Sunku man rašyti labai opiu savo šeimos reikalu. Ilgai delsiau ir atidėliojau. Nuostabiai jautriai sekiau ir diskutavau artimųjų ratelyje jau anksčiau "Laiškuose Lietuviams" iškeltą Chrizo tragediją. Dažnai pagalvodavau, kiek širdies įdedama, kiek laiko sugaištama, stengiantis padėti tik vienai sielai. Pagaliau nusprendžiau, kad ir man bus lengviausia viską išsiaiškinti šiame laikraštyje.
Ištekėjau jauna. Mano vyras gerokai vyresnis už mane. Nors nejaučiau jam ypatingos meilės, nors manęs nesužavėjo nė medaus mėnuo, bet gyvenau, suprasdama savo pareigas ir duotosios priesaikos reikšmę. Apsipratau su mintimi, jog gyvenimas yra toks, o ne kitoks. Vėliau dar raminausi, kad esu trijų vaikų motina ir turiu gyventi, ar bus daugiau ar mažiau sunkumų.
Šeimą, surištą palaimintu moterystės ryšiu, laikau nedaloma, o vaikučiai, ypač jų ateitis, žmoną dar labiau jungia su vyru. Norėčiau, kad mano vyras būtų pavyzdys šeimoje, kad būtų didvyris, tobulas tėvas, mąstantis žmogus ir pavyzdingas katalikas. Deja, iki vestuvių mano žinios apie žmogų, apie asmenybę, apie moterystės gyvenimą buvo lygios nuliui. Vyras neatskleidė man savo sielos nei širdies. Jis manęs nesuprato nei nebandė suprasti, nebandė įeiti į mano sielos pasaulį. Aš jam buvau ir esu tik kūnas, tartum jo nuosavybė, jo daiktas, kuriuo jis mano galįs naudotis, visai manęs neatsiklausęs, kaip ir kada jam patinka. Šitokia jo pažiūra, toks manęs nužmoginimas, visiškai mane atšaldė. Pasidarėme vienas kitam tolimi, svetimi, ir tarp mūsų nebeliko jokio atvirumo. Jaučiu, kad jei tarp mūsų būtų bent pagarbos vienas kitam kaip žmogui, dalykai pagerėtų. Dabargi nė to nėra, ir mes artinamės prie bedugnės kranto.
Buvo laikai, kai aš svajojau ir tikėjausi kaip nors jį paveikti. Stengiausi būti jam gera, pataikauti, o kartu bandžiau atkreipti jo dėmesį į aukštuosius šeimyninio gyvenimo uždavinius bei idealus, neapsiriboti vien aistra. Šiandien tų vilčių nebeturiu. Kaip perauklėti senstantį žmogų, kai ir mano meilė jau užgeso, kai ir jis nei ko nors rimtesnio skaityti nenori, nei rimčiau pasikalbėti, nei pasitarti. Kiekvieną dieną jis apkartina visokiais prasimanymais bei liguistais įsivaizdavimais.
Jis nuolat mane įtarinėja ir priekaištauja, kad aš esanti jam neištikima, kad turinti meilužį, vieną ar kelis. Dievas mato, kad aš esu visai nekalta. Skaudžiausia, kad jis tai daro šlykščiais žodžiais, jauniems mūsų vaikams girdint! Vaikai, atrodo, instinktyviai jaučia ir užjaučia skriaudžiamąją pusę. Matau, kaip ima nukęsti tėvo orumas bei autoritetas jų akyse. Ir už tai jis kaltina mane, jog aš juos nustatanti prieš jį. O visa to pati žiauriausia ir šlykščiausia viršūnė yra tai, kad jis mane išdirbęs, išniekinęs, išvadinęs negražiausiais žodžiais, lyg niekur nieko nebuvę, prie manęs meilinasi iki jam reikiamo momento!
Ar ne charakteringas kad ir toks dalykas: kai jis mane kartais iš netyčių pastumia, tuoj atsiprašo. Bet kai purvais ir be jokio reikalo apdrebia mane ir vaikus, kai skaudžiausiai pažeidžia mano, kaip moters, asmenybę, garbę ir visa, kas turėtų būti šventa ir neliečiama, tai nė vieno karto nėra atsiprašęs. Žiauriausias egoizmas kasdien ir visur. Ant manęs galima viską sukrauti, "meilės" net prievarta reikalauti, ir aš tada turiu dar šypsotis, būti jam dėkinga ir linksma, sakyti, kad esu su juo laiminga. Ar begali būti didesnis žmogaus sielos, širdies ir sąžinės išprievartavimas?
Pagaliau ir to nebegana: jis ėmė skleisti apie mane nepadoriausius gandus tarp pažįstamų, draugų ir kaimynų. Ir jei kas bando paabejoti jo prasimanymais ar nors kiek mane ginti, tą jis vadina mano meilužiu.
Štai, gerbiamasis Tėve, mano bėdos. Suku galvą, kankinuosi ir klausiu, kas daryti. Kaip suderinti kūną ir dvasią, krikščioniškąjį šeimyninio gyvenimo idealą su baisiai žiauria tikrove? Kaip toli gali ir privalo žmona eiti ir paklusti vyrui, nenusikalstama savo žmogiškajam orumui?
Kartais mintys lekia aukštai, aukštai, pasiekia, rodos, patį Aukščiausiojo Sostą. Ir staiga vėl pasijunti tokia menkutė, bejėgė, nevilties ir siaubo apsupta dulkelytė, jokiu būdu nebegalinti pakelti šlykščiai žiaurios gyvenimo kasdienybės. Matai šalia savęs žmogų. Su žmogum, atrodo, gyveni. O tas žmogus savo elgesiu tiek suteikia dvasios skausmo, tiek kančios, jog pradedi matyti nebe žmogų, o šlykščią žmogaus karikatūrą. Ir su tokia šlykštyne gyventi! Darosi skaudu. Skausmas apima ne tik sielą, bet palengva kaip vėžys plečiasi ir bręsta iki fizinio skausmo.
Už kiekvieną patarimą, kurs padėtų man atgauti dvasios lygsvarą, duotų jėgų toliau darbuotis ir aukotis šeimos gyvenimo nuskaidrinimui, iš anksto nuoširdžiai dėkoju.
Pranciška V.
Redakcijos prierašas.Atsakymas bus kitame numeryje, tačiau prašome skaitytojų, kad ir jie pasisakytų čia iškeltais klausimais, ypač jei kam teko panašias sunkenybes savo šeimoje pergyventi ir rasti laimingą išeitį. Tad rašykite Kunigui Jonui "Laiškų Lietuviams" adresu. Už Jūsų atsiliepimus jau iš anksto nuoširdžiai dėkojame.