Kalbėsime tik apie lietuvių išeiviją ir pirmoje vietoje apie paskiausiai čia atvykusius. Savo uždavinius spręsime ir patarimus siūlysime, turėdami tvirtą viltį, kad daugumos mūsų kojos netrukus palies išlaisvintosios tėvynės žemę, kad dabartinis mūsų sustojimas svetimame krašte yra tik laikinis. Visa tai turint prieš akis, galima į tris grupes suglausti dabartinius mūsų uždavinius:
1. lietuviškos sąmonės išlaikymas;
2. tėvynės laisvinimas;
3. socialinė—karitatyvinė veikla.
1. Lietuviškosios sąmonės išlaikymas
Šį reikalą svarstant, reikia atsakyti į klausimus: kaip įvykdyti mūsų tautinius uždavinius; ką daryti, kad per keletą metų nenutaustų mūsų atžalynas; ką daryt, kad su juo būtų galima lietuviškai susikalbėti, kad jis suprastų ir jaustų, ką reiškia būti lietuviu, kad jis turėtų lietuvišką sąmonę? Nurodysime svarbiausias priemones.
Mokykla
Tautai gyvenant savoje valstybėje, tautinės sąmonės metodišku ugdymu užsiima mokykla. Ten jaunosioms kartoms yra perteikiami tautinės kultūros lobiai. Jaunosios kartos taip pat yra supažindinamos ir su visos žmonijos kultūriniais laimėjimais, kad jos, mylėdamos savo tautą, nepamirštų gerbti ir kitų pasaulio tautų. Mums, gyvenantiems dabartinėse sąlygose ir neturintiems tautinių mokyklų, reikia daugiau reikšmės duoti šeimai. Jai tenka didžioji tautinės sąmonės ugdymo ir palaikymo našta. Čia išeivijoje šeima tampa labiausiai patikimas tautinio auklėjimo veiksnys. Ir antropologiška prasme reikia teigti, kad šeima yra vienintelė vieta, kur galima pakvėpuoti tautiniu ozonu.
Ar kiekviena šeima tą pareigą gerai supranta, sunku pasakyti, bet reikėtų stengtis, kad ją suprastų. Kiekvienoj šeimoj turėtų būti Rimšos "Vargo Mokykla", kad ji mums nuolat primintų didžią ir šventą parei-gą — ugdyti ir išlaikyti mūsų jaunimo tautinę sąmonę. Ji būtų ne tik priminimas dirbti, bet ir paskatinimas ištesėti, nes ištesėjo ir tokią pat pareigą garbingai atliko lietuvio šeima tada, kai nešė Rusijos carų jungą šimtą su viršum metų. Tik skirtumas tarp anų Lietuvos laikų ir dabartinių tremties sąlygų yra tas, kad tada lietuvišką darbą ir "vargo mokyklą" reikėjo slėpti nuo žandarų, o dabar čia laisvė viskuo naudotis iki soties.
Šalia šeimos mokykla yra antras veiksnys tautinei sąmonei ugdyti. Išeivijoje tautine mokykla galima pavadinti kiekvieną jaunųjų sambūrį kur siekiama mokytis tautinės kultūros vertybių: gimtosios kalbos bei literatūros, savo tautos istorijos, savo krašto geografijos ir tautinių papročių. Mūsų tremties sąlygose (turiu galvoje tik Ameriką) tautine mokykla gali būti ir parapijinės mokyklos, ir prie jų prisiglaudusi šeštadieninė mokykla, ir Seserų Kazimieriečių aukštesnioji mokykla Čikagoje, ir Tėvų Marijonų panaši mokykla Marianapolyje. Žinoma, visos tos minėtos mokyklos bus tokio vardo vertos tik tada, kai jose bus galima jausti gyvą lietuvišką dvasią, kai jos tarnaus lietuvių kultūros reikalams.
Ar visos čia suminėtos mokyklos lygiai tarnauja lietuvių tautinei kultūrai, klausimas opus ir apie jį paprastai vengiama kalbėti. Mano nuomone, visai be reikalo, nes, apie tai kalbant, nėra reikalo pyktis, jei klausimas bus teisingai ir be aistrų aptariamas. Į ką tik pastatytą klausimą reikia atsakyti, kad ne visos suminėtos mokyklos lygiai tarnauja tautinei kultūrai. Kiek teko girdėti, pirmoji parapijinė mokykla, įsivedusi visiems vaikams privalomus lituanistinius dalykus (lietuvių kalbą, istoriją, geografiją, tautinius * šokius bei dainas ir tikybą) yra Elizabeth, N. J., lietuvių parapijos mokykla. Šis pavyzdys visoje Amerikoje sekėjų dar neturi ir greičiausiai neturės. Daug kur lietuviškieji mokslo dalykai yra dėstomi mūsų lietuviškųjų vienuolynų seselių, bet jie neprivalomi net lietuviškai kalbantiems vaikams. Vienur kitur lietuviukai mokomi lietuviškų dalykų iš šalies paprašytų mokytojų. Kitur tik sakoma, kad šis tas daroma, bet lietuviškam reikalui esama daug abejingumo. Kitur jaučiama aiški priešlietuviška dvasia, ir vaikų net tikybos nenorima lietuviškai mokyti. Bet nežiūrint visa to, tėvai savo vaikus, kur tik yra galima, turėtų leisti į lietuvių įkurtas parapijines mokyklas, nes kur bus daugiau lietuviukų, ten bus didesnis jų vienas į kitą veikimas, ten bus daugiau galimybės lietuviškus reikalus geriau ugdyti tų mokyklų pastogėse.
Reikėtų daugiau susidomėti šeštadieninėmis mokyklomis. Deja, daugelis tėvų jų tinkamai neįvertina ir neleidžia ten savo vaikų. O jų nauda yra neabejotina: be lietuviškų dalykų pasimokymo vaikas ten turės progos bent kelias valandas pabūti grynai lietuviškoje aplinkoje, įpras lietuviškai galvoti, įsigys lietuviškų papročių. Reikėtų tas mokyklas vis tobulinti, parūpinti mokslo priemonių, organizuojant chorelius, žaidimus, vaidybos grupes. Visuomet atsiranda mokytojų, kurie tik iš pasišventimo šiose mokyklose dirba. Tėvai turėtų daugiau su jais bendrauti ir jiems padėti.
Jaunimo organizacijos
Prie tautinio auklėjimo priemonių reikia priskaityti ir jaunimo organizacijas. Jųjų nauda abejoti netenka, tik čia išeivijoje jos gal kitokios tu-rėtų būti: be savo ideologinių ir specifinių dalykų jos turėtų ypatingai rūpintis tautinės gyvybės stiprinimu. Joms to nereikėjo Lietuvoje, bet būtinai to reikia išeivijoje. Rusijos caro okupacijos laikais panašiai elgėsi slaptos studentų, moksleivių ir klierikų draugijos.
Dabar Amerikoje šiek tiek juda ateitininkai, skautai ir vyčiai. Pasišventusių globėjų - vadų turi ateitininkai ir skautai. Prie vyčių naujųjų ateivių jaunimas neprigijo. Daug jų niekur nepritilpo ir palaidi vaikščioja. Spraga čia yra didžiausia. Sekdama savąsias ideologines nuotaikas, siūlyčiau jungti neorganizuotą jaunimą į ateitininkų ir skautų organizacijas. Tik vėl šeimos turėtų atsiminti, kad tos organizacijos yra reikalingos suaugusiųjų globos, jei norima iš jų susilaukti pageidaujamų vaisių. Nepakanka jaunimą į jas nukreipti, bet reikėtų rūpintis, kad jis kartą savaitėje ar bent kartą Į dvi savaites galėtų susirinkti saviauklai ir turėtų naudingą darbo programą. Tai būtų antroji vargo mokykla, tik laisvesnio ir žaismingesnio tipo. Tos organizacijos turėtų grupuotis aplink mokyklas, o vasaras praleisti pakaitomis stovyklose, kur ypatingai būtų stipri lituanistikos programa, praeinama patraukliu būdu.
Spauda
Spausdintą žodį atstovauja knyga ir laikraštis. Laikraščių jau gal ir per daug turime, bet gal neturime nė vieno, kurs stipriau padėtų dirbti tautinės sąmonės ugdymo darbą. Juk neužtenka, kad laikraštis būtų lietuvių kalba spausdinamas, bet reikia, kad jis apie lietuviškus reikalus kalbėtų. Nepakanka tik šiokios tokios lietuvių veiklos faktus užregistruoti, bet reikia lietuviškas problemas gvildenti, vaidinti vaidmenį šauklio, primenančio pareigą budėti, kad mūsų lietuviškas laivas svetimoje jūroje neapsiverstų ir kad mes visi nepaskęstume. Laikraštis turėtų duoti ir lietuviško maisto širdžiai maitinti.
Dabartiniu metu spauda turėtų padėti susivokti, kur esame, ką turime daryti, iš kokios medžiagos lietuviškus namus statyti, kiek statybinės medžiagos ir kokios iš seniau čia įsikūrusių lietuvių pasiimti, kiek jos naujai atsinešta ir kaip visą turimą turtą panaudoti. Nemanau, kad mūsų spaudos vadovai ta kryptimi pakankamai reikalus kreiptų. Jei kas tuo reikalu užkabinama, tai būtinai ką nors piktai kritikuojant. Kas galėtų tuos reikalus rimtai tvarkyti, tas užsispyręs tyli.
Nėra vietos čia kalbėti apie šakotą meno sritį, bet ir jo panaudojimas įeina į mūsų didžiąją kultūrinę veiklą, naudotiną tautinei sąmonei gaivinti.
Kalbos grynumas
Negaliu praeiti pro skaudų reiškinį — mūsų gražiosios kalbos šiukšlinimą, "lietuvinant'' angliškus žodžius. Iš Lietuvos išsivežėme nuo svetimybių ir barbarizmų išvalytą lietuvišką kalbą ir jos ugdytojų įkaltą tiesą, kad garbė svetimomis kalbomis kalbėti, bet didi gėda savosios nemokėti. Bet pasileidę išeivijos keliais, tą tiesą pamiršome ir pasidavėme sunkiai išaiškinamai aistrai — pradėjome kurti kažkokį kalbos jovalą. Pasekėme po pasaulį skrajojančių žydų pavyzdį — tik tenka pasakyti, kad žydų sukurtas "idiš" išėjo originalesnis produktas už mūsų pradėtą virti kalbos jovalą.
Keista, kad Lietuvoje daug kalbėję apie svetimų kalbų mokymąsi, iš-klydę iš gimtosios žemės, taip uoliai neskubėjome jų pasisavinti, nors tai ir būtina, kad lengviau duoną pelnytume, kad prie gyvenimo krašto kultūrinių turtų prieitume, kad į kultūringesnę socialinę aplinką galėtume patekti. Bet dar keisčiau, kad taip greitai pradėjome "angliškai" kalbėti, segdami angliškiems žodžiams lietuviškas galūnes ir tokius žodžius glėbiais maišydami į savo kasdieninę kalbą. Gal griebsimės teisintis, kad čia tik juokaujame, kad norime pirma mūsų čia atvykusių tautiečių būti suprasti, nuo jų daug nesiskirti, sakyčiau, jiems kiek pataikauti. Raminamės, kad toks kalbos šiukšlinimas nepavojingas, nes nevirs įpročiu. Bijau, kad tokia nuomonė yra klaidinga ir noriu teigti, kad pradėtas savosios kalbos šiukšlinimas greit virs įpročiu, kurio nė gėdos jausmas nebegalės nutrinti nuo mūsų liežuvio.
Eidami pradėtu kalbos darkymo keliu, dvigubai nusikalstame: neduodame progos dar lietuviškai kalbančiai ir suprantančiai senajai lietuvių išeivijai švarios lietuvių kalbos ir darome didžiulę skriaudą savo atžalynui — dar pradžios ir vidurinį mokslą einančiam jaunimui — kuris greit nuo suaugusiųjų užsikrėtė blogu įpročiu. Mūsų senieji ateiviai stropiai klausosi, kaip mes kalbame, ir ne taip jau mažas skaičius pradėjo pamažu ir patys vartoti iš naujųjų nugirstus žodžius. Kartais ir paklausia, kaip tą ar kitą dalyką tikrai lietuviškai pavadinti. Jei mes nebūtume nuėję kalbos šiukšlinimo keliu, minėtas reiškinys būtų stipriau pasireiškęs.
Tėvai ir jaunimas turi suprasti, kad reikia gerai išmokti anglų kalbą, bet drauge reikia išlaikyti gryniausią lietuvių kalbą. Tą pareigą uždeda ne tik tauta, kurios vardu esame žymimi pasaulio bendruomenėje, bet ir pareiga duoti tai bendruomenei tinkamai išauklėtus narius. O esminė gerai išauklėto žmogaus žymė yra ta, kad jis gali teisingai vartoti savo gimtąją kalbą. Tą darbą turi dirbti mokyklos, organizacijos, spauda, daina, teatras, tačiau jei namie į tą reikalą niekas dėmesio nekreips, tai visi anie įrankiai bus bejėgiai tą uždavinį atlikti.
Tautinės gyvybės išlaikymu besirūpinant, nepamirština, kad šeimos pastogėje būtų ir mūsų tautiniai bei valstybiniai simboliai: tautinė vėliava, vytis, Gedimino stulpai; taip pat svarbias tautos valandas ar įvykius primeną vaizdiniai išreiškimai: skulptūros, drožiniai, menininkų paveikslai, meniškos fotografijos. Jie namuose taip turi būti sutvarkyti ir naudojami, kad jautriai kalbėtų į šeimos narių širdį ir protą, kad nuteiktų valią geležiniam pasiryžimui nugalėti nutautimo pavojus, kurie nepaprastai stiprūs, o dažnai net ir patrauklūs. Mūsų namai turėtų būti pripildyti tokia lietuviška atmosfera, kurioje galėtų kiekvienas atsigaivinti. Atmintina anglosaksuose žinoma patarlė: mano namai yra mano pilis. Tenka ryžtis čia tremtyje padaryti savo namus lietuviškos dvasios pripildyta pilimi, į kurios sieną sudužtų viskas, kas galėtų pažeisti mūsų dorą ir tautybę.
Lietuvis yra visuomet buvęs stiprus savo širdimi, kuri išsiliejo religinėse apraiškose, tautosakoje, mene ir kasdieniniame gyvenime. Jo širdis plazda ne tik krūtinėje, bet ir visuose žygiuose. Dažnai juokiamės iš tų, kurie ne protu, bet širdimi gyvena. Bet aš labai linkėčiau, kad išeivijoje statydami lietuvišką pilį, jos planavimo pirmenybę pavestume širdžiai.
Tada tariamai negalimi dalykai pasidarys galimais.
II. Tėvynės vadavimas
Be tautinės gyvybės išlaikymo antras svarbus išeivijos uždavinys yra tėvynės vadavimas. Tas darbas susideda iš dviejų: 1. priminimas pasauliui, mums padarytos skriaudos;
2. telkimas lėšų išlaikyti organams, kurie budi tėvynės vadavimo sargyboje.
Kalbėti tuo klausimu daugiau jau būtų darbo plano sustatymas. Šio rašinio rėmai to daryti neleidžia.
III. Pavargusiųjų globa
Didžiausia dvasiniai ir fiziniai pavargusių lietuvių dalis yra likusi Vokietijoje. Reikia pasakyti, kad jie ten gyvena susirišę geležine drausme. Jų rankos ir širdys laiko apkabinusios vienintelę pasaulyje aukštesniąją mokyklą. Jų bendruomenė ir mus aprūpina knygomis. Ten likę lietuviai savo geru elgesiu aukština Lietuvos ir lietuvio vardą. Kol jie ten yra, mes negalime jų užmiršti, mes turime jiems duoti visokio maisto, kokio tik jie yra reikalingi. Jų medžiaginiais reikalais rūpinasi Balfas, bet jis galės būti tiek dosnus, kiek mes jam būsime dosnūs. Yra žmonių kurie duoda viskam ir visada, bet yra ir tokių, kurie neduoda niekam ir niekada. Balfo rėmimą reikia padaryti tautinio solidarumo mokykla.
Kaip visa tai įvykdyti?
Kaip matome, darbų begalybė, didžiuliai darbo plotai, bet beveik visos dirvos neartos. Kur turėtų būti daug bruzdėjimo ir entuziazmo, matome tylą ir abejingumą. Kur darbas turėtų virte virti, ten vos vienas kitas darbininkas pavargęs žagrę traukia.
Turime šeštadienines mokyklas, o Čikagoje net aukštesniąją lituanistikos mokyklą, bet dar nėra joms pritaikytų programų ir knygų. Lankytojų skaičius dar labai mažas. Yra leidžiamos knygos, bet ne tos pirmiausia, kurios mūsų tautinei gyvybei reikalingos. Turime dainų, dainininkų ir kompozitorių, bet Čurlionio ansamblis jau nutilo, o chorai negauna į rankas kompozitorių darbų. Mūsų namus užglūšino svetimųjų nevertingi garsai, o savo gražiųjų dainų, tinkamai meniškai atliktų, neturime įdainavę į plokšteles ir patiekę lietuviškai šeimai ir jaunimui. Turime dramaturgų, artistų ir scenai medžiagos, bet neturime teatro. Pradėjome Čikagoje jį kurti nuo antro galo: pirma ieškojome turtingų mecenatų, o tik paskui žadėjome "stebuklus" rodyti. O reikėjo pradėti nuo "stebuklo", tada nebūtų reikėję mecenatų ieškoti. Turime spaudą, bet neturime šauklio į didžiąją darbo talką. Turime dvasiškių, bet negirdime jų pamokslų (suponuojant, kad norime ir ateiname jų pasiklausyti... Red.).
Pagaliau, turime lietuvių, bet neturime organizacijų. Esame susipykę, vienas į kitą skersakiuojame, vieni iš kitų juokiamės, vieni kitiems kažko pavydime. Čia yra mūsų didžioji nelaimė, galinti visus pražudyti, jei neatsiras, kas galėtų mus pakelti, pradėjusius slinkti į apatijos ir abejingumo bedugnę. Mes, naujieji ateiviai, atsiradę Amerikoje, patį pirmąjį rytą atsikėlėm iš lovos kairiąja koja ir dar iki šiol vis negalime persimesti ant dešiniosios. Naujose vietose besikurdami, pridarėme daug psichologinių klaidų, iš kurių jau laikas pradėti bristi.
Senoji išeivija pateko į tada dar buvusias amerikietiškas dykumas, visai tarp svetimųjų, ant plikos žemės. Ji pradėjo kurtis iš nieko ir įsikūrė gana gerai. Mes atvažiavome ne į tuščią vietą, bet į Amerikos Lietuvą ir pasijutom, tarsi ji būtų mūsų nuosavybė, tarsi mes čia būtume šeimininkai. Bet kai kas nors čia mums nepatiko, nesuvaldėme liežuvio ir prikalbėjome nereikalingų dalykų. Senieji pasijuto grasinami — jie pamanė, kad mes norime paimti ir jų bažnyčias, ir jų mokyklas, ir visa kita, kas jiems miela, su kuo jie apsipratę. Jie mūsų neatstūmė, bet ir šeimininkauti nedavė — ateikite ir būkite drauge su mumis, tik mūsų tvarkos negriaukite. Kiti ir piktai pasakė, kad čia ne Lietuva ir jūsų norai čia ne vietoje.
Mes norėjom anuos į lietuvišką kelią grąžinti, bet nepasijutom, kad patys pradėjome eiti tautinės mirties keliu. Iki šiol likome palaida masė. Į senąsias organizacijas įsijungti negalėjome, bet savosios dar nesukūrėme. Atsivežėme gerą tautinės bendruomenės idėją, bet ne tuo keliu ją organizuodami pradėjome eiti, todėl ir vaisių nematyti. Dabar jau turėtų būti aišku, kad pirmiausiai tai turėtų būti naujųjų ateivių organizacija, centralizuota, disciplinuota. Kai toji organizacija pradės dirbti tautinį darbą, jai į talką ateis visi gyvi lietuviški branduoliai, ir bus harmonija tikslo vienybėje, nors ir didelis margumas priemonių gausume. To mums ir reikia.
Kol to nebus, kol naujieji ateiviai nesusiorganizuos, jokio rimto tautinės gyvybės išlaikymo darbo dirbti negalėsime. O kol darbo vaisių nebus, tol senosios išeivijos dar tautiškai gyvi nariai į lietuviškos bendruomenės sūkurį nebus įvelti; jie gali pasakyti: pirma parodykite, ką galite. Turime ir galime parodyti, tik reikia pradėti darbą. Pirmiausiai reikia cento, bet reikia ir vienos stiprios rankos, kad planuotų, skatintų, tikslą rodytų, priemones parūpintų, širdį uždegtų, valią pergalei įtemptų.
Dr.O. Labanauskaitė