"Tėve mūsų" maldoje kalbame šiuos žodžius: "Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Bet ar savo gyvenime tai vykdome? Štai dešimt klausimų, kurie padės į tai atsakyti:
1. Ar dabar gyveni su kuo nors nesantaikoje?
2. Ar gali visai ramiai, nesijaudindamas ir kito neužgaudamas, diskutuoti apie politiką, religiją ir kitus dalykus?
3. Ar diskusijose nemėgsti įterpti asmeniškumų ir tokių dalykų, kurie nieko bendra neturi su nagrinėjama tema?
4. Ar nemėgsti greitai kalboje nusileisti vien dėl šventos ramybės, nors tavo draugas ar priešas neteisingai kalbėtų?
5. Ar po kilusio ginčo, visai be tavo kaltės, lauki, kad kaltasis pirma ateitų atsiprašyti, ar pats pirma paduodi jam ranką?
6. Ar nepavydi laimės nesimpatiškam asmeniui, kuriam gerai sekasi ir kuris tave nukonkuruoja?
7. Ar nemėgsti kitų draugystėje prisidėti prie apkalbų vien dėl to, kad nebūtum kitų pajuoktas?
8. Ar gali ramiai į akis pažvelgti žmogui, kuris tave apkalbėjo?
9. Ar po kokio nors įžeidimo ar skriaudos manai teisingai elgiesi sakydamas: "Atleisti aš jam atleidžiu, bet nepamiršiu niekados"?
10. Ar meldiesi už savo priešus?
Kristus yra pasakęs: "Todėl, jei tu atiduodi savo dovaną prie altoriaus ir tenai atsimeni, kad tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo dovaną ir eik susitaikinti su savo broliu, o paskui atėjęs atiduosi dovaną" (Mat. 5, 23-34). Ar tiki šių žodžių tikrumu, ar taip elgiesi savo gyvenime? Jei taip, tai supratai, kas yra artimo meilė ir kasdien gali ramiai tarti "Tėve mūsų" maldos žodžius: "Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams".
(Iš "Pax Christi")