Štai palaiminimas, kuris trumpu žodžiu ir tiesiu atsakymu atpasakoja persekiojamo žmogaus istoriją nuo Abelio iki kardinolo Mindszenty, nuo Egipto vergijos iki Romos katakombų, nuo pranašo Jonos iki Savanaro-los, iki partizano žaliuose miškuose. Visus persekiojimus lydėjo ir tebelydi du elementai: idealas ir prieš idealą kovojanti jėga. Kartais ši jėga būdavo kumštis, kalavijas, degantis laužas, kalėjimas, tūkstantinė armija, neretai — piktas, tiesą iškreipiąs ar visos tiesos nepasakąs žodis, šmeižtų kompanija, sarkazmo ir ironijos nesiliaujanti audra. Pasaulis daug kartų matė ir liudijo, kaip jėga smaugė idealą, kaip apmokamas budelis korė nenorintį idealo atsisakyti drąsuolį, kaip laužo liepsnos bučiavo kankinio kojas, kaip kalavijas buvo atsakymas į žmogaus įsitikinimus.

      Daug kartų kraujas liejosi, kai idealas nepasidavė jėgos prievartai. Daug akių buvo išverkta, kai budelis nėrė kilpą ant nekalto kaklo. Daug našlaičių išėjo į ateities naktį, kai tėvas ir motina suklupo savo kraujo klane, gindami idealą, kuris nemirė net tada, kai kūnas tapo lavonu, o siela — dangum.

      Buvo persekiojimų, kur tauta smaugė tautą, kur brolis žudė brolį. Buvo persekiojimų, kur giminė kovojo prieš giminę, šeima — prieš šeimą. Buvo persekiojimų, kurie pasiliko istorijoje, kaip gėdos stulpai senoje turgavietėje, kuriuos pasaulis minėjo ir niekada nenustos minėjęs. Bet buvo persekiojimų, kurių gal niekas nežino, kurie pasirodė kančios naktyje, kaip meteoras, ir užgęso nepalikęs pastebimų pėdsakų, kurie lietė tik vieną žmogų, tik vieną širdį, tik vieną gyvenimą. Apie šią persekiojimų rūšį mes čia ir kalbėsime, nes ji mus visus liečia, visų gyvenimus aplanko, visų širdis skaudina. Tai tie persekiojimai, kurie lydi mūsų dienas, kaip saulė ar mėnulis, kurie žemę paverčia į ašarų pakalnę, kurie meilę nužudo, gimdo neapykantą ir augina kerštą. Tai tie persekiojimai, kurie mūsų dienų saldų skonį atmiešia ašarų kartumu, kurie širdies džiaugsmą pertraukia tragedijos rauda, kurie nakties ramų miegą persekioja nelaimių ir grėsmės klaikiais sapnais.

      Mes girdime Evangelijos žodžius: "Palaiminti, kai jums piktžodžiaujama, kai jus persekioja, ir meluodami sako visa pikta prieš jus dėl manęs. Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų užmokestis gausus danguje." Kai mes girdime šiuos žodžius, mes galvojame apie tikėjimo kankinius, kurie paguldė savo galvas už Kristų. Mes žinome, kad ne kiekvienam tenka tokia dalia, toks heroizmo bandymas ir tokia mirties garbė. Bet mes nepagalvojame, kad ne kiekvienas persekiojimas baigiasi mirtimi, kalėjimu, kalaviju, kartuvėmis. Ne kiekvienas persekiojimas liečia žmogų tiesioginiai. Ne kiekvienas persekiojimas grąso mirtimi. Sakykime, tam tikros krypties laikraštis nepraleidžia dėkingos progos pasišaipyti iš katalikų tikėjimo, iš įsitikinimų, kuriuos ir tu gerbi. Tiesioginiai tavęs niekas nepuola, bet ir tau tenka ironijos, kartais šmeižto grumstas. Ir tau tenka skausmo dalis, nes tu priklausai žmonių grupei, kuri atakuojama tiesos vardu, bet veidmainiška širdimi, kai ateistas tave pradeda mokyti tikėjimo tiesų, ir tu žinai, kad tavo tikėjimas jam tiek brangus, kiek sudėvėtas rūbas. Niekas tavęs nepersekioja tiesioginiai, bet tu jauti panieką. Palaimintas tu, jei tai priimi kilnia ir gero linkinčia širdimi, ir niekam neduodi progos sakyti, kad tavo žodžiai neatitinka tavo darbų.

      Nors Bažnyčia, kaip ir kiekvienas didis ir šventas idealas, kiuris nenusilenkia dienos nuomonei ir amžiaus nepagrįstoms teorijoms, saugoja tiesą pilną, nenusigąsdamas grąsinimų ir nepopuliarumo, neišvengia kruvinų persekiojimų, bet jie nėra kasdieniai reiškiniai, ir ne kiekvieno dalis. Iš kitos pusės, persekiojimų nėra ko toli dairytis. Kiekvienam mūsų tenka jų didesnė ar mažesnė dalis. Ne veltui Šv. Povilas pasakė, kas nori gyventi pagal Kristaus dvasią ir principus, nors toks žmogus ir nebūtų pasiekęs imponuojančio kilnumo ir gilaus dvasios subrendimo, jis ne tik neišvengs persekiojimų, bet jis bus persekiojamas. Persekiojamas draugų, pažįstamų, organizuotų ar individualių pajėgų, persekiojamas net šeimos narių, persekiojamas savo kasdienės silpnybės, pasaulio dvasios, pagundų ir kerštingų, nors netikrų pranašų.

      Persekiojamas gali būti tik tas, kuris yra susirišęs su kokiu nors idealu arba ideologija, pasaulėžiūra, kuris neseka masės, kuris neina visų išmintais keliais ir šunkeliais. Persekiojamas gali būti tik tas, kuris yra pasirinkęs Kristų savo gyvenimo karaliumi, pažadėjęs Jam ištikimybę meilę ir nedvejojantį paklusnumą. Persekiojamas gali būti tik tas, kuris turi jėgos pasipriešinti blogiui ir smurtui, kuris turi drąsos pasakyti tiesos žodį, kai masės tūkstantinės galvos kartoja bailų "amen". Lavonas plaukia pasroviui, nes jame nebėra jėgos priešintis srovės krypčiai ir galiai.

      Yra žmonių, kurie pasirenka Kristų savo gyvenimo tiesa ir keliu, ir seka Jį, taip kaip jie išmano, tiek kiek jie gali. Neretai jie daugiau padaro negu vidurkio tikintysis. Dažnai jie pavyzdingesni įstatymo užlaikyme. Jie turi silpnybių ir žmogiškos menkystės kiekį nemenką, bet jų gera valia, nors kūnas ir silpnas. Juos dažnai persekioja minios berniškas juokas, įkyrūs ir skaudūs pasityčiojimai. Jiems tenka panieka, juos lydi užgauną žodžiai, ironiški šypsniai. Palaiminti jie, jei jie nepasiduoda pesimizmui, paniekos kasdienei grėsmei. Palaiminti jie, jei Kristus jų akyse ir širdyse. Palaiminti jie, jei tuo pačiu neatsilygina, jei nesiteisina, jei neprisideda prie minios.

      Kiek tenka žmonai prikentėti nuo alkoholiko vyro, kiek persekiojimų jai tenka pakęsti, kiek ašarų išlieti, kiek maldaujančių žodžių su dideliu ir nenuduotu nusižeminimu išsakyti! Jos negausus uždarbis vėjais nueina. Jos darbas ir pasišventimas neįvertinamas, jai niekada netenka išgirsti menko ir paprasto žodelio "ačiū". Jam visa negerai, visa ne vietoje. Jam užkliūva jos rožančius, jos ėjimas į bažnyčią. Jam užkliūva jos dosni širdis, darbščios rankos ir gyvas tikėjimas. Palaiminta ji, jei nesiieško geresnio. Palaiminta ji, jei širdyje nešiojasi savo kruviną dalią ir nesidalina kryžiaus našta su žmonėmis, bet su Kristumi. Palaiminta ji, jei niekada nepamiršta atleisti, nesiskubina pasmerkti, nepraleidžia kantrios maldos, meldžia didvyrės jėgų ir širdies, kuri myli žmogų, kai jis visiškai meilės nevertas.

      Mes visi esame priklausomi nuo kitų žmonių, nors to mes ir nenorime pripažinti. Ne retas bando rodytis stipresniu ir geresniu negu jis iš tikrųjų yra. Mes visi esame priklausomi nuo savo draugų, artimųjų ir bičiulių, ir visiems mums — bent laikas nuo laiko — reikia gero, šilto ir padrąsinančio žodžio, visiems mums reikia supratimo, teisingo mūsų pastangų įvertinimo, patarimo, pasakyto ne su visažinančio nuduota patirtimi, bet su paprastu ir tiesiu nuoširdumu. Bet kaip dažnai pasitaiko, kad mes esame tyčia nesuprasti, kad draugai mums šykšti gero žodžio, kad už mūsų nugarų jie mus piešia juodomis arba purvinomis spalvomis, kad jie nuolat mumyse ieško silpnybių, radę jas perdeda. Kaip dažnai jie iškreipia mūsų motyvus, priskiria mums veiksmus, kurių mes niekada nepadarėme. Palaimintas tu, jei moki dienos sunkią naštą nešti milžino jėga ir užsispyrimu, jei tuo pačiu neatsilygini, jei netampi ciniku, jei dėl kelių nevykėlių, žmonių be charakterio, visų tuo pačiu vardu nepakrikštyji. Palaimintas, jei myli juos, ir gero linki, ir gera jiems darai, ir paremi juos ir jų gerą vardą, kai skaudi patirtis tau ką kita diktuotų ir siūlytų.

A. Gulbinsko nuotr.

Aukštesniosios lituanistikos mokyklos choras Čikagoje.

 

      Kiekvienam krikščioniui, prisiekusiam Viešpačiui Kristui amžiną ištikimybę, tenka kasdienė ir negailestinga kova su savo silpnybe, su pagundų įkyriu reguliarumu, su pasaulio dvasia, kuri siūlo gyvenimą be varžtų, be problemų ir be kryžių. Ir tu galėtum eiti plačiuoju keliu, galėtum taikytis prie daugumos, galėtum išsižadėti disciplinos, pasiaukojimo, kantrybės. Ir tu galėtum kelti kumštį į dangų, kai gyvenimas pasuka keistu ir nesuprantamu keliu. Ir tu galėtum pasekti tuos, kurie plaukia pasroviui. Palaimintas tu, jei neišduodi savo Viešpaties ir Mokytojo. Palaimintas tu, jei tavęs nesuvilioja trys dešimtys sidabrinių. Palaimintas tu, jei puolęs, akis kreipi į kryžių — ne į kartuves. Palaimintas tu, jei pridėjęs ranką prie arklo, nesidairai atgal.

Persekiojimų jūroje banguoja mūsų gyvenimo valtys, ir kai audros pakyla, ne visos valtys grįžta į uostą. Kristus yra pasaulio kertinis akmuo. Jis ženklas, kuriam prieštaraujama, už kurį arba prieš kurį kovojama. Palaimintas tu, jei tave dėl Jo persekioja, nes gyvenimas sudega kaip žvakė, o Kristaus saulė niekada nesileidžia.

Bruno Markaitis, S. J.