1954 M. GEGUŽĖS (MAY) MĖN. VOL. V, NO. 5
Šiais metais gegužės 13 d. sueina treji metai, kai Lietuvos vyskupai paaukojo Lietuvą Nekalčiausiai Marijos Širdžiai ir paskyrė tą dieną Marijos, lietuvių tautos Karalienės, nuolatine švente. Gegužės 13 d. nėra pripuolama, bet labai reikšminga data: tą dieną 1917 m. Dangaus Viešnia pirmą kartą apsireiškė Fatimoje. Tai buvo ne tik Portugalijai, bet ir visam pasauliui didelės reikšmės įvykis. Norint tai suprasti, reikia jį ramiai objektyviai panagrinėti.
1910 m. Portugalijos valdžios vairas pateko į masonų rankas. Vienas jų vadų, Alfonsas Costa, tuometinis valstybės prezidentas, pasakė, jog dviejų generacijų laikotarpy katalikybė Portugalijoje bus visiškai išnaikinta. Tą savo užsimojimą Portugalijos vyriausybė rimtai siekė įvykdyti per mokyklas, valdžios įstaigas, spaudą ir paskaitas. Atrodė, kad kraštas labai smarkiai ir sėkmingai yra bedievinamas. Ir jei ši akcija nebūtų buvusi sutrukdyta, jeigu ji būtų išlikusi iki 1936-37 m., kai Ispanijoje užsiliepsnojo civilinis karas, jos pasekmės būtų buvusios fatališkos. Tik prisiminkime, kad tais metais Ispanijoje buvo nužudyta tūkstančiai kunigų, vienuolių, katalikybės veikėjų, sugriauta daugybė bažnyčių. Vyko sunki katalikų ir bedievių kova. Pergalės laimė sviro tai vienon tai kiton pusėn. Būtų užtekę, jei kaimyninė Portugalija būtų ištiesusi pagalbos ranką Ispanijos bedieviams, kad visame Pirenėjų pusiasaly būtų užtikrinta bedievių pergalė. Nereikia užmiršti, kad tada Prancūzijoje ir Italijoje buvo jau stiprios komunistinės nuotaikos, o Jung. Amerikos Valstybės dar ilgai nematė komunistinio pavojaus ir buvo labai palankios Sovietų Rusijai.
Patekusios į raudonųjų valdžią Pirenėjų valstybės būtų parėmusios anose dviejose tautose raudonųjų politines sroves ir pasirūpinusios jas sustiprinti. Tuo būdu, karui pasibaigus, būtų susidariusios kuo palankiausios sąlygos įsigalėti raudoniesiems Prancūzijoje ir Italijoje, nes masių skurdas tose valstybėse buvo didelis, o JAV dar nesidomėjo raudonaisiais režimais. Tad Pirenėjų veiksnio, atrodo, būtų pakakę tiems kraštams nuriedėti raudonųjų glėbin. Bet tokiu atveju ir visa Europa būtų patekusi už geležinės uždangos anksčiau negu JAV būtų supratusios pavojų ir suskubusios gelbėti Europą, o taip pat ir save, nuo raudonojo tvano.
Mažas yra Portugalijos kraštas, bet anomis lemtingomis dienomis jo laikysena buvo milžiniškos svarbos ne tik jam pačiam, bet ir visai Europai. Taigi, 1917 metų Fatimos stebuklas, kuris laiku nutraukė to krašto bedievių akciją, buvo ypatingai prasmingas. Pažymėtina, kad jis ir savo pobūdžiu išskyrė iš visų panašių iki tol buvusių stebuklų. Jisai prašoko net Liurdo garsųjį stebuklą. Liurde Dievo Motina apsireiškė tik vienai Bernadetai, todėl šis apsireiškimas tik iš lėto galėjo kelti žmonių religingumą sąryšy su laikas nuo laiko pasitaikiusiais Liurdo šventovėje tokiais išgijimais, kurie jokiu būdu neišaiškinami hipnoze ar sugestija, pavyzdžiui, staigus džiovos išnykimas, per keletą valandų žaizdų užgijimas ar sulaužytų kaulų suaugimas.
Jei Fatimoje būtų pasikartojęs tik Liurdas, jei Portugalijos atsivertimas prie Dievo būtų vykęs tik iš lėto, tai tikriausiai Portugalijos masonų valdžia būtų sulaukusi 1936 m. Ispanijos civilinio karo ir tą karą būtų lengvai nulėmusi sau pageidaujama prasme. Manau, nedaug palankesnė katalikams padėtis būtų susidariusi ir tuo atveju, jei tą reikšmingą spalių 13 dieną Šv. Motina būtų apsireiškusi žmonių miniai panašiai, kaip ji apsireiškė trims vaikučiams. Be abejo, žmonės, pamatę Mariją, būtų užsiliepsnoję dideliu džiaugsmu ir tikėjimu. Bet tas dvasinis pakilimas neilgai būtų galėjęs trukti. Bedievių spauda nebūtų delsusi atskubėti "šviesti" žmonių, įtikinėdama, kad tai nesąs joks stebuklas, o tiktai minios autosugestija. Ir ne vienam net geros valios žmogui toks aiškinimas būtų galėjęs atrodyti visai patikimas ir teisingas, nes minia, kuri per šešis mėnesius susirinkdavo kiekvieno mėnesio 13 dieną į apsireiškimo vietą ir taip aistringai troško išvysti Švenčiausiąją Mergelę, galėjo pasiekti aukščiausio egzaltacijos laipsnio, galėjo savo sugestijonuoti ir pamatyti tai, ko troško matyti. Tokiu atveju portugalų nuotaikos nebūtų greitai kitėjusios link religingumo.
Tačiau tai, kas įvyko 1917 m. spalių mėnesio 13 dieną, savo pobūdžiu ir turiniu buvo didelė staigmena: kai žmonės per tiek laiko troško pamatyti Švenč. Mergelę ir aistringai tai vizijai ruošėsi, prieš jų akis atsivėrė visai nelauktas saulės stebuklas. Nebuvo jokios galimybės šio regėjimo aiškinti autosugestija ar kuriuo nors kitu natūraliu būdu. Čia kiekvienas geros valios žmogus turėjo pripažinti stebuklą. Tada portugalų nuotaikos greitai pakitėjo ir masonų valdžia negalėjo išsilaikyti. Į mokyklas, į valdžios įstaigas, į ligonines buvo grąžintas kryžius. Po visą kraštą gražiai išsiskleidė katalikiškoji akcija, paplito katalikiška spauda, mokyklose vėl imta dėstyti tikyba. Ne tik Portugalija, bet ir visa Europa taip aiškiai buvo išgelbėta nuo didžiulių jai gresiančių pavojų. Švenč. Motina vaikučių lūpomis pareiškė, kad pasauliui išgelbėti reikalinga malda ir atgaila. Portugalų tauta tam Dangaus Viešnios prašymui pakluso ir išvengė didelių nelaimių.
Mūsų Lietuva savo senomis tradicijomis yra giliai susieta su Dievo Motinos garbinimu. Tai liudija skaitlingos Marijos garbei pastatytos mūsų krašto bažnyčios. O viena jos giesmė tapo net antruoju mūsų tautos himnu. Tad argi įmanoma, kad šiomis sunkiomis tremties dienomis lietuvis liktų kurčias savo Globėjos prašymui? O ji iš mūsų prašo tik maldos ir nuoširdžios atgailos, kad išgelbėtume pasaulį, o drauge su juo ir mūsų tėvynę, nuo skaudžių nelaimių.
Popiežius Pijus XII š. m. sausio 5 dieną pašventino Nekalčiausios Marijos Širdies statulą Lietuvai. Ji nuo vasario 28 d. pradėjo keliauti per visas Amerikos ir Kanados lietuviškas parapijas, kad sukeltų mumyse reli-ginį atgimimą. Ji pasiliks Amerikoje, kol Lietuva atgaus laisvę. Tada statula bus nugabenta į Lietuvos sostinę Vilnių ir ten bus laikoma jos garbei skirtoje šventovėje.
Šioms iškilmėms reikėtų rimtai ruoštis. Kiekvienas turėtų prisidėti, kuo gali: aukoti Marijos altorių papuošimui, giedoti choruose, sutikti šią Dangaus Viešnią organizuotai. Turėtų nelikti nė vienos lietuviškos organizacijos, abejingos šioms iškilmėms. Tai bus mūsų dvasinio atgimimo pavasaris. Sukursime savųjų tarpe pamaldumo ir atgailos sąjūdį. Mūsų atgaila ypatingai reikšis artimo meilės darbais, reikiamai šelpiant pasilikusius Vokietijoje senelius, ligonius ir našlaičius. Ji reikšis taip pat pastangomis palengvinti mūsų brolių, esančių bolševikų priespaudoje, sunkią dalią. Įtempę šiai veiklai visas jėgas, tikėsime, kad Dievo Motina mums išties savo pagalbos ranką.
Prof. Julius Gravrogkas