cicero)— $3, Kun. A. Rubšys (El Cajon) — $3, K. Krenčius (Chicago) — $3, J. Cibauskas (Chicago) — $3, Kun. V. Zakarevičius (Wakita) — $3.
Po 2 dol.: O. Šimaitis (Oak Lawn), Br. Malinauskienė (Chicago), K. Gapu-tis (Toronto), St. Kalvaitis (East Chicago), P. Čižauskas (Chicago), M. Juodis (Hamilton).
Po 2 svaru: S. Klemenis, V. Masaitis, F. Gužas, E. Laurinaitienė (visi iš Australijos).
Po 1 dol.: O. Pežienė, M. Petraitytė, E. Žygas, M. Žvinakienė, J. Jacikas, J. Verksnys, S. Kuršius, G. Miglinas, J. Jankauskas, A. Bendoraitis, J. Senkus, J. Gaigalas, J. Telsinskas, J. Bukaveckas, A. Žigaitis, P. Grumuldis (visi iš Chicago), A. Balys (Grand Rapids), J. Kalainis (St. Catherines), T. Sereikienė (Hartford), S. Stašaitienė (Brockton), J. Ugenas (Pontiac), J. Bujauskas (Detroit), Kun. K. Steponavičius (Burbank), Kun. A. Račkauskas (Brooklyn), J. Narkevičius (Cambridge), B. Petrauskienė (Phila.), S. Riškus (Hinsdale), S. Valienė (Omaha), A. Smolinskas (Cicero), V. Šalčiūnas (Phila.), R. Ingelevičiūtė (Brooklyn), V. Sniolis (Cleveland), E. Hartvigas (Amsterdam), J. Kliorienė (Cleveland), P. Zigmantas (Cleveland), L. Klevas (Hamilton), A. Vailokaitis (Seattle), J. Kudirka (Baltimore), V. Lavinskienė (Cicero), B. Empakerytė (New Britain), A. Astašaitis (Detroit), J. Pumeris (Worcester), A. Aleliunas (Canada),
S. Budrys (Racine), A. Matulionis (Plattsburg), A. Yusinas (Hartford), L. Matu-kienė (Woodstok), G. Bauža (Kenosha), S. Kesgaila (Montreal), S. Dabkus (Toronto), M. Kapočius (So. Boston), J. Vadopalas (Cicero), J. Kizlauskas (Cicero), O. Bačinskienė (So. Boston), A. Paulavičius (Cicero), R. Kutka (Brazilija).
Visiems aukotojams nuoširdžiai dėkojame.