AR IŠPAŽINTIS ATLEIDŽIA BAUSMĘ?

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Ar tiesa, kad išpažinties sakramentas panaikina nuodėmę ir bausmę už ją? Tokiu būdu už praeitį žmogui neliktų jokios atsakomybės, nes nuodėmės jau išpažintos ir atleistos, atgaila atlikta, tad reikėtų rūpintis tik ateityje nenusidėti, o galvoti apie praeitį nebūtų prasmės.

J. M.

Gerbiamoji Ponia,

     Tiesa, kad gerai atlikta išpažintis atleidžia visas nuodėmes, kokios jos bebūtų, bet nebūtinai atleidžia visą bausmę už tas nuodėmes. Užtat ir yra kunigo uždedama tam tikra atgaila, kad penitentas galėtų daugiau ar mažiau už savo nuodėmes atsilyginti. Jei žmogus padaro sunkią nuodėmę, praranda pašvenčiamąją Dievo malonę. Tada jis tampa Dievo priešu ir praranda teisę įeiti į Dangų. Išpažintis jam tą teisę grąžina, jį vėl padaro Dievo draugu ir vaiku, bet žmogui dar gali likti pareiga kokiu nors būdu už tas nuodėmes atsilyginti. Jeigu pilnai neatsilygins šioje žemėje, turės atsilyginti skaistykloje.

     Pirmaisiais amžiais, atlikus išpažintį, kunigas duodavo penitentui tokią atgailą, kuria jis galėdavo atsilyginti už visą bausmę. Tos atgailos kartais tęsdavosi keletą metų ir būdavo gana sunkios. Dabar, norint žmonėms palengvinti išpažintį, neduodamos tokios didelės atgailos, užtat, ir atlikus kunigo užduotą atgailą, dar paprastai pasilieka bausmės dalis. Ją žmogus gali atlikti šioje žemėje malda, gerais darbais, įvariomis atgailomis, kentėjimais ir ypač šv. Mišiomis, nes Mišios yra maloniausia Dievui auka. Jei šioje žemėje jis nespėja atlikti visos bausmės už savo nuodėmes, turės tą bausmę tęsti po mirties skaistykloje.

     Kaip žinoti, ar jau atlikai visą bausmę, ar ne? To žmogus negali žinoti, todėl reikia visuomet stengtis daryti gerus darbus, melstis, daryti atgailą. Jeigu jau ir būtų žmogus pilnai atsilyginęs už savo nuodėmes, jo toliau tęsiami geri darbai ir atgaila nebus veltui, bet padės įsigyti daugiau nuopelnų amžinam gyvenimui. Savo gerais darbais ir atgaila žmogus gali taip pat padėti sieloms, esančioms skaistykloje.

AR PRISIPAŽINTI SAVO NEDORYBES?

Gerbiamas Tėve,

     Norėčiau paklausti, ar žmogus prieš vestuves turi savo sužieduotiniui pasisakyti savo praėjusio gyvenimo nuodėmes. Kartais manai, kad tas sužieduotinis yra labai geras ir doras, ir tik po vestuvių sužinai, kad jis yra vedęs labai nedorą gyvenimą. Tas gali labai pakenkti sugyvenimui ir vesti prie skyrybų. Taigi, man atrodo, kad būtų daug geriau, jeigu vienas kitam atvirai prisipažintų prieš vestuves. Ar sužieduotiniai nusidėtų, jei savo praėjusias nuodėmes vienas nuo kito slėptų?

Skaitytoja

Mieloji Ponia,

     Teisingai sakote, kad būtų geriau prisipažinti, bet negalima to griežtai reikalauti, išskiriant kai kuriuos ypatingus atvejus, kai tylėjimu žmogus gali kitą suklaidinti ir jam padaryti nuostolių, nemalonumų, skausmų. Bendrai, žmogus turi pareigą prisipažinti nusidėjęs tik kunigui išpažinties metu. Kartais jis gali būti morališkai įpareigotas prisipažinti ir civiliniam teisėjui, jeigu, jam neprisipažinus, už jo kaltes būtų nubaustas kitas, visai nekaltas.

     Sužieduotiniai vienas kitam turėtų pasisakyti prieš vestuves apie įvairius savo fizinius trūkumus ir apie ligas, ypač užkrečiamas. Tylėti tikrai būtų nusikaltimas, nes galėtų būti padaroma didelė skriauda kitam. Nereikia užsigauti, jei vienas kuris išreikštų pageidavimą abiems nueiti pas daktarą pasitikrinti prieš vestuves. Kartais nė pats žmogus negali žinoti turįs kokią nors ligą ar kokį trūkumą. O tokie dalykai gali paskui visą šeimyninį gyvenimą padaryti nelaimingą.

     Gal būt, pasakysite, kad jeigu sužieduotiniai vienas kitam turi pareigą pasakyti savo fizinius trūkumus, tai dar labiau turėtų pasakyti dvasinius — moralinius trūkumus. Ir taip ir ne. Žinoma, dar yra svarbiau, kad žmogus būtų moraliniai sveikas negu fiziniai. Tačiau, kaip nebūtų reikalinga pasipasakoti, kokiomis fizinėmis ligomis esi pirmiau sirgęs, taip nėra reikalo kalbėti nė apie buvusias moralines "ligas". Gal pirmiau sirgai, bet dabar jau viskas praėjo, ir esi visiškai sveikas. Nuodėmė yra blogas dalykas, bet kai už ją gailimasi ir kai ji būna atleidžiama, kai žmogus pasiryžta daugiau jos nedaryti, jis yra visiškai doras ir garbingas.

     Taigi, ne tiek svarbu, kas su žmogumi yra buvę praeityje, svarbiau, koks jis yra dabar. Praeities klaidos gali žmoguje palikti blogus pėdsakus, bet gali kartais jį ir pamokyti. Kruopščiai studijuojant ir tyrinėjant žmogaus praeitį, kartais galima sužinoti ir, koks jis yra dabar, bet kartais galima ir apsirikti. Todėl prieš vestuves yra labai svarbu pažinti žmogų, koks jis yra dabar, koks jis numatomai bus ateityje, šeimyniniame gyvenime.

     Žinoma, labai idealiai ir romantiškai apie meilę galvoją jaunuoliai nori ir svajoja surasti tokį, kurs nebūtų jokios klaidos padaręs, kurs nebūtų nieko kito iki šiol mylėjęs, vienu žodžiu — kurs būtų tikras idealas. Jis nori, kad kitas jam būtų toks atviras ir permatomas, kaip skaistus kristalas. Taip, tai yra gražu. Apie tai galima svajoti, to reikia siekti, bet taip pat nereikia užmiršti, kad idealai pilnai niekados nėra pasiekiami. Šiame gyvenime idealo galima tik siekti, galima daugiau ar mažiau prie jo priartėti, bet pilnai jį pasieksi tik kitame gyvenime.   

 Redaktorius