Rašydamas apie vaikų auklėjimą, nemanau dėstyti auklėjimo sistemų ir metodų, bet esu pasiryžęs, kaip šeimos tėvas, aprašyti asmeniškus patyrimus iš savo vaikų auklėjimo. Gal šie patyrimai padės ir kitiems atlikti savo sunkią auklėtojų pareigą. Visa medžiaga bus suskirstyta į dvi dali: teoretinę ir praktinę. Be principų nurodymo daug kas būtų neaišku ir praktinėje dalyje. Teoretinėje dalyje vadovaujuosi savo paties samprotavimais. Prieš akis turiu dviejų rūšių skaitytojus: tuos, kurie sistemingai skaitys visus mano straipsnius, ir tuos, kurie pasiskaitys tik vieną kitą jiems labiau rūpimais klausimais. Tai privertė mane taip suskirstyti straipsnius, kad kiekvienas tuoj galėtų rasti, kas jį labiau domina, bet vis dėlto būtų priverstas viską ištisai perskaityti, nes vieno ar kito klausimo išsprendimas bus teisingas ir suprantamas, tik žinant tuos dėsnius, kuriais buvo vadovautasi.

      Vesdamas savo žmoną, visai negalvojau, kad man teks šeimos gyvenime vaikų auklėjimo uždavinys. Ji buvo pedagogė, išstudijavusi Spencer'io ir Pestalozzi metodus. Ji šiais studijuotais metodais ir vadovavosi, o aš stengiausi šiuose metoduose rasti tik savo gyvenimiškų patyrimų patvirtinimą. Man atrodo, kad pedagogika nėra toks mokslas, kurio duodamos taisyklės tinka visiems ir visados. Pedagogika tai yra menas, kurio neišmoksi iš knygų. Knygos gali tik padėti kultivuoti tuos pedagoginius diegus, kurie yra kiekviename žmoguje.

      Tėvai privalo išauklėti vaiką dvasiniai ir kūniniai atsparų kiekvienam visuomeniniam pasireiškimui, panaudodami jo prigimtus sielos ypatumus. Juo tiksliau jie vaiką paruoš visiems galimiems gyvenimo netikėtumams, juo lengviau jis tuos netikėtumus pakels. Reikia pasakyti, kad tėvai, jei ne visados, tai labai dažnai, permažai kreipia dėmesio į vaikų auklėjimą iš paprasto patogumo. Tik reikia dar pastebėti, kad tie tėvai, kurie mažai rūpinasi savo vaikų auklėjimu dėl to, kad jie nedaug apie tai nusimano, mažiau klaidų padarys už tuos, kurie savo vaikus stengiasi išdresiruoti kaip gyvuliukus, nieko nenusimanydami apie tikrą auklėjimą.

Šitas kūdikis, atsistojęs lovytėje, visu savo balsiuku dėkoja tėvams už rūpestį, kad būtų jis švariai aprengtas, kad būtų gražiai sušukuoti plaukučiai, bet dar garsiau norėtų šaukti, kad per mažai yra rūpinamasi jo dvasiniu auklėjimu.

 

      Viena pagrindinių klaidų, kurią tėvai dažnai daro, yra nekreipimas dėmesio į savo vaiko teisingumo pajautimą. Tėvų ir vaiko galvojimas yra skirtingas, nes ir jų gyvenimo patyrimas yra skirtingas. Tėvai neturėtų galvoti, kad vaikas tai neprotingas sutvėrimėlis. Visai ne, kartais jo galvojimas yra daug sveikesnis ir logiškesnis negu tėvai spėja, tik dažniausiai tėvai nesistengia įsigilinti į šio mažo sutvėrimėlio galvojimą. Jie visai lengva širdimi uzurpuoja savo vaiko teises, nepripažindami jam teisės į savo būseną. Jie labai kantriai klausosi savo kaimynės išvedžiojimų per ištisas valandas, bet neturi kantrybės ir noro pašvęsti bent trumpą valandėlę savo vaikui. Žinoma, tuo nenoriu pasakyti, kad reikia savo vaikui rodyti aklą meilę. Tik turime nepamiršti, kad vaikas turi savo atskirą pasaulį, kurį reikia gerai pažinti ir, tik gerai žinant vieną ar kitą vaiko elgesio motyvą, į jį reaguoti. Nereikia užmiršti, kad vaikas dar yra be tikro gyvenimiško patyrimo ir turi suderinti savo prigimtą teisingumo pajautimą su gyvenimo reiškiniais. Jei tėvai nekreips dėmesio į vaiko galvoseną ir į jo gyvenimiškus patyrimus, tai jie niekad nesugebės išauklėti padoraus visuomeninio piliečio. Tik vaiką gerai įsąmoninus, kaip jis privalo vienu ar kitu atveju pasielgti, galima laukti paklusnumo ir tikėtis, kad jis išaugs su visuomene suaugusiu žmogumi.

      Gal jau iš pasakytų žodžių aišku, kad aš savo auklėjimo sistemoje neigiu bausmes. Man pačiam teko labai retai vartoti bausmes ir, jei kada nors teko, tai tik dėl to, kad anksčiau buvo padaryta klaida. Aš turėjau keturis vaikus, ir kiekvienam reikėjo taikyti skirtingus metodus. Tai buvo ne dėl to, kad jie priklausė prie keturių skirtingų tipų, bet vien dėl to, kad vaiko vystymasis pasireiškia individualiai. Aš instinktyviai nujausdavau, kad kiekvieną kartą reikia ieškoti naujo metodo, nes iki šiol vartotas šiuo atveju netinka. Kiekvieną kartą įsiklausydavau į vaiko galvoseną ir į jo interesų pasaulį. Dažnai dienų dienomis apgalvodavau, kaip į vieną ar kitą pasireiškimą reaguosiu. Ir čia mano pagrindinis dėsnis buvo: nereaguoti, neįsitikinus visu šimtu procentų, kad visos vaiko pasielgimo aplinkybės man yra žinomos.

      Gal kai kam tai atrodys neįprasta. Jei taip galvojančiam skaitytojui tektų pasiskaityti kokią nors žvėrių dresūros knygą, tai ten jis nuolat ras nurodymus, kad dresiruojamas žvėris turi aiškiai žinoti dresiruotojo norą. Ar skaitytojas tikrai mano, kad vaikas auklėtojo norą visados gerai supranta? Gal dažnai jis iš baimės ar gėdos nedrįsta išreikšti, ko jis norėtų. Kartais jis norėtų paklausti, išsiaiškinti savo abejojimus, bet mes jam šios progos neduodame. Taip pat mes skaitome, kad negalima dresiruojamo žvėries bausti, jeigu dresiruotojas nėra įsitikinęs, kad žvėris supranta, už ką jis baudžiamas. Manote, kad tai įvyksta tik dėl to, kad žvėris negali kalbėti? Visai ne. Žvėris gali tą bausmę nujausti tik kaip jūsų susinervinimą ir susierzinimą, tada jums būtų sunku jį paveikti. Panašiai yra ir vaikų auklėjime. Jeigu jūs tiksliai neišsiaiškinate, kodėl vaikas yra baustinas, jį bausdami, nustosite jo akyse savo autoriteto. Ar tai ne paradoksas, kad dresiruotojas daug rūpestingiau pasiruošia savo dresiravimo uždaviniui negu tėvai vaikų auklėjimui? Taip pat yra žmonių, kurie žvėrims daug daugiau kantrybės rodo negu vaikams.

      Primityviose sąlygose vaikų auklėjimas yra lengviau išsprendžiamas negu civilizuotose. Tėvai dažnai tai užmiršta. Civilizuotame pasaulyje vaiko padėtis yra daug sudėtingesnė ir jo dvasiniai lobiai arba gali žymiai stipriau išryškėti, arba klaidingu auklėjimu gali būti visai sunaikinti. Tėvai turėtų neužmiršti, kad kiekvienas vaikas turi didelius Dievo jam įdiegtus lobius, kuriuos neįpratusi ranka gali sunaikinti.

Alg. Suomis