A. MUSTEIKIS

1. Tikrovė ir idealas

         Šventajame Rašte šv. Povilas apgailestaudamas. prisipažįsta, kad norįs gera daryti, o darąs bloga, ir žinąs, kad negerai darąs. Kasdienybė yra kupina tokių pavyzdžių. Čia visai nesvarbu, kokie yra mūsų įsitikinimai, pasaulėžiūros ar pažiūros, mes visi juntame savo idealinės ir tikrovinės plotmės išsiskyrimą. Religinis žmogaus tipas tą išsiskyrimą gali matuoti nuodėmės — dorybės skale, politinis veikėjas — smerktinų priemonių ir kilnių siekimų skale, visuomenininkas —    tuščių darbų ir gražių žodžių skale, kūrėjas — pigaus plagiavimo ir išgyvento originalumo skale, tūlas pilietis —    hedonizmo ir pareigos skale ir t.t. Esti atvejų, kai šios dvi plotmės tiek suartėja, kad gali būti sutapatintos, kaip, pvz., atsitinka šventųjų gyvenime arba kartais senelių poelgių rutinoj: ką jie daro, to jie ir nori, ir tai yra laikoma geru darbu. Bet tokių atvejų reta. Aplamai šios dvi plotmės, kad ir vientisoj asmenybėj, dažnai yra suvokiamos ne tiek viena kitą papildančios, kiek prieštaraujančios, o jų atspindžiai yra įvairiai vadinami: kūnas ir siela, medžiaga ir dvasia, id ir superego... Mūsų poelgiai tad yra labiau sąlygojami tai vienos, tai kitos plotmės, nors ne visi sutaria, kuri tų plotmių privalo turėti gyvenime pirmenybę.

         Pirmoji plotmė apima tai, kas yra, ką konkrečioje realybėje juslėmis pagauname ir kitomis žmogaus galiomis suvokiame. Tai yra konkrečių faktų sritis. Mokslas griežtąja prasme tuos suvokiamus faktus stebi, matuoja, rūšiuoja, kol suveda į tam tikrus dėsnius; šie dėsniai, manoma, turį galioti ir kitose panašiose situacijose. Šalia statiško "kas yra", toje pačioje plotmėje mokslas tyrinėja ir dinamišką aspektą: kaip tai, kas yra, keičiasi, kokios vyksmo priežastys ir panašiai. Gamtos mokslai (tikslieji mokslai) yra charakteringiausi šios plotmės pavyzdžiai. Metodo atžvilgiu prie jų šliejasi ir socialiniai mokslai.

         Antroji plotmė apima tai, kas turėtų būti, ką mes sprendžiame pagal žmogaus prigimtį, jo pasaulėžiūrą, jo suvoktą galutinį santykį su kitais žmonėmis, gamta bei dievybe. Tai yra normų sritis. Tai nustato jau ne mokslas griežtąja (siaurąja) prasme, kuris, kaip nurodėme, pagrindiniai remiasi empiriniu metodu, bet skirtingų metodų filosofija (etika) ir religija (teologija). Religija didžiąja dalimi remiasi apreikštąja tiesa, o filosofija — įžvalga, logišku protavimu ir kitomis panašiomis priemonėmis. Tad faktų srityje tenka noromis nenoromis priimti moksliniai dėsniai kaip galiojanti tiesa. O normų srityje religinės tiesos ir filosofiniai sprendimai mus saisto jau ne akivaizdžia prievarta, kaip moksle, bet tikėjimu jais (parafrazuojant Heidegger}).

         Kad pirmojoje plotmėje mokslininkai pagrindiniai naudojasi moksliniu — empiriniu induktyviu metodu, yra aplamai priimta. Tačiau dėl metodo antroje plotmėje yra įvairių nuomonių. Hegelio ir Markso sekėjai yra linkę tapatinti tai, kas turėtų būti, su tuo, kas yra. Tuo pačiu jie stengiasi ne tik pirmosios plotmės metodus visuotinai taikyti antrajai, bet ir nustatyti normą iš tikrovės faktų. Antra vertus, filosofinės ir religinės plotmės atstovai neprimeta savo metodų tikrovinei plotmei aprašyti ir klasifikuoti. Deja, kai kurie pirmaeiliai mūsų periodikos straipsniai nepakankamai paiso šios distinkcijos arba vieną šių plotmių pervertina, kitą visai ignoruodami. Tai ypatingai išryškėjo dviejų ginčų proga: nagrinėjant mūsų tremtinių bei emigrantų kartų santykiavimą ir lietuviškojo liberalizmo problemą. Iškilę klausimai ir po diskusijų mažai teparyškėjo.

         Pirmuoju atveju dviejų plotmių atstovai per daug užsidarė "savose srityse", beveik nepastebėdami, kad yra svarbi ir antra medalio pusė. Antruoju atveju nepakankamas tų plotmių išskyrimas nuvertino ir tas diskusijų dalis, kurios yra vertingas socialinės bei filosofinės kritikos įnašas. Dėl vietos stokos šia proga apsistosime tik ties mūsų liberalizmo problema, kiek ji buvo "kuliama" abiejose plotmėse.

2. Dvejopas liberalizmas

         Teorija ir praktika.Su amerikietėm studentėm kartą man teko diskutuoti kai kuriais rasinės diskriminacijos klausimais Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Kai daugumas jų ieškojo to reiškinio priežasčių kolonijinio gyvenimo praeity ir europiečių bei amerikiečių šovinistinėse teorijose, viena studentė karštai pareiškė, jog tos diskriminacijos Amerikoje negali būti ir nėra, nes J.A.V. konstitucija esanti idealiausia pasaulyje ir pripažįstanti lygias teises visiems piliečiams — be rasės, tikėjimo ir tautybės skirtumų.

         Mat, toji studentė, "antrosios generacijos" atstovė (Amerikoje gimusi iš tėvų imigrantų), vargais negalais apsisprendusi už naujojo pasaulio gyvenimo stilių, jautė didžią pareigą vietinę kultūrą visomis priemonėmis ginti nuo bet kokios kritikos (ir nuo savų abejonių...). Jos šališkumą mes suprantame, nors ji pati to gali ir nejausti. Tačiau yra daug sunkiau suprasti, kai kitu panašiu teorijos ir praktikos nepakankamo skyrimo atveju mūsų tikrovinis liberalizmas yra patempiamas ir pašveičiamas tokio pajėgaus kultūrininko, kaip dr. Juozas Girnius. Pastarajam niekas negali prikišti pasaulėžiūrinio konvertito epiteto ir tuo pačiu pasąmoningo entuziazmo dar neataušusiai idėjai propaguoti. Ir vis dėlto jis, vadovaudamasis savo sudaryta "moraline liberalizmo prasme" (Aidai, 1956, nr. 4 ir 1957, nr. 2), neįstengia neutraliai pažvelgti į lietuviškąjį liberalizmą ir nenudažyti jo idealinėmis spalvomis.

         Teoriškai J. G. išskiria tas dvi plotmes (Aidai, 1957, nr. 2, 92 p.), tačiau, kritikuodamas kun. Stasio Ylos studiją (Aidai, 1955, 7-9 nr. ir 1956, nr. 1), aplenkia pirmąją plotmę. Visi diskusijų dalyviai sutinka, kad liberalizmas yra nevienodai suprantamas ir įvairuoja pagal vietą ir laiką. Visai nenuostabu, kad St. Y. ir turėjo tikslą patyrinėti, koks yra liberalizmas Lietuvoje ir lietuviuose (vieta) nuo 19 šimtmečio pabaigos ligi šių dienų (laikas). O J. G., a priori susidaręs savo sampratą, tikisi apimti liberalizmo plačiaprasmiškumą visose vietose ir visais laikais ir mano galįs nesiskaityti su lietuviško liberalizmo atstovais, kurie neatitinka jo suvokto idealo. Argi ne todėl J. G. norėtų nuvalyti žrn. Bronių Railą nuo "laisvamaniškų nusiteikimų" ir nutyli visą eilę kitų lietuvių liberalų, turinčių skirtingą liberalizmo sampratą?

         Šalia tikrovės.Tikrovę J. G. bando aplenkti dvejopai. Pirma, jis sudaro įspūdį, jog St. Y., liesdamas tikrovę, rašo ne į temą, kai jį, sakyčiau, perspėja, kad "iš faktų idealai nėra išvedami" ir kad "idealo atveju galioja reikalavimas juo matuoti tikrovę, o ne tikrovės vardu jį niekinti" (Aidai, 1957, 92 p.). Iš tikrųjų St. Y. to tikslo niekur neturėjo. Ieškojimas bendrybių iš vartotų duomenų yra būtina, mokslinio metodo dalis ir nereiškia idealo ieškojimo. Priešingai, St. Y. idealą atskyrė nuo tikrovės, pripažindamas, jog "tada (Nepriklausomoje Lietuvoje) vargiai ir patys liberalų internacionalai būtų sutikę įsileisti į savo tarpą totalizmą atstovaujančias mūsų nacionalizmo grupes". Vadinasi, lietuvių "nacionalistinis liberalizmas", suvoktas St. Y., skyrėsi nuo tikro ar numanomo tarptautinio liberalizmo idealo. Šia proga įdomu būtų patirti, kaip kritikas vertintų bei tyrinėtų, pvz., komunizmą, "matuodamas tikrovę idealu", "skirdamas idėjas ir žmones". Ar šiuo atveju būtų įmanoma, susidarius "principinio komunizmo sampratą", nepamiršti, jog "liečiami ne akmenys, o žmonės"?

         Antra, J. G. bando aplenkti tikrovę daugiau įsivaizduojamais ir šalutiniais, o ne realiais ir pagrindiniais duomenimis. Jis pakaltina, kad St. Y., "užuot leidęsis į autentiškus liberalinės minties šaltinius, ...atrodo patikėjęs, kad Railos sugestionuotoji liberalizmo interpretacija yra pakankamai reprezentatyvi liberalizmui apskritai", kad autorius "visai be kritikos pasisavina iš Br. Railos liberalizmo ir nacionalizmo giminystę". O kitoje vietoje kritikas teigia, jog "St. Y. liberalizmo sąskaiton rašo visa, be jokios atrankos, ką neigiamo randa liberaluos". Kitais žodžiais tariant, St. Y. esąs suklaidintas vieno "nevidono" — žurn. Br. Railos, o nutylėjęs "autentiškus šaltinius", juodinęs liberalizmą "be jokios atrankos", tad atvaizdavęs lietuviškąjį liberalizmą tendencingai. Di-

V. K. Jonynas

Iliustracija “Hamleto” knygai

(1947)

desnių priekaištų moksliniam darbui nuvertinti nebūtų reikalinga, jei tai būtų teisybė. Deja, čia yra daug daugiau poleminės rutinos nei tiesos.

         Kritikos pelai ir grūdai.Didžiojoje savo studijos dalyje St. Y. rėmėsi žinomais lietuvių liberalizmo atstovais. J. G. be pagrindo plaka Br. Railą, nes St. Y. cituoja ne jį vieną, o daugiau kaip porą dešimtų liberalizmo šaltinių, su reta išimtimi, mažai vienas nuo kito besiskiriančių.

         J. G. teigimas, jog nacionalizmas ir liberalizmas prieštarauja vienas kitam, yra tik kai kuriais atžvilgiais teisingas. Tačiau St. Y. iškeltas faktas, jog, pvz., A. Smetona, Vyt. Alantas, V. Rastenis ir kiti tautininkiškos srovės atstovai siejo save su liberalais ar laikė save liberalais, šiuo atveju negali būti praeitas tylomis, kaip J. G. daro.

         Tikrovinėj plotmėj nėra tiek svarbu, ar Dzeusas kada nors iš tikrųjų egzistavo. Tačiau jei kuri bendruomenė tikėjo ta egzistencija, jos dievas jai buvo realus ir sąlygojąs jos poelgius. Šia prasme J. G. samprata, trukdanti liberalizmo ir nacionalizmo "giminystei" nustatyti, atkrinta lietuviškoje tikrovėje.

         St. Y. studija yra koncentruota į lietuviškojo liberalizmo intelektualus, duodančius judėjimui gaires. Yra kitas dalykas, kaip tos gairės atsispindi ir yra vykdomos masėse. Ar judėjimo šalininkai yra labiau veikiami "principinio liberalizmo", "laicistinio liberalizmo", d e m o k r a t i n i ų ,  totalistinių, krikščioniškų, oportūnistinių ar kitokių idėjų, yra kitos studijos objektas. Tuo tarpu (sekdami St. Y. studiją) mes to nežinome. Todėl ir tai, kad, pvz., trys kunigai ir vienas religinis mąstytojas yra buvę tautininkiškos "Jaunosios Lietuvos" organizacijos garbės nariai, ar kad prel. Mačiulis - Maironis parašė tos sąjungos himno žodžius, mūsų "nacionalizmo ir liberalizmo giminystei" paneigti nedaug tepasako.

         Spekuliuoti yra lengva ir galimybių laukas neišsemiamas. Bet ar J. G. nesutiks, jog kitas panašus faktas, kad, pvz., Kudirkos sukurtas himnas yra giedamas bažnyčioj, nebūtinai implikuoja tai, jog bažnytinė bendruomenė turėtų priklausyti tai pačiai pasaulėžiūrai, kuriai priklausė himno autorius? Kitas aspektas būtų patikrinti, kiek tie garbės nariai buvo reprezentatyvūs visam savo luomui ir ar jie savo pareigose nekovojo prieš tuos pačius dalykus, kuriuos dabar St. Y. — teologas puola.. Trečias aspektas šia proga liestų detalizuotą šių apraiškų vietą ir laiką, t. y., ar tai įvyko Smetonos "krikščioniškojo liberalizmo" rėmuose, ar laicistiniuose "Santarvės" ar "Dirvos" polėkiuose. Tačiau J. G. liberalizmo samprata šių aspektų neapima.

         Filosofas J. G., aptardamas liberalizmą giliąja idealine prasme, gali būti visiškai tikslus, tačiau lietuviškoji liberalizmo tikrovė gali būti pabrėžtinai skirtinga nuo tos, kurią J. G. laikytų realia pagal savo liberalizmo aptartį. Ši išsiskyrimo galimybė konkrečiuose J. G. samprotavimuose nėra egzistuojanti, nors teorijoje jis tai, kaip minėjome, skiria.

         Kiek patikima St. Y. tikrovė?Grįžkime prie pagrindinio dalyko: ar St. Y. pateikti duomenys yra atsitiktiniai ar esminiai, parinkti iš mažumos ar daugumos liberalų, "mažųjų" ar "autentiškų" liberalų ("šaltinių"), ar jie iš viso "be atrankos"? Tam pilnai patikrinti reikėtų naujos studijos, kuri, vavaudamasi J. G. hipoteze, bandytų įrodyti, jog pirmojoje studijoje naudoti duomenys yra, pvz., nereprezentatyvūs, iškreipti ir t. t. Deja, J. G. to nepadarė, net nenurodė, kur yra tie "autentiškesni" liberalizmo šaltiniai ir kas atstovauja jo suprastam liberalizmui lietuviuose. Tad kol tai neįrodyta, reikėtų susilaikyti nuo kaltinimų.

         Tačiau pora J. G. priekaištų turi rimtą pagrindą. Pirma, jis pakaltina, jog "daugelį savo cituojamų autorių kun. St. Y. subjektyviai interpretavo, rasdamas juos teigus, ko iš šalies nesimatė buvus teigta" (m. pabr., A. M.). Pabrėžiant žodžius "iš šalies", tenka sutikti su J. G., tačiau žvelgiant į ištisą situaciją, gal galima suprasti, gal ir pateisinti St. Y. — teologo interpretaciją. Pvz., yra vienas dalykas deklaruoti laisvą mintį aplamai ir kitas dalykas, ar ta mintis nėra keliama su pagieža kitoms vertybėms ar religijai (krikščionybei). Šito negalima "matyti" iš šalies. Kadangi J. G. nepabandė įsigilinti į realią jo abejojamų citatų situaciją, šiuo atveju į laisvos minties autorių intencijas, tas priekaištas, kad ir labai patikimas, nėra pilnai pagrįstas.

         Kitas dar rimtesnis priekaištas yra implikuotinas iš J. G. premisų: naudodamasis moksliniu metodu, St. Y. privalėjo atskleisti ir tuos liberalizmo bruožus mūsuose, kuriuos J. G. laiko esminiais, nors St. Y. juos laikytų tik šalutiniais. (Čia vienos H. Blazo citatos nepakanka). Bet kad J. G. sugestijonuojami esminiai liberalizmo elementai būtų paremti studijos ar kritikos pateiktais duomenimis, pasakyti negalima.

V. K. Jonynas Nuėmimas nuo kryžiaus,

medžio raižinys (1951)

 

         Aplamai J. G., remdamasis savo "moralinio liberalizmo" samprata (nelygstamas žmogaus vertingumas, tolerancija ir sąžinės laisvė), nepateisinamai elgėsi su tikrovės duomenimis. Šioje plotmėje J. G. nori išvesti taisyklę iš pripuolamų atvejų, o St. Y. eina į bendrybes iš reprezentatyvių duomenų. Tai, žinoma, nepanaikina J. G. palikto įnašo idealinėje plotmėje, iškeliant kilniuosius liberalizmo aspektus, mūsų kasdienybėj nublukusius.

         Ratai ir batai.Polemikoje yra sunku išvengti subjektyvumo. Vieni kalba apie ratus, o kiti apie batus, ir abeji atrodo teisūs. Diskusijų bergždumas didėja, kai kritikas reikalauja iš kritikuojamojo to, ko pastarasis neturėjo tikslo pateikti. (J. G. nuolat suka į temą "liberalizmas apskritai", kai St. Y. jau antraštėje buvo apsibrėžęs "lietuviškuoju nacionalizmu liberalizmo ženkle"). Tačiau DDT (Demokratinio Darbo Taikos) suvažiavimo rezoliucijos faktas, paliestas J. G., vargiai telpa "subjektyvumo" rėmuose. Šiais laikais madingi psichoanalitikai yra įpratę atmesti konkrečias faktų apraiškas su prielaida, kad jos slepia neregimą gilesnę priežastį. Pvz., rusiškojo komunizmo žinovai rusų didžiavimąsi "priešakine kultūra" laiko jų menkavertiškumo komplekso išdava. Bet gi

 

V. K. Jonynas Iliustracija A. Vaičiulaičio knygai “Auksinė kurpelė”  (1956)

 

J. G., nepriimdamas minėtos rezoliucijos fakto, jokios gilesnės priežasties nepateikia. Štai kaip jis "atsiskaito" su tikrove: "Jei iš tiesų liberalizmas neturėtų mums daugiau pasakyti, kaip pasakė DDT suvažiavimas, tektų sakyti be reikalo polemizavus su St. Y..." Ir tai po to, kai J. G. tikino, jog tas "klausimas ėjo apie ištiso mūsų visuomenės sluoksnio vadovaujančių politikų ir kultūrininkų pasisakymą" (t. y. tų, "kurie oficialiai atstovauja liberalizmui"). Bet juk šiuo būdu yra galima per keletą valandų, straipsnį berašant, įrodyti, kad balta yra juoda ir juoda yra balta.

         Antra vertus, ir tas faktas, kad J. G. "bendras rūpestis ieškoti skaidresnio dvasinio klimato" nesusilaukė panašaus pobūdžio atsako, t. y., niekas iš liberalų, "tikrovę matuodamas idealu", nebandė savoje spaudoje pasmerkti, parafrazuojant J. G., neliberalinės bei antikrikščioniškos minties apraiškų, — ar tik nesugestionuoja, kad J. G. samprata yra perdaug idealinė lietuviškoje tikrovėje.

         Niekas nenori būti klaidingai suprastas. Manęs, rodos, niekas nelaiko liberalu, tačiau ne tik aš, bet, manau, ir didžioji dauguma įvairių pasaulėžiūrinių atstovų pasirašytų po J. G. "moraline liberalizmo prasme", sutikdami su tuo idealu. Kad toji dauguma vis dėlto' nebūtų laikoma liberalais, gal ne tiek yra kalta mūsų viešoji nuomonė, paviršutiniškai liberalizmą siejanti su antikatalikybe, bet pati lietuviškojo liberalizmo kryptis, nutolusi nuo J. G. idealo ir, pasakyčiau, artima L. Dambriūno aptarčiai, kuri pabrėžia racionalistinį liberalizmo pradą (Aidai, 1957, nr. 2).

         Galime suprasti ir pateisinti arba atmesti St. Y. — teologo susikirtimą su J. G. — filosofu, vertinančius, įvairias liberalizmo apraiškas dviem požiūriais. (Šioje plotmėje mano nuomonė dažniau sutaptų su J. G. negu su St. Y.). Tačiau negali būti esminio nesutarimo ten, kur gana sistemingai yra pateikiami tikrovės duomenys, nes jų jokios filosofinės prielaidos negali sugriauti.

3. Mokslo ir filosofijos ribos

         Praeitis yra labiau charakteringa talentingomis asmenybėmis, kurios buvo įžymios ne tik mokslo (griežtąja — siaurąja prasme) srity, bet ir teologijoje bei filosofijoje drauge. Dabarty, atrodo, visos žinojimo disciplinos pasidarė perdaug specialios ir nepaliekančios laiko "šalutinių" žinojimo šakų lobiams pasisavinti. Gal todėl dabar dažnas straipsnis, kad ir labai patikimas vienu kuriuo nors požiūriu, nepatenkina skaitytojo kitais požiūriais.

         Pasekę faktų ir normų santykiavimą lietuviškojo liberalizmo diskusijų proga, mes atkreipėme dėmesį į mokslo ir filosofijos sričių ribas. Mūsų iškeltame pavyzdyje tos ribos išliko aiškios. Tačiau mokslo, religijos ir filosofijos santykiavimas gali būti žymiai komplikuotesnis negu pavyzdžiai nurodo.

         Dažnos prielaidos esti mokslo nepatvirtintos. Bet jomis dažną savo tyrinėjimą pradeda ir tie, kurie save laiko gryniausiais mokslininkais. Taigi, mokslininkai gali atsiremti filosofine prielaida, ją suformuluoti kaip mokslinę hipotezę ir, laikydamiesi griežtos mokslinio metodo rutinos, gali ją įrodyti arba atmesti. Tyrinėjimo pabaigoje jie vėl gali priartėti prie filosofinės srities, jei savo studijų išdavas bando integruoti į platesnius rėmus, mokslo duomenų nelaiduotus.

         Pabrėžtina, kad yra prielaidų, kurių mokslas iš viso negali patikrinti, ir šiuo atveju vis tiek, ar tos prielaidos yra, sakysime, krikščioniškos ar laicistinės. Tad, pvz., racionalistai, remdamiesi mokslu, gali paneigti metafizikos pagrindus, o metafizikai, remdamiesi tuo pačiu mokslu, gali įrodyti, jog pats racionalizmas yra prielaida, paremta antimetafizine matafizika.

         Gyvenimas gali būti vientisas, harmoniškas ar chaotiškas, bet jo pažinimas ir žinojimas turi būti tvarkingas ir aprėžtų ribų. Kitaip, tas žinojimas stokos jam teikiamo reikšmingumo ir paskirties.