P. MALDEIKIS
(Tęsinys)
5. Moralinė krizė. Drauge su žinojimo krize ir laisvės idealizavimu juslinė kultūra pergyvena ir moralinę krizę. Atsisakiusi religiškai sankcionuotos moralės, modernioji kultūra dar nėra suradusi tinkamo jai pakaitalo. Religinę etiką siekiama pakeisti etiškų principų žinojimu, remiantis prileidimu, kad, jei žmogus žinos, kas gera ir kas negera, tai jis savaime elgsis gerai. Čia susiduriame su klaida, kuria prileidžiama, kad žmogaus žinojimas gali atstoti charakterį. Šia klaida pagrįstas etinis lavinimas tvirtos moralės neišugdo. Aukštesnių principų netekęs žmogus savo žinojimą panaudoja ne vien bendrojo gėrio siekdamas, bet dar dažniau savo egoistiniams siekiams ir savo moralinių nukrypimų pateisinimui. Nuvertinus visas didžiąsias vertybes ir padarius jas pareinamas nuo paties žmogaus, moralės dalykai nebetenka tvirtesnių pagrindų. Tada į moralės normas žiūrima kartais kaip į tam tikroje visuomenės dalyje prigijusius elgesio standartus, kartais kaip į žmonių santykių bei jų elgesio racionalizavimą, pateisinamą tik reliatyviai ir sąlyginai naudingumo principu, o kartais, dar toliau einant, jos išvirsta į paprastą konvencionalumą. Atsižadėdama didžiųjų vertybių, modernioji kultūra nukreipė žmogaus siekimus hedonistine kryptimi ir aukščiausia vertybe padarė žmogaus juslinį laimingumą, juslinį džiaugsmą, patogumą ir naudingumą. Materialistinė filosofija (B. Russell, The Conguest of Happiness), siekdama juslinio laimingumo, norėtų žmogų atpalaiduoti nuo nuodėmės sąvokos ir bet kurių sąžinės priekaištų. Taigi, siekiama sukurti etiką be gėrio ir blogio sąvokų. Tačiau tuo keliu einant, gėrį ir blogį pakeičia intereso sąvoka. Tada ir bendrasis gėris ima atrodyti jau nebe etine norma, o tik tos ar kitos žmonių grupės interesų priedanga. Be aukštesnių principų, etiniai žmonių santykiai gauna verslinį pobūdį. Juose nebelieka vietos tokioms s ą v o k o m s , kaip riteriškumas, džentelmeniškumas, garbė, pasitikėjimas, priesaikos laikymasis, charakteris, moralinė asmenybė, o įsigali laimėjimo ir pralaimėjimo dvasia. Tai tendencijai įsigalint, niekas nebekelia balso dėl viešosios moralės susmukimo ir visiškai abejingai toleruoja tokius dalykus, kaip savo žodžio nesilaikymą, viešą apgaulę politikoje ir darbo bei komerciniuose santykiuose, ekonominį išnaudojimą, apgaulingą reklamą, antimorališką spaudą ir daugybę kitų antimoralių ir moralę griaunančių dalykų.
Apskritai, Vakarų žmogui progresuojant, jo moralė regresuoja. Technikai kylant, jo atsakingumas didėja. Jo gi moralinis pajėgumas būti atsakingam nedidėja. Nutoldamas nuo moralinių normų, jis eina į moralinį chaosą.
Marija Gumbinaitė, VII kl. Kilimėlio proj. (temp.)
6. Socialinė krizė. Nuvertinant didžiąsias vertybes, kurios visus jungia, palaipsniui didėja ir socialinė krizė. Šiais laikais dedama labai daug pastangų gerinti socialinius santykius, duodant žmogui ko daugiausia juslinės laisvės, tačiau žmogus nuo to nesidaro socialesnis. Priešingai, jis darosi vis didesnis individualistas ir egoistas. Kaip A. Schweizer pastebi (The Decay and the Restoration of Civilization) šių dienų žmogui geriausias gyvenimas — tai gyventi tik ta diena ir rūpintis tik pačiu savimi.
Socialinė krizė prasideda nuo mažiausio, tačiau pagrindinio socialinio vieneto — šeimos. Vedyboms tampant tik civiline sutartimi, šeimoje menkėja šeimyniniai santykiai: silpnėja vieningumas tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų. Vis didėjąs individualizmas ir egoizmas aštrina konfliktus tarp atskirų šeimos narių, kurie nebejaučia tarpusavio gilesnių dvasinių ryšių ir savo įsipareigojimams moralinių sankcijų. Šių dienų šeimoje išauklėtas žmogus nesidomi kito žmogaus žmogiškąja vertybe ir darosi abejingas artimo reikalams ir skausmams. Žmonių santykiai, atrodo, vis labiau nebetenka asmeniškumo ir žmoniškumo, tampa mechaniški, versliški, be nuoširdaus mandagumo.
Socialinėje plotmėje Vakarų kultūra davė demokratiją, kuri reiškia labai didelę socialinę pažangą. Tačiau ir šioje srityje ta pažanga nėra atsipalaidavusi nuo materializmo ir ji nėra dar suradusi kelio, kuriuo eidama ir siekdama savo tikslų, ji nepaneigtų kitų vertybių. Demokratija tampa materialistiška, kai ji kiekybei atiduoda spręsti vertybių dalykus, kurių ji nekuria ir kurias sukuria tik kokybė. Taip pat demokratija kartais prieštarauja kultūros pažangai, kai ji nustelbia stiprias asmenybes, o estetinių, etinių, mokslinių ir kitokių vertybių standartus padaro pareinamus nuo masės impulsų, minios nuotaikų ir kitų iracionalių elementų.
7. Auklėjimo krizė. Auklėjimo srityje krizė pasireiškia daugiausia dviem atvejais. 1) Šeima, būdama pagrindinė auklėjimo institucija, pradeda kratytis auklėjimo pareigų. Tėvai, ieškodami sau patogumo, vis anksčiau savo vaikus atiduoda auklėti kitiems (vaikų darželiams, mokyklai), o vaikai, praleisdami didžiąją dienos dalį ne tėvų šeimoje, pasisavina sau elgesio normas bei standartus iš kitų ir dėl to labai anksti pradeda priešintis šeimos tradicijoms. Auklėjimui vykstant daugiau už šeimos ribų, mažėja žmogaus nuoširdumas ir vidinis socialumas. Poilsio ir jaukumo ieškoma jau ne šeimoje, o kinuose, teatruose, susitikimuose su draugais.
2) Auklėjimas yra pasukęs dezintegracijos keliu, nes jame vis stipriau reiškiasi tendencija mažiau bevertinti bendrąsias kultūrines vertybes, o jų vietą užleisti profesiniam lavinimui, kuris braunasi vis į žemesnius mokyklų laipsnius, iš ten ištsumdamas kultūrinį pažinimą. Auklėjimas tampa lavinimu to, kas naudinga. Gilesnio pažinimo bei išminties tikslus pakeičia meistriškumo siekimas. Didžiąsias vertybes auklėjime taikstosi pakeisti komercializmo dvasia. Tuo būdu auklėjime mažėja elementai, kurie visus jungia, o gausėja tie, kurie žmones skiria, nes, ruošiant tik siaurus specialistus be gilesnio bendrojo išsilavinimo, didėja tarpas tarp žmonių, ir jie neberanda tarp savęs bendros kalbos. Didėjant specializacijai, žmogus vis siauriau apribojamas, nes siauroje specialybėje darbas bei veikimas organizuojamas taip, kad jis reikalauja nebe viso žmogaus, o tik kurio nors siauro sugebėjimo. Tie gi sugebėjimai, kuriais remiasi žmogaus asmenybė, nustelbiami menkesnės prasmės snugebėjimų, mažiau teturinčių dvasinių elementų. Vis stipriau reiškiasi tendencija daugiau rūpintis priaugančio žmogaus specialybe negu juo pačiu, kaip žmogumi; rūpinamasi duoti gerą profesinį išsilavinimą, tačiau pamirštama jam duoti gerai pagrįstą pasaulėžiūrą. Siaurų specialistų lavinimas dažnai giliau nepaliečia ir nelavina jo mąstymo, vaizduotės ir kitokių jauno žmogaus turimų gabumų ir atrofuoja jo kūrybingumą. Jis veda į pasitenkinimą fragmentiniu sugebėjimu, nesidomint visumos trūkumais. Dėl ankstyvos specializacijos mokymas ir iš viso auklėjimas mechaniškėja, mažindamas žmogaus dvasingumą. Nesirūpindamas viso žmogaus išugdymu ir išlavinimu, modernusis auklėjimas yra pasukęs į vienpusiškumą. IV.
Kaip matėme. Vakarų kultūra yra tapusi labai sudėtinga ir nebevieninga. Tiesa, ir būdama labai sudėtinga, ji galėtų būti vieninga, bet tik viena sąlyga, būtent, kad žmogus savo visus siekimus bei tendenciją ir ypač savo biologinės prigimties polinkius palenktų bei priverstų paklusti dvasinėms vertybėms, jų tikslams ir normoms. Jų atsisakant, nebelieka jokio centro, kuris jungtų visus kultūros elementus ir nurodytų jiems tikslus. Neturint visoms kultūros sritims bendrų tikslų, kiekviena gyvenimo sritis eina savo keliu ir kiekviena jų atpalaiduoja griaunamąsias jėgas, kurios naikina bei nuodija kitas sritis.
Šių dienų Vakarų visuomenei būdingas yra biologinio gaivalingumo sumažėjimas, būtent, gyventojų nebepajėgiamas daugėti. Tai laikoma būdinga kiekvienos juslinės kultūros paskutinei fazei. Bijodamas nepatogumų, žmogus vengia visa to, kas jį apsunkintų, nors tas jo vengimas vestų ir į jo giminės išnykimą. Sunaikinusiam savo psichinę ir dvasinę pusiausvyrą, žmogui sumažėja ir gyvenimo vertė. Juslinių tikslų siekimas dažniausiai veda žmogų į nusivylimą ir psichinę bei socialinę izoliaciją. O tuo atveju ir pats gyvenimas pradeda greit atrodyti tuščias, nevertingas ir pagaliau net nebepakenčiamas. Medicinos statistika rodo vis didesnį nervų sutrikimų dažnėjimą ir psichinių ligų gausėjimą. Ypač dažnėja savižudybės, kurios nuo 1850 metų iki 1920 metų įvairiuose kraštuose pagausėjo 2-3 kartus.
Nežiūrint socialinių mokslų pažangos, kasmet gausėja asocialiniai reiškiniai. Kriminaliniai nusikaltimai kasmet auga. Ypač didėja jaunimo nusikaltimai; labai gausėja planingi ir šaltakraujiškai apskaičiuoti nusikaltimai, kurie tampa verslu, atliekami verslo ir mokslo tikslumu ir įvykdomi naudos bei pasipelnymo sumetimais.
A. Bičiūnas, V kl.
Lietuvos trobelė (spalv. pieštukai)
Vakarų kultūra eina ta kryptimi, kad žmogus vis daugiau nuasmeninamas ir sumechaninamas. Žmogus per daug nebevertina savo asmenybės. Jis kažkaip nebetenka savo žmogiškosios vertės ir dažnai yra traktuojamas kaip daiktas ir vertinamas pagal naudą. Žmogus su tvirtais principais ir aiškia pasaulėžiūra dažnai visuomenės ne tik nebevertinamas, bet ir nebepageidaujamas.
Nežiūrint mokslinės, techninės ir organizacinės pažangos, dvasinių principų nekontroliuojamas pasaulis eina pamažu į chaosą. Didieji žmonijos sukrėtimai, kaip bolševizmas, hitlerizmas ir fašizmas, pasireiškę didžiausiu žmogaus išniekinimu, neįsivaizduojama jo priespauda ir masiniu žmonių naikinimu, nėra atsitiktiniai dalykai, o nuoseklios Vakarų kultūros tendencijų išdavos. Jie yra šių laikų moralės auklėtiniai ir sensacinės kultūros įrankiai. Dvidešimtasis amžius yra pats kruviniausias žmonijos istorijoje. Kiekviena vėlesnė revoliucija savo žiaurumu pralenkia ankstesniąsias, pareikalaudama vis daugiau aukų. Galime šių laikų nelaimes, priespaudą ir grėsmę vadinti, kaip norime — galime jas vadinti Dievo bausme ar pačių žmonių sau sukurtu prakeikimu — jos kyla iš mūsų kultūros sukurto vertybių chaoso, jos ateina neišvengiamai, ir žmonijai teks jas kentėti, kol ji susiras sau teisingesnį kelią ir dvasinių vertybių kūryba išpirks savo praeitį.
V.
Prileidimas, kad Vakarų kultūra ir Vakarų visuomenė pergyvena krizę, šiais laikais jau nekomentuojamas ta prasme, kad ta visuomenė su savo kultūra turės visiškai žlugti. Dabar, kalbant apie Vakarų krizę, dažniau prileidžiama, kad išeitis iš tos krizės bus ta, kad vėl iš lėto atgis dvasinė kultūra ir grįš atitinkamas susidomėjimas dvasinėmis vertybėmis. Iki tai įvyks. Vakarų kultūros įtakoje esanti žmonijos dalis dar ir toliau eis tuo pačiu keliu, dar turės pergyventi tas pačias ir naujas savo kultūros klaidas, kol jos bus visų skaudžiai pajustos ir pagaliau sukels visuotinį nusivylimą. Iš to nusivylimo turėsiąs kilti pasiilgimas ko nors kilnesnio, gilesnio, turiningesnio. Didėjant vertybių pasiilgimui, prasidėsiąs naujas kūrybiškas laikotarpis ir visose srityse pradės reikštis kūrybinis genijus. Įvairiose srityse pasireiškę genialios kūrybiškos asmenybės sudomins didžiosiomis vertybėmis nusivylusį žmogų ir pradės naują dvasinį renesansą, o gal ir naują kultūrą. Visos didžiosios praeities kultūros prasidėjo religiniu atgimimu. P. A. Sorokinas prileidžia, kad ir Vakarų kultūros naujoji era, greičiausiai, prasidėsianti taip pat religiniu atgimimu.
Galime šiam prileidimui tikėti, gali jis kitų ir neįtikinti. Vakarų kultūra yra toje stadijoje, kad ji turės pasukti vienokiu ar kitokiu keliu. Suprantama, kultūros posūkiai negali būti staigūs. Todėl klystume, jei manytume, kad mes jį aiškiai pajusime jau artimiausiais dešimtmečiais. Visi bendrieji kultūriniai pakitimai vyksta labai iš lėto. Tik vienas dalykas yra neįtikinamas, kad ji dar ilgai galėtų eiti materialistiniu keliu ir iš naujo pergyventi dar baisesnes katastrofas ir kartu nesuprastų savo klaidų. Todėl atrodo, kad vienintelis jai kelias lieka tik į dvasinį atgimimą, kuris turės prasiveržti dideliu kūrybingumu dvasinių vertybių srityje. Tas kūrybingumas tačiau bus sėkmingas tik tuo atveju, kai visų vertybių jungiančiu centru taps tos normos, kurias žmonija gavo Sinajaus Kalne, ir kai jų siekimams vadovaus ta dvasia, kuri buvo išreikšta Pamoksle nuo Kalno.