Mums dažnai tenka kalbėtis telefonu, todėl yra labai svarbu žinoti etiketo taisykles. Pasikalbėjimai telefonu gali būti įvairūs. Šiame straipsnelyje vieną kitą žodį tarsime apie oficialius pasikalbėjimus, pvz., kai kalbama su kokia nors įstaiga, ir apie privačius pasikalbėjimus, kai kalbama su pažįstamais ir draugais.
Kada nepatartina naudotis telefonu
Netinka telefonu kviesti į sužieduotuves, vestuves, primicijas bei kitus didesnius parengimus. Nepriimta telefonu išreikšti užuojautą dėl kieno nors mirties. Tai galima atlikti arba laišku, arba spaudoje. Jeigu jau pranešei laišku arba spaudoje, tai paskui jau galima apie tuos dalykus kalbėti ir telefonu.
Nepatartina dažnai naudotis svetimais telefonais, pvz., savo kaimynų ar draugų, be ypatingo susitarimo.
Geriau naudotis automatu, negu dažnai trukdyti kaimynus ar draugus.
Nors informacijų centrai yra įsteigta tam, kad padėtų žmonėms, bet nebūtų gera klausti informacijų dėl mažiausių smulkmenų. Geriau pačiam pasiinformuoti telefonų knygose arba kituose atitinkamuose šaltiniuose.
Jeigu linija yra užimta, tai reikia palaukti, bet jei būtų labai svarbus reikalas, tai galima prašyti telefonistės, kad nutrauktų tą pasikalbėjimą ir tave sujungtų su norimu asmeniu.
Nepatartina telefonu kalbėtis apie labai intymius dalykus ir paslaptis, nes kartais gali kas nors nugirsti, kam nenorėtumei pavesti savo paslapčių.
Nebūtų gražu ilgai užtęsti telefoninius pasikalbėjimus, nes netinka sau monopolizuoti tokių priemonių, kurios skirtos tarnauti visuomenei.
Oficialus pasikalbėjimai
Oficialiuose pasikalbėjimuose, minint savo pavardę, paprastai pasakomas ir titulas, pvz., "Dr. Girčius kalba — Dr. Girčius speaking". Jeigu atsiliepia tarnaitė ar sekretorė, gali sakyti: "Dr. Girčiaus kabinetas". Savo pavardžių jos nemini. Jeigu neturima ypatingų titulų, pvz., "daktaras" ar "advokatas", tai sakoma tik savo pavardė, nepridedant žodžio "ponas". Žinoma, jei reikia, galima paskui paminėti savo pareigas, einamas toje įstaigoje.
Grynai oficialiuose pasikalbėjimuose nesakoma, baigiant pasikalbėjimą, "sudie — goodbye", bet "ačiū už paskambinimą — thank you for calling". Tokiuose pasikalbėjimuose, žinoma, neklausiama, kaip laikotės, kaip sveikata, nekalbama "apie gražų orą". Šie pasikalbėjimai turi būti trumpi, aiškūs, liečią tik norimą reikalą.
Privatūs pasikalbėjimai
Amerikoje vis labiau įeina į paprotį, atsiliepiant į šaukimą, sakyti savo telefono numerį, pvz., Prospect 6-1677. Mums atrodo šis būdas labai šaltas ir visai nereikalingas laiko gaišinimas. Skambintojas, išgirdęs kad tas numeris atsiliepė, kurio norėjo, vis dar nėra tikras, ar ten atsiliepė jo norimi žmonės. Toliau jis turės klausti, ar čia kalba tas jo norimas asmuo arba ta šeima, kuriai jis skambina. Geriau būtų atsiliepiant tiesiog pasakyti: "Girčius kalba", arba "Girčių šeima", arba "Šv. Kazimiero parapija". Tada skambintojas jau be jokio abejojimo žino, kad nesuklydo ir gali tuoj pradėti kalbėti apie norimą reikalą arba pakviesti kitą pageidaujamą tos šeimos asmenį. Privačiuose pasikalbėjimuose sakoma savo pavardė be titulo.
Skambinant reikia tuoj pasisakyti, kas kalba. Būtų negerai, jeigu verstum kitą spėlioti, kas tu esi. Kreipiantis į kitą kokiu nors reikalu, nebūtų mandagu klausti, ar šį vakarą būsi namie, ar esi laisvas, neužimtas. Tas, kurio taip klausi, patenka į labai nemalonią padėtį, nežino, ką atsakyti, nes jam neaišku, ko tu jo toliau klausi, kur tu jį kviesi. Jeigu jis ir nenorės sutikti su tavo kvietimu, atsisakyti jau nebus patogu, nes pirmiau jo paklausei, ar jis yra laisvas, ir gal jis atsakė, kad taip. Taigi, norint ko nors prašyti ar kur tą asmenį kviesti, tuoj pasakyk, kad ruoši tą ar kitą dalyką ir paklausk, ar jis galės dalyvauti. Jeigu jis nenorės tavo kvietimo priimti, tada galės paprastai atsakyti: "Labai ačiū, bet šį vakarą esu užimtas".
Jeigu skambini į butą, kur yra daug šeimos narių ir juos visus pažįsti, tai reikėtų tuoj pasisakyti, kas kalba, pasakyti tam, kuris atsiliepė, kokį nors komplimentą ir tuoj paprašyti, kad pakviestų tą asmenį, su kuriuo nori kalbėti. Jeigu šeimai nesi artimas ir nesi pažįstamas su visais šeimos nariais, nėra reikalo pasisakyti, kas kalba, bet gali tuoj paprašyti, kad pakviestų tą asmenį, su kuriuo nori kalbėti. Jis turi pakviesti, jei tas asmuo yra namie, visai neklausdamas, kas čia kalba, kas jo nori. Taip klausti būtų labai nemandagu.
Mandagumas reikalauja gražiai elgtis ir su telefoniste. Jeigu ji kartais suklysta, nereikia karščiuotis ar jai išmėtinėti, bet mandagiai pataisyti klaidą. Kai kas labai garsiai rėkia, kai kalba ypač tolimesnėmis distancijomis. Tai parodo, kad tas asmuo yra "iš kaimo", kad jis dar nepripratęs kalbėti telefonu. Reikia kalbėti visai normaliai, nors būtų ir ilgiausia distancija, tik stenkis laikyti mikrofoną arti prie burnos.
Jei skambindamas suklydai ir pataikei ne ten, kur norėjai, nebūtų gražu, klausti, kas ten kalba, bet tuoj atsiprašyti ir padėti mikrofoną. Nereikia leisti telefonu atsakyti mažiems vaikams, nors jie ir labai norėtų kalbėti. Tai yra nereikalingas laiko gaišinimas ir kartais gal nervinimas to asmens, kuris skambina. Mažas vaikas vis tiek neatliks to, ko norima.
Sakėme, kad nereikia per daug vartoti telefono nereikalingiems pasikalbėjimams, bet antra vertus, tinka pasinaudoti šita taip lengva priemone, jei yra koks nors reikalas. Pvz., labai gražu, jei vyras iš darbo paskambina žmonai, nors tik pasiteirauti, kaip jai einasi ir pasakyti "labą dieną". Tą pat galima pasakyti ir apie artimus draugus. Nors tai atrodo smulkmenos, bet parodo asmens atidumą ir meilę. Kartais ir labai mažais dalykėliais galima parodyti kitam didelę meilę ir padaryti daug džiaugsmo.
J.Venckus, S.J.