Kaip stebėdami gražius daiktus pagauname kai ką, kas nėra patsai daiktas, būtent, grožį, taip lygiai pagauname ir mintis, kurios nėra patys daiktai, bet kurios tuos daiktus atitinka. Ilgą laiką žmonių buvo manoma, kad mūsų mintijimo procesas pagaminąs mintis. Kad toks manymas yra visiškai klaidingas, tai labai gerai įrodo Alois Mueller savo vertingoje knygoje "Einfuehrung in die Philosophie". Čia patieksiu tik trumpą jo minčių santvarką. Pagal jį, mintijime galime skirti penkis elementus: 1. subjektas, kurs mąsto; 2. pats mintijimo psichinis procesas; 3. mintis, kuri yra mintijama; 4. žodinė forma, kuria ta mintis yra išreiškiama; 5. objektas, apie kurį mąstoma. Skirtumas tarp mintijimo proceso ir minties glūdi tame, kad mintijimo aktas vyksta laike ir negali būti kitam perteiktas. O mintis galioja visada, gali būti išreikšta ir kitam perteikta. Tą pačią mintį galime išreikšti įvairiomis kalbomis, įvairiais būdais, net gestais. Taigi, kalbinė minties forma nėra minčiai esminis dalykas.
Minties objektas visada pasilieka nuošaliai nuo jį atitinkančios minties. Mintis turi tik tarsi tam tikrą žvilgsnį į daiktą, tam tikru būdu jį primena. Bet kuri mintis niekada nėra išimtina kurio nors asmens nuosavybė, kaip jo nuosavybė yra jausmai ir valios reiškiniai. Mintys yra būtinai teisingos (aitinkančios tiesą), arba klaidingos. Bet būtų nesąmonė teigti, kad psichiniai aktai yra teisingi ar klaidingi. Kaip upės tekėjimas negali būti nei teisingas nei klaidingas, taip lygiai ir sielos veiksmai negali turėti tų pažymių. Ir minčių pasaulio struktūra bei jų tarpusavis santykis yra visiškai kitoks negu egzistuojančių daiktų. Bet struktūra yra sąryšyje su tikrovės forma. Tam tikrą struktūros formą gali atitikti tik tam tikra tikrovės forma.
Kai mintijimo procesas nepagimdo minčių, tai aiškiai parodo toks samprotavimas. Kai formuojama kas nors, kas yra realu, tada patenkinamos šios trys aplinkybės: 1. reikalinga medžiaga, iš kurios formuojama; 2. suformuotas dalykas priklauso tai pačiai sferai, kuriai priklauso ir medžiaga; 3. formavimo procesas gali vykti tik su objektais, kurie yra laikini, t. y. kintami.
Galima paklausti, iš kokios medžiagos formuojamos mintys? Kadangi minčių struktūra esminiai yra skirtinga nuo psichinės buities, tad jos negali būti formuojamos iš psichinių procesų. Lygiai ir minčių nepriklausomumas nuo laiko bei jų nekintamumas tą patį užtikrina. Žmogus neturi galios iš nieko sutverti minčių. Tikroji mintijimo prigimtis nereiškia nei formavimo nei sutvėrimo.
Jeigu mintis negali atsirasti per mintijimo procesą, tad kokio santykio esama tarp mintijimo ir minčių? Lieka tik vienas vienintelis: minčių pagavimo santykis. Mintys yra visiškai nepriklausomos nuo mintijimo; jos tik juo pagaunamos. Per šitą pagavimą (aprehensiją) įgauname jų esimo sąmonę, jos tampa mums savomis tam tikru būdu. Minties pagavimas yra sprendimas, tai yra aktas, kuriuo įgyjame kažko sąmonę.
Taigi, minčių sfera yra ypatingas pasaulis, visai nepriklausomas nuo žmogaus mintijimo. Mintys nėra reikalingos būti mąstomomis, kad būtų tikros. Mintis nėra kažkas, ko jau nebūtų galima daugiau analizuoti. Priešingai, joje matome tam tikrą struktūrą, kurią trupučiuką panagrinėsime.
Mintis yra sudėta iš tam tikrų elementų. Tuos elementus mes vadiname reikšmėmis (Bedeutungen). Kaip sakiniai yra sudėti iš žodžių, taip mintys iš reikšmių. Atrodo, jog reikšmės yra paskutinieji minties elementai, bet jos nėra būtybės.
Mintis yra vienetas, kurs negali būti suskirstytas į nepriklausomas dalis. Taigi, reikšmės nėra nepriklausomi elementai; jos yra tik sudedamosios minties dalys. Reikšmės būtinai yra koordinuotos su minties objekto elementais; taigi, šitie elementai yra reikšmių objektai. Kaip portretas atvaizduoja asmenį, visai nepriklausomai nuo mūsų, taip yra ir su santykiu tarp reikšmės ir jos objekto.
Kokiu būdu gauname žinią apie tikrovę?
Kadangi mūsų sielos gyvenimas didele dalimi vyksta pažinime, tikrovės pagavime, todėl šitų psichinių veiksmų apsvarstymas pagilins mūsų supratimą apie sielą.
Kai kurie hipnotizuotojai kartais išsigalvoja tokį juoką: aplink užhipnotizuotą asmenį kreida ar anglimi išbrėžia grindyse apskritimą ir sugestijonuoja pacientui, kad jam absoliučiai nėra galima išeiti iš to rato. Ir užhipnotizuotasis, nežiūrint visų savo pastangų, negali išeiti iš to užbrėžto rato. Bet yra buvę ir filosofų, kurie patys sau sugestijonavo, kad su savo žinojimu jie negali išeiti už savo sąmonės ribų. Toks filosofas mano, kad tik jis vienas egzistuoja, o visa kita yra tik jo fantazijos padaras. Kiti filosofai brėžia tą brūkšnį ne taip arti savo sąmonės, tačiau vis dėlto pakankamai arti, kad nematytų ištisų tikrovės sričių. Jie tvirtina, kad žmogus negali pagauti ar pažinti daiktų, kurie yra heterogeniški, t. y. kitokios negu jis pats prigimties. Todėl jie neigia idealiosios tikrovės buvimą, neigia vertybes.
Daugelis mintytojų save sugestijonuoja, kad nėra skirtumo tarp įvairių tikrovės sferų. Jiems visas tikrovės įvairumas ir turtingumas virsta vienalyte tešla. Dvasia jiems atrodo esanti erdvi, medžiagai jie priskiria dvasios savybes, sielą ir kūną jie laiko vienodais dalykais. Pagal šitų žmonių pažiūrą, negali būti jokio santykio tarp sielos ir kūno. Temano tie žmonės, ką nori, bet jų manymas niekad nepadarys to, kad etinės vertybės nedeterminuotų žmonių realių veiksmų, kad loginės vertybės nekreiptų psichinių mąstymo procesų, kad dvasiniai valios pasiryžimai nekreiptų fizinių kūno judesių. Yra aišku ir tai, kad laikas nėra erdvus, o vis dėlto visi medžiaginiai veiksmai vyksta laike.
N. Hartmann rašo: "Sąmonėje mintis gali reprezentuoti bet kurį daiktą, nors ji pati neturi nė mažiausio panašumo į tą daiktą. Manymas, kad tik panašios būtybės gali viena kitą reprezentuoti, yra tik fiktyvi prielaida tokiu pat būdu, kaip kad sąvokos turi būti panašios į daiktus, kuriuos jos atstovauja."
Filosofai turėjo daug vargo su pažinimo problema, nes prie šio klausimo jie artinosi ne iš natūralaus paprasto žmogaus matymo taško, bet iš dirbtinų matymo taškų, apsunkintų prietarais, kas galima ir ko negalima.
Natūralus žmogaus protas be niekur nieko mato, kad mūsų siela yra lygiai reali, laike esanti ir priežastingai veikianti esybė, kaip ir išorinis pasaulis. Siela save mato esant įvairiuose santykiuose su kitų daiktų buitimi, daug buities kategorijų yra bendros sielai ir kitiems daiktams, pažinimo kategorijos dalinai sutampa su buities kategorijomis. Siela, būdama neerdvi, nėra kokiame nors atstume nuo erdviųjų daiktų, jai nėra reikalo išeiti iš savęs, kad pagautų ar pažintų tuos daiktus, jai yra reikalingos tik tam tikros priemonės, kad pasigamintų tų daiktų vaizdus. Kai ji "paliečia" daiktus, ji žino kai ką, ir šitas žinojimas ko nors yra daugiau negu jo turėjimas. Susidurdama su tikrove siela ne visada susidaro ar gali susidaryti vaizdus, reprezentacijas. Ne kiekvienas žinojimas yra reprezentacija. Yra pažinimo objektų (matematika, vertybės), kurių reprezentacija yra negalima. Ir iš tikrųjų jokia reprezentacija, joks vaizdas nėra pažinimas; pažinimas atsiranda tiktai su sprendimu. Reprezentacijos ir pažinimo objektai yra visiškai skirtingi. Reprezentacija gali būti tik pojūčiais prieinamų daiktų, bet pojūčių objektas niekada negali būti pažinimo objektu. A Mueller sako: "Aš niekada nepažįstu namo, tačiau tai, ką aš žinau, yra tai, kad šitas daiktas yra namas. Aš niekad nepažįstu dviejų daiktų lygybės, tačiau, ką pažįstu, yra tai, jog šituos daiktus atitinka lygybė. Aš visad žinau, jog kas nors yra šioks arba toks. Turėjimas vien daikto vaizdo dar nėra būtinai surištas su mano pozicijos nustatymu jo atžvilgiu."
Spręsti reiškia mąstyti. Tik reikia pastebėti, kad sprendžiame ne tik tais atvejais, kada sprendimą aiškiai formuojame, bet kiekviename žinojime apie bet ką. Tad pažinti ir mąstyti yra sinonimiškos sąvokos. Mintyti reiškia pagauti mintį, o kiekviena mintis būtinai turi savo objektą. Tad pažinti reiškia pagauti mintį ir mintyje jos objektą. Vien tik minties pagavimas dar nėra pažinimas. Ne mintis pažįstame, bet pažįstame per minčių pagavimą. Minčių pagavimas visada yra aktyvus sielos procesas.
Kyla klausimas, kas iš tikrųjų yra objektyvusis pažinimo faktas. Tai yra tam tikras santykis tarp objekto ir tam tikros jo savybės. Pvz., šis popieris yra baltas. Baltumo savybės buvimas popieryje yra obejktyvus faktas. Šitoks savybės priklausomumas daiktui vadinasi pažinimo relia-
Nemunas ties Smalininkais A. Gulbinsko nuotr.
cija arba santykis. Visada pagauname visą eilę pažinimo reliacijų, kurios grupuojasi aplink pagrindinę. Grįždami prie ką tik paimto pavyzdžio, galime pasakyti: šitas popieris yra baltas, ši spalva priklauso prie baltumo klasės, šis daiktas priklauso prie dalykų, vartojamų rašymui ir t.t. Šita vos pastebimų santykių visuma sudaro pažinimo reliacijos foną ar lauką.
Mintys turi tą struktūrinę ypatybę, kad, būdamos pagautos, jos reikalauja iš mūsų tam tikro nusistatymo jų atžvilgiu. Pagautos mintys reikalauja būti išreikštomis. Tai tarsi panašu į sielos ilgėjimąsi kūno, kuriame ji galėtų išsireikšti.
Sąvoka yra esmės išraiška. Ji apima, kaip tai gali padaryti mintis, esmines determinacijas, kurios atitinka tam tikrą daiktų klasę. Sąvoka nėra tų determinacijų kompleksas, bet tas kompleksas yra jos objektas. Sąvoka yra mintis. Taigi, mintis — sprendimas negali susidėti iš sąvokų. Mintis susideda iš reikšmių tokiu pat būdu, kaip ir sąvoka. Sąvoka yra mintis, tai yra objektyvi sąvokos sąvoka.
Nuo Aristotelio laikų yra daug kalbama apie abstrakciją. Imant šį žodį tikrąja prasme, daryti abstrakciją reiškia nekreipti dėmesio į tam tikras kurios nors objekto determinacijas, paimti tik daikto determinacijų dalį, jas iškeliant iš daugybės kitų. Aristotelio abstrakcija esminiai yra surišta su jo kritikos neišlaikančia pažinimo teorija. Išeinant iš abstrakcijos sąvokos, gaunasi, kad abstrakcija būtinai visuomet pasilieka toje sferoje, kurioje prasidėjo, ir niekada negali peržengti tos sferos ribų.
Bet koks žinojimas prasideda patirtimi. Yra trys skirtingi keliai pasiekti pažinimo santykį. 1. Pažinimo santykis randamas pojūčiais prieinamuose daiktuose. 2. Pažinimo santykis randamas pojūčiais neprieinamuose objektuose — idealiuose objektuose ir vertybėse. Ne tik vertybės, bet ir bendrai pojūčiams neprieinami objektai gali būti intuityviškai pagaunami. Šita intuicija pati savyje nėra pažinimas, bet, kaip ir pojūtinių objektų srity, yra pagavimas, paėmimas į sąmonę. Kalbėdami apie mintis, sakėme, kad jų intuicija neapima jų specifinio turinio, bet tiktai bendrąjį tipą. Minčių turinį pasiekiame santykio ir dedukcijos būdu. Pažinimo santykis gali būti pagaunamas ir pačiuose intuicijos objektuose, kai jie nėra perdaug sudėtingi. 3. Pažinimo santykis gaunamas protavimo pagalba. Pasiremdami sąryšiais, esančiais tarp minčių, ir naudodamiesi dedukcija, galime jau iš pažintų minčių išvesti naujas ir tuo būdu įsigyti naujus pažinimo santykius.
Be santykių neturėtume pažinimo. Tarp mūsų žinojimo ir tikrovės visada tarpininkauja santykiai. Pažįstantysis buities struktūroje turi būti kokiu nors būdu panašus pažįstamajam objektui. Pažinimo santykis savo struktūra labiausiai yra panašus minčiai, todėl jis priklauso loginei sferai. Tai ir yra labai suglaustai paimta A. Muellerio pažinimo teorija. Ir N. Hartmanno pažinimo teorija pagrindiniuose punktuose su ja sutinka.
Žvelgiant į medžiaginio pasaulio pažinimą, tenka prisiminti tai, kas buvo pasakyta apie mūsų tikrąją patirtį. Mes suprantame tik savo pergyvenimus, savo veiksmus. Todėl ir stengiamasi gamtos datas paversti į mūsų pergyvenimus, į mūsų veiksmus, darant su gamtos reiškiniais eksperimentus. Žinome, kad gamtos mokslai gimė iš alchimistų ir ypač iš Galilėjaus eksperimentų. Apie tai R. Mondolfo rašo: "Jau Kopernikas davė pavyzdį, kaip panaudoti astronomijoje matematinę hipotezę fizikos įrodymui. Gamtos fenomenas stoja prieš stebėtoją, kaip labai sudėtingas dalykas ir tenka jis analizuoti, suskirstyti į jo sudedamąsias dalis, kad surastume jo dėsningumą. Bet kai norime eksperimentu atkartoti to reiškinio dalį ar jo visumą, tada jau iš anksto turime turėti savo prote bent prileidžiamą ir galimą tų įvykių dėsningumą. Aišku, kad šis eksperimentų kelias su savo sintetiniu procesu gali bazuotis tik ant pirmiau vykusio paprasto stebėjimo ir jo analitinio proceso. Tačiau šis paskutinysis duoda tik hipotezes. Tik eksperimentas gali su savo deduktyviu procesu pasiekti įsitikinimą ir žvelgti į dalyką su mokslinio pažinimo tikrumu.
Galilėjui gamta atrodo knyga, kurią ne visi moka skaityti, nes ji parašyta nuo mūsų abėcėlės skirtingomis raidėmis. Gamtos raidės yra trikampiai, kvadratai, apskritimai ir kitos matematinės figūros bei formulės, kurios geriausiai tinka tai knygai skaityti."
Ir dabartinė pedagogika remiasi supratimu, jog tik per eksperimentus, per apsiėjimą su daiktais ir per nuosavus išgyvenimus žmogus tegali iš tikrųjų pažinti tikrovę. Šis supratimas pagimdė veikliąją ar darbo mokyklą įvairiuose jos pavidaluose. Taip vadinamoje "Arbeitsschule" mokiniai plačiu mastu panaudoja rankų darbą. Natūralus jaunuolių judrumas ir aktyvumas čia sumaniai panaudojamas žinojimo ir sugebėjimų įgijimui. Mokykloje jaunuoliai ne tiek klauso mokytojo žodžių ar skaito knygas, kiek jie patys virsta mažais tyrinėtojais: jie patys daro įvairius eksperimentus, daugybę tikrų stebėjimų ir išmoksta išreikšti savo įgytąsias žinias ne apytikriais žodžiais, bet realiais daiktų ir aparatų modeliais, piešiniais, schemomis su matais ir skaičiais.
Senovinė mokykla buvo žodinė ir pasyvi. Mokytojas savo žodžių pagalba stengėsi formuoti jaunuolio sielą, panašiai kaip skulptorius formuoja iš marmuro statulą. Tačiau juk jaunuolis nėra tik negyvas akmens gabalas. Priversti per ištisą valandą pasilikti pasyviais berniukai pertraukų metu išreiškia savo norą judėti perdėtu triukšmu ir baisiu riksmu. Tas aiškiai rodo, kad mokykla neduoda vaikui tinkamo užsiėmimo, ji nepanaudoja protingai vaikų aktyvumo, ji yra senovinė, žodinė, pasyvi mokykla, ji yra labai atsilikusi. Jaunuolis nėra ėriukas ar veršiukas, bet mažas tyrinėtojas. Modernioje aktyvioje mokykloje jaunuolių aktyvumas randa žmogaus vertą pritaikymą.
Tradicinė žodinė ir pasyvi mokykla turi didelį palinkimą virsti kalbų mokykla. Šios tradicinės mokyklos šalininkai yra uolūs lotynų ir graikų kalbų mokymo propaguotojai. Kur pasiduodama jų įtakai, ten net mergaitės verčiamos atmintinai kalti lotyniškus žodžius, mokytis lotynų gramatikos taisykles su daugybe išimčių, iš ko jos niekada neturės jokios naudos. Jaunuolis ir jaunuolė tokiu būdu greitai pastebi, jog gyvenime esama neišmintingų dalykų ir kad suaugusieji turi tiek maža supratimo, kad verčia jaunąją kartą eikvoti savo laiką ir energiją tokiems nenaudingiems dalykams. Iš tikrųjų, juk tik dvi negausios profesijos tėra reikalingos lotynų kalbos: kunigai ir istorikai.
Gaudingo pakraipos aktyvioji mokykla išdirbo metodus, kaip mokyti visus mokyklos dalykus, pasinaudojant mokinių veiklumu. Tradicinėje mokykloje geru mokytoju skaitomas tas, kurs sugeba perteikti mokiniams dvasinį maistą, gerai sukramtytą.
A. Gulbinsko nuotr. Lietuvių Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje.
Modernioje mokykloje geru mokytoju yra laikomas tas, kurs sugeba, pats mažai kalbėdamas, sužadinti mokinių intelektualinį veiklumą, tiesos ieškojimą, kurs atveria jaunimo akis visų žmogiškųjų vertybių pagavimui. Lankiausi Leipzige (Vokietijoje) Gaudingo vedamoje gimnazijoje ir žiūrėjau jo paties (pasauliečio) vedamos religijos pamokos. Jis pats mažai kalbėjo. Jis tarsi vaidino susirinkimo pirmininko rolę. Jo mokiniai labai rimtai kalbėjosi apie religinius pergyvenimus, tiek jų pačių patirtus, tiek žinomų istorijos asmenų išgyventus. Jų nuotaika rodė, kad iš tikrųjų jie buvo suėję į kontaktą su religinėmis vertybėmis ir jiems nebuvo reikalo mechaniškai kartoti iš knygų išmoktų žodžių.
Dr. J. Mačernis