Teologijoje skiriama du kriterijai tiesai pažinti: istorinis ir dogmatinis. Istorinis kriterijus, arba progresyvinis metodas, tiria tiesą dokumentuose tik prigimtiniu protu, tik įgimtinėmis jėgomis su pagalba istorinės kritikos ir po to daro išvadas. Dogmatinis kriterijus, arba regresyvinis metodas, pradėdamas nuo dabar esamo bendro tikėjimo, eidamas atgal, ieško turimos tiesos pagrindimo ir jos dogmatinio išaiškinimo Bažnyčios mokslo šviesoje, atsižvelgiant į to laikotarpio tikėjimo tiesų pažangą ir stovį. Kada abu šitie metodai naudojami teisingai, tarp jų negali būti prieštaravimo ir nesutikimo, o tik savitarpė pagalba. Bet gali atsitikti, kad istorinis kriterijus geriausiu atveju tegali privesti tiktai prie panašumo į tiesą, negalėdamas suteikti pilnos tiesos, arba pasitenkinti tiktai spėliojimais ir nujautimais, negalėdamas jų niekuo paremti. Tuo tarpu dogmatinis kriterijus papildo tai, ko trūksta, istorinio metodo keliu beieškant pilno tiesos pažinimo. Istorinės dokumentacijos trūkumas ir net visiškas jos nebuvimas gali būti atstotas dogmatinės tradicijos. Pavyzdžiui, dogmatinės tradicijos argumentas su pilnu istoriniu pamatu yra Jėzaus Kristaus dieviškumas. Jo buvimas Švenčiausiame Sakramente; su tokiu istoriniu, bet nepakankamu pamatu yra Dievo Motinos mergystė po Kristaus gimimo; pagaliau visai be istorinių duomenų yra Jos Nekaltas Prasidėjimas, Dangun Ėmimas. Jei dogmatinės tradicijos argumentas yra visai teisingas be jokių istorinių duomenų, jis visiškai nėra svarstytinas, bet atmestinas, turint priešingų istorinių davinių.
Regresyviniam metodui daroma priekaištas, kad iš jo pasidaro malūnėlis ir jis nieko neįrodo, nes tikėjimą įrodo iš apreiškimo pirma negu tas apreiškimas yra įrodytas, o apreiškimą iš tikėjimo. Kitaip sakant, remiasi tuo, ko dar nėra. Bet reikia atsiminti, kad objektyvioje ir kronologinėje dalykų eigoje pirma yra apreiškimas ir tik po jo eina Bažnyčios tikėjimas ir visuotinis sutarimas. Bet žiūrint į dalyką iš subjektyvaus požvilgio ir mūsų logiško pažinimo taško, kai du tarp savęs yra neatskiriamai susijusiu, iš vieno, nors kronologiškai vėlesnio, galima atpažinti kitą, nors jis bus kronologiškai pirmesnis. Tai pritaikant sprendžiamam klausimui, bus taip: pirmiau yra Dievo apreiškimas apie Marijos Dangun Ėmimą, o po to tiktai tikėjimas į tą tiesą. Esant abiems neišskiriamai sujungtiems (negali būti Bažnyčioje visuotinio tikėjimo, kuris nebūtų apreikštas), iš to kas vėlesnis dalykų tikrovėje, tai yra tikėjimo, bet pirmesnis mūsų pažinime, darome išvadą ir pažįstame patį apreiškimo faktą, kuris mūsų pažinime yra vėlesnis, nors savo tikrovėje yra pirmesnis už patį tikėjimą šita tiesa.
Taip dalykams stovint, kad būtų paskelbta kokia nors tikėjimo tiesa, kaip Dievo apreikšta, užtenka, kad visa Bažnyčia gyventų tąja tiesa, kad būtų visiškas sutarimas tikinčiųjų, ypač vyskupų, vienybėje su Šventuoju Tėvu. Jau nuo 6-7 šimtmečio Bažnyčia nenutraukiamai tiki Marijos Dangun Ėmimą, kaip tai rodo liturginės šventės, gausūs apie Dangun Ėmimą pamokslai ir teologų moksliniai pagrindimai. Tuo persiėmę tikintieji, to moko katekizmai, dėsto dvasinio turinio ir pamaldumo knygos, išreiškia maldos, pavyzdžiui, tiek Šventojo Tėvo rekomenduojamas rožančius. Mokomasis Bažnyčios autoritetas pritaria liturgistams, pamokslininkams, teologams, leidžia Marijos Dangun Ėmimą sieti su kitomis Jos privilegijomis. Ir taip per kokį gerą tūkstantį metų vis labiau stiprėjo ir augo šitas tikėjimas iki pasireiškė ypatingu gyvumu ir stiprumu po Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo. Jau Vatikano visuotinio susirinkimo metu vyskupas Jonas buvo net pasiūlęs, kad, paprastu susirinkusiųjų vyskupų rankų plojimu, būtų paskelbta Marijos Dangun Ėmimo dogma, kaip Dievo apreikšta ir palikta visų žmonių tikėjimui. Net ir delnų plojimu šitos tiesos paskelbimas nebūtų buvęs nei neapdairus, nei ne vietoje, nes dalykas jau buvo giliai išstudijuotas ir visiškai pribrendęs. Vien tik išoriniai tokia procedūra mažai pritiko dalyko didelei rimčiai. Todėl buvo įteikta net dešimt prašymų su 197 vyskupų parašais, prašančių paskelbti Dangun Ėmimo dogmą. Dėl laiko stokos, prasidėjus karui, kaip daug kitų klausimų, taip ir šitas liko nesvarstytas. Tatai dar labiau paskatino tikinčiuosius siųsti prašymus Šventajam Tėvui, kad paskelbtų Marijos dangun Ėmimo dogmą. Kai tik pradėjo plaukti nenutraukiami prašymai, Šventasis Tėvas Leonas XIII įsteigė specialų archyvą tiems prašymams surinkti. Prieš keletą metų buvo išleisti du stori tomai įžymesnių asmenų ir svarbesnių prašymų. Kita dalis buvo išstatyta specialioje parodoje dogmos paskelbimo proga įvykusio tarptautinio Marijologijos kongreso rūpesčiu. Šitas paskutinis kokių 80 metų laikotarpis, taip sakant, paskutinis žingsnis į dogmos aptarimą yra labai ryškus Bažnyčios tikėjime. Nekalto Prasidėjimo aptarimui prašymai, plaukę kartų kartomis (1617-1848), nebuvo tokie gausūs ir skaitlingi, kaip šitie prašymai per paskutinius 80 metų. Nuo 1870 iki 1940 metų buvo gauta 3019 prašymų iš kardinolų, patrijarkų, arkivyskupų, vyskupų, universitetų, kapitulų, seminarijų, kongresų. Pasirašiusiųjų skaičius praneša aštuonis milijonus (8.086.396 parašai). Jų tarpe yra 30.000 kunigų, 50.000 seserų. 1859 prašymai yra vyskupų, valdančių vyskupijas, kas sudaro arti trijų ketvirčių visų vyskupijų pasaulyje. Iš šito bendro 3019 prašymų, 2917 yra teigiami prašymai, kas sudaro 97% visų prašymų. Kiti abejoja arba susilaiko. Ypatingai ryškus yra pokarinis laikotarpis. Per 50 metų (1870-1920) pasirašiusiųjų skaičius siekia 1.615.000, kai tuo tarpu per 20 tarpkarinių metų (1920-1940) pasirašiusiųjų skaičius siekia 6.471.000. Kad geriau suprastume, koks tai didelis ir iškalbingas yra skaičius, prisiminkime, kiek pas mus Lietuvoje yra branginama Marijos Dangun Ėmimo šventė, ir tačiau, kiek maža ir nežymu tebuvo prašymų iš Lietuvos, galima sakyti, beveik nieko. Šitie skaičiai rodo įtampą ir didumą plačiųjų masių susidomėjimo šituo klausimu. Tai rodo iš antros pusės ir pačios tiesos ryškumą, o drauge ir paramos didumą šių dienų sunkenybėse ir varguose.
1946 metais gegužės mėnesio 1 dieną Šventasis Tėvas atsiklausė dar kartą visus pasaulio vyskupus jų nuomonės, ką jie, kaip apaštalų įpėdiniai, mano apie Marijos Dangun Ėmimo tiesą, ar galima ją paskelbti, kaip Dievo apreikštą, ar ne? Ir, morališkai imant, visi atsakė teigiamai. Jų atsakymas drauge su Šventojo Tėvo intencija paskelbti tikėjimo dogmą jau ir sudaro pilną garantiją, kad šitoji tiesa yra tikrai Dievo apreikšta.
Tokioje dalykų šviesoje, ypač dabar, po dogmos paskelbimo, tai yra užtikrinimo, kad šita tiesa tikrai yra Dievo apreikšta, kyla klausimas, kurgi yra tasai apreiškimas? Neseniai, iš paviršiaus žiūrėdami, neradome nei Šventajame Rašte, nei pagaliau padavime. Tenka dabar dar kartą grįžti ir iš arčiau prisižiūrėti į klausimą, nes dogmatinis aptarimas aiškiai mums sako, kad šitoji tiesa yra Dievo apreikšta.
Pirmiausia turime prisiminti, kad Kristus visą savo dieviškąjį apreiškimą pavedė apaštalams ir neliepė jo surašyti, bet skelbti: "Eidami į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui" (Morkaus 16, 15). Ir apaštalai po Kristaus įžengimo į dangų "išėję skelbė visur, Viešpačiui drauge veikiant ir tvirtinant jų žodžius lydinčius juos stebuklais" (Morkaus 16, 20). Kristaus mokslo dalį surašė į knygas (jų skelbtų pamokslų ir duotų pamokymų, taip sakant, katekizmo pamokų nuotrupas), kitą dalį, ne tyčia ją išskirdami, bet taip jau susidėjus gyvenimui ir jo aplinkybėms, paliko savo įpėdiniams skelbti žo-
Kristus. R. van der Weyden.
džiu. Kad į knygas nerašė nieko naujo, liudija šventas Povilas savo laiškuose apie Eucharistiją (1 Korintiečiams 11, 23) ir kovą su žydiškumu (Galatams 1, 9). Taigi, Kristaus mokslas, dieviškasis apreiškimas, žodžiu, visas antgamtinis tiesų palikimas, pradžioje ir pirmon eilėn buvo apaštališkame padavime ir buvo skelbiama tiktai gyvu žodžiu, kurio dalis vėliau, palyginti gana greit, buvo surašyta į evangelijas ir laiškus, sudarančius Naująjį Testamentą, o kita dalis pasiliko ir toliau perduodama gyvu žodžiu.
Iš to matome, kad padavimas nėra "nuotrupos" ir savotiškas "likutis" nuo pilnojo apreiškimo "netilpusio" į Šventąjį Raštą, bet priešingai, pats Šventasis Raštas yra tiktai savotiška "ištrauka" iš apreiškimo, kuris baigiasi su apaštalų mirtimi. Gerai pastebi šventasis Jonas, kad jei reikėtų surašyti visa, ką Jėzus darė ir ko mokė, tai "ir visas pasaulis negalėtų sutalpinti tų knygų, kurias reikėtų parašyti" (Jono 21, 25). Tatai gražiai išreiškia, kad raštas ištęstas, išplėstas, o padavimas yra suglaustas. Bažnyčia turi padavimo pilnumą. Kristus atnešė pilnutinį mokslą apie Tėvą ir mūsų santykius su Juo. Visą žinių rinkinį vadiname apreiškimu, nes Jis tarsi atveria mums savo išminties turtus ir mūsų dvasios akis ir parodo, apreiškia tiesų rinkinį. Be apreiškimo šitos tiesos žmogaus protui yra neprieinamos, nors po apreiškimo bent iš dalies jau suprantamos.
Kadangi negalėjo visi Jo išgirsti ne tik vėlesnių kartų, tolimesnių vietų, bet net ir vietiniai gyventojai negalėjo Jo sekti visą laiką ir klausyti Jo pamokslų, Jis pasirinko apaštalus, kuriuos ypatingu būdu supažindino su visomis tiesomis, iš dalies skelbdamas gyvu žodžiu, iš dalies mokydamas savo pavyzdžiu, iš dalies įvykiais, pačiu gyvenimu bei jo vertinimu. Ne tik su Kristaus mirtimi, bet ir su Jo Dangun Įžengimu nesibaigia Jo rūpestis apreiškimu. Jis nepalieka apaštalų našlaičiais, ne tik pats pasilieka su jais ir jų įpėdiniais: "Ir štai, aš esu su jumis visas dienas, iki pasaulio pabaigai" (Mato 27, 20), bet dar pažada ir greit atsiunčia Tiesos Dvasią, kuri turi jiems priminti visą apreiškimą ir įvesti juos į visokią tiesą (Jono 14, 26; 16, 13; 15, 26; 14, 16-17). Taip dieviškoji Apvaizda ne tik nusako pačias tiesas, jų pamoko apaštalus, leidžia jas pažinti ir žinoti, bet padeda dar tas tiesas suprasti ir jas peržvelgti pačiose jų gelmėse, jomis persiimti ir gyventi, jei jau ne asmeniškame pritaikyme, tai bent intelektualiniame pažinime ir, pagaliau, įgalina perduoti ir mokyti kitus šitų tiesų pilnybėje, be jokio netiesos šešėlio, be mažiausio suklydimo, nepakeičiant nė vienos mažiausios raidės, žodžiu betariant, perduoti be "sutepimo, raukšlės ar ko kita panašaus" (Efeziečiams 5, 27). Taigi, dieviškasis apreiškimas visoje savo pilnybėje ir tiesos žėrėjime yra tas pat kaip ir apaštališkasis padavimas, kuris yra ne kas kita, kaip Aukščiausias Mokomasis Autoritetas ne tik gavęs ir priėmęs anų tiesų apreiškimą, bet ir kaip pajėgus autentiškai tai suprasti ir neklaidingai perduoti kitiems. Šitoji Aukščiausioji Mokomojo Autoriteto Institucija ir yra pilnąja prasme gyvasis, apaštališkasis Padavimas, kuris savo esmėje yra visiškai tas pats, kaip ir dieviškasis apreiškimas. Tai yra tikrasis ir pilnasis Padavimo supratimas.
Tačiau šitaip suprastame Padavime galima ir reikia skirti du dalyku, būtent: tai, kas perduodama, kas saugoma, kas aiškinama ir išlaikoma, tai yra pats mokslas, pačios tiesos, nuo to, kas perduoda, kas saugo, aiškina ir išlaiko, tai yra nuo tarpininko — apaštalų ir jų įpėdinių, nes aišku, kad tai nėra tas pat. Šituo atveju pertiekiamosios tiesos ir sudaro kaip tik patį doktrinalinį tiesų branduolį, nuo kurių skiriasi jų skelbėjas, Aukščiausias Bažnytinis Mokomasis Autoritetas. Šitas doktrinalinis branduolys arba objektyviųjų tiesų rinkinys (aplenkiant pačius jų skelbėjus) irgi vadinamas padavimu. Tai antrasis, jau siauresnis, padavimo supratimas. Šitaip suprastas padavimas yra dviejuose šaltiniuose: Šventajame Rašte ir žodiniame mokyme. Taigi, į šitaip suprantamą padavimą įeina ir Šventasis Raštas, nes jis, kaip matėme, tėra tiktai "ištrauka" iš pilnojo padavimo, be to, jis nėra atpalaiduotas nuo Aukščiausiojo Bažnyčios Mokomojo Autoriteto, kad juo pagal savo nuožiūrą tikintieji naudotųsi, bet kaip tik ir paties Šventojo Rašto aiškinimas, jo tikrosios ir pilnutinės prasmės atskleidimas yra pavestas šitam Aukščiausiam Autoritetui, kuris Dievo noru yra amžinosios Tiesos žodžio nešėjas. Aišku, kad apreikštųjų tiesų perdavimas neina statiniu keliu sudulkėjusiose knygose, bet dinaminiu, be paliovos išsireiškiančiu pačiu gyvenimu, įkvepiamu ir vedamu Šventosios Dvasios, kuri duota ne naujų tiesų apreiškimui, bet gautųjų priminimui ir išlaikymui tikinčiųjų sielose. Visas antgamtinis apreiškimas tebeina ir dabar gyvojo padavimo keliu, kurstomas ir palaikomas mistinio Kristaus kūno, ypač jo Mokomojo Autoriteto, sielos gelmėse, kur meilė drauge ir apreiškimas yra išlieti Šventosios Dvasios, kuri mums yra duota (Romėnams 5, 5).
Pagaliau neretai padavimas suprantamas tiktai kaip Šventojo Rašto "papildymas", kaip rinkinys tų tiesų, kurių "nerandama" Šventajame Rašte. Kitaip sakant, padavimo tiesos priešpastatomas su tiesomis, esančiomis Šventajame Rašte. Kiek toks padavimo supratimas yra nepilnas, netobulas ir klaidingas, gerai matyti iš to, kad net visos Šventajame Rašte esančios tiesos yra pavestos Bažnyčios Mokomajam Autoritetui saugoti ir aiškinti, ir kad tos Šventojo Rašto tiesos pirmon eilėn yra padavime, tai yra, neatpalaiduoja Bažnyčios nuo jų skelbimo ir neatpalaiduotų net ir tuo atveju, jei visos apreiškimo tiesos būtų surašytos į knygas, kaip kad neatpalaidavo apaštalų nuo evangelijos skelbimo gyvu žodžiu evangelijų parašymas. Tai buvo ne nuo pareigos atsipalaidavimas, bet tiktai pagalbinė priemonė, tiktai vadovėlis, tiktai pakartojimas ir prisiminimas. Reikia pastebėti, kad apreiškimas, skirtas visiems, baigiasi su apaštalų mirtimi. Vėlesni asmeniški apreiškimai, net ir Bažnyčios patvirtinti, nebeįeina į viešąjį apreiškimą, nes jis yra pilnas nuo apaštalų laikų.
Kaip Kristus, apreiškęs dieviškąsias, antgamtines tiesas, nepasiliko, taip ir apaštalai, perdavę tą patį visiškai be dėmės ir šešėlio dieviškąjį apreiškimą, nepasiliko, bet iškeliavo į amžinybę. Tačiau į jų vietą Kristaus noru stojo kiti, jų įpėdiniai. Taigi, keitės žmonės, keitės tiesos ir mokslo, tai yra, paties apreiškimo nešėjai, bet pats mokslas, pats apreiškimas pasiliko, dieviškosios apvaizdos vedimu Šventosios Dvasios įtakoje ir įkvėpime, be mažiausio pasikeitimo, spindįs savo šviežiumu ir pilnumu. Toks tik dabar skirtumas, kad po apaštalų vietą užėmė vyskupai. Vyskupų, vienybėje su Šventuoju Tėvu, skelbiamas Bažnyčios mokslas yra lygiai ir visiškai tas pats, kaip jis buvo Kristaus apreikštas, apaštalų skelbiamas ir perduotas, visiškai tas pats, dieviškas, pilnas, neiškreiptas, nesuterliotas antgamtinių tiesų rinkinys. Bažnyčia įkūnija Šventąjį Raštą ir Padavimą. "Šventoji Bažnyčia tiki, šventoji Bažnyčia moko", sako Vatikano visuotinis susirinkimas (Denzinger, 1836). Tokiu būdu dėl aiškumo galime ir turime sakyti, kad Kristaus atneštasis apreiškimas yra visiškai tas pats, kaip ir bažnytinis mokslas ir tikėjimas. Tai vienas ir tas pats mokslas, visiškai tos pačios tiesos, skirtumas tik nešėjo — tarpininko: Kristus, apaštalai ir po to vyskupai, skirtumas taip pat ir perteikimo būdo: Kristus apreiškia, apaštalai perduoda, labai mažai sistemindami, o Bažnyčia jau moko, vis geriau ir tobuliau formuluodama tiesas, vis labiau ir giliau įsižiūrėdama Šventosios Dvasios vedimui paveldėtąjį antgamtinio apreiškimo turinį, jo vertybes kaip sako šventas Povilas, į neišmatuojamus turtus (Efeziečiams, 3, 8).
Apreiškimas apaštalams buvo suteiktas gyvenimu, pavyzdžiu, o ne suorganizuota, atbaigta moksline sistema. Tuo ir galima paaiškinti, kad ne visos tiesos nuo pradžios buvo vienodai išryškintos. Vienos iš tų pagrindinių tiesų buvo jau nuo pat pirmųjų dienų minimos, dėstomos. Jos buvo ryškios ir aiškios nuo pat pradžios. Šitokių tiesų atžvilgiu nė vėlesniais laikais niekas nepasikeitė, jų raida tebuvo tiktai jų suformulavime, tiksliame išreiškime. Pavyzdžiui, Kristaus dieviškumas buvo tikimas nuo pat pradžios, nes be šito tikėjimo nėra nė krikščionybės. Betgi nors tikėjo šitą tiesą nuo pat pradžios visi krikščionys, bet kai reikėjo tai išreikšti, moksliškai suformuluoti, atsirado ne tik sunkumų, bet dviprasmiškų, neaiškių, klaidingų suformulavimų, išreiškiančių jau nebe tiesą, bet klaidą. Tada visuotinis Nicėjos susirinkimas aptarė šitą tiesą, ją suformulavo, išreiškė be klaidos. Kita tokia labai ryški nuo pat pradžios tikėjimo tiesa, yra tikras, realus Kristaus buvimas Švenčiausiame Sakramente. Tokių tiesų yra ir daugiau. Tai vadinamoji "praedicatio explicita".
Kitos pagrindinės dogmatinės tiesos, nors nebuvo nei minimos nei skelbiamos, nei mokomos, bet jau nuo pat krikščionybės pradžios užlaikomos papročiuose, niekieno neginčijamos. Į šitokių tiesų tarpą įeina, pavyzdžiui, įsitikinimas, kad krikštas, nors jis būtų suteiktas ir eretiko, yra tikras ir geras krikštas ir jo kartoti nebereikia ir net negalima. Tik vėliau buvo išaiškinta, kodėl taip yra, pagrįsta teologiškai. Pradžioje tai buvo "savaime" aišku. Kitas toks pavyzdys liečiąs deuterokanoninės Senojo Testamento knygas. Dogmos pažanga arba raida buvo anų tiesų išreiškime ir jų teologiniame pagrindime. Tai "praedicatio implicita".
Alytaus parkas
Be šitų skelbiamųjų arba tiktai gyvenamųjų tiesų, aiškių jau iš pirmo požvilgio, kiek tas aiškumas prieinamas prigimtiniam protui antgamtinių tiesų atžvilgiu, ir kurios vadinamos apreikštos aiškiai arba "explicite", buvo ir daugiau tiesų, kurios buvo "turimos", jei taip galima pasakyti "palaidos", neišreikštos savais žodžiais, nesuformuluotos, nepasakytos tiesioginiai, bet įpintos ir įjungtos į kitų tiesų tarpą, kurios jau buvo aiškiai ir pačios savyje išreikštos, suformuluotos ir tikimos nuo pirmųjų krikščionybės dienų. Šitos tiesos vadinamos apreikštos "implicite", tai yra įpintos į kitas tiesas. Šitos tiesos nebuvo pastebėtos pradžioje, nebuvo į jas atkreiptas dėmesys, jos tik palengva aiškėja, pradedama jas nujausti, pradedama jomis viena ar kita proga domėtis, jas tirti, giliau nagrinėti Šventojo Rašto tekstus, arba, jas nujautus, ieškoti joms tinkamo pamato Šventajame Rašte. Šitų tiesų atžvilgiu dogmos raida, plėtojimasis vyksta per išaiškinimą, plėtojimą to, kas buvo įjungta į kitų tiesų tarpą, per išnarpliojimą (explicatio impliciti). Jų plėtojimasis vyksta iki Aukščiausias Mokomasis Autoritetas nusprendžia, kad tai tikrai yra Dievo apreikšta tikėjimo tiesa. Geriausi pavyzdžiai tokių tiesų yra iš mūsų laikų: Nekalto Prasidėjimo ir dar neseniai paskelbtoji Marijos Dangun Ėmimo tiesa, nepasakyta apreiškime tikruoju vardu, bet išreikšta ir įjungta į kitų tiesų tarpą, tikimų nuo pat pradžios, būtent, į tiesas apie Marijos aukštą šventumą, Jos laisvumą nuo bet kokios nuodėmės, Jos malonių pilnumą. Tai buvo aišku nuo pat pradžios, tai buvo tikima ir skelbiama pirmajame amžiuje, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių dar nebuvo atvirais žodžiais kalbama apie Jos Nekaltą Prasidėjimą, tai yra laisvumą nuo gimtosios nuodėmės. Pagaliau pirmaisiais amžiais ir pati gimtosios nuodėmės sąvoka nebuvo teologiškai pakankamai išryškinta. Pagaliau, visiškai nesvarbu ne tik, kada tas dogmos aptarimas įvyksta, bet net kada tas tiesos nujautimas prasideda: senovės laikais, dabartiniais ar tiktai ateisiančiais bus nujaustos, išryškintos ir aptartos dar kai kurios tikėjimo tiesos. Gyvasis apreiškimas yra turtingas antgamtinėmis tiesomis, kurios su laiku vis labiau išryškėja.
Šitos "palaidosios", į kitas įjungtosios tiesos teologų skiriamos dar į dvi rūši, tai yra apreikštosios "implicite formaliter" ir kitos "implicite virtualiter". Tie teologiški terminai — išsireiškimai nedaug ką sako eiliniam skaitytojui, todėl bus aiškiau nusakius skirtumą aplinkiniu keliu: tiesos, kurias Dievas norėjo apreikšti, ir kitos, be to siekimo ir minties, tiktai pripuolamai iš kitų apreikštųjų tiesų išryškėja. Tiesos, kurias Dievas norėjo apreikšti, surandamos apreiškime jau vien per terminų analizavimą, arba dar geriau, surandamos "ratiocinio explicativo", o anos, kurių neturėjo minties apreikšti, susekamos "ratiocinio discursivo". Kad apreikštosios tiesos "impliciter formaliter" gali būti aptartos kaip dogmos, joks teologas neabejoja, bet dėl apreikštų tiktai "implicite virtualiter", paprastai manoma teologų, kad jos nėra aptartinos, kaip apreikštos tikėjimo tiesos. Tačiau ir šituo atveju nestokoja teologų, kurie mano, kad atskirais atvejais irgi gali būti aptartos kaip apreikštos tikėjimo tiesos. Bet, aišku, toks teologų skirstymas nesaisto Aukščiausiojo Mokomojo Bažnyčios Autoriteto.
Nevienodos priežastys, išoriniai imant, priveda prie įjungtųjų tiesų išlukštenimo ir pažinimo. Kartais priveda prie to kokios iškilusios erezijos, kurias reikia atremti ir tuo pačiu išryškinama ir pati apreikštoji tiesa, ji, taip sakant, "atrandama" apreiškimo neišsemiame lobyne. Kitą kartą patys teologai savo inicijatyva pradeda gilintis į kokius nors tekstus, pradeda giliau tyrinėti juos iki išlukštena įjungtą iki tol išlikusią kokią nors tikėjimo tiesą. Pagaliau yra dar ir trečias būdas, būtent, kai patys tikintieji nujaučia anas apreikštąsias tiesas. Jų pamaldumas ir religinis nujautimas iš vienos pusės priverčia teologus susidomėti klausimu, jį išnagrinėti ir jį arba pagrįsti arba atmesti, o iš antros pusės toks tikinčiųjų nujautimas įveda ir teologus į tikrąjį kelią. Tik išaugus tokiam tikėjimui, tik jį teologams gerai išstudijavus ir pagrindus, Šventasis Tėvas, Aukščiausias Mokomasis Autoritetas, savo neklaidingume paskelbia tą tiesą, kaip Dievo apreikštą ir visų tikėtiną. Bet vieno tiktai tikinčiųjų nujautimo ir jų pamaldumo jausmų nepakanka, kad būtų paskelbta tikėjimo dogma. Bent iki šiol nėra buvę tokių atsitikimų. Per tokį tikinčiųjų nujautimą prasidėjo Nekalto Prasidėjimo tiesos pažinimas iki jį teologai paėmė į savo rankas, kad pagrįstų Šventuoju Raštu ir padavimu. Tada prasidėjo dideli įtempti ginčai jų tarpe. Atsileidus ir nurimus įkarščiui, tikėjimas į Nekaltą Prasidėjimą pasiliko tvirtai įsišaknijęs, iki pagaliau, greit jau bus šimtas metų, galutinai išryškėjus pačiai tiesai ir pribrendus dalykui. Šventasis Tėvas Pijus IX paskelbė 1854 metais Nekaltąjį Prasidėjimą kaip Dievo apreikštą tiesą, privalomą visiems tikintiesiems. Dabar, žiūrint iš perspektyvos, kai kurie teologų priekaištai prieš Nekalto Prasidėjimo tiesą, kol ji dar nebuvo paskelbta kaip dogma, gerai sako vienas teologas, atrodo, kaip muziejinės keistenybės, liudijančios tiktai žmogiškąjį siaurumą ir trumparegystę.
Kitaip buvo su Marijos Dangun Ėmimo tiesa. Karštesnių ginčų beveik visai nebuvo, vien tik vienas kitas abejojantis ar net prieštaraujantis balsas teologų tarpe, bet, morališkai imant, visi tvirtino Jos Dangun Ėmimo tiesą, nors ne visi tais pačiais įrodymais stengėsi tą tiesą pagrįsti. Bet nėra nė reikalo, kad visi teologai sutartų, juk tai nėra prigimtinė tiesa, bet Dievo apreikšta ir pavesta Aukščiausiam Mokomajam Autoritetui saugoti ir aiškinti. Iš teologinio požvilgio užtenka, kad teologų iškeltųjų argumentų tarpe yra ir tikrieji tiesos šaltiniai. Jeigu teologų tarpe buvo ir priešingų balsų, tai tikintieji, morališkai imant, visi jau nuo senovės buvo persiėmę šitos tiesos tikrumu, būtent, kad Dievo Motina su siela ir kūnu gyvena danguje su savo Sūnumi nesiliaujančioje ir neišreiškiamoje palaimoje, ir kad tam pačiam gyvenimui permainytų kūnų prisikėlime yra pašaukti visi tikintieji. Ir nenuostabu. Kaip menininkas gali visuomet pasakyti, kad vienas ar kitas paveikslas yra meniškas arba ne, nors ne kiekvienu atveju gali tuojau ir lengvai nurodyti to priežastis, ypač jas suformuluoti, panašiai ir tikintieji savo nujautimuose ir simpatijose apreikštųjų tiesų atžvilgiu. Tačiau kaip menininkas vadovaujasi savo sprendimuose tam tikrais meniniais dėsniais, taip ir tikintieji, ne kokiu aklu ir neryškiu palinkimu, bet iš pažinimo bendrųjų tikėjimo tiesų savaimingai nujaučia ir nusprendžia apie atskiras tiesas.
Jei iš arčiau pažiūrėsime į tikinčiųjų nuomonę, matysime, kad nuo pat senovės, beveik nuo pirmųjų amžių, pagal turimus istorinius duomenis, tikinčiuose buvo įsitikinimas, kad kūnas, Įsikūnijusio žodžio šventovė, negalėjo būti paliktas sugedimui. Šitas įsitikinimas reiškės ne visur su tuo pat stiprumu, ne visur tomis pačiomis formomis ir ne visur be pasipriešinimo iš atskirų asmenų tarpo. Bet esminga, kad tas nujautimas, ir greit įsitikinimas, pasiliko gyvas visą laiką ir dar labiau augo, stiprėjo. Jis buvo gyvas visur, nors nevienodai reiškės, nes tebeieškojo sau tinkamos išraiškos, ką gražiai iš dalies liudija ir apokrifai bei legendos, kaip nevykę bandymai išreikšti gyvenamąjį įsitikinimą jiems prieinamomis priemonėmis, jų turimu išmanymu ir sugebėjimu. Šito įsitikinimo srovė neša nemaža sutrų, netikrumų, perdėjimų, iškrypimų, bet ji yra gili ir stipri. Istorija pažįsta šitos srovės ne atsiradimo, bet tiktai jos stiprėjimo ir valymosi pradžią, jos susiformavimo pirmąsias pastangas.
Kaip priešaušryje dalykai atrodo neryškūs ir, tik saulei patekėjus, jos šviesoje pasirodo visos dalyko formos ir spalvos, galutinai įgauna ryškumo, taip ir su tikėjimo tiesomis. Bažnyčios mokslo šviesoje vienos tiesos nušviečia kitas. Tai lyg mokinys mokytojo vadovaujamas susigaudo ir sunkaus teksto vertime, kurio pats vienas nebūtų pajėgęs suprasti ir jo išversti, ne kad tas tekstas dalyko neišreikštų visiškoje pilnumoje ir tikrume, bet kad mokinio nepakankamas tebėra pajėgumas ir subrendimas visa suprasti.
A. Liuima, S. J.