Narsus, kuris nukauna liūtą,
Narsus, kuris pasaulį užkariauja,
Bet narsesnis, kurs nugali pats save.
Kartą garsusis dailininkas Rubensas vaikščiojo Madrido priemiesčiuose su savo mokiniais ir, įėjęs į griežto vienuolyno prieangį, labai nustebo, pamatęs menišką paveikslą, pieštą tikrai didelės vertės ir didelio talento artisto. Paveiksle buvo atvaizduota vienuolio mirtis. Rubensas ir jo mokiniai sustoję ilgai į tą paveikslą žiūrėjo, negalėdami atsistebėti jo meniškumu.
— Bet kas galėtų būti jo autorius? — paklausė Van Dyck, mėgiamiausias Rubenso mokinys.
— Apačioje paveikslo buvo parašytas vardas, — aiškino Van Thulden, — bet jis yra kruopščiai išskustas.
Rubensas paprašė pakviesti vienuolyno viršininką, norėdamas su juo pasikalbėti. Atėjus senam vienuoliui, Rubensas tuoj paklausė, kas tą nuostabų paveikslą piešė, koks yra jo autoriaus vardas.
— Autoriaus jau nėra šiame pasaulyje, — atsakė vienuolis.
— Ką? Jis miręs? — sušuko Rubensas. — Ir iki šiol niekas nežino jo vardo? To vardo, kurs turėtų būti nemirtingas! Tas vardas turėtų aukščiau stovėti už mano. Aš, — tiesdamas vienuoliui ranką, iškilmingai ir mandagiai prisistatė dailininkas, — esu Petras Povilas Rubensas.
Paminėjus šį vardą, išbalęs vienuolio veidas paraudo ir nušvito. Jo akys blizgėjo, kai jis žvilgtelėjo į Rubensą. Bet šis susijaudinimas truko tik kelias sekundes. Jis nuleido ir sunėrė rankas, kurios iš nustebimo buvo savaime pakilusios aukštyn, ir visiškai ramiai pakartojo:
— Artisto jau nėra šiame pasaulyje.
— Bet, tėve, pasakyk man jo vardą, ir aš jį paskelbsiu visam pasauliui. Aš jam suteiksiu užpelnytą garbę.
Ir Rubensas bei jo mokiniai Van Dyck, Van Thulden, Jokūbas Jordaens, apsupo vienuolį ir maldavo, kad jis pasakytų artisto vardą.
Vienuolis drebėjo. Šalto prakaito lašiukai sublizgėjo ant jo kaktos. Lūpos konvulsiškai pradėjo virpėti, lyg norėdamos išduoti nuo seniai saugojamą paslaptį.
— Prašau, prašau, koks jo vardas? — nekantravo Rubensas ir jo mokiniai.
Vienuolis mostelėjo ranka ir tarė:
— Jūs manęs nesupratote. Aš sakiau, kad šio paveikslo autoriaus nėra šiame pasaulyje, bet aš nesakiau, kad jis miręs.
— O, tai jis gyvas? Jis nemiręs? Prašau pasakyti, kas jis yra!
— Jis atsisakė šio pasaulio garbės. Jis yra vienuolis.
— Vienuolis? Tad pasakyk, tėve, kuriame vienuolyne jis yra. Jis turi iš ten išeiti. Jei Dievas jam suteikė tokį talentą, jis neprivalo jo palaidoti vienuolyne. Dievas jam davė ypatingą misiją, ir jis turi ją atlikti. Pasakyk man to vienuolyno vardą, kur jis yra pasislėpęs, ir aš ten eisiu, ir jį iš to vienuolyno išimsiu, ir suteiksiu garbę, kuri jam priklauso. Jeigu jūs nesutiksite, aš kreipsiuosi į Šv. Tėvą, kad jam įsakytų palikti vienuolyną, grįžti į pasaulį ir vėl imti į rankas teptuką. Tėve, Popiežius mane labai vertina ir sutiks su mano prašymu.
— To vardo aš jums nepasakysiu. Nenurodysiu nė vienuolyno, kur jis yra prisiglaudęs, —- kietai atsakė vienuolis.
— Popiežius Tamstai įsakys! — karščiavosi Rubensas.
— Klausykite, — jį ramino vienuolis, — prašau manęs ramiai paklausyti. Ar jūs manote, kad tas žmogus, iki nutarė palikti pasaulį ir atsisakyti garsaus vardo bei garbės, neturėjo pereiti per baisią kovą su savimi? Ar jūs manote, kad jis nepergyveno daug kartaus skausmo, daug žiaurių valandų, iki suprato, kad viskas šiame pasaulyje yra tuštybė? Leiskite jam numirti ramybėje, leiskite jam pasilikti toje prieglaudoje, kur jis pasislėpė nuo pasaulio skausmų. Nusiraminkite ir apie tai negalvokite. Visos jūsų pastangos būtų veltui. Grįžti į pasaulį ir išgarsinti savo vardą tam vienuoliui bus tik mažutė pagunda, kurią jis lengvai nugalės paprastu kryžiaus ženklu. Dievas jam neatsakys savo pagalbos. Pats Dievas jį ten pašaukė, ar manote, kad Jis pakeis savo sprendimą?
— Bet, tėve, — spyrėsi Rubensas, — jis užkasa nemirtingą vardą!
— Šio pasaulio nemirtingumas yra niekas, palyginus su amžinu nemirtingumu! — rimtai atsakė vienuolis ir pradėjo kalbėti visai kita tema, norėdamas baigti tą ginčą.
Rubensas ir jo mokiniai išėjo iš vienuolyno ir grįžo namo tylūs, susimąstę. Ir vienuolis tyliai grįžo į savo mažutę celę. Priėjęs prie kryžiaus, atsiklaupė ir, paslėpęs veidą rankose, karštai pasimeldė. Paskui atsistojo, surinko visus savo teptukus, paėmė dažus ir išmetė pro langą į upelį, kurs tekėjo pro vienuolyną. Keletą sekundžių jis žiūrėjo į vandenį, kurs jo meno įrankius nešė tolyn. Akimirksniui jį apėmė kažkoks liūdesys. Tada vėl atsiklaupė prie kryžiaus ir atsiduso maloniu lengvumu.
... svarstymai, galvojimai, ilgesys, kančia ir ašaros ...
Prisiminiau šį įvykį, pagalvojęs apie du pažįstamus jaunuolius, kurie, prasidedant šiems mokslo metams, mąstė, svajojo, verkė ir liūdėjo, kovodami su savimi. Abudu baigė gimnaziją ir galvojo, kas bus toliau. Jis — gimnazijos sporto pažiba — svajojo tapti kokiu nors čempijonu, bet mokytojai, tėvai ir draugai patarė rimčiau pažvelgti į gyvenimą, užtikrinti sau ir tėvams ateitį — studijuoti mediciną, į kurią jis taip pat buvo linkęs. Taip, buvo truputį linkęs, bet ar galima tai sulyginti su sportu, be kurio jis negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo? Praėjo trys mėnesiai atostogų. Kitiems tai buvo poilsis, o jam — baisiausias gyvenimo laikotarpis. Svajojo, galvojo, skaitė ir meldėsi, liūdėjo, kovojo, kankinosi, kol pagaliau apsisprendė už mediciną.
Ji — jau dabar visų vadinama prima donna — tesvajojo apie baletą. Neįsivaizdavo, kaip galėtų būti laiminga be jo. Bet ir čia ant to šviesaus svajonių kelio visu sunkumu užkrito įvairiausios ateities problemos, draugų ir artimųjų patarimai, svarstymai, galvojimai, ilgesys, kančia ir ašaros. Vis dėlto po ilgos kovos baleto batukai užrakinti į spintelę (o gal ir į upę išmesti?) ir nueita į universitetą.
Niekas nesmerkia nei sporto nei baleto, bet kartais aplinkybės žmogų verčia pasirinkti šį, o ne kitą kelią. Kartais reikia mokėti nugalėti save, paaukoti tai, kas malonu, išsirinkti tai, kur šaukia vienokia ar kitokia pareiga. Kiekvienas žmogus, o ypač gyvenimui besiruošiąs jaunuolis, neturi nutolti nuo pedagogų siūlomo plano: primo — necessaria, se-cundo — utilia, tertio — iucunda. Pirmiausia reikia rinktis ir atlikti tai, kas reikalinga; paskui — kas naudinga; ir tik po to — kas malonu. Šiam išmintingam gyvenimo planui įvykdyti dažnai reikia labai daug jėgų, nes reikia laimėti didžiausią kovą, nugalėti stipriausią priešą — patį save. Būtinas šiai pergalei ginklas — stipri valia.
Visi šaukia, kad dabartinis mūsų jaunimas yra blogas, kad jam trūksta rimtumo, mandagumo, drausmės. Bet labiausiai, tur būt, jam trūksta valios. Patogus gyvenimas, visokiausios civilizacijos teikiamos priemonės tartum išsėmė visas jo fizines ir dvasines jėgas ir jį pavertė kažkokiu lepšišku sutvėrimu. Nėra jame jėgos, nėra energijos, tik malonumų ieškojimas. Nemoka jis nieko atsisakyti, nesugeba sau įsakyti, bet plaukia pasroviui lyg suvytęs medžio lapas. Jam per sunku į antrą aukštą laiptais užlipti — ima keltuvą. Jis neįsivaizduoja, kaip galėtų pusę mylios pėsčias paeiti — visuomet ima tramvajų arba prie kelio kartais net dešimt minučių nykštį pakėlęs išstovi, prašydamas, kad kas nors pavežtų. Jei taip yra fizinėj srity, ne geriau ir dvasinėj. Jis nemoka nugalėti mažiausios pagundos. Jam pagundos nė neegzistuoja, nes kiekvieną pagundą jis paverčia nuodėme. Mano esąs labai gudrus filosofas, kad išrado, jog geriausia priemonė kovoti su pagundomis — tai joms pasiduoti. Tam nereikia jokių pastangų, jokio vargo, jokios kovos. Plauk kaip šapelis pavandeniui ir tiek.
Dėl visa to galime kaltinti auklėtojus, galime kaltinti aplinką, bet, kitus kaltindami, negalime išteisinti paties jaunimo. Nesvarbu kur tu begyventum, aplinkos įtaką jausi visuomet. Auklėtojai jaunimui yra reikalingi, bet tik tam, kad jį įstatytų į vėžes, į teisingą kelią, paskui tuo keliu pats turi eiti. Nesi mažas vaikas, kad reikėtų nuolat už rankos vesti. Auklėtojai tau nurodo kovos metodus ir taisykles, o kovoti turi pats. Geriausias auklėtojas nieko nepadarys, jei nesiauklėsi pats. Valios tau niekas kitas neužgrūdins, tai gali padaryti tik tu pats. Tad, nieko nelaukdamas, pradėk. Išnaudok kiekvieną progą, kur gali pasirodyti žmogum, t. y. tokiu sutvėrimu, kuriame viešpatauja ne kūnas, o dvasia. Žinok, kad ne viskas tinka žmogui, ko kūnas siekia. Mokėk, kai reikia, jam neigiamai atsakyti. Nemanyk, kad, taip elgdamasis, turėsi tapti griežtu asketu, nemanyk, kad turėsi atsisakyti kiekvieno malonumo. Ne, toks elgesys tave tik apsaugos nuo nelaimių, nuo sąžinės graužimo, nuo liūdesio. Jis tau suteiks tikrą džiaugsmą, nes žinosi, kam gyveni, žinosi, kas esi, suprasi, kam aukojiesi ir kam kovoji.
Tie du jaunuoliai ilgai kankinosi, daug ir sunkiai kovojo, gal būt, ne vieną nemigo naktį praleido, kol pagaliau suprato, kuriuo keliu pasukti, kad nepaklystum. Vienuoliui buvo lengviau: jam pakako trumpos maldos visiškai nusiraminti ir atmesti pagundas. Dėl to, kad jo valia buvo užgrūdinta. Nuolatine kova su kasdien pasitaikančiais priešais, nuolatiniais mažais laimėjimais jis pasiruošė net ir sunkiausioms kovoms, jis išmoko smogti lemiamą smūgį net ir didžiausiam priešui — savo puikybei.
Jei nuolat nesiruoši, valios netreniruosi, gyvenime nieko nelaimėsi. Tada tavo gyvenimas bus nuolatinė klaida. Nė pats nepajusi, kai nuolat iškeitinėsi džiaugsmą į liūdesį, malonumą į kančią, amžinybę į akimirksnį. Labai teisingi yra filosofo Stuart Mill žodžiai: "Kas nemoka atsisakyti to, kas leista, sunku tikėtis, kad jis visuomet atsisakytų ir to, kas neleista".
Juozas Vaišnys, S. J.