J. Kidykas, S. ].

      Per paskutinius 150 metų nepaprastai pasikeitus socialinei ir ekonominei santvarkai, šeima atrodo nustojusi viso to, kas ją anksčiau palaikė. Ypač tėvas neteko savo vaidmens, kaip šeimos planuotojas, išlaikytojas ir neginčijamas jos autoritetas. T. De Lestapis ieško tokių vertybių, kurios galėtų išlaikyti stiprią ir laimingą šeimą mūsų laikais. Jo nuomone, šios penkios vertybės yra patys geriausieji šeimos palaikytojai: meilė, vyro ir žmonos talka, asmeniška ir bendruomeniška auklėjimo kryptis, šeimų bendravimas ir krikščioniškoji moterystės misterija — paslaptis.

Meilė

      "Meilė gimdo šeimą ir yra geriausias jos šansas". Šiuo gražiu sakiniu jėzuitas P. Archambault pradeda puikų savo veikalą "Šeima — meilės vaisius". Ar tai reiškia, jog autoritetui šiandien nebėra vietos šeimoje? Ne. Tai reiškia tik tai, kad šiandien rečiau negu seniau juo rem-tinasi, nes šiandien "bendroviškasis" šeimos pobūdis, kuris ypatingai remiasi autoritetu, vis labiau traukiasi antron vieton, pirmąją užleisdamas "bendruomeniškumui".

      Turėtų būti žinoma, jog visi žmonių susibūrimai turi ir "bendrovinių" ir "bendruomeninių" elementų, nors ir skirtingame laipsnyje. Bendrovės ir bendruomenės būdingieji bruožai gana skirtingi. Bendrovei sukurti užtenka keletai asmenų susiburti, užsibrėžti aiškų tikslą, pasiskirstyti darbu ir suderinti savo veiklą tam tikslui pasiekti. Veiklą derina autoritetas. Todėl bendroviško pobūdžio sambūriui yra būtinai reikalingi: tikslas, autoritetas ir funkcijos. Bet ilgainiui tie trys elementai išnyks. Amžinai pasiliks tik bendruomenės ir meilės vertybės, kaip šv. Augustinas pastebi. Visos bendrovės (societies) išnyks, bet nebus galo žmonių bendruomenei (community). Ir amžinybėje gyvensime bendruomenėje ir mylėsimės, nes meilė yra paskutinis ir niekada nesibaigiąs tikslas.

      Valstybinio ir ekonominio masto sambūriuose turi vyrauti bendrovi-niai bruožai, nes valstybės tikslas yra laikinio pobūdžio. Ji siekia laikinio visų piliečių labo. Nors ir čia neapsieinama be meilės įtakos, tačiau pirmutinis valstybės uždavinys yra palaikyti tvarką teise ir teisingumu. Bet būtų keista ir neįmanoma teise ir teisingumu spręsti Bažnyčios bei šeimos reikalus. Juk čia yra kažkas slėpininga, kažkokios meilės mistika, kažkas, kas prašoka visus juridinius kodeksus. Todėl šių dienų žmonija vis stipriau pajunta, kad šeimos pagrinde turi būti meilė. Kodėl? Todėl, kad ji atsižvelgia į apjungiamųjų asmenybes, į jų laisvę, ir dar labiau į jų paskutinį tikslą mylėtis. Kaip kiekvienoje bendruomenėje, taip ir šeimoje, ne tiek užsibrėžiama bendrai siekti kokio nors tikslo, kiek stengiamasi "kas nors būti drauge". Drauge rasti gyvenimui prasmę ir tą patį paskyrimą. Todėl šeimoje galima kalbėti apie "bendrą likimą" ir "likimo bendrumą", apie bendrą gyvenimo kryptį, apie vieną prasmę mylėtis.

      Bet ir ant meilės pamatų statant šeimos gyvenimą, dar nereiškia, jog viena akimirka dingtų visos sunkenybės ir painiavos. Ir meile pagrįstoje šeimoje reiks susidurti ir su charakterių skirtumais ir su kitokiais moraliniais įstikinimais, su skirtingomis filosofinėmis pažiūromis, su įvairiais kultūros bei išsiauklėjimo lygiais, kartais su indiferencija ar net ir pačiais skaudžiausiais nesutarimais vaisingumo bei vaikų auklėjimo reikaluose.

      Šimtmečių šimtmečiais tuos klausimus šeima rišo autoriteto žodžiu, kartais kiek sušvelninamu praktiškomis abiejų pusių nuolaidomis. Bet vienas šeimoje visada žinojo turįs teisę padaryti galą perdaug ilgiems ginčams, svarstymams ir nuomonių skirtumams, galintiems ardyti šeimos vienybę. Šitoks valdoviškas ir vienašališkas šeimos problemų rišimas šiandien atrodo nebeįmanomas ir per pigus. Ar nebūtų kur kas žmoniškiau ir teisingiau, ar ne labiau tiktų moterystės ryšiais sujungtoms asmenybėms kilnesniu būdu spręsti savo sunkenybes? Ne viešpatavimu, ne kito asmens prievartavimu, ne pavergimu, o bendruomenišku susitarimu. Tai nelengva. T. Archambault pastebi: "Bendrojo gyvenimo sunkenybė yra sugebėti būt ir du ir viena, ir viena ir du. Nėra nieko lengvesnio, kaip būti du. Pakanka vienam pasipriešinti, ar nors likti indiferentu. Būti viena, natūraliai sekasi, vienam priverčiant kitą sau tarnauti, praktiškai tą kitą sunaikinant. Bet būt viena, nenustojant būti du, ir būti du, nenustojant būti viena, sudaryti "mes", pasiliekant pilnai ir "tu" ir "aš", tai jau yra kitas reikalas. Ir todėl laimingam šeimos gyvenimui nepakanka bendrovinio pobūdžio elementų. Nepakanka autoriteto.

      Meilė vienu ir tuo pačiu metu apima ir vienybę ir dvigubumą, todėl jai būtinai yra reikalinga "kitas". Dažnai sakoma, jog meilė sulieja į vieną. Tai tiesa. Bet lygiai yra tiesa, jog meilė skiria. Ką gi reiškia mylėti? Ar ne tai, kad mylintis geidžia tokio mylimojo, koks jis yra, o jis yra ir kitas ir kitoks. Mylimojo norima dėl jo kitoniškumo. Ir juo labiau vienas kitą myli, juo labiau nori padėti viens kitam išlaikyti savo kitoniškumą. Vos tik pabudusi, tartum tik pirmojo laipsnio meilė, tiesa, nepakenčia skirtingumų. Bet jau labiau sutvirtėjusi mielai juos priima. Pagaliau, aukščiausio laipsnio pasiekusi meilė džiaugiasi kitoniškumu ir juo pasinaudoja. Juk skirtingumas vienu ir tuo pačiu metu yra papildymas ir parama, ir didesnio savęs išsižadėjimo proga, ir tampresnio solidarumo pradas, ir pilnesnio bei turtingesnio ir turiningesnio gyvenimo šaltinis. Todėl kaip tik šiandien šeima ir turėtų remtis meile.

      Bet ar ne visada krikščioniškoji šeima rėmėsi meile? Be abejo. Tačiau šeimos sociologija ir istorija to nepažymi. Išstudijavus 19 amžiaus sociologus, neatsirado nė vieno, kurs būtų drįsęs tvirtinti, jog krikščioniško-

I. Mackevičiūtė, VII kl. Kilim. proj. (temp.)

sios šeimos stipriausias pagrindas yra meilė. Dar labiau tenka stebėtis, bevartant 19 šimtmečio pamokslus, konferencijas, paskaitas, šeimoms duotas gavėnios metu rekolekcijas. Čia labai retai tesutinkamas žodis meilė. Tik peržiūrint vieną apie 1860 metus išleistą žodyną, krenta į akis šitoks šeimos aptarimas: "Šeima yra lyčių skirtumu besiremianti asmenų bendruomenė (community!)". Tai keista. Ano meto raštijoje tokia mintis yra visiškai svetima. Ir kas galėjo šitaip parašyti? Nagi: "Katalikų Teologijos Žodynas, parašytas mokyčiausių Vokietijos Teologų" (mano pabr. J. K.) — skamba knygos titulas!

      Dar nuodugniau tą reikalą pastudijavus, paaiškėja, jog krikščioniškųjų pažiūrų į šeimą raida buvo veikiama dviejų tradicijų. Viena — tai lotyniškųjų tautų. Ji remiasi "paterfamilias" "šeimos tėvo" ir net "Romos šeimos tėvo" sąvoka. Tėvas čia yra šeimos valdovas, stačiai viešpats. Antroji tradicija yra germaniškų tautų. Čia pirmauja bendruomeniškumo elementas vyro ir žmonos santykiuose. Todėl lotyniškosioms tautoms ir šiandien dar reikia saugotis per daug pabrėžti pagoniškąją, senovišką pažiūrą į šeimos gyvenimą, per daug remtis autoritetu. Moderniškajame pasaulyje tai gali šeimai tik kenkti. Tuo tarpu bendruomeniškasis meilės elementas gali padėti. (Būtų labai įdomu ir naudinga patyrinėti, kuris tų dviejų elementų vyravo lietuviškosios šeimos sampratoje ir kasdieniame jos gyvenime.

J. K.).

Vyro ir žmonos talka

      Moteris šiais laikais, bent krikščioniškosios kultūros kraštuose, nebelaikoma mažamete ir todėl beteise. Tai yra antroji šeimai sustiprinti vertybė. Savo išsimokslinimu ji dažnai yra intelektualiai lygi vyrui, o kartais net pranašesnė. Karo metu daugelis moterų ilgai gyveno atskirtos nuo savo vyrų, buvo priverstos imtis visokių darbų, kas jas įgalino išskleisti ir parodyti įvairiausius talentus. Darbai raštinėse, dirbtuvėse, mokyklose ir net universitetuose, įvairiausiose įstaigose bei pareigose ir įstatymų pripažintos lygios pilietinės teisės labai pakeitė jos reikšmę šeimos židinyje. Visa tai nesunaikino vyro pirmenybės šeimai valdyti. Katalikė moteris žino, jog reikia tam tikra prasme pasiduoti vyriškai galvai, kaip tai pataria šv. Povilas efezietėms: "Moterys tebūna visame pasidavusios vyrams, kaip Viešpačiui" (5. 22). Bet modernieji laikai atkreipė dėmesį į Bažnyčios mokslą, ypač į Pijaus XI encikliką "Casti Connubii", kur jis dėsto: "Kaip vyras yra šeimos galva, taip žmona turi būti jos širdis. Ir kaip vyrui tenka valdymo pirmenybė, taip žmona gali ir turi priimti meilės pirmenybę". Šitais sakiniais šv. Tėvas, atrodo, bus patiekęs esminį atsaką į žmonos būklės problemas šių laikų šeimoje, kurioje, nepaisant visų iki šiol laimėtų teisių, ji vis dar tebėra suvaržyta tam tikro menkavertiškumo komplekso.

      Bažnyčia nepaprastai išlaisvino moterį, įgalindama ją nebebūti vien pasismaginimo ar darbo įrankiu, kokiu ji buvo pagoniškajame pasaulyje, ir pasidaryti žmogumi, asmeniu, kaip ir vyras. Bet ar moteris šiandien jau tobulai naudojasi ta jai Bažnyčios suteikta laisve, orumu ir lygiavertiškumu? Ilgus šimtmečius skelbti vyro ir moters sričių bei uždavinių skirtumai ir šiandien nėra palankūs visiškai jos laisvei ir lygybei. Žmonos padėtis vis lieka pajungta vyro valdžiai ir nekartą tenka šyptelėti girdint, jog moteris esanti "šeimos židinio karalienė". Kas dieną vis labiau "sukolūkinamame" pasaulyje, jos karališkumas atrodo labai antraeilis dalykas. Ar nebūtų daug tikresnis tas moters išvadavimas, jei į vyro ir moters reiškimosi sritis šeimoje būtų žiūrima, kaip į vieną vienetą ir abiem bendrą tą patį reikalą, ar tai būtų išviršiniai ir eiliniai gyvenimo reikalai, ar patys intymiausieji išvidiniai. Į viską turėtų būti žiūrima iš abiejų pusių, iš vyro ir iš žmonos; viską turėtų spręsti suprantanti ir užjaučianti meilė ir autoritetas. Autoritetas teiktų šeimai gyvenimo centrą, patvarumą, stiprumą, atramą ir saugumo jausmą, o meilė atsižvelgtų į kiekvieno šeimos nario giliausius troškimus, jo orumą, didingumą ir brangumą. Jei senųjų laikų šeimą būtų galima pavaizduoti kaip apskritimą su vienu centru, tai šių dienų šeima vaizduotina elipsės pavidalo, su dviem poliais: vienas lieka kaip buvęs — autoritetas, bet prisideda antras — meilė. Autoritetas lieka reikalingas ir prasmingas, nes šeimoje yra bendrovinių elementų, kuriuos jis sucementuoja. Bet šeimos narių orumas ir asmenybių sugyvenimas turi labiau remtis bendraisiais ir giliausiais visų ir kiekvieno interesais, bendru likimu, bendra gyvenimo prasme, bendruoju meilės bei laimės troškimu. Todėl rengiant jaunimą moterystei, reikalinga visa tai jiems perteikti, įsąmoninti, kad, nepripažįstant šeimoje tėvo autoriteto, ji turės pakrikti, o nesant meilės, nukentės žmogaus orumas, kilnumas ir eis kova už tai, "kieno bus viršus".

      Šitą skyrelį baigdamas, T. De Lestapis atkreipia dėmesį dar į vieną niuansą. Jis yra paimtas iš plataus prityrimo, besidarbuojant su jaunosiomis šeimomis, kurios yra pasinešę sukilninti ir sudvasinti vedybinį gyvenimą. Jis cituoja T. R. Prigent: "Šiandien moteris peržengia slenkstį į naująjį šeimyninį gyvenimą, aiškiai žinodama ir jausdama įgimtą pagrindinę savo lygybę su vyru". O dr. G. Maranon užbaigia: "Iki šiol vyravusį nusistatymą, kad moteris esanti žemesnis sutvėrimas už vyrą tenka pakeisti kitu, būtent: nė viena nė kita lytis nėra už viena kitą nei žemesnės, nei aukštesnės, jos yra tik skirtingos. Čia glūdi visa tiesa."

Moteris geriau negu vyras supranta vaikus, bet vyras yra vaikiškesnis negu moteris.

Zarathustra