Senas priežodis sako: kaip tikima, taip ir meldžiamasi. Peržvelgėme pirmuosius amžius ir matėme apie Mariją apreikštų tiesų užuomazgą ir plėtojimąsi. Dabar tenka pažvelgti, kaip tai pasireiškė liturgijoje, bažnytinėse šventėse ir maldose. Marijologijos užuomazga, kaip matėme, yra iš ketvirto amžiaus. Pirmosios gi Jos šventės, bent iki šiol žinomos, yra tiktai iš penktojo šimtmečio, neskaitant neseniai surastų dokumentų, pagal kuriuos Antijokijoje jau 4 amžiaus pabaigoje buvusi pažįstama "Dievo Motinos Marijos, visuomet Mergelės" paminėjimo šventė, bet nieko nežinoma tikslesnio apie tos šventės turinį ir charakterį. Tiesa, jei žiūrėsi tiktai vardo, tai jau 4 šimtmetyje buvo švenčiama Įvedybų (Grabnyčios) šventė ir Rytuose 5 šimtmečio pradžioje (apie 430 metus) Apreiškimo šventė. Tačiau tos abi šventės savo turiniu ir charakteriu buvo laikomos kaip Išganytojo, o ne Jo Motinos šventės, būtent, pirmoji kaip Išganytojo aukojimo šventykloje minėjimas (Praesentatio Domini) ir antroji kaip Jo Įsikūnijimo šventė (Conceptio Domini). Neskaitant šitų, pirmosios Marijos šventės, tikrai istorijos paliudytos, yra Jos Nekalto Prasidėjimo šventė, pradėta švęsti penktame amžiuje ir Jos Dangun Ėmimas, pradėtas švęsti šeštame amžiuje. Tai dvi didžiausios Jos šventės ir šių dienų bažnytinėje liturgijoje švenčiamos su pareiga klausyti šventų Mišių ir susilaikyti nuo darbo. Kitos Marijos šventės, nors yra žinomos visoje Bažnyčioje, bet neuždeda pareigos klausyti šventų Mišių, būtent: Įvedybų, Apreiškimo, Aplankymo, Gimimo, Rožančiaus, Motinystės, Atvedimo Šventovėn, Apsireiškimo Liurde, Kar-melio Kalno, Snieginės, Vergų Išpirkimo ir Septynių Skausmų. Be šitų, švenčiamų visoje Bažnyčioje, yra dar 25 kitos šventės, tiktai atskirose vyskupijose, pavyzdžiui: Malonių Tarpininkės, Nesiliaujančios Pagalbos, Krikščionių pagalbos, Ligonių Sveikatos, Nusidėjėlių Gynėjos, Visų Šventųjų Karalienės, Tyriausios Širdies ir kitos. Pagaliau, dar nemaža yra Jos švenčių, tik atskiruose kraštuose arba vienuolynuose pažįstamų.
Vėlyvas Jos švenčių atsiradimas nereiškia, kad Jai nebūtų buvusi teikiama pagarba ir anksčiau. Kitaip nebūtų galima suprasti, kaip tos šventės būtų galėjusios atsirasti. Nuo pat pradžios Ji buvo minima šalia Išganytojo. Ypač išjudino Efezo Visuotinio Susirinkimo nutarimai, kurie jau buvo gilaus žmonių tikėjimo išreiškimas, reakcija prieš klaidatikius ne iš atsitiktinumo, bet iš gyvenamos tradicijos, nors dar neišreikštos.
Jeigu Marijos Dangun Ėmimo šventė pasirodo 6 amžiuje, reikia pabrėžti, kad tai yra tiktai pirmieji ženklai. Tai yra tiktai vardas, dar neaiškaus, daugiaprasmio, neišryškinto turinio. Bent jau iki šių dienų išlikę dokumentai daug nepasako. Taip, kai kurie istorikai norėjo net visiškai paneigti galimumą ką nors sužinoti apie šitą šventę ir jos pradžią, plėtojimąsi, augimą. Bet tai yra perdėta. Kiti mėgino visai neįtikimai aiškinti tokį vėlyvą šventės atsiradimą įvairiomis priežastimis, būtent, kad neduoti progos eretikams semtis naujų argumentų jų klaidingoms idėjoms
D. Morelli Tyriausioji Motina
įrodyti, pavyzdžiui, Valentinijonams, tvirtinusiems, kad Kristaus kūnas esąs kitoks, kaip visų žmonių, sudarytas iš dangiškos medžiagos, nepasiekiamas kentėjimams; arba, pavyzdžiui, neduoti progos naujiems tikintiesiems grįžti į stabmeldystę! Kiek verti tokie svarstymai, nėra reikalo nė minėti. Nereikia bijotis pažvelgti į dalykus, kaip jie iš tikro atrodo istorijos šviesoje, nes dogmatiniu atžvilgiu, jau matėme, tiesa yra aukščiau bet kokios galimos abejonės. Kaip daugelis kitų dogmų turėjo savo augimą, plėtojimąsi, savo istoriją, panašią istoriją yra turėjusi ir Marijos Dangun Ėmimo tiesa.
Aplenkus legendas, kuriose, be abejonės, yra ir tikrų elementų, bet nesant pakankamai istorinių duomenų, kad būtų galima tiksliai atskirti tikruosius elementus nuo prasimanytųjų, Bažnyčia verčiau sutinka nieko neturėti istoriško iš to laikotarpio Marijos Dangun Ėmimo klausimu, kaip remtis abejotinos vertės liudijimais. Pirmas istorinis dokumentas apie Jos Dangun Ėmimo šventę yra pamokslas, kuriame Gregorijus (538-584) iš Tours (Prancūzijoje) apie 590 metus mini Marijos Dangun Ėmimo šventę (Migne, P. L. 71, c. 708). Pirmasis pėdsakas tokios šventės Rytuose yra, bent taip galima spėlioti, imperatoriaus Mauricijaus (582-602) įsakymas, kuriuo jis nuskiria vieną Marijos šventę į rugpiūčio mėnesio 15 dieną. Toji šventė vadinasi, pagal Jeruzalės liturginę knygą, "Marijos Dievo Gimdytojos diena". Kokio turinio ir pobūdžio buvo toji šventė, sunku pasakyti, tik galima spėlioti dėl 15 rugpiūčio mėnesio dienos, kad tai buvo surišta su Jos Ėmimu į Dangų (Cf. Niceforus, N. E. 17, 28). Beveik tuo pat metu, vyskupo pavaduotojas ir vėliau Jeruzalės patriarkas Modestas viename pamoksle apie 614 metus mini Marijos Dangun Ėmimo šventę. Tačiau kritikai dabar yra linkę manyti, kad šitas pamokslas yra klaidingai priskirtas Modestui ir tikrenybėje yra žymiai vėlesnis, tai yra iš 7 šimtmečio pabaigos, po 681 metų.
Kai kurie archeologai mano, kad Marijos Dangun Ėmimo šventė 6 šimtmečio pabaigoje jau buvo švenčiama ir Romoje, tai yra dar prieš popiežiaus Gregorijaus Didžiojo mirtį 604 metais, nes iš to meto yra išlikusi mišių malda, kurioje minima, kad Marija, nors mirusi laikinąja mirtimi, bet kaip Dievo Motina nebuvusi galutinai mirties saitais nugalėta ("hujus diei festivitas opem conferat salutarem, ir gua sancta Dei Genitrix mortem subiit temporalem, nec tamen mortis nexibus deprimi potuit, quae filium tuum de se genuit incarnatum"). Be jokios abejonės mintyje turima Jos į Dangų Ėmimas, o ne laisvumas nuo nuodėmės, nes Ji visą gyvenimą buvusi laisva nuo nuodėmės, nebegalėjo jos prisibijoti po mirties. Iš Romos, kur šitoji šventė tikrai jau buvo švenčiama apie 650 metus, greit ji paplito po kitus kraštus. Toliau, popiežius Sergijus (687-701) įsako procesiją tos šventės proga, o pačią šventę laiko kaip jau seniau įvestą, įprastą, nurodo tiktai vieną šventimo smulkmeną. Bet šventę vadina ne Dangun Ėmimu, o Miegojimu (Dormitio). 7 amžiaus pabaigoje kai kuriose vietose jau buvo švenčiama nebe "Šventė" apskritai, bet jau Dangun Ėmimas, nors vis dar sausio mėnesio 18 dieną. Tai rodo, kad pati idėja jau buvo pradėjusi ryškėti. 8 šimtmetyje Galijoje priimamos liturginės Romos knygos ir pradedama švęsti irgi rugpiūčio mėnesio 15 diena. Po šimtmečio nuo šitos šventės pasirodymo ji jau švenčiama visoje Bažnyčioje sutartinai, kaip Vakaruose, taip ir Rytuose. Tatai yra verta dėmesio, nes tuo metu ko ne visos šventės buvo tiktai vietinės, skirtingos nuo kitų vyskupijų, nes kiekviena iš jų minėjo savuosius žymesnius vyskupus ir kankinius. (Apie šventės pavadinimų kaitaliojimąsi galima daugiau žinių rasti: Revue Benedictine, 1911, 313).
Išlikusiomis žiniomis, Marijos Dangun Ėmimas buvo švenčiamas kuo iškilmingiau ir priklausė prie svarbiausių liturginių švenčių, kaip rodo Salzburgo koncilijaus, įvykusio 799 metais, išlikę dokumentai; tą patį patvirtina ir Mainco koncilijaus dokumentai iš 813 metų. Toliau popiežius Leonas IV apie 847 metus įsako ir oktavą dangun Ėmimo šventei, o keletą metų po to popiežius Mikalojus I, 858 metais, atsakydamas į bulgarų užklausimą apie pasninką šventės išvakarėse, atsako, kad Romoje budėjimas ir pasninkas užlaikoma "nuo senovės" (antiquitus tenet Ecclesia). Pagaliau, prie šitos šventės išplitimo daug yra prisidėjęs švento Jono Damascėno (mirusio apie 8 šimtmečio vidurį) trys pamokslai (Migne, P. G. 96, c. 699-762). Be to, jis sumini, kad buvęs gana gyvas padavimas apie Marijos Dangun Ėmimą nuo penktojo amžiaus vidurio. Kadangi to tvirtinimo šaltinių nepaduoda, sunku tuo remtis.
Popiežiai 8-9 šimtmetyje neretai ragindavo ir patys užsakydavo pavaizduoti ornamentikoje Marijos Dangun Ėmimą. Ir iš tikro, gausiai atrandama istorinių duomenų apie Marijos Dangun Ėmimą ikonografijoje. Jei neskaityti kelių abejotinos kilmės ir reikšmės archeologinių liekanų, kaip vadinamasis Saragozos (Ispanijoje) sarkofagas iš 4 šimtmečio, tai pirmieji šitos rūšies liudininkai užtinkami tiktai nuo 8 šimtmečio ir dai daugiausia bizantiniame stiliuje. Pirmiausia užtinkama Marijos mirties pavaizdavimai. Jų labai gausu nuo 10 šimtmečio visokiose miniatūrose, mozaikose, dramblio kaulo raižiniuose ir drožiniuose. Tai perėjo net į plastiką, ir pasidaro Vakaruose dažniausiai sutinkamas motyvas. Ankstyvajame viduramžy, net iki 10 šimtmečio pabaigos, vaizduojama daugiausiai tik Jos mirtis, o nuo vėlyvojo viduramžio, ypač nuo 11 šimtmečio, jau Jos Dangun Ėmimas, išaukštinimas ir vainikavimas Jos Sūnaus arba Dievo Tėvo, kitų Švenčiausios Trejybės Asmenų akivaizdoje.
Trumpai apžvelgus Marijos Dangun Ėmimo šventės pradžią ir jos plėtojimąsi, reikia pabrėžti, kad pradžioje pasirodo tiktai ženklai, nes, nors yra vardas, jis palieka ilgai neaiškus savo turiniu. Pradžioje yra daugiausia Jos mirties minėjimas, kuris tik vėliau, po truputį pradeda įgauti naują turinį, išryškinti Dangun Ėmimo pobūdį, kuris tiktai nuo 9 šimtmečio pasirodo aiškus ir galutinai įsigali 10 šimtmetyje, kad nuo 11-ojo jau tesireiškia tiktai garbingoji Jos Dangun Ėmimo pusė. Taigi, reikėjo kokių trijų amžių visiškam idėjos išryškėjimui ir gero šimtmečio ar dviejų galutiniam jos įsišaknijimui ir laimėjimui. Nuo pradžios šitoji šventė nevienodą turėjo net ir vardą. Buvo vadinama Mirtimi, Miegojimu, Gimimu (tai yra dangui); (Vakaruose: Depositio, Dormitio, Pausatio, Transitus, Natalis; Rytuose: Anapausis, Koimesis). Per tris-keturis šimtmečius nuo šios šventės pasirodymo, tai yra iki 9 šimtmečio, jos turinys nebuvo ryškus, maldose labiau kreipiamas dėmesys į Jos kūno mirtį, pabrėžiama jo negedimas, visai nutylimas pradžioje Jos prikėlimas iš mirties, Ėmimas Dangun ir ten išaukštinimas. Taigi, vien tik liturginio argumento iš 6-8 šimtmečio įrodymui Dangun Ėmimo tiesos neužtektų.
Galutinis tikrojo ir pagrindinio branduolio susidarymas šitos šventės ir tiesos atžvilgiu įvyksta tiktai 9 ir 10 šimtmetyje. Šituo metu subręsta mestoji sėkla, įgauna visišką, teisėtą gilią prasmę, pagrįstą Jos privilegijomis. 10 šimtmetyje tiesa jau pasiekia tam tikro pilnumo. Pavyzdžiui, Rytų Bažnyčioje šitoji tiesa po to laikotarpio jau nebesiplėtojo, bet pasiliko sustingusi tuometiniame stovyje. Labiausiai ji buvo pažengusi pas Koptus, kur jau nuo senovės Marijos Dangun Ėmimas buvo tikėjimo tiesa. Sutraukiant, trumpai galima pasakyti, kad šituo laikotarpiu susiformuoja ne tik pamokslija šitos tiesas atžvilgiu, ne tik pati liturgija, bet, kas svarbiau, teologinis tiesos pagrindimas ir pačios šventės paaiškinimas. Svarbiausias bruožas yra šitas, kad tiesa remiama ne populiariais pasakojimais, legendomis apie Marijos mirtį, ne apokrifais ir saldžiais nupasakojimais, bet vien tik Šventuoju Raštu, padavimu, prideramumu, jungiant ją su kitomis Marijos privilegijomis.
Pridėjus prie tikro Dangun Ėmimo tiesos supratimo istorijos raidoje ir tobulo tiesos pagrindimo, belieka trumpai peržvelgti tolimesnę tiesos istoriją, jau nebe jos augimą, bet tiktai brendimą, nes 10 šimtmetyje ji pasirodo jau tinkamai išaugusi. Laikotarpyje nuo 10 ir net jau nuo 9 šimtmečio iki 13 galima įžvelgti tris nusistatymų grupes. Pirmąją sudaro pamokslininkai. Visi jie pasilieka bendrenybėse, tik iš tolo, praeinamai, užkabindami ir visai nekeldami Jos Dangun Ėmimo klausimo. Ir tai dažniausiai iš savotiško nedrąsumo: štai gali dar atsirasti koks nors naujas tekstas, kuris gali atnešti naujos šviesos Dievo Motinos Dangun Ėmimo klausimu, žodžiu sakant, jie neima jokios stiprios pozicijos Marijos Dangun Ėmimo klausimu, nors nekartą išsitaria palankiai, bet pagrindinis jų nusistatymas ir nusiteikimas yra laukti, kol dalykas palengva paaiškės. Antrąją grupę sudaro tie, kurių susilaikymas yra dar griežtesnis, visiškai norėtas, ne tik lūkuriavimas, kaip pirmųjų. Šie ne tik susilaiko nuo sprendimo, bet visai paties klausimo vengia, tačiau jų palinkimas, jei apie jį galima kalbėti, yra Dangun Ėmimo naudai. Trečią grupę sudaro ascetai, teologai, kurie visi sutartinai, aiškiai ir ryškiai bei ryžtingai gina Marijos Dangun Ėmimo tiesą, pavyzdžiui, Abelardas, tvirtinęs, kad Dangun Ėmimas buvęs apreikštas po apaštalų mirties.
Nuo 13 šimtmečio pradžios teologų nuomonė jau visiškai aiški ir nesvyruojanti. Iš šito laikotarpio reikia paminėti didžiuosius teologus ir Bažnyčios Daktarus, kaip šventąjį Albertą Didįjį, šventą Tomą Akvinietį, šventą Bonaventūrą. Tiesa, jie klausimo atskiru atsidėjimu ir iš pagrindų netiria, bet tik praeinamai, prie progos išdėsto, kaip priimtiną tiesą, kuri tuo metu jau paplitusi ir įsigalėjusi tikinčiųjų tarpe. Nebėra reikalo peržiūrėti kiekvieną žymesnį teologą atskirai, nes nuo dabar šitoji tiesa jau laikoma, kaip visų vienbalsiai priimta, niekieno nebeužginčijama. Teologiškieji tiesos pagrindimai ir jos įrodymai nebesikeičia. Šventojo Tomo Akviniečio metu Marijos Dangun Ėmimo tiesa buvo laikoma, kaip priimtina ir tikėtina (tai toks buvo teologinis tikėtinumo laipsnis, jo kvalifikavimas, nuo Gersono laikų (1363-1429) ji laikoma kaip sutartinas tikinčiųjų įsitikinimas. Panašiai kalba 15 šimtmetyje šventas Vincentas Ferrier ir kiti, nors šie paskutinieji prileidžia dar, kad tai esąs įsitikinimas paliktas laisvam apsisprendimui, bet pabrėžia, kad geras katalikas privalo būti linkęs ją priimti. Paryžiaus universiteto teologai 1497 metais pasmerkė domininkoną Morcelle, tvirtinusį kad kiekvienam esanti palikta laisvė neigti Marijos Dangun Ėmimą, po priedanga, kad tai nesanti paskelbta tikėjimo tiesa. Apskritai, scholastikai Marijos Dangun Ėmimą prileidžia jau kaip tikrą tiesą, ir ne tik nebando jos įrodyti, bet jau remiasi šita tiesa naujoms tiesoms pagrįsti, pavyzdžiui, labai dažnai iš šitos tiesos išveda dideli ir aukštą Marijos šventumo laipsnį.
Šitame laikotarpyje, būtent 1250 metais, Stepono Haudry žmona įsteigė Kongregaciją ligonių slaugymui.
Andrea Solario Motina
Jų vardas buvo Marijos Dangun Ėmimo Seserys. Šita Kongregacija išliko iki 18 šimtmečio pabaigos. Tai rodo Bažnyčios autoriteto palankumą leidžiant kurtis Kongregacijai šituo vardu.
Nuo 16 amžiaus teologų įsitikinimas yra visuotinis, vien tik skiriasi tikėtinumo žymė, arba laipsnis šitos tiesos priklausymo prie tikėjimo. Vieni jos neigimą laiko tiktai klaida, kiti, jau artima erezijai arba net tikra erezija. Kiti neigimą tevadina tiktai neapdairiu, bedievišku, piktžodžiaujančiu. Taip, pavyzdžiui tame pat 16 amžiuje Melkioras Cano laiko šitos tiesos neigimą neapdairumu, užsispyrimu ir užkietėjimu, iškritimu iš bendrojo tikėjimo. Catharini ištarė net ir eretiko žodį atskalūnams, nenorintiems tikėti Marijos Dangun Ėmimo tiesos. Bet Suarez tai peikė ir patarė pasilikti prie Melkioro Cano nuomonės, kad neigti šią tiesą, reiškia būti neapdairiam ir užsispyrusiam tikėjimo dalykuose. Tokia nuomonė ir pasiliko nuo 16 amžiaus iki mūsų laikų, kai 1950 m. lapkričio mėnesio 1 dieną buvo paskelbta dogma. Taigi, neigti šitą tiesą anksčiau būtų buvę doktrinalinis neapdairumas, užsispyrimas tikėjimo klausime.
Iki pat dogmos paskelbimo buvo dvejopas įsitikinimas, ėjęs visiškai prie to paties tikslo, įrodymo Marijos Dangun Ėmimo tiesos, kaip paties Dievo apreikštos, bet tik skirtingais keliais. Dom Renodin atstovavo srovę, manančią ir mėginusią įrodyti, kad Dievas, apreikšdamas Marijos Dangun Ėmimo tiesą, įsakęs ją skelbti tiktai gyvu žodžiu. Ir tas apreiškimas gana ilgą laiką buvęs perduodamas tiktai gyvu žodžiu, iki pateko į patį gyvenimą. Tai atstovavimas vadinamosios explicite apreiškimo srovės.
Kiti, kurių žymesni atstovai mūsų laikais yra de la Broise S. J. ir Terrien S. J. mano, kad dieviškasis apreiškimas duoda mums tiktai tokią Dievo Motinos idėją ir tokį Jos supratimą, kuris būtinai savyje jau turi ir išreiškia Dievo Motinos pagreitintą Ėmimą į Dangų ir tenai išaukštinimą. Istorinėje dalyje apžvelgėme ir niekur neatradome iki šeštojo šimtmečio tokio padavimo pėdsakų, o priešingai, pirmieji pradėję apie Dangun Ėmimą kalbėti Bažnyčios Tėvai ir teologai remia savo tikėjimą ir įrodinėja ne iki tol buvusiu žodiniu padavimu, bet tik turimąja Dievo Motinystės idėja. Jos šventumu, kilnumu, Nekaltu Prasidėjimu. Belieka dabar parodyti iš arčiau tuos dokumentus, kuriais jie remiasi, kuriais yra išreikšta toji tiesa Šventajame Rašte. A. Liuima, S. J.