O Marija, Tu Dangaus išrinktoji dukra ir žemės palaimintoji Motina. Tu mums kaip saulė, praeinanti erdvėmis ir liečianti pilką mūsų žemę.
Mes girdime, lyg iš amžių glūdumos, Tavo balsą, tariantį "Fiat", mes matome Tavo auką, beglobiant Dangaus Kūdikį, mes regime Tavo kančią, pražydusią po kryžiumi Golgotoje.
Tu mums pasišventimo, aukos ir kančios Motina. Tu Motina nekaltų kūdikių šypsnio, skaidrios jaunuolių meilės, lūžių ir nelaimių paliestųjų dejonių.
Tu Motina visų žemės vaikų, visų — ir tų, kurie sukniubę ant kelių, kreipia į Tave savo maldaujančius žvilgsnius, ir tų, kurie nedrįsta į Tave ištiesti savo rankų.
Tu Motina ir tų, kurie suklaupę šiandien Aušros Vartuose, Pažaisly, Šiluvoj, paprastose namų šventovėse kreipiasi į Tave, ilgėdamiesi paguodos, laisvės ir ramybės.
Tu Motina ir mūsų, kurių širdys pagraužtos Tėvynės ilgesio ir kančios. Suklaupę nūnai prie Tavo kojų, o Marija, mes siunčiame Tau savo maldas, supintas iš gegužės žiedų, iš bundančio pavasario vėjelio, iš gilaus laisvės ilgesio.
Globok Tave mylinčius, guosk kenčiančius, grąžink į savo Tėvynę išsklaidytus po pasaulį tremtinius, išmelsk laisvę tautoms ir taiką žmonijai. Amen.
(Ši malda yra parašyta a. a. kun. Alfonso Lipniūno Stutthof’o koncentracijos stovykloje 1944 m. gegužės mėnesį. Ją lietuviai kaliniai kasdien kalbėdavo,)