Esu vedęs protestantę. Moterystę priėmėme katalikų bažnyčioje ir pasižadėjome, kad kūdikius auklėsime katalikų tikėjime. Bet mano žmona dabar to pasižadėjimo nesilaiko. Berniukas yra pakrikštytas katalikų bažnyčioje. Žmona jo tikėjimu nesirūpina, sako, kad tai mano dalykas. Mergaitę pakrikštijome protestantų bažnyčioje, ir žmona ją auklėja protestantų tikėjime. Aš kelis kartus jai priminiau duotą pasižadėjimą visus vaikus auklėti katalikiškai, bet ji atsako, kad reikia lygybės: berniukai tebūna katalikai, o mergaitės protestantės. Ar aš nusidedu, jeigu jai leidžiu tai daryti? A.P.
Taip, judu abudu nusidedate, nesilaikydami duoto pasižadėjimo, kurs įpareigoja kaip priesaika. Katalikų Bažnyčia draudžia mišrias santuokas. Jeigu vyras būtinai dėl kokių nors svarbių priežasčių nori vesti nekatalikę, arba katalikė nori tekėti už nekataliko, reikia gauti Bažnyčios dispensą. Ta dispensa yra duodama tik su griežta sąlyga, kad abudu jaunavedžiai raštu pasižadėtų, jog visi vaikai, ir berniukai ir mergaitės, bus krikštijami ir auklėjami katalikų tikėjime. Katalikų Bažnyčia savo tikėjimą brangina ir jame nori savo narius išsaugoti. Ji žino, koks yra tikėjimui prarasti pavojus ir kaip kenkia vaikų katalikškam auklėjimui, jei vienas iš tėvų yra nekatalikas. Todėl Bažnyčios toks rimtas žvelgimas į šį klausimą yra savaime suprantamas. Negalima jos kaltinti per dideliu griežtumu ar netolerancija. Ji tai daro, tik norėdama apsaugoti savo narių tikėjimą ir jų amžiną likimą.
Visai nebūtų keista, jeigu ir civilinė valdžia pradėtų drausti mišrias vedybas, pvz., lietuvio su kitataute. Ji galėtų pastatyti sąlygą, kad visi tokių šeimų nariai būtų auklėjami lietuviškoje dvasioje. Valstybė tokiu būdu apsaugotų savo narius, kad jie nenubyrėtų nuo savo tautos. Žinoma, tarp tikėjimo ir tautybės negalima išvesti griežtos paralelės. Mišrios šeimos vaikai, gimę ir augę Lietuvoje, bent juridiškai bus lietuviai, nors savo dvasia gal bus Lietuvai svetimi, bet mišrių šeimų vaikai krikštyti ir auklėti nekatalikų bažnyčioje, visiškai nepriklausys katalikų tikėjimui.
Ar yra nuodėmė skaityti blogas knygas ir nekatalikiškus laikraščius?
L. S.
Ką nors skaityti savaime nėra blogas ar nuodėmingas dalykas, nuodėmė yra tik tada, jei toks skaitymas tave veda į bloga. Pvz., nužudyti žmogų yra nuodėmė, bet tik skaityti kokios žmogžudystės aprašymą nėra uždrausta. Tačiau jei toks skaitymas žmogui pakenktų, jeigu jį paskatintų tapti žmogžudžiu, tada tas skaitymas būtų nuodėmingas. Reikia vengti ne tik pačios nodėmės, bet ir to, kas veda į nuodėmę. Kas be jokio reikalo save išstato pavojun prarasti dorą ar tikėjimą, jau nusideda.
Turint tai prieš akis. Bažnyčia kai kurias knygas yra įsakmiai uždraudusi skaityti. Šiuo atveju, jau visai nesvarbu, ar tos knygos skaitymas tau pakenks ar ne, jos negali skaityti be kokio nors Bažnyčios atstovo leidimo. Tas uždraudimas yra tam tikras Bažnyčios įsakymas, kurio nesilaikyti būtų nusikaltimas. Bet ne visos blogos knygos yra Bažnyčios įsakmiai uždraustos. Kuri nors knyga vienam gal jokios žalos nepadarys, o kitam ji gali labai pakenkti. Todėl nuodėmingas yra kiekvienos dorai ar tikėjimui kenkiančios knygos skaitymas, nesvarbu, ar ji bus Bažnyčios uždrausta ar ne. Tą pat galima pasakyti ir apie laikraščius, o taip pat apie žiūrėjimą paveikslų. Jeigu tas knygas skaitysi ar paveikslų žiūrėsi, turėdamas kokį nors nuodėmingą tikslą, bus nusikaltimas. Jeigu to tikslo ir neturėsi, bet iš praktikos žinai, kad tokių knygų skaitymas arba paveikslų žiūrėjimas visuomet tave įveda į nuodėmę, tada turi tų knygų ir paveikslų vengti. Jei nevengsi, tada vėl bus bereikalingas savęs išstatymas doros ar tikėjimo praradimo pavojun, bus nuodėmė. Jeigu žmogus tiek yra tikėjimo dalykuose išsilavinęs arba tiek savo aistras apvaldęs, kad tokios rūšies skaitymas jam jokio pavojaus nesukelia, nebus jokios nuodėmės, jei tai skaitysi, ar paveikslų žiūrėsi, ypač jei turi kokį nors kad ir nesvarbų tikslą.
Katalikų tikėjimui priešingų laikraščių skaitymas teologinio išsilavinimo neturinčiam žmogui yra daug pavojingesnis, negu kai kas mano. Nors kartais gali atrodyti, kad viename ar kitame laikraštyje nieko nėra prieš tikėjimą, bet koks nors trumpas tendencingas aprašymas, kokia nors žinutė ar pastaba, kai vis beveik kiekviename numeryje kartojasi ir kartojasi, gali pamažu užmigdyti žmogaus tikėjimą ir įskiepyti jam labai klaidingų idėjų. Nors tai yra paprastai nestiprūs, bet labai pavojingi nuodai. Jie silpnina žmogų ir stumia prie mirties, visai jam pačiam to nepastebint.
Tad trumpai galima duoti tokį labai naudingą patarimą: jei tokių pavojingų knygų ar laikraščių neskaitysi, nieko neprarasi, o jei skaitysi, gali daug žalos sau padaryti, nors iš pradžių to ir nepastebėsi. O jei vietoj tų blogų knygų ir laikraščių skaitysi gerą spaudą, labai daug laimėsi. Gerų knygų ir laikraščių mes turime pakankamai, tad nėra reikalo save nuodyti visokiais narkotikais.
Dėl ko Bažnyčia draudžia deginti mirusių lavonus? Man atrodo, kad tokiu būdu būtų parodoma mirusiam daugiau pagarbos negu leidžiant jam supūti. Dėl ko Bažnyčia nedraudžia kūnų balzavimo? Juk balzamuojant tikrai kenkiama mirusiojo pagarbai. E.K.
Apie lavonų deginimą jau buvo plačiau rašyta "L. L.", 1950 m., 119 psl. Bažnyčia draudžia lavonus deginti ne tiek dėl dogmatinių, kiek dėl istorinių priežasčių. Yra sena Bažnyčios tradicija laidoti į žemę lavonus, kad tuo būdu lyg geriau būtų atvaizduotas kūnų prisikėlimas: sėjama sėkla, kuri žemėje supus, bet iš jos išaugs gyvas augalas. Bažnyčios priešai, kovodami prieš šią prisikėlimo mintį, pradėjo lavonus deginti. Todėl Bažnyčia į lavonų deginimą žiūri kaip į protestą prieš jos papročius ir tradicijas. Bet jei yra kokia nors priežastis, pvz., siaučiant užkrečiamoms ligoms, Bažnyčia leidžia deginti lavonus.
Balzamuoti lavonus kai kuriose valstybėse yra valdžios įsakyta. Tai daroma higienos sumetimais. Neatrodo, kad čia būtų pagarbos stoka mirusiam. Visa tai, kas su balzamuojamu lavonu yra daroma, daroma geram tikslui — išlaikyti mirusiojo kūną ilgesnį laiką nuo sugedimo.
Redaktorius