"Šventindamas šią vietelę, sakau jums: tegul būna čia jūsų, kad ir neskaitlingos grupės, lietuviškumo židinys. Tegul čia būna namai, kur jūsų vaikai išmoks savo tėvų kalbą, lietuviškas dainas ir visa, kas tik yra kilnu ir gražu.
Žmonės ir tautos, kurios neturi to jausmo ir nebrangina gražių savo protėvių tradicijų bei papročių, greit išnyksta, ir tai reiškia, jog jie nebuvo verti vadintis tos tautos vaikais.
Kiekviena tauta turi savotiškų ypatybių, gerumų ir gražumų. Šiame kontinente gyvendami, mes visi susikalbame ir išsitenkame. Bet to neužtenka: naudokimės laisve, kuri čia yra visiems duota gyvenimo pagerinimui ir pagražinimui, įdėdami į jį, ką turime geriausio ir gražiausio. Jūs, lietuviai, turite daug ko gražaus savo kultūroje. To nepamirškite ir neištirpkite kaip tauta. Išsilaikyti galima tik per kalbą, per savo dainą, ir tėvų papročius.
Savo istorijoje jūs turite gražią praeitį. Kadaise buvote tvirta siena, per kurią nepajėgė persilaužti ir užplūsti Europą azijatai totoriai. Tada jūs nukentėjote. Dabar jų palikuoniai nori jus praryti ir išnaikinti. Laikykitės ir parodykite, kad teisybė nėra jėgoje ir kad ne kardo pagalba jūs išliksite gyvi.
Tautos kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą — sunaikinsi tautos gyvybę, pačią tautą, jos santaiką, vienybę ir dorovę.
Žmogus, gaudamas iš Dievo buvimą, gauna taip pat ir įvairias prigimties ypatybes, tarp kurių yra ir tautybė. Todėl tautybės paniekinimas yra aiškus Dievo valios paniekinimas."
(Šie žodžiai buvo atspausdinti ir 1949 m. “Drauge”)