AR TAI PRITINKA KUNIGAMS?

      Ponia V. L. yra pasipiktinusi kai kurių kunigų elgesiu. Ji sako, kad kunigas turėtų būti tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, bet atsiranda tokių kunigų, kurie kelia intrygas, apkalba žmones ir paskui, visai neatsiprašę, laiko Mišias, teikia sakramentus, sako žmonėms pamokslus apie artimo meilę. Kaip tai suderinti?

      Daug yra pasaulyje dalykų, kuriuos sunku suderinti. Daug yra žmonių, kurie yra nelogiški, kurie prieštarauja patys sau. Ką būtų galima pasakyti apie tokį žmogų, kuris sakosi tikįs Dievą ir amžinybę, bet visai nelaiko Jo įsakymų ir gyvena taip, lyg kito gyvenimo visai nebūtų? Ar jis yra logiškas? Ar jo gyvenimas yra suderinamas su jo tikėjimu? Ir kunigas yra žmogus, nors iš Dievo gavęs ypatingų malonių, kurių ne kiekvienas žmogus gauna. Yra kunigų, kurie tas malones įvertina, gerai supranta ir gyvena pagal savo luomo reikalavimus. Bet pasitaiko ir tokių, kurių gyvenime nėra reikiamos logikos, kurie negyvena pagal savo luomo kilnumą, niekina jiems Dievo suteiktas malones.

      Bet nereikia labai greitai kitą tuoj kaltinti bloga valia. Tikrai pasaulyje nėra tiek blogos valios, kaip mes manome. Kartais žmogus ką nors daro iš geriausios intencijos, įsitikinęs, kad taip elgdamasis jis kovoja prieš blogį, bet mums visa tai gali kitaip atrodyti, ypač jeigu tas jo elgesys šiek tiek paliečia mus pačius. Jeigu žmonės turėtų daugiau drąsos ir kilnumo, nekalbėtų už akių, bet viską, nors tai būtų nemaloniausi dalykai, pasakytų kitam į akis, daug nesusipratimų, pykčio ir šmeižtų išnyktų.

      Visa tai galima pasakyti apie kiekvieną žmogų, neišskiriant nė kunigo. Kad kunigas jam suteikta galia yra labai aukštai iškeltas, bet savo prigimtimi yra toks pat žmogus, kaip ir kiti, geriau suprasite, perskaičiusi š. m. 3-me "L. L." numeryje buvusį straipsnį "Kunigas".

Redaktorius

KADA GALIMA VESTI?

      Girdėjau žmones kalbant, kad Katalikų Bažnyčia leidžia antrą kartą vesti arba tekėti, jei susituokusieji per 10 metų vienas apie kitą neturi jokių žinių. Ar tai tiesa?

      Taip pat norėčiau paklausti, kada per Mišias būtinai reikia klūpėti. Čia Amerikoje negaliu Mišių metu susikaupti, nes kas kelintą minutę reikia daryti įvairius judesius: klaupti, sėsti, stoti, priklaupti. Kituose kraštuose, berods, klūpima tik per pakylėjimą, stovima per evangeliją, o kitu laiku sėdima.    J. T.

      1. Katalikų Bažnyčia moko, kad moterystės ryšys pasilieka per visą gyvenimą, iki kuris nors iš susituokusiųjų miršta. Leidžia antrą kartą vesti ar tekėti, kai yra bent moralinis tikrumas, kad antroji pusė jau yra mirusi. Civiliniai įstatymai kartais nustato tam tikrą metų skaičių, po kurio, neturint jokių žinių apie antrąją pusę, jau galima vesti arba tekėti. Bažnyčios įstatymai apie tai nieko nesako, taigi, tai, ką Tamsta esi girdėjęs, yra netiesa. Metai čia nieko nereiškia, turi reikšmės tik vienoki ar kitoki įrodymai. Tad jeigu turima tam tikrų įrodymų, kad antroji pusė jau yra mirusi, galima kreiptis į kleboną arba į savo vyskupijos kuriją, kad šį reikalą sutvarkytų. Jei matys, kad tie įrodymai yra rimti ir kad galima turėti bent moralinį tikrumą, kad antroji pusė mirusi, leis vesti arba tekėti.

      2. Tiesa, kad ne visose šalyse yra vienodai elgiamasi per Mišias: vienur stengiamasi daugiau prisitaikyti prie liturgijos ir labiau sekti Mišių dalis, kitur daugiau dėmesio kreipiama į asmenišką pamaldumą. Jeigu kokios nors kliūties nėra, būtinai reikėtų atsiklaupti per pakylėjimą ir tada, kai kunigas dalina komuniją, o stovėti per evangeliją. Jei žmogus yra nesveikas ir negali klūpėti, nėra jokios nuodėmės, jeigu jis ir per pakylėjimą sėdės arba stovės. Tuo atveju reikia stengtis parodyti Švenčiausiam Sakramentui vidujinę pagarbą. Kiti žmonės neturėtų piktintis, jei kas nors per pakylėjimą neatsiklaupia, bet šiaip pamaldžiai laikosi. Bet geriausia yra nesiskirti iš kitų ir laikytis vietinių papročių. Kai įprasi, tas nekliudys nė asmeniškam pamaldumui, bet jį dar padidins.

Redaktorius