1957 GEGUŽĖS MĖN. (MAY) VOLUME VIII. NO. 5
MOTINA yra gyvybės pradas. Gal dėl to ji taip visų mylima, kultūringos visuomenės gerbiama, knygose aprašyta ir poezijoje apdainuota. Gyvybė-— brangiausias kiekvieno žmogaus turtas. Ir, gal būt, vienintelis turtas. Atimk žmogui gyvybę— ir jam nustos bet kokios vertės auksas, sidabras, malonumai ir žemiška garbė. Atimk žmogaus sielai dvasinę gyvybę— ir viskas, ką jis turi, viskas, ką jis galėjo turėti, bus grynas nulis. Be gyvybės nėra gyvenimo, be gyvenimo nėra žmogaus. Be motinos nėra nei gyvybės nei žmogaus. Kiekviena gyvybė kalbėte kalba apie motiną. Gyvybė yra motinos sukurtas himnas pagerbti motinai. Pasaulyje yra įvairių gyvybės pasireiškimų, užtat yra įvairių ir motinų. Savo gimdytoją mes vadiname motina, bet Motina vadiname ir tą, kurios dėka esame atgimę dangiškam gyvenimui. Ji yra žmogiškas dvasinės žmogaus gyvybės pradas. Motina vadiname ir tą šalį, kurioje pražydo, augo ir brendo mūsų gyvybė. Motina vadiname žemę, kuri mus nešioja ir maitina. Motina yra ir Bažnyčia, kuri mums dvasinio peno teikia. Gegužės mėnuo, kada atgijusi gamta gražiausiais žiedais pasipuošia, yra tinkamiausias laikas prisiminti motiną— kiekvienos gyvybės pradą ir ugdyti savo sieloje tikros gyvybės nevystančius žiedus.
A. TAMOŠAITIS, S. J.
— Profesoriau, patarčiau Jums, užuot skleidus savotiškas idėjas, paskaityti didžiąsias popiežių enciklikas ir pajusti Bažnyčios pulsą, kad pamatytute, kaip turi būti tvarkomi Bažnyčios ir Valstybės reikalai...
Tokį patarimą prieš 10 metų parašė vienas plačiai žinomų dvasiškijos atstovų prof. Maceinai, užgirdęs apie jo klabinamą nepasaulėžiūrinės politikos mintį. Sakytas asmuo, nuoširdžiai draugiškas tiesos mylėtojas, savo laišką ir profesoriaus atsakymą yra viešai davęs paskaityti man — tuosyk dar jaunam filosofijos studentui — ir būreliui draugų. Dėl to jis visai nesupyks, jei, išeidami iš jo žodžių, pabandysime pajusti, kaip tas Bažnyčios pulsas plaka nepasaulėžiūrinės politikos atžvilgiu. Kad šitas klausimas yra didžios svarbos ateities Lietuvos santvarkos formavimui, aiškinti nereikia.
Kas yra nepasaulėžiūrinė politika? Keletu grubių bruožų ją galima šitaip apibūdinti. Pasaulėžiūrinė politika, kaip pats žodis sako, reiškia, kad valdžia kurią nors religiją — arba apskritai pasaulėžiūrinius įsitikinimus — išskiria iš kitų, ypatingai globodama, remdama, net įsirašydama į savo konstituciją, kaip valstybinę, oficialią. Kitokio tikėjimo arba pažiūrų asmenims duodama daug mažesnė laisvė reikštis arba neduodama jokios. Pavyzdys — Ispanija. Priešingai, nepasaulėžiūrinės politikos valstybėje kiekviena religija ir pažiūra turi lygią teisę ir lygią laisvę reikštis. Nė viena nėra labiau už kitas remiama ar privilegijuojama. Pavyzdys — JAV.
Nesusipratimams išvengti pastebėtini du dalykai. Pirma, iš to, kad kiekviena religija turi lygią teisę valstybėje, visiškai neseka, kad visos laikomos lygios vertės. Panašiai kaip iš to, jog ir t a r n a s ir universiteto p r o f e s o r i u s yra lygūs prieš įstatymus, neseka, kad jie abu yra lygiai verti. Teisė ir vertė yra du skirtingi dalykai. Antra, iš to, kad valstybinė sritis ir bažnytinė sritis nėra sujungtos, bet viena nuo kitos atskirtos, visiškai neseka, kad Valstybė būtinai turi Bažnyčiai atsukti nugarą, ją ignoruoti. Panašiai kaip iš to, kad kuris nors jaunuolis nesusijungia su pažįstama mergaite vedybiniais ryšiais, neseka, kad jiedu turi dėl to vienas nuo kito nusigrįžti, būti svetimi, visiškai nepažįstami. Tarp vedybų ir vienas kitam svetimumo yra dar vienas dalykas — darnus bendradarbiavimas, graži draugystė. Tas pats pasakytina apie Bažnyčios ir Valstybės santykius.
Kurios tad politikos linkme plaka Bažnyčios pulsas — pasaulėžiūrinės ar nepasaulėžiūrinės? Atsakymui pažiūrėkime į kelis aukštų Bažnyčios atstovų pasisakymus. Pabraukimai juose padaryti straipsnio autoriaus.
1. Portugalija
1940 m. pavasarį buvo pasirašytas konkordatas tarp Portugalijos ir Šv. Sosto. Kitų metų rudenį kardinolas Cerejeira, Lisabonos patriarchas, savo ganytojiškame laiške šitaip apie konkordatą kalba:
"Kitas konkordato nuostatų bruožas yra Valstybės ir Bažnyčios viena nuo kitos nepriklausanti savivalda, jos abi yra nepriklausomos ir laisvos savo kompetencijos srityje. V a l s t y b ė n e g l o b o j a B a ž n y č i o s , o Bažnyčia nesikiša į Valstybės reikalus... Portugalijos Valstybė pripažįsta Bažnyčios buvimą, garantuoja jai laisvę, tačiau j o s n e r e m i a i r n e p r o t e g u o j a , k a i p v a l s t y b i n ė s r e l i g i j o s... Šis faktas leidžia Bažnyčiai vykdyti savo užduotį — skleisti evangeliją — didesniu tyrumu. Tai, ką ji praranda, n et u r ė d a m a o f i c i a l i o s V a l s t y b ė s g l o b o s , atgauna skaisčioje veikimo laisvėje. Nesusirišus kompromisais ir įsipareigojimais su politine galia, jos balsas įgauna didesnio svarumo žmonių sąžinėms. Cezariui palieka visiškai laisvą veiklos lauką, kad geriau galėtų užsiimti Dievui priklausančiais dalykais. Ji yra tyro kristalo indas, iš kurio pilasi krikščioniškojo apreiškimo turtai..."(Brotéria: Revista contemporánea de cultura, 33-1941, Lisboa, 579 p.).
Skaityti daugiau: NEPASAULEŽIŪRINĖ POLITIKA IR BAŽNYČIOS PULSAS
DR. JUOZAS PRUNSKIS
Naujų mokslinių atradimų ir technikinės pažangos apstulbintas žmogus buvo besudedąs visas viltis į šias sritis, tikėdamas magiška pažangos galia. Deja, kruvini karai, raudonojo komunizmo žudynės, rudojo nacizmo krematoriumai parodė, kad tos viltys nepasitvirtina. Nekaltai liejamo kraujo tvaike, plienu užgniaužiamos laisvės laikotarpyje žmonės ima ilgėtis žmoniškumo ir idealizmo prošvaisčių; imama dairytis asmenybių, kurios idealus aukščiau vertino negu sočius stalus, asmenybių, kurių taurumas būtų lyg protestas prieš humaniškumo nepaisymą.
Nauja opera apie kankines
Gal būt, tos naujos nuotaikos paskatino ir Prancūzijos kompozitorių Francis Poulenc, tą patį, kuris anksčiau skleidė lengvo žanro kūrinius, dabar sukurti muziką operai, kurios libretas paremtas Jurgio Bernanos drama, vardu "Karmeličių dialogai". Veikalo siužetas atvaizduoja pergyvenimus tų šešiolikos karmeličių, kurios Prancūzų revoliucijos metu, 1789 m., buvo nukankintos. Operoje scenos keičiasi, kaip ir modernusis gyvenimas — nuo ramaus vaizdo vienuolyno celėse prie revoliuciniu triukšmu pritvinkusių miesto gatvių. Paskutiniame akte — minioms klykiant — širdį veriančiu jautrumu kankinės kalba "Deo Patri si gloria" (Tebūnie garbė Dievui Tėvui).
Ir ta nauja opera greitai rado vietą pirmaujančioje pasaulio scenoje — Milano "La Scala" teatre. Turtingais meno pastatymais išlepinta publika šią operą labai šiltai priėmė, net 19 kartų plojimais praskleisdama uždangą.
Paskutiniai kankinių laiškai
Prancūzų spaudos pasaulis parodė susidomėjimą tuo pačiu dalyku, išleisdamas veikalą "Dernieres Lettres de Martyrs" (Paskutinieji kankinių laiškai), kur 173 puslapių knygon sutelkti priešmirtiniai paskutinieji laiškai tų, kurie juos rašė kalėjime, laukdami kada giljotina nukirs jų galvas, pasilikdami ištikimi savo religiniams idealams ir katalikiškai pasaulėžiūrai. Tie laiškai yra rašyti motinoms, tėvams, broliams, seserims, artimiesiems. Juose tiek daug nuoširdumo, kad verta juos mums prisiminti, ypač kad tų žmonių, kurie už įsitikinimus atiduoda aukščiausią auką — savo gyvybę — mes negalime užmiršti.
Kun. Renei Coperschmidt, vos tik 34 metų amžiaus, 1794 m. sausio 3 d. rašė iš kalėjimo savo motinai:
— Neabejotikite mano nuoširdžiu pasivedimu Jums, mama, ir mano nelaimingai sesutei (jo sesutė, gyvenusi su motina, buvo akla; kita buvo įstojusi į vienuolyną). Aš niekada Dievo neprašiau, kad Jis atimtų tuos kentėjimus, kuriuos siunčia, bet tik prašiau, kad pildytųsi Jo valia ir kad Jis duotų mums jėgos užbaigti savo auką kilniu pasivedimu... Kenčiančioji mama. Jūsų skausmas atrodo didelis, bet tik prisiminkite Makabėjų motiną; su kokiu džiaugsmu ji siuntė savo vaikus į Dangų... Pasvarstykite taip pat, kaip Švenč. Mergelė stovėjo po savo Dieviškojo Sūnaus kryžiumi, ir žiūrėkite, ar Jūsų skausmas gali prilygti jos skausmui... Aš turėjau laimę gimti Katalikų Bažnyčios tikėjime, kurį aš išlaikiau iki dabar ir kuriame. Dievo malonei padedant, aš noriu mirti... Kaipgi garbinga mirti man už Tą, kuris mirė iš mano meilės! Ir kaipgi aš galėčiau nemylėti Tavęs, mano Jėzau, kuris mylėjai mane pirmasis, net iki mirties ant kryžiaus... Viešpatie, Tu tiek kartų buvai aukojamas mano rankose. Esu laimingas, kad dabar galiu savąją auką sujungti su Tavąja... Pagaliau aš būsiu išlaisvintas iš to purvino ir nuodėmingo kūno ir greičiau su Tavimi susijungsiu amžinybėje... Aš nuoširdžiai liudiju tiesą ir teisingumą prieš Dievą ir žmones. Mirštu nekaltas... Tegul mano kraujas atneš naudos tikėjimui ir tėvynei... Melskite už mane.
Kun. Jonas Petrėnas
VIII.
Apsisprendus gyventi moterystės luome ir išsirinkus gyvenimo draugą, jaunavedžiai pasiekia trečiąją v a l i o s parengimo pakopą, vadinamą nusilenkimu Dievo ir prigimties įstatymams moterystėje.
Pop. Pijus XI enc. "Skaisčiosios moterystės" šį pasirengimo laiptą taip nusako:
"Nors susituokusieji ir geriausiai žinotų krikščioniškosios moterystės mokslą, būtina yra, kad ir jie patys tvirtai pasiryžtų laikytis moterystės reikaluose šventųjų Dievo ir prigimties įstatymų".
Šie Popiežiaus žodžiai iš dalies pasmerkia perdėtas pastangas tų asmenų, kurie visą priešjungtuvinį parengimą nori suvesti į ž i n o j i m ą, ypač smulkų ir detalų fiziologinės srities išaiškinimą, kuris "veikiau pamoko tik maskuotai nusidėti, o ne dorai ir gražiai gyventi", tuo tarpu visiškai užmiršta ir apleidžia jaunavedžių valios formavimą ir palenkimą Dievo ir prigimties įstatymams moterystėje.
Palenkti jaunavedžių valią šventiems moterystės įstatymams, ją ugdyti ir įkvėpti "kietai ir šventai nusistatyti laikytis be jokių svyravimų šių Dievo dėsnių" ir yra trečiosios pakopos tikslas, kuris jaunavedžiams suteikia moralinį tinkamumą pagal Dievo ir Bažnyčios įstatymų nuostatus sudaryti moterystės sutartį ir vėliau, ją sudarius, gyventi kilnų ir taurų šeimos gyvenimą.
Į kokias gi moralines vertybes turi atsiremti jaunavedžių valios nusiteikimai, verčią juos nusilenkti moterystėje Dievo ir prigimties įstatymams? Kokios dorybės turi puošti vedusiųjų gyvenimą šeimoje?
Šv. Augustinas, norėdamas krikščioniškoje moterystėje įžvelgti didžiąsias vertybes, pastebi, kad yra trys gėrybės, padarančios moterystę kilnia institucija, būtent — "vaikai, ištikimybė ir sakramentas".
Į šias moterystės gėrybes ir tenka kreipti jaunavedžių valios nusiteikimas, priešjungtuviniame parengime vadinamas nusilenkimu moterystės įstatymams.
a. Vaikai
Pirmąją moterystės gėrybę — vaikus šv. Augustinas taip aptaria: "Vaikai — kad jie su meile būtų priimami, rūpestingai auginami ir religingai auklėjami".
Vaikų auginimas ir auklėjimas moterystėje išplaukia iš esminio ir pagrindinio moterystės tikslo, skirto jai pačios prigimties — gimdyti ir paruošti gyvenimui naujus gyventojus. Bažnytinės kanonų teisės nuostatai, saugodami šį esminį moterystės tikslą ir moterystės sutarties tikrumą, nurodo, kad moterystės sutartis būtų netikra, jeigu nors viena besituokianti šalis išreikštų sąlygą, priešingą moterystės esmei, pvz. išskirtų vaikų gimdymą ir auklėjimą moterystėje (plg. can. 1092).
Karvutės J. Pautienius
Šis numeris yra iliustruotas dail. Juozo Pautieniaus kūriniais. J. Pautienius neseniai laimėjo populiarumo premiją amerikiečiu parodoje, suruoštoje Illinois universitete. Dailininkas gimė 1900 m. Marijampolės apskrityje. Besikuriant Nepriklausomai Lietuvai, jis stoja į savanoriu eiles. Grįžęs iš kariuomenės, įstojo į Švietimo Ministerijos Paišybos Kursus Kaune. Tuo pat metu jis lankė ir privačią dail. A. Varno tapybos studiją. Baigęs Meno Mokyklą, Pautienius nuėjo į pedagogini darbą. Mokytojavo Marijampolėje.
Jau nuo mažens J. Pautienius turėjo palinkimą piešti. Jam baigus Meno Mokyklą, taip susidėjo aplinkybės, kad negalėjo aktyviai dalyvauti meno gyvenime. Ateinant į Lietuvą bolševikams, Pautienius su šeima pabėgo i Vokietiją, kur jam teko daugiau susipažinti su garsiu menininku kūriniais. Čia atgijo ilgokai miegojusi menininko siela, ir Pautienius pradėjo tapyti. Bet jis pamatė, kad teptukas nėra jam paklusnus, todėl meta jį į šalį ir pradeda tapyti paprastu peiliu. Vėliau, kai žmonai prireikė to peilio, dailininkas buvo priverstas ji pakeisti “špachteliu”. Čia ir prasidėjo Pautieniui labai charakteringa “špachtelinė” tapyba, labai panaši į mozaiką.
Vokietijoje ir Amerikoje (1949 m. atvyko į Čikagą) dail. Pautienius dalyvavo keliose parodose, kuriose buvo labai palankiai įvertintas. Šiuo metu dailininkas ne tik kuria, bet ir uoliai dalyvauja visuomeninėje veikloje.
STASYS YLA
III. TAUTINĖS PROBLEMOS
Šeimos lietuviškumas neabejotinai kertasi su tautiniu šeimų mišrumu. Mišrumas čia suprantamas kilmės prasme, — kai lietuviai tuokiasi su nelietuviais. Bet mišrios gali būti ir lietuvių šeimos, kuriose atsiranda skirtingas apsisprendimas dėl tautinės kultūros, kalbos, papročių ir auklėjimo krypties. Tokių šeimų yra iš čia gimusiųjų lietuvių. Jų gali būti ir iš naujų ateivių. Susipažinkime pirmiausia su reiškiniais.
A. Tautiškai mišrių šeimų atvejai
Dabartinis mūsų jaunimas turi skaitytis su trimis galimais atvejais:
1. Lietuvė išteka už kitataučio arba lietuvis veda nelietuvę. Kiek tokių atvejų buvo tremtyje (Vokietijoje) ir kiek jų yra dabar, sunku pasakyti. Statistikų, deja, neturime, dėl to negalime šio reiškinio tiksliau apspręsti. Tačiau iš eilės faktų galime daryti vieną išvadą: sukūrusieji mišrias šeimas anaiptol nebuvo nesusipratę lietuviai ar lietuvės. Tautinis susipratimas, pasirodo, nėra tas veiksnys, kuris mažintų mišrių šeimų atvejus.
Ką tuo klausimu galvoja susipratusi mūsų studentija? Lietuvių Studentų Sąjungos anketa sako: "Virš dviejų trečdalių pasisakė už tai, kad kurdami šeimą, ieškos lietuvio-vės. Tokių skaičius, kurie į tautybę nekreiptų didelio dėmesio, yra labai mažas. Kiti tuo klausimu yra nepareiškę nuomonės" (Liet. Dienos, 1956, N 4, 10). Neturėjimas nuomonės arba nekreipimas dėmesio, nors tai liestų mažą skaičių, vis dėlto rodo įsibraunantį netikrumą.
Netikrumą sukuria, be kitko, toks klausimas: jei nerandi lygaus išsilavinimo partnerio iš savų tautiečių, ar ne geriau rinktis kitatautį bei kitatautę? Kultūrinis lygis šiandien iškyla nauju veiksniu. Iškyla dėl to, kad atsiranda disproporcija tarp berniukų ir mergaičių išsilavinimo. Šio motyvo negalima išleisti iš akių. Anais tautinio mūsų atgimimo laikais patriotai vedė kitatautes, nes nebuvo jų išsilavinimo lietuvaičių. Ta pati problema darosi gyva dabar, tautinio susipratimo metu. Aišku, ji nėra taip aštri, kaip anais laikais. Kartais be didelio reikalo ji pabrėžiama, nes norima per lengvai save pateisinti, žodžiu, tikru ar tariamu pagrindu, šis motyvas gali mūsų jaunimą dar labiau skatinti į mišrias šeimas.
2. Lietuvis veda tautienę arba ši išteka už saviškio, bet vienas jų galvoja nebe lietuviškai, kalba daugiau angliškai, seka amerikietinį gyvenimo stilių. Toks persisprendimas gali būti dalinis arba visuotinis. Kiekvienu atveju jis kliudys tautiniam šeimos vienalytiškumui. Gal būt, jis kliudys daugiau negu kilmės mišrumas. Kitatautis kartais būna palankus lietuviškumui, o lietuvis, nusigręžęs nuo savo tautos, dažnu atveju rodo didelį priešiškumą. Iš to kyla įvairūs šeimos konfliktai, ir labiausiai kenčia vaikų auklėjimas. Bet tokių atvejų lietuvių šeimose negali būti daug. Lietuvis ar lietuvė, kurie jaunystėje apsisprendžia prieš lietuviškumą, dažniausiai renkasi kitatautę ar kitatautį.
J. VAIŠNORA, M.I.C.
Prof. Vc. Biržiška savo veikale "Senųjų lietuviškų knygų istorija" (I, 189 p.),paminėdamas jėzuitui Jaknavičiui priskiriamą knygelę "Libellus precatorius pro Confraternitate Vilnensi Corporis Christi" (Maldų knygelė Vilniaus Švč. Sakramento brolijai), išleista 1630 m., sako, kad ji gali būti sugretinta su 1636 m. Žemaičių vyskupijos sinodo nutarimu įvesti Jėzaus Širdies broliją visoje vyskupijoje. O prof. Z. Ivinskis, pasikliaudamas šiuo Vc. Biržiškos teigimu, "Lietuvių Enciklopedijoje (IX, 258 p.) daro išvadą, kad Jaknavičius, prisidėdamas prie brolijų steigimo Lietuvoje, yra parašęs joms įstatus, tarp jų ir Jėzaus Širdies brolijai, pakartodamas Vc. Biržiškos mintį, kad 1636 m. Medininkų (Žemaičių) vyskupijos sinodas nutaręs visoje vyskupijoje tokią broliją įvesti.
Jei tai būtų tiesa, tai Lietuvai tektų garbė būti pirmajai tautai, kuri pradėjo propaguoti viešąjį Jėzaus Širdies garbinimą. Kaip žinome, Jėzaus Širdies garbinimo pradėtojo ir išplatintoja buvo prancūzė šv. Margarita Marija Alacoque (1647-1690). Kitas prancūzas šv. Jonas Eudes (1601-1680), teologiškai pagrįsdamas Jėzaus ir Marijos širdžių garbinimą, išsirūpino, kad abi šventės būtų įvestos į liturgiją. O pirmosios Jėzaus Širdies vardo brolijos atsirado Prancūzijoje tik XIX a. viduryje. Taigi Lietuva, dar XVII a. įsivesdama Jėzaus Širdies brolijas, būtų toli pralenkusi Prancūziją.
Deja, taip nėra. Prof. Vc. Biržiška, sugretindamas Švč. Sakramento (Corporis Christi) brolijai Jaknavičiaus parašytą knygelę su Žemaičių vyskupijos 1636 m. sinodo nutarimu į-vesti broliją, bus sumaišęs lotyniškus pavadinimus Corporis Christi su Cordis Christi. Vardų panašumas bus įvedęs mūsų istorikus į klaidą, nes XVII a. apie Jėzaus Širdies (Cordis Christi) broliją dar niekas nekalbėjo, nes tuo laiku iš viso Jėzaus Širdies viešo garbinimo dar nebuvo, tad juo labiau tokio vardo brolijų negalėjo būti. Priešingai, tuo metu buvo labai propaguojama Švč. Sakramento (Corporis Christi) brolija, apie kurią čia norime plačiau paaiškinti.
Juozas Vaišnys, S. J.
Praėjusį kartą rašėme apie apkalbėjimą, kurį prilyginome gyvatės nuodams. Iš tikrųjų, šmeižtai ir apkalbėjimai daug daugiau kenkia atskiriems asmenims ir visai žmonijai negu pavojingiausi gyvatės nuodai. Bet kaip mažai žmonės apie tai pagalvoja! Jie savyje tuos baisius nuodus nešioja ir kitus jais apnuodija, visai negalvodami, kad tai gali būti labai ir labai didelis nusikaltimas — didesnė nuodėmė už bet kurią kitą. Neteisingu ir nereikalingu kalbėjimu galima nusidėti ir daug žalos artimui padaryti, bet kartais galima nusikalsti ir tylėjimu. Todėl ir Šv. Raštas teisingai sako, kad yra laikas tylėti ir yra laikas kalbėti. Šiame straipsnelyje trumpai pažvelgsime į tas aplinkybes, kada žmogus yra įpareigotas kalbėti apie savo ar kitų nusikaltimus ir blogus darbus.
Kada kalbėti apie save?
Pirmiausia bus naudinga porą žodžių pasakyti apie tai, kada žmogus yra įpareigotas kalbėti apie save, nors jam tai būtų ir nemalonu. Žmogus nėra įpareigotas net ir artimiausiems asmenims pasakoti intymių savo sąžinės dalykų. To negali reikalauti nei vyras iš žmonos, nei motina iš dukters, nei tėvas iš sūnaus. Žinoma, ši taisyklė tinka tik tada, kai eina kalba apie grynai asmeniškus sąžinės dalykus, kurių niekas neturi teisės žinoti. Yra žmonių, kurie kiekvieną smulkmeną laiko paslaptimi ir "sąžinės dalyku". Jie yra labai užsidarę, neatviri, jaučia lyg kažkokį malonumą viską nuo kitų slėpti. Ko nors paklausti, jie visados atsako vienu žodžiu: "Nežinau". Kartais jie patys užsimena apie kokį nors dalyką, bet paskui jo nepasakoja, norėdami lyg kitą paerzinti arba pasirodyti, kad jie moka laikyti paslaptis. Tai yra labai vaikiška, nenuoširdu ir nedraugiška.
A. BERNOTAS
Marija buvo ir yra garbinama visais laikais ir visose tautose. Jos garbei kuriami gražiausi himnai, giedamos nuoširdžiausios giesmės. Ir pašto ženklais įvairios tautos stengiasi pagerbti Mariją. Gegužės mėnesio proga čia duodame keletą pavyzdžiu, kaip įvairiose tautose Marija yra vaizduojama pašto ženkluose.
1. Aušros Vartų Marija Vilniuje — 1954 m. Vatikano išleistas pašto ženklas.
2. Fatimos Marija — Portugalija 1950 m.
3. Čenstakavos Dievo Motina (Lenkijoje).
Toliau matome Vengrijos, Bavarijos, Kubos, Ispanijos, Filipinų ir Maltos išleistus pašto ženklus pagerbti Marijai.
Juozas Vaišnys, S. J.
Jau bus virš dvidešimt metų, kai eina kova tarp Hollywoodo filmų leidyklų ir katalikų dvasiškijos. Mat, šių dviejų institucijų interesai yra skirtingi. Filmų leidėjams pirmoje vietoje rūpi biznis, o dvasiškijai — žmonių moralė. Nesutinkame su tais, kurie sako, kad Amerikoje negali būti kalbos nei apie kultūrą nei apie moralę, nes čia viešpataujanti tik pragmatiniais principais paremta civilizacija. Kad ir tarp amerikiečių yra nemaža aukštos kultūros ir aukštos moralės žmonių, mes visiškai neabejojame. Tačiau reikia pripažinti, kad Amerikoje yra įsigalėjusi pragmatinė filosofija su savo utilitaristiniais ir hedonistiniais principais: čia laikoma etiška ir moralu tai, kas man yra naudinga ir malonu. Šiais principais vadovaujantis, doleris vaidina pagrindini vaidmenį žmogaus ir visuomenės gyvenime. Už dolerį gali įsigyti ir tai, kas naudinga, ir tai, kas malonu.
Ir Hollywoodo filmų gamintojai, atrodo, yra linkę, su mažomis išimtimis, laikytis šių principų. Gaminant filmus, išleidžiama didelės sumos pinigų, bet su gausiais procentais jie grįžta, jeigu filmo režisierius buvo atspėjęs masių psichologiją. O kokios temos mases dabar labiausiai traukia? Aišku, seksualinės. Čikagos kardinolas neseniai pasakė, kad dauguma šių laikų amerikiečių yra “sex crazy”. Tai galima matyti iš įvairių reklamų, žurnalų ir filmų. Filmų režisieriai buvo labai drąsiai pradėję eiti šiuo keliu jau prieš dvidešimt metų ir nežinia, kur jie būtų nuėję, nežinia, koki šlamštą mes šiandien ekranuose matytume, jeigu katalikiškoji Amerikos visuomenė nebūtų laiku šį pavojų pamačiusi ir jam pasipriešinusi. Nenorime neigti, kad ir kitų tikybų atstovai šį pavojų matė ir jam priešinosi, bet katalikai parodė daugiausia energijos ir sugalvojo konkrečių kovos planų, tarp kitko įsteigdami ir “Legion of Decency”. Su širdgėla reikia pripažinti, kad kitos tikybos ne tik šio katalikų darbo neremia, bet prieš jį net viešai kovoja, prikišdamos, kad katalikai negerbia Amerikos konstitucijos, varžydami piliečių laisvę. Jeigu šioje srityje visos tikybos bendradarbiautų (o tai yra visiškai galima, nes čia ne dogmatinis, o grynai moralinis klausimas), tai šiandien galėtume tikrai džiaugtis amerikietiškų filmų moralumu.
Nors katalikai, vieni kovodami, ir mažiau pasiekė, bet vis dėlto rezultatai labai šviesūs. Amerikietiški filmai, kurie prieš porą dešimtmečių buvo laikomi nemoraliausi visame pasaulyje, dabar savo moralumu yra pralenkę ir prancūziškus ir itališkus filmus. Pasitaiko dar ir dabar šlamšto, bet pažanga jau labai didelė. Praėjusieji 1956 metai yra, gal būt, patys šviesiausi Amerikos filmų istorijoje. Pvz., pamatęs “The Ten Commandments”, pagalvoji, kad šio vieno filmo pakaktų atpirkti visiems šlamštams, pasirodžiusiems ekrane šiais metais. Tai yra tikrai didingas atvaizdavimas to įvykio, kai buvo žmonijai pastatyta dešimt polių, ant kurių ji stovi. Paskui yra paminėtini ir visiems rekomenduotini šie praėjusių metų filmai: “War and Peace”, “Giant”, “The Teahouse of the August Moon”, “Around the World in 80 Days”, “Moby Dick”, “The King and I”, “Richard III”, “The Friendly Persuasion”, “Seven Wonders of the World”.
Tėvų Jėzuitų statomi "Jaunimo Namai" Čikagoje šią vasarą jau bus baigti. Tuoj bus pradėti statyti ir Jėzuitų gyvenami namai, kuriuose bus graži lietuviško stiliaus koplyčia.
Mūsų organizacijos ir visuomenė šių namų labai laukia ir, kiek gali, aukoja. Už tai labai esame dėkingi.
Aukas galima siųsti šiuo adresu:
Jesuit Fathers,
5541S. Paulina St.,
Chicago 36, 111.
MŪSŲ KULTŪRININKAI JUNGIASI
Neseniai Čikagoje yra atidarytas Lietuvių Menininkų Klubas, kuriam priklauso Įvairių sričių menininkai: dailininkai, architektai, rašytojai, muzikai, scenos darbininkai. Klubas yra įsteigtas, norint sujungti visas mūsų menines jėgas vieningam darniam darbui. Atidarymo iškilmėse, kuriose dalyvavo apie pusantro šimto žmonių, kalbėtojai labai pabrėžė vieningumo reikalą ir dalyviai smarkiais plojimais tam pritarė.
Lietuvių Menininkų Klubo valdybą sudaro: dail. Z. Kolba (pirm.), rašyt. P. Gaučys, sol. A. Kutkus, arch. J. Mulokas ir muz. A. Nakas.
Atidarymo iškilmėse buvo pranešta, kad ateinantį rudenį bus atidaryta Čiurlionio Galerija Jėzuitų statomuose "Jaunimo Namuose".