1955 M. GRUODŽIO (DEC.) MĖN. VOL. VI, NO. 11
Po dviejų tūkstančių metų pasaulis tebešvenčia Kalėdas. Po daugelio politinių revoliucijų ir drastiškų religinių reformų, po persekiojimų, kurie krauju mito ir užgesino evangeliškosios krikščionybės ugnį ne viename krašte, žmogus tebešvenčia Kalėdas. Daug kartų valstybinės teritorijos pasikeitė, keitėsi tautinės ir religinės formos, dinastijos mirė ir naujos gimė, bet pasaulis šventė Kalėdas. Net vulkaniniame karų įtūžime kartais nutildavo patrankos ir šautuvai, mirties ir naikinimo šmėkla pasitraukdavo momentui už nakties uždangos, kad žmogus galėtų švęsti Kalėdas.
Mums statomas klausimas, kodėl mes po dviejų tūkstančių metų tebešvenčiame Kalėdas? Už mus atsakoma, kad Kalėdų Šventės atėjo pas mus iš slaptingųjų mįslingųjų Rytų. Sakoma, kad mūsų Kalėdos mini Dievo tapimą žmogumi, kad jos sveikina naujos gadynės saulėtekį. Bet ar ne tiesa, kad senovės mitologija ir religijų istorija pilna tokių ir panašių dalykų, kur dievai tampa žmonėmis arba žmonės dievais?
Senovės religijose mes randame tariamų dievų įsikūnijimų žmonėse. Neminint iki mūsų dienų užsilikusių apraiškų, kaip Tibeto Dalai Lama, kaip tariami dievo Krišna įsikūnijimai macharadžose, Centrinėje Indijoje, arba pvz., Baganda krašto žmonės, Centrinėje Afrikoje, tiki Nyanza ežero dievą, kuris kartais įsikūnijąs vyre arba moteryje. Iš kitos pusės, kartais žmogus "tapdavo" dievu. Egiptiečių Ozirio kultas, atrodo, bus geras pavyzdys, kaip kilnus ir humaniškas karalius Oziris žmonių buvo sudievintas ir pradėtas garbinti.
Marija budi ir meldžias karštai, Kūdikėlis sau ilsis ramiai...
Tūlas sako, kad mūsų Kalėdos yra ne kas kita, kaip romėnų Saturnalijos — Šviesos Šventė, kuri vėlesniais Imperijos laikais būdavo švenčiama gruodžio 17-23 dienomis. Kadangi tai buvo šviesos šventė, tai šventyklose, gatvėse ir namuose degė aukštos vaškinės žvakės, skelbiančios naujųjų metų pradžią ir šviesos pergalę prieš tamsą. Ta proga vergams būdavo grąžinama laisvė. Taigi, šviesos ir laisvės šventė — dievo Saturno garbei.
(Tylėjimo dorybės pagrindas ir jos vaisiai)
Modernusis gyvenimas yra pilnas neramumo ir triukšmo. Triukšmas neleidžia dvasiai susitelkti, ją išblaško, kliudo jai brandinti mintis ir idėjas ir tokiu būdu ją silpnina, gesina ir žudo. Kai žmogaus dvasia tegali vegetuoti, kai ji neturi sąlygų savo sparnus išplėsti, tada ir visas kultūrinis gyvenimas pradeda merdėti. Jokiu būdu netvirtiname, kad triukšmas ar ramybė yra vienintelės aplinkybės, slopinančios ar ugdančios dvasią. Tačiau negalima pamiršti fakto, kad didieji išminčiai, kurių dvasios palikimu ir šiandieninė žmonija minta, Sokratas, Platonas, Aristotelis, Augustinas, Tomas Akvinietis, yra gyvenę ir kūrę tais praeities laikais, kai gyvenimas dar nebuvo tiek nervingo skubėjimo ir triukšmo paliestas, kai buvo daugiau sąlygų ramiam dvasios vaisių brandinimui. Neveltui kai kurie šių laikų rašytojai, pvz. Carrel, Dunhamel, reikalauja įsteigti miestuose tylos zonas, kad minties, mokslo ir kultūros žibintai nebūtų triukšmo užpūsti.
Triukšmo, skubėjimo ir nerimavimo išblaškytas žmogus pradeda gyventi tik išoriniais įspūdžiais ir išoriniu gyvenimu, o juk tikrasis gyvenimas yra dvasios gyvenimas. Tokiame gyvenime ieškoma atsakymo į didžiuosius buities klausimus, jame viskas yra nušviečiama tų klausimų šviesa. Triukšmas žmogų apkurtina, neduoda jam sąlygų sustoti prie didžiųjų klausimų, todėl visai nenuostabu, kad šių laikų gyvenimo išnervintos sielos ilgisi ir ieško gilesnio, prasmingesnio gyvenimo. Dėl to bus visiškai suprantama, kad ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse šiais laikais nemaža žmonių stoja į griežtus, kontempliatyvius vienuolynus, kur tyloje ir susitelkime bandoma tik Dievui gyventi. Tie skaitlingi šių vienuolynų kandidatai, kurių daugelis iš pragariško karo frontų triukšmo į tuos ramybės uostus įsuko, tartum instinktyviai pajuto, kad "reikia leisti veikti tylai, tai tiesos mokytojai, o pažintai tiesai vykdyti gali būti sutelktos jėgos tik tyloje, kuri yra tvirtųjų tėvynė" (Lacordaire).
Šiame straipsnyje pakalbėsime apie tylą, kaip apie priemonę savo dvasią pagilinti bei patobulinti ir tuo būdu atrasti Dievą. Juk ir tylinčiųjų vienuolijų, cistersų arba trapistų, abatai tvirtina, kad pirmasis žingsnis į Dievą, yra vienatvė, o antrasis — tylėjimas. Šiame rašinyje kalbėsime apie tylos vaidmenį žmogaus dvasiniame gyvenime. Tačiau tylėjimu čia vadinsime ne tik lūpų tylą, bet ir tą vidaus nurimimą, kurs stengiasi sudrausminti prisiminimus ir vaizduotę, kurie nenaudingai ir net nuodėmingai klajoja po praeitį arba po visiškai nepagrįstą, o tik svajojamą ateitį. Tokia tyla tai yra dvasios nurimimas ir susitelkimas prie kasdieninių pareigų ir darbo, drauge nepaleidžiant iš akių didžiojo religinio gyvenimo įprasminimo, kurio šviesoje ir toji kasdieninė pareiga, su ją lydinčiais vargais bei rūpesčiais, įgyja gilesnę prasmę.
Kaip kūnas be sielos, taip ir šeima be meilės yra negyva, nejauki, nesurišta iš vidaus, artima suirimui. Kaip cementas sujungia plytas į vieną pastatą, taip ir meilė šeimą palaiko, stiprina ir jungia. Jeigu šiandien šeimos taip dažnai išyra, tai viena didžiausių priežasčių yra abipusės meilės užgesimas. Meilei ir vienas prie kito prisirišimui žuvus, šeima kaip židinys užgęsta, ji tampa šalta, ir žmogaus širdis, dvasinės šilimos ilgėdamasi, jos pradeda ieškoti kitur. Todėl pasvarstyti apie savitarpę šeimos meilę, tos meilės ugdymą ir išlaikymą yra ne kas kita, kaip ieškojimas priemonių šeimai sustiprinti ir sucementuoti.
Pirmiausia įdomu paklausti, kodėl dauguma šeimų, kurios beveik visos yra meilės sukurtos, taip greitai tą meilę praranda. Kodėl tas liūdnas pasakymas, kad "moterystė yra meilės kapas", stebint šių dienų gyvenimą, vis labiau atrodo teisingas? Meilė moterystėje taip greitai žūva, tur būt, dėl to, kad ji nekurstoma, neugdoma, kad niekas ja nesirūpina. Bet juk kiekvienam dalykui išsaugoti reikia pastangų, tad dar daugiau pastangų ir darbo reikia meilei moterystėje išsaugoti, nes ji tokia trapi! Kyla klausimas, kodėl tokiu svarbiu dalyku vedusieji nesirūpina? Kodėl toji meilė, prieš moterystę taip rūpestingai ugdyta ir didžiausiomis pastangomis palaikyta, taip greitai po vedybų užgęsta?
Ieškant atsakymo į tą klausimą, gal nebus per daug apsirikta, jei viena svarbiausių priežasčių laikysime pasikeitusią jaunavedžių nuotaiką. Po vedybų jie pradeda galvoti, kad štai jau viskas baigta, ko norėta — pasiekta, jau abudu jungia neišardomas išorinis moterystės ryšys, todėl per daug sielotis vidujiniu meilės ryšiu neverta. Prieš vedybas tai buvo labai svarbu, nes tada juodu jungė tik meilė ir prisirišimas, dabar visa tai pavaduoja pats vedybų faktas. Jeigu prieš vedybas kilo koks nors pyktis, buvo valdomasi, kad kito neužgautum, kad jis tavęs nepamestų, o po vedybų jau pradedama nesivaržyti, nesivaldyti, nesiskaityti su žodžiais. Bet kiekvienas toks pykčio prasiveržimas, ypač jei nesistengiama tuoj susigerinti, labai mažina meilę ir vis labiau artina prie vienas kito neapykantos.
Gyvatė po erelio sparnu
Didelės uolos paunksnėje snaudė susigūžęs išdidus erelis. Ko jam nesnausti, ko jam bijoti, argi jis ne kalnų karalius? Argi jam pavojų bijoti, turint tokius galingus sparnus? Jis gali kaip strėlė staiga šauti į padanges ir pranykti dangaus mėlynėje, virš snieguotų kalnų viršūnių. Bet jam besnaudžiant, tikrai pasivaideno pavojus. Ar tai buvo tik sapnas ar tikrovė, ką gali žinoti? Lyg kas būtų palietęs sparną, lyg koks šaltas daiktas atsirado tarp jo plunksnų. Šoko erelis iš miego, išskėtė ilgus sparnus ir matė, kaip tolsta žemė, kaip kalnų viršūnių sniegas blizga apačioje. Tik staiga aptemo akys, susiglaudė bejėgiai sparnai, ir erelis krito žemyn, į prarają, lyg pajudintas akmuo nuo kalnų viršūnės. Kas gi čia atsitiko, kas galėjo pakirsti šio kalnų milžino jėgas? Jis buvo apnuodintas. Apnuodintas gyvatės, įlindusios po sparnu, kai uolos paunksnėje nerūpestingai miegojo. Neišties jis daugiau savo sparnų, nepasieks baltų blizgančių kalnų viršūnių, nė dangaus mėlyne nesidžiaugs — jis guli tamsioje prarajoje, šaltas, bejausmis. Puikybė, per didelis savimi pasitikėjimas ir nerupestingumas jį pražudė.
Daug yra tokių erelių — į vyrus besimušančių jaunuolių, kuriems, atrodo, niekas nebaisu. Jie įsivaizduoja viską žiną, viską suprantą. Jie jaučiasi tikri pasaulio valdovai. Jų negąsdina didžiausi pavojai, jie nemato audrų, nors ir pačiame jų sūkuryje gyventų. Kai reikia budėti, jie snaudžia. Jei kas juos perspėja, sudraudžia — tie yra jaunimo priešai, atsilikę nuo gyvenimo, nesuprantą, kas yra džiaugsmas, laimė, malonumai. Jie patys gyvenimo malonumais nesinaudoja ir dar pavydi kitiems! Argi jaunystė ne malonumams skirta? Tad reikia išgerti juos iki paskutinio lašelio.
Ir eina tie jaunuoliai be jokių rūpesčių per gyvenimą, kad tik daugiau patirtų, kad tik daugiau pamatytų, sukdami kiekvienu pasitaikiusiu taku ar keleliu. Nesvarbu, kur tie takai ir keliai veda — juos ištirti juk įdomu! O kai patenka tarp tokių pavojų, kur visas jėgas reikėtų įtempti, norint praeiti saugiai; kai sutemsta, ir akis išplėtus turėtum žiūrėti, kad nepaklystum tankiame miške — tie jaunuoliai užsnūsta ir pasiduoda nerūpestingiems sapnams. Staiga pabunda, nusipurto, kai pasivaidena biaurios baidyklės. Norėtų bėgti, norėtų kilti, bet jau supančiotos kojos, jau pakirsti galingi jaunystės sparnai...
Rugsėjo 25.
Kaip nuostabiai smagu yra rašyti dienoraštį! — mąstau nekartą. Aš neturiu nei sesers, nei motinos, kuriai galėčiau papasakoti savo mažus rūpestėlius, pasidalinti savo sielvartais. Yra, tiesa, Ipolitas, bet kaip mažai tegalima pasakyti vyrui — jis stengiasi suprasti, ir pritardamas linguoja galva, bet aš matau, kaip tolimi jam yra mano galvosūkiai. "Tu ir vėl svajoji. Mylima", nekartą sako jis, matydamas mano akis klajojančias begelstančiuose rudens lapuose. Kaip labai aš myliu jį, jau bežilstančiais paausiais, tą tamsių akių vyrą. Jo kiekvienas judesys yra man žinomas ir mielas, ir aš nenoriu sakyti jam nieko, kas sudrumstų mūsų jaukų šeimos gyvenimą.
Aš nekartą prisimenu Algirdą, savo pirmą meilę, ir negaliu sulaikyti pro lūpas slenkančio šypsnio: kokie vaikai mes tada buvome! Jis buvo kariuomenėje dvejus metus, rašė laiškus, o aš jų laukdavau išsiilgusi, kaip paukščiukas pavasario. Bet laikas pakeičia žmones: Algis įprato kortomis lošti, truputėlį išgerti ir vienai kitai merginai akį pamerkti. Mudu išsiskyrėme draugiškai, abu matydami, kad nesame viens kitam skirti. Bet karts nuo karto dabar susitinkame, ir aš jaučiu, kad kažkas mus dar riša — gal būt, aš galvoju kartais, mudu net nemylėjome vienas kito. Bet abu buvome našlaičiai, karo metu netekę tėvų, abu ieškojome jaukumo ir šilimos. Aš esu laiminga su Ipolitu, labai laiminga, bet man nekartą gaila Algio, kai matau jį per daug išgėrusį, ar išgirstu apie jį blogus gandus. "Tave vis dar kamuoja sena meilė!" — nekartą juokais erzina mane Ipolitas, ir aš jaučiu, kai mano skruostai parausta. "Aš myliu tave vieną", sakau jam šypsodamasi, ir po trumpos valandėlės pridedu: "Tave ir tavo sūnų!" Tada abu užmirštame, ką esame šnekėję prieš valandėlę, ir pradedame džiaugtis pirmuoju šeimos prieaugliu, kuris turės ateiti ankstyvą pavasarį.
Spalio 30.
Jau vėlyvas ruduo — aš vaikštau po lauką, jusdama tą seną pažįstamą rudens kvapą, klausydama šnarančių lapų po kojomis ir svajodama apie gimtą kraštą. Ruduo mane visuomet verčia susimąstyti. Aš prisimenu savo vaikystę Nerio pakrantėse, prisimenu savo tėvus, ir man darosi liūdna ir graudu. Bet kadangi Ipolitas nemėgsta apsiniaukusio veido, aš paslepiu savo nuotaiką po apgaulingu šypsneliu, ir mudu abu nueiname į gražų kiną arba išvažiuojame pasivažinėti ežero pakrantėmis.
Gerbiamasis Redaktoriau,
Prašyčiau paaiškinti, kaip reikia katalikui elgtis, nenusidedant prieš savo tikėjimą, kai kitas tik į akis nuduoda draugą, o už akių šmeižia ir juodina, pasakoja visokius nebūtus dalykus ir stengiasi sukompromituoti žmogų visuomenėje. Kartais, pasitraukus nuo tokio žmogaus, dar labiau jis lenda, klausdamas, ieškodamas priežasties, dėl ko su juo vengi susitikti ir kalbėti. Malonėkite paaiškinti, ar nutraukimas santykių su tokiu žmogumi yra suderinamas su krikščionišku artimo meilės įsakymu.
"L. L." skaitytojas
Gerbiamasis,
Nežinau, ar taip buvo visuomet, nežinau, ar tai pasitaiko ir kitose tautose, bet yra visiems aiškiai matomas faktas, kad dabar tarp mūsų tautiečių Jūsų minėtas liūdnas reiškinys yra gana dažnas. Gaila, bet reikia pripažinti, kad šiais laikais yra labai daug veidmainių fariziejų, prieš kuriuos taip kovojo Kristus, gyvendamas šioje žemėje. Ir dabar Jis, pas mus atėjęs, ne vieną pavadintų angių veisle arba pabaltintu grabu, kaip Jis nekartą yra pavadinęs anų laikų fariziejus. Gal nebuvo nė vienos kitos žmonių klasės, prieš kurią Kristus būtų tiek kovojęs, kaip prieš fariziejus. Gal nebuvo nė vienos kitos ydos, kuri taip Kristų būtų jaudinusi, kaip veidmainiškumas. Manome ateinančiais metais šiuo klausimu parašyti ilgesnį straipsnį, todėl dabar pasitenkinsime labai trumpu atsakymu.
Šių metų rugsėjo mėn. 4-11 d. Romoje įvyko dešimtas iš eilės tarptautinis istorijos mokslų kongresas. Oficialiai jame dalyvavo atstovai iš 32 valstybių. Pirmą kartą čia dalyvavo ir Vatikano bei Sovietų Sąjungos delegacijos. Iš viso buvo apie 1800 dalyvių, neskaitant svečių. Po eilės energingų žygių buvo pasiekta tai, kad pavergtųjų tautų istorikai, gyvenantieji tremtyje, galėjo kongrese dalyvauti, bet tik tuo atveju, jeigu jie buvo įrašyti kitų valstybių sąrašuose. Tokiu būdu J.A.V. sąraše buvo žymus lenkų istorikas prof. O. Halecki, kiti lenkų istorikai buvo Italijos, Prancūzijos ir Anglijos sąrašuose. Prancūzijos sąraše buvo ir du lietuviai: prof. Z. Ivinskis ir dr. J. Deveikė - Navakienė. Italijos sąraše buvo kun. P. Rabikauskas, S. J. ir kun. R. Krasauskas. Tremtiniai istorikai tik po didelių pastangų buvo gavę teisę skaityti paskaitas, juo labiau, kad šis kongresas vyko, dar kartą išryškinant "Ženevos dvasią"...
Sovietų Rusijos delegacijai, susidedančiai iš 24 asmenų, kuriai vadovavo komunistų istorikė A. M. Pankratova, buvo rodomas ypatingas dėmesys, jos dalyvavimu buvo pasidžiaugta atidarymo kalbose. Sovietų sąraše buvo ir latvis Zutis, daugiau iš Pabaltijo kraštų niekas nedalyvavo. Po keletą istorikų dalyvavo iš satelitinių Rusijos kraštų: Vengrijos, Rumunijos, Lenkijos Čekoslovakijos, Bulgarijos. Iš Tito Jugoslavijos dalyvavo net 74 istorikai.
Po kai kurių komunistų istorikų paskaitų buvo gyvų diskusijų, kuriose dar pasireiškė kriticizmas ir mokslinė laisvė. Daug kietos polemikos susilaukė A. L. Sidorovo paskaita apie sovietų istorijos mokslų išsivystymą. Švedų istorikas N. Ahnlund, kurs paskaitos metu sėdėjo prezidiume, aiškiai atitaisė didelę Sidorovo neteisybę, kad iki komunistų atėjimo Pabaltijo kraštuose nebuvę istorijos tyrinėjimų. Vokietis W. Hofer energingai ir drąsiai atkreipė dėmesį į naujausius sovietų istorijos šaltinių falsifikavimus, kur visiškai nutylima Molotovo ir Ribentropo sutartis Maskvoje (1939. VIII. 23). Pagal tą sutartį II-jo Didžiojo Karo priežasčių reikią ieškoti ne Berlyne, Londone ar Romoje, bet tik Kremliuje. Kai kalbėtojas baigė, pirmininkaujantis austras H. F. Schmid apgailestavo tokį formulavimą. Šveicaras prof. Thieme išdėstė, jog "klasių kova" istorijos moksle esąs jau seniai į muziejų padėtinas dalykas. Sovietų Sąjungoje tikro istorijos mokslo iš viso nesą. Kad jis yra tik propaganda pagal marksistinę liniją, aiškino Vokietijos istorikas H. Jablonowski. J.A.V. istorikas R. Pipes reikalavo, kad, vis kalbant apie tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą, ir iš Sovietų Sąjungos būtų galima gauti archyvinių mokrofilmų, lankyti jų archyvus ir pan. Tokių diskusijų ir kritiškų pastabų buvo ir po kitų komunistų pranešimų, bet tai buvo tik prošvaistės bendroje organizatorių ir dalyvių tendencijoje džiaugtis pirmu Sovietų Sąjungos dalyvavimu tokiame kongrese. Ėjo net kalbos, kad komunistai darę žygių ateinantį kongresą sušaukti Maskvoje, tačiau jis bus po penkerių metų Švedijoje. Vadovybės posėdyje vienas narys paklausęs, ar Maskvoje kongreso metu būtų galima taip laisvai važinėti po kraštą, kaip dabar kongresistai galį keliauti po Italiją...
Protestantai katalikams dažnai prikiša, kad jie savo tikėjime labai fanatiški, kad jie nėra tolerantiški kitų tikybų atžvilgiu, kad jie tik savo tikybą laiko gera, o visas kitas niekina. O jie, protestantai, esą laisvesnių pažiūrų, turį daugiau tolerancijos. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ar tai yra tiesa.
Šių metų pradžioje esu rašiusi apie savo ir savo šeimos atsivertimą iš protestantų tikėjimo, taigi, man protestantų tikėjimą teko labai gerai pažinti, nes jame buvau gimusi ir augusi. Buvau rašiusi apie savo santykius su dėdiene protestante, gyvenančia Amerikoje. Mano perėjimą į katalikų tikėjimą ji labai skaudžiai pergyveno. Kai sužinojo, kad aš tapau katalike, mudviejų santykiai visiškai nutrūko. Ji man parašė tik vieną laišką, kuriame smarkiai mane išbarė ir pasakė, kad "už tikėjimo išniekinimą Dievo bausmės neišvengsiu".
Karo audros atblokšta į Vokietiją, tikrai buvau patekus į didelį vargą, todėl nutariau rašyti į Ameriką savo dėdienei, prašydama pagalbos. Ji man atsakė, kad sutiktų mane atsiimti į Ameriką, bet tik su viena sąlyga — jeigu aš išsižadėsiu katalikų tikėjimo ir grįšiu į protestantizmą. Gavus tą laišką, man buvo tikrai skaudu. Tai galėjo būti tikrai didelė pagunda, išalkusiam duonos kąsnio. Dėdienė tikėjosi, kad aš tai pagundai pasiduosiu, bet apsiriko. Ji užsimiršo Kristaus žodžius, kad "žmogus ne vien duona yra gyvas". Mudviejų susirašinėjimas vėl nutrūko.
Pagaliau sulaukiau galimybės atvažiuoti į Kanadą. Atvažiavus tuoj parašiau dėdienei. Ji labai nustebo ir atsakė, kad Dievas tikrai man padeda. Vėl pradėjome susirašinėti. Ji man ėmė siunutinėti visokių protestantiškų žurnalų, manydama, kad pamažu mane galės vėl patraukti prie Liuterio mokslo. Bet nematydama jokių pasekmių, kartą man rašo:
"Man gaila tavęs, kad tu taip aklai įtikėjusi į katalikų tikėjimą. Kad tu žinotum, koks jis yra, būtum seniai ji metusi. Mūsų liuteriškas tikėjimas remiasi vien Šv. Raštu ir tikėjimu į Jėzų Kristų, o jūsų tikėjimas remiasi savo nuopelnais, jūs garbinate Dievo Motiną labiau negu patį Dievą, jūs tikite visokius šventuosius, kas yra tikra stabmeldystė, jūs turite daug ir kitokių dalykų, kurių nėra Šv. Rašte. Vargiai koks nors katalikas gali būti išganytas, nes jie daro tai, ko Dievas nereikalauja".
J. Stankaus nuotr.
Ir šie du tremtinukai išeina iš niūrios stovyklos j gražesnį gyvenimą.
GAUTI IŠRIŠIMĄ? KAIP PAŽINTI PAŠAUKIMĄ? —J. Vaišnys, S. J. .... 121
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Juozas Venckus, S. J. KOMUNIZMO PAGRINDAI. Išleido "Laikas", Buenos Aires. 152 psl., mažo formato. Knygelė bus labai naudinga visiems, norintiems geriau pažinti komunizmą.
Zenonas Ivinskis. ŠVENTAS KAZIMIERAS. Nauja studija apie mūsų tautos šventąjį, parašyta pasinaudojant Vatikano archyvais. Išleido "Darbininkas", 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y. 222 psl. (neskaitant nenumeruotų puslapių, kuriuose yra 77 iliustracijos), kaina 3 dol.
Iki šiol mūsų literatūra apie šv. Kazimierą buvo labai negausi, taigi, šis veikalas tikrai jau buvo seniai lauktas. Jis yra vertingas ir įdomus, tik gaila, kad spaudos darbas atliktas labai netobulai.
J. Mikelionis. BENAMIAI. Knygoje labai įdomiai atvaizduoti lietuvių tremtinių vargai. 215 psl. Spaudė "Laiko" spaustuvė, Mendoza 2280, Avellaneda, Buenos Aires, Argentina.
Gustave Flaubert. PONIA BOVARY. I dalis. Romanas. Iš prancūzų kalbos vertė Alė Rūta. Išleido "Nida" Londone, Anglijoje. Vertimas neblogas, tik vertėja vis negali išvengti rytiečių tarmės "pinklių", pvz., vartoja "supė", "kišė", vietoj "supo", "kišo". "Ponia Bovary" yra geriausias Gustavo Flaubert kūrinys. Jame atvaizduotas tragiškas moters likimas dėl netinkamo mergaitės auklėjimo, dėl nevaldomų aistrų ir įgeidžių.
LIETUVIŲ GIMNAZIJA ITALIJOJE
Labai malonu, kad atsiranda vis daugiau lietuvių, kurie remia mūsų lietuviškąją gimnaziją Vokietijoje. Bet nereikia pamiršti, kad ir Italijoje mokosi apie 60 neturtingų lietuvių vaikų. Jie ten ruošiasi aukštesniam mokslui ir amatams, pagal gabumus ir palinkimą. Dėstomoji kalba yra tik lietuvių. Vaikai yra rūpestingoje tėvų saleziečių priežiūroje. Gimnazija turi lietuvišką spaustuvę ir įvairių amatų mašinų. Visa tai surišta su nemažomis išlaidomis. Būtų didelis džiaugsmas ir mokiniams ir mokytojams, kad švenčių proga mūsų dosnieji tautiečiai nepamirštų ir šios grynai lietuviškos mokslo įstaigos Italijoje. Kiekviena auka bus garbingas įnašas mūsų Tėvynės atkūrimui, nes šie mažieji lietuviukai yra ruošiami darbui Lietuvoje.