(375 metų sukakčiai paminėti)
Vilniaus Akademija, amžiams bėgant
Visada reikės stebėtis, kokį šuolį Lietuva buvo padariusi savo švietimo srityje po 1918 metų. Kūrėsi gimnazijos, organizavosi specialios profesinės mokyklos, įsisteigė Lietuvos Universitetas. Atsikėlusios tautos gaivalingas noras veržtis į šviesą, į mokslą yra vienas įdomiausių socialinių bei kultūrinių reiškinių nepriklausomoje Lietuvoje.
Tam tikro panašumo buvo ir 16-jo amžiaus antrojoje pusėje. Iki Zigmanto Augusto (1548-1572) laikų pradžios Lietuva neturėjo nė vienos aukštesnės mokyklos. To meto rašytojas Mykolas Lietuvis su skaudančia širdimi pareiškė, kad Lietuvoje nėra gimnazijų. Nebuvo nė jokios kunigų seminarijos. Vilniuje prie katedros ir prie šv. Jono bažnyčios buvo parapijinės mokyklos. Jų buvo vienur kitur ir kitose parapijose. Šita vos rusenanti švietimo liepsnelė per dešimtį metų po Zigmanto Augusto mirties taip įsiliepsnojo, kad nušvietė visą Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę.
Per porą šimtmečių Gedimino miestas buvo pagarsėjęs kaip svarbiausias karo centras (trys pilys), svarbus administracinis punktas. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio rezidencija, vyskupo sostinė, tolimos užsienio prekybos centras. Vilnius tapo ir svarbiausiu Lietuvos mokslo židiniu. 1570 m. jėzuitai čia įkūrė savo kolegiją. O šalia jos paskui lipdėsi ir įvairios kitos mokslo bei švietimo įstaigos. 1582-3 metais Vilniuje buvo jau net trys seminarijos (popiežinė, diecezinė ir gudų sritims), neminint Pro-tasevičiaus ir kitų atsirandančių "bursų", bendrabučių mokiniams.
Tačiau Lietuvos Bažnyčios bei kultūros istorijoje buvo reikšmingiausi sukaktuviniai 1579-ieji metai. Lietuvos - Lenkijos valdovas Steponas Batoras grįžo iš sėkmingo žygio prieš Maskvos Joną IV-ąjį (Baisųjį). Jis suteikė Vilniaus jėzuitams privilegiją įkurti aukštąją mokyklą, kurioje būtų dėstomi teologijos ir filosofijos mokslai ir teikiami laipsniai: teologijoje licencijatas ir doktoratas, o filosofijoje — bakalaureato ir magistro laipsniai. Vilniaus Akademijai buvo pripažintos tokios pat teisės kaip ir Krokuvos universitetui. Žymusis katalikybės atnaujintojas popiežius Grigalius XIII patvirtino visus Batoro aktus atskira bule. Gavusi stiprų formalinį pagrindą, naujoji Akademija vyskupo Protasevičiaus buvo gausiai aprūpinta reikalingomis lėšomis.
Išskyrius prieš 35 metus įkurtą protestantišką Karaliaučiaus universitetą (1544), Vilniaus Akademija ilgai buvo vienintelė aukštoji mokykla ne tik rytų Pabaltyje, bet ir rytų Europoje. Vėliau (1632) protestantai švedai įkūrė universitetą Estijos Tartu (Dorpato) mieste. 18-me amžiuje atsirado pirmasis stačiatikių universitetas Rusijoje (Maskvoje 1755 m.). Bet jėzuitų įkurtoji Akademija iki šiol yra buvusi vienintelė katalikiška aukštoji mokykla Didž. Lietuvos Kunigaikštijos plotuose. Ji buvo tikroji katalikiškos — lotyniškos kultūros skleidėja ne tik Lietuvos sostinėje, bet ir už Lietuvos ribų.
Kai jėzuitų ordinas buvo uždarytas, šita mokslo įstaiga, nors keitė savo pavadinimus ir buvo reformuojama, išliko ir toliau. Pasilikę jėzuitų turtai Lietuvoje ir Lenkijoje davė galimybės Edukacinei Komisijai (pirmoji "Švietimo Ministerija") toliau išlaikyti ir praplėsti tą žymią įstaigą. Akademija buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos Mokykla, kur šalia plačiai dėstomų gamtos mokslų buvo įvesta ir medicina. Taip iš dviejų pirmykštės Akademijos fakultetų pasidarė beveik pilnas universitetas, nes teisių fakultetas buvo prijungtas dar 17-me amžiuje. Juk respublikos gyvenime buvo reikalingi ne tik teologai, bet ir valdininkai bei teisėjai.
Kai rusai per paskutinį padalinimą (1795) užėmė ir etnografinę Lietuvą, ši mokykla buvo pavadinta Vyriausiąja Vilniaus Mokykla. Pagaliau Adomui Čartorickiui pasisekė įgyti caro palankumą, todėl, padarius atitinkamą reformą, 1803 m. Vilniuje buvo atidarytas universitetas. Jo reikšmė Lietuvai, ypač lituanistiniam sąjūdžiui, buvo labai didelė. Juk tame universitete mokėsi ir visa eilė romantiškai nusiteikusių ir lietuviškai ėmusių rašyti bajorų. Vilniaus universiteto studentais yra buvę ir Daukantas su Valančiumi.
Po 1831 m. sukilimo universitetas buvo uždarytas (1832). Pasiliko tik dvi akademijos: medicinos ir teologijos. Ši paskutinioji, vadinama "Romos Katalikų Bažnytinė Akademija", 1848 m. buvo perkelta į Petrapilį.
Kai tik Vilniuje 1918 m. pradėjo organizuotis Lietuvos valstybė, tuoj buvo imta ruošti projektus atidaryti Vilniuje ir universitetą. Bet savąjį universitetą ten atidarė tik lenkai, pavadindami jį Stepono Batoro universitetu. Tik 1939 m. Lietuva tegalėjo įvykdyti savo planus. Antrasis Lietuvos universitetas buvo įkurtas ten, kur kitados mokėsi tiek daug lietuvių.
Tai yra kuo trumpiausiai atpasakoti Vilniaus Akademijos etapai, amžiams bėgant. Kiekvienas žvilgsnis, nesvarbu, ar jį mesime į 1939 m. įsteigtą, ar į 1803 m. reformuotą universitetą, pirmiausia nukrypsta į tą senutę, šiandien 375 metus skaitančią, Akademiją. Jos rūmai, biblioteka, profesoriai ir mokslinės tradicijos buvo tas svarbus branduolys, prie kurio, atsižvelgiant į būtinus laiko reikalavimus, galėjo būti prilipdomi nauji fakultetai, galėjo būti senieji mokslai reformuojami, bet senutė Akademija visuomet liko tvirtu pamatu.
Vilniaus Akademijos pradžia ir išsivystymas
Dažnai kokio nors žymaus dalyko atsiradimas sukelia neaiškumų, kai imama aiškinti jo pradžia. Pvz., įvairių asmenų reikšmė ilgai buvo nevienodai svarstoma, tyrinėjant laikraščio "Aušros" kilmę. Panašiai yra su spaudos draudimo panaikinimu, net su Didžiojo Vilniaus Seimo sušaukimo sumanymu. Ilgai taip pat buvo sunkiai sprendžiamas klausimas, kas buvo Akademijos sumanytojas Vilniuje. Šis klausimas natūraliai tuoj nuveda prie jėzuitų atkvietimo į Lietuvą. Iškeliamas vaidmuo veiklaus popiežiaus legato Commendoni. Taip pat daug reikšmės duodama vilniškiui Varmijos vyskupui, kardinolui Stanislovui Hozijui, kuris pas save į Braunsbergą buvo atsikvietęs jėzuitus ir ten jau turėjo ne tik jų kolegiją, bet ir popiežinę seminariją, o pagaliau ir teologinę akademiją. Nėra aplenkiama reikšmė nė dosniojo sostinės vyskupo Valerijono Protasevičiaus. Jis savo gausiomis funkcijomis Vilniaus jėzuitų kolegijai ir Akademijai padėjo tvirtus ekonominius pagrindus.
Trijų Kryžių kalnas Vilniuje.
Įdomiausią studiją apie jėzuitų Akademijos kilmę yra parašęs žymus lenkų jėzuitų istorikas St. Bednarskis, tragiškai baigęs savo gyvenimą Dachau koncentracijos stovykloje 1942 metais. Dviejų tomų leidiniu buvo paminėta 350 metų Vilniaus Akademijos sukaktis (1929). Bednarskis, berods, yra panaudojęs visas Romos jėzuitų archyvo nespausdintas versmes, ir prie jo kondensuotos bei gausiais šaltiniais paremtos studijos maža ką begalima pridėti. Tik
H. Baryczas, žinomas lenkų humanizmo istorikas, nemaža rašęs apie švietimo įstaigų praeitį, papildė Bednarskio veikalą. H. Baryczo nurodyti šaltiniai leidžia tikėti, jog ne Commendoni yra buvęs pirmasis jėzuitų kolegijos klausimo iškėlėjas. 1561 m. pavasarį Gniezno arkivyskupas Jonas Przerembskis kvietė bažnytinės provincijos sinodą, kurio programoje buvo klausimas, kokiu būdu įsteigti jėzuitų kolegijas įvairiose vietose (jų tarpe ir Vilniuje), jeigu ten vietinės kapitulos daro kliūčių. Nemažinant Commendoni vaidmens ir priimant dėmesin Baryczo surastą šaltinio nuotrupą, reikia pastebėti, jog tikraisiais jėzuitų atkvietimo realizatoriais buvo St. Hozijus ir Protasevičius. Vienas jų nuolat skatino, rašinėjo, o kitas Vilniuje paruošė sąlygas.
Dažnai minimas Zigmanto Augusto vaidmuo, t. y. jo sumanymas, pasilieka miglotas. Tiesa, iš gausios jėzuitų korespondencijos matyti valdovo pažadai įsteigti Vilniuje Akademiją. Bet tie laiškai parodo karaliaus nuolatinį delsimą, charakteringą jo valdymui, artėjant amžiaus galui, ir jo baimę užrūstinti įtakingus Lietuvos kalvinistus (pvz., Radvilas). Kad toji valdovo baimė nebuvo be pagrindo, parodė faktai po poros dešimtmečių, kai buvo kuriama Vilniaus Akademija. Juk ir kietam Steponui Batorui buvo sunku susikalbėti su Lietuvos, ponais kalvinistais. Šie užsispyrę aiškino, kad toji Akademija būsianti priešinga jų privilegijoms. Batoras Lietuvos vice kancleriui Eustachijui Valavičiui griežtai pareiškė, kad jeigu jis neprispaus prie dokumento antspaudo, tai karalius to iš jo pareikalaus, pats antspaudą prispaus, bet jau daugiau Valavičiui jo nebegrąžins. Pabaugintas Valavičius nusileido ir pridėjo dokumento galiojimui reikalingą antspaudą. O Zigmantas Augustas buvo pasilikęs lūkuriuoti. Jis nebuvo iš tų, kurie bando kliūtis laužti. Todėl Vilniaus vyskupas, sugaišęs keletą metų belaukdamas, tegalėjo tikėtis vien savo pastangomis įkurdinti pas save jėzuitus. Akademijos planas iš pradžių negalėjo būti įvykdytas dėl įvairių kliūčių. 1570 metų vidurvasaryje buvo įkurta kolegija, o lygiai po dešimties metų jau buvo iškilmingai atidaryta Akademija.
Akademija gimė tame dešimtmetyje, kai jėzuitai visomis jėgomis stengėsi įveikti Lietuvoje dar stiprų protestantizmą. Vieši disputai nekartą buvo parodę, kad mokslas yra viena iš svarbiausių priemonių įveikti protestantus. Vadinas, reikėjo pačioje Lietuvoje pakelti mokslą, suorganizuoti teologijos ir filosofijos studijas. Nors kai kurios įtakingos šeimos (Radvilos Juodojo sūnūs, Chodkevičiai, Leonas Sapiega ir kiti) jau buvo sugrįžę į katalikybę, tačiau daugelis pačių didžiųjų ponų vis dar tebebuvo kalvinistai. Per mokyklas buvo galima geriau prieiti ir paimti į rankas tų didikų ir bajorų jaunimą. Greitai gyvenimas parodė, kad švietimas buvo labai gera priemonė grąžinti Lietuvoje katalikybę.
Viena iš priežasčių įsteigti Vilniaus Akademiją ir buvo bandymas padaryti užtvanką, kad didikų ir bajorų vaikai mažiau važinėtų į protestantiškus Vakarų universitetus. Tam tikslui reikėjo sudaryti aukštojo mokslo sąlygas Lietuvoje.
Nenagrinėdami plačiau šito klausimo, žvilgtelėkime tik į Karaliaučiaus universitetą. Tik per vieną dešimtmetį (1570- 1580), t. y. nuo Kolegijos įsteigimo iki Vilniaus Akademijos atidarymo metų, į Karaliaučiaus universitetą buvo įstoję 56 studentai iš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės. Prie 26 studentų pavardžių nėra pažymėta jų kilmės vieta. 17 studentų buvo iš įvairių Lietuvos sričių, po keturis iš Kauno ir Vilniaus, trys iš Žemaitijos. Vadinasi, to meto sąlygose į Karaliaučių važiuojančių studentų skaičius nebuvo mažas, beveik šeši kasmet. Tokiam praturtėjusių miestelėnų ir bajorų nusistatymui ir buvo pastotas kelias, sudarius studijavimo galimybes pačioje Lietuvoje. Iš tiesų. Akademijoje greitai pradėjo studijuoti šimtai jaunuolių.
Beveik du šimtai metų buvo praėję nuo Vilniaus vyskupijos įkūrimo, kol čia atsirado sąlygos, nebevažinėjant į Krokuvą ar kitur į Vakarus, įsigyti aukštą teologinį išsilavinimą. Žinoma, Akademijos įsteigimas ne iš karto pašalino amžiną Lietuvos bažnyčių bėdą, t. y. kunigų trūkumą. Užtenka nuo 17-jo amžiaus pradžios paskaityti kanoniškuosius procesus, kai buvo parenkami įr skiriami nauji vyskupai Lietuvos katalikų diecezijoms, ir pamatai, kad Akademija buvo šviesuolių ir pareigūnų ruošimo įstaiga Didžiajai Lietuvos Kunigaikštijai. Paprastai apklausinėjamieji liudininkai (kunigai ir pasauliečiai pareigūnai) sakosi kandidatą į vyskupus pažįstą iš tų laikų, kai jie drauge mokėsi jėzuitų Akademijoje.
Verkių Rūmai Vilniuje.
Be abejo, profesorių sąstatas nuo pradžios buvo internacijonalus. Jeigu nuo 1922 metų į Lietuvos universitetą turėjo patekti įvairių svetimtaučių profesorių, tai panašiai turėjo būti ir Vilniaus Akademijoje. Juk ir patys pirmieji Vilniun atvykę jėzuitai buvo ispanai, portugalai, austrai, vokiečiai, lenkai. Dėstomoji kalba, žinoma, visą laiką buvo lotynų. Neskaitant žinomos Alberto Vijūko Kojelavičiaus Lietuvos istorijos, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus lotyniškos poezijos, dar daug kitokių veikalų čia buvo prirašyta lotyniškai ir vis spausdinama Vilniuje iš Nesvyžiaus Radvilų gautoje spaustuvėje. Užtenka tik žvilgtelti į ano meto knygų bibliografiją ir tuoj krinta į akis, koks didelis spaudos centras nuo 16-jo amžiaus galo buvo tapęs Vilnius. Jėzuitams čia reikėjo daug kovoti, daug rašyti ir polemizuoti su protestantais, kurie Vilniuje savo gerose spaustuvėse leido daug antikatalikiškų raštų.
Visi jėzuitų žinomi rašytojai, kurie yra rašę knygų lietuviškai, pradedant Širvydu, Jaknavičium, Šrubausku ir baigiant Liauksminu, Žebrausku ir eile kitų, yra ėję mokslus Vilniaus Akademijoje. Lietuvių jėzuitų ėmė vis daugiau atsirasti. Pirmieji jų jau mokėsi Akademijoje, kaip matyti iš jėzuitų katalogų Vilniuje po 1580 metų. Dėstytojų iš jų tarpo atsirado 17-me amžiuje.
Vilniaus Akademija sutiko visokių kliūčių ir nelaimių, kurios lankė kraštą. Kentėjo ji drauge su Vilniumi, kai miestą ištikdavo gaisrai arba priešų okupacijos. Akademija ypač nukentėjo viską naikinančios rusų okupacijos metu (1655). Nors ši mokslo įstaiga ir negalėjo tada įsigyti pastovaus tarptautinio garso, bet nuo 16 amžiaus galo joje buvo visokiausių tautybių studentų. Vadinasi, ir studentų sąstatu Akademija nebuvo uždara institucija.
Daug vietos užimtų, norint išskaičiuoti bent žymesniuosius Akademijos dėstytojus. Jų sąrašus yra davęs savo trijų tomų veikale apie Vilniaus universitetą J. Bielinskis. Pakaks pažymėti, kad Akademija, kaip lotyniškos - katalikiškos kultūros skleidėja Vilniuje, kur kryžiavosi ir kovėsi Vakarų ir Rytų kultūrų įtakos, yra suvaidinusi labai didelę rolę. Iš to, kas pasakyta, jau matyti, kad Vilniaus Akademija nebuvo kokia uždara specialistų mokykla. Ji buvo gana tampriai suaugusi su Lietuvos to meto viešu bei visuomeniniu gyvenimu. Pradedant 1604 m. gegužės mėnesio iškilmėmis, kai buvo formaliai atnaujintas šv. Kazimiero kultas, studentai dažnai ruošdavo minėjimus, teatro vaidinimus, rašydavo daug proginės lotyniškos poezijos. Visokie tos rūšies pasireiškimai rišosi su ta aplinkybe, kad 17-me amžiuje barokinį rūbą užsivilkęs Vilnius mėgo ceremonijas ir teatrališkumą. Tai buvo geros priemonės daryti miestiečiams katalikišką propagandą.
Akademija, be abejo, buvo didelis Lietuvos sostinės papuošalas. Ji pulsavo jos gyvenimu. Jeigu mes šiandien, išmėtyti po pasaulį, negalime pačioje Akademijos lopšio vietoje jos tinkamai prisiminti, tai vis dėlto yra labai liūdna konstatuoti, kaip tokie svarbūs sukaktuviniai metai tylomis eina prie galo. Ar nebuvo galima ta proga, suruošiant platesnius Akademijos minėjimus, priminti kai kam ir lietuvių amžinas teises į Vilnių? O tokio priminimo reikalą, deja, diktuoja pats gyvenimas. Akademijos jubiliejus teikė puikią progą, kurią abiejų kontinentų veiksniai galėjo panaudoti Lietuvos teisėms išryškinti.
Su Vilniumi mums nuolat vaizduotėje atsistoja Geležinis Vilkas, Pilis, Aušros Vartai. Tačiau su Vilniumi taip pat yra neužmirštamai sutapusi 1579 metais įkurtoji jėzuitų Akademija. Konkretų jos vaizdą mums iki šiol tebeduoda išlikusios gražios kiemo arkados, šv. Jono (Akademijos) bažnyčios fasadas. Toji su Vilniumi organiškai suaugusi Akademija davė pradžią aukštajam mokslui Gedimino mieste.
Zenonas Ivinskis
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA: Jėzuitų Archyvas Romoje — Lithuania, tom. 38-42; Polonia, vol. 50. Epistulae Germaniae, vol. 144-158. Vatikano Arch.: Processus Consisto-rialis, vol. 11, 24, 32, 50, 58, 65, 71, 81, 83. St. Rostowski: Lituanicarum Societatis Jesu Historiarum libri decem, 1877. St. Zalęski: Jezuici w Polsce, tom. IV, 1-4 dal., 1904-5. M. Balinski: Dawna Akademia Wilenska, 1579-1803, Petersburg, 1862. J. Lukasziewicz: His-torya szkol w Koronie i Wielkiem Ksigstwie Litewskim od najdawniejszych czasow az do roku 1794, t. I-V, Poznan, 1849-51. J. Bielins-ki: Geneza Akadernji Wilenskiej, stp. is Księga Pamiątkowa Uniw. Stf. Batorego, I (1922), 1-22 p; H. Barycz: Do genezy Akademji Wilenskiej, Ateneum Wilenskie, t. X (1935), 168-170 p. W. Przyalgowski: Žywoty Biskupow Wilens-kich, t. II, Wilno, 1860. St. Bednarski: Upa-dek i odrodzenie szkol jezuickich w Polsce, Krakow, 1933. K. Avižonis: Švietimas Lietuvoje XVII-jo amž. pirmoje pusėje, Lietuvos Praeitis, t. I, sąsiuv. 2, p. 541-568 (nebaigta), Vilnius (Lituanistikos Inst. Lietuvos istorijos skyrius), 1941. Mykolas Biržiška: 375th Anniversary of Vilnius University, East and West (London, Alliance Publishing Company), Nr. 2 (1954), p. 55-63 (iki šiol vienintelis dėmesio vertas Akademijos paminėjimas).