1958 BALANDIS (APRIL) VOL. IX, NO. 4
PASAULYJE vyksta nuolatinis karas:
šviesa kovoja prieš tamsą, gyvybė prieš mirtį.
Žmogus ne tamsai ir ne mirčiai yra skirtas,
bet amžinai šviesai ir gyvybei.
Tamsa yra tik tam, kad labiau spindėtų šviesa,
mirtis - kad galingiau triumfuotų gyvybė.
Jei nebūtų tamsos ir mirties - nebūtų kovos.
Tada ir šis gyvenimas neturėtų prasmės.
Tik kitame gyvenime jau nebebus kovos:
ją laimėjusieji amžinai gyvens šviesoje,
o pralaimėjusieji - mirties tamsybėje.
J. KIDYKAS, S. J.
AMŽINAI senas, amžinai naujas ir vis intriguojąs klausimas. Jis nagrinėjamas ir vyresniosios kartos, jis, atrodo, knieti ir mūsų jaunimui, ir gal labiausiai rūpi tikinčiajam jaunimui. Juk ateistinių pažiūrų kolegos ir kolegės nė kiek nesvyruodami priekaištauja, kad religija silpninanti tautiškumą. O nors šiokią tokią religiją pripažįstantieji porina, jog lietuvių tauta būtų išlikusi galingesnė, pajėgesnė, jei būtų pasilaikiusi senoviškąją, iš paties lietuvio dvasios gelmių išaugusiąją religiją, ir neprisiėmusi svetimos, atneštinės, primestinės. Vieni norėtų uždaryti religiją bažnyčiose, zakristijose, ar net žmogaus širdies gelmėse, kiti mielai užleistų jai valstybės ir tautos tarnaitės vietą. Kai katalikiškų įsitikinimų politikas stengiasi apginti religijos teises viešajame gyvenime, tai jam paskaitoma nusikaltimu. Nereikia, girdi, velti religijos politikon. O kai indiferentiškų ar net antireligiškų nusistatymų čempijonai uja religiją laukan iš visų gyvenimo sričių, tai skaitoma liberališkumu, patrijotiškumu, ar vadinama kokiu nors kitu garbingu vardu. Pasitaiko nuomonių skirtumų ir pačių katalikų tarpe dėl religijos vaidmens tautos, valstybės ir politikos gyvenime. Argi toks didelis nuomonių įvairumas nerodo, jog vienas dalykas yra tikrai aiškus, būtent, kad nepakankamai yra išsiaiškinti pagrindiniai tuos dalykus liečią principai, kuriais turėtų remtis tikinčiojo pažiūros į religijos, politikos ir valstybės santykius. Šiuo ir eile kitų straipsnių bandysime iškelti ir išsiaiškinti tuos pagrindinius principus.
Šitų eilučių rašytojas nėra nė pasižymėjęs visuomenininkas, nė politikas, nė valstybininkas, nė įžymus katalikiškosios doktrinos autoritetas. Jam krito į rankas žymaus vokiečių teologo ir sociologo profesoriaus Bernhard Haering knyga: "Macht und Ohnmacht der Religion". (Religionssoziologieals Anruf. Otto Mueller Verlag, Salzburg). Trečioji knygos dalis nagrinėja čia suminėtus klausimus. Kadangi jo knyga susilaukė labai pozityvaus įvertinimo katalikiškojo pasaulio spaudoje, kadangi ji prieinamai ir įdomiai nagrinėja mums aktualias problemas, tai ir užsimojau pateikti "L. L." skaitytojams pagrindines jo mintis.
1. Religija ir tauta
Čia nesvarstysime paties pagrindinio teologinio klausimo, kokie turėtų būti Bažnyčios ir Valstybės santykiai. Mums pirmoje vietoje rūpi sociologiniai jų santykiai ir iš jų plaukianti vienos į kitą įtaka.
Religiją čia imame ne grynai religinės bendruomenės arba bažnyčios prasme, nors ir ji čia įgauna ypatingo svorio. Religija čia imama bendrąja prasme, kaip viešas Dievo pripažinimas ir Jo pagerbimas arba kaip žmonių gyvenimiškas bendravimas su Dievu. Iš pastebimos įtakos religijos į tautą ir tautos į religiją savaime iškyla tiesioginės išvados valstybės religinių pareigų ir religinės atsakomybės diktuojamos tikinčiųjų politinės pareigos.
JONAS KUBILIUS, S. J.
YVENIMAS skelbia savo plika realybe, kad Kristaus pergalė toli gražu nėra sunaikinusi viso blogio pasaulyje. Maža to. Nukrikščionėjusių žmonių masės didėja, ir ne vien tik negalvojančių, bet kartais net didelio išsilavinimo asmenų tarpe. Mūsų pačių, krikščionių, širdyse Kristaus mokslas ir Jo iš mirties prisikėlimas nebesukelia to tvirto tikėjimo ir vilties, kad būtų galima atsilaikyti bet kokiam puolimui. Ir todėl noromis nenoromis skverbias į protą ir į širdį mintis, statydama klausimą: nejaugi krikščionybė, išgyvenusi du tūkstančiu metų, nustojo savo gyvybiškos, išganingos ir patraukiančios jėgos? Nejaugi Kristaus skelbiama pergalė yra be gilesnės realybės pasaulyje? Nejaugi Kristaus pralietas kraujas taip giliai įsisunkė į žemę, kad nustojo pašvenčiančios galios žmonijai, gyvenančiai žemės paviršiuje?
Neneigdamas čia iškeltų faktų, esu giliai įsitikinęs, kad krikščionybė ir šiandien tebeturi savyje, kaip ir pirmaisiais savo gyvenimo amžiais, tą pačią patraukiamąją jėgą ir tą patį jaunumą. Reikia pripažinti tik tai, kad krikščionybės supratimas yra labai suplokštėjęs ir dėl to daugeliui nustojęs gyvybinės reikšmės. Jeigu visiškai ir nepamiršta, tai tikrai pakankamai neišryškinta pasilieka daugelio krikščionių sąmonėje gyvybinė Kristaus evangelija. Tikėjimo tiesos, išreikštos moksliška ir pastovia forma, mums kartais atrodo, kad nebepaveja gyvenimo, kuris, eidamas pirmyn, atskleidžia žmonijos sąmonei vis naujas perspektyvas. Tais momentais žmonija pasimeta įvairiuose protiniuose išvedžiojimuose; tikriausias jos išminties šaltinis, evangelija, yra paliekamas nepagilintas. Todėl reikėtų mums vis dažniau ir dažniau grįžti prie svarbiausių mūsų tikėjimo paslapčių ir mėginti jose atrasti gilesnį paties gyvenimo supratimą.
Viena svarbiausių tikėjimo paslapčių mūsų katalikiškame gyvenime yra atpirkimas. Skelbdami Kristaus atpirkimą, mes dažnai pamirštame, kad jis dar nėra užbaigtas ir kad pasaulis to užbaigimo dar tebelaukia. Atpirkimo pilnumas ir tobulumas bus pasiektas tada, kai Kristus grąžins Dievui visus žmones, kaip dažnai šv. Povilas savo laiškuose kartoja. Šį darbą įvykdyti mes turime Kristui padėti. “Mes turime paimti ir pridėti tai, ko Kristaus kūne trūksta”. Kaip pasaulio kūrimas, taip ir jo atpirkimas dar tebevyksta ir šiandien. “Visas sutvėrimas tebedejuoja ir tebegimdo.” Kristaus atpirkimo darbas nebus užbaigtas tol, kol pasaulis nebus grąžintas Dievui, kol jis nebus sudievintas, kol, šv. Povilo žodžiais tariant, nevirs realybe “omnia constat in Christo” — visa yra Kristuje.
ALFONSAS GRAUSLYS
LABAI įdomu žinoti, kaip didieji žmonės išgyveno muziką. Jų laikysena muzikos atžvilgiu gali padėti ne vienam tinkamai nusistatyti šiuo klausimu. Paminėsime čia keletą įvairių tautų rašytojų.
Prancūzų Akademijos narys ir vienas žymiausių prancūzų katalikų rašytojų Fr. Mauriac savo trijų tomų dienoraštyje dažnai prisimena muziką, kuri jam esanti įžanga į rašytojo darbą, kuri jo darbą nuolat lydi ir kuri kiekvieną vakarą, prieš einant gulti, tampa nuostabiu jo darbo atlyginimu. Mėgiamiausias jo kompozitorius — Mozartas. Muzika, kurioje jis tartum duoda mums savo švelnią, iškankintą širdį, yra lyg vėversėlio daina saulėje, išspaudžianti ašaras. "Toje liūdnoje Europoje girdime nematomą vėveršelį, aukštai dainuojantį. Jį išgirdę, mes įsitikiname, kad rojus egzistuoja — tai neišsakomas Mozarto muzikos pasaulis." Anot rašytojo, muzika kai kuriems padeda pakelti gyvenimą, kurio jie dėl savo prigimties jautrumo nepakeltų. Ir jis nurodo rašytoją Duhamel, kuriam Bacho ir Mozarto muzika padeda gyventi. Savo dienoraštyje jis mini ir rašytoją Charles de Bos, kurs prašė, kad prieš mirtį jam pagrotų ką nors iš Bacho muzikos. To prašė, anot Mauriac, tas žmogus, kuris skaitė ir mąstė kasdienį brevijorių, kuris buvo praktikuojąs ir pamaldus krikščionis, bet kurs niekada negalvojo, kad evangelija galėtų jį atskirti nuo poetų, filosofų, dailininkų ir muzikų.
Minėtas rašytojas G. Duhamel savo knygoje "La musigue consolatrice" neranda pakankamai entuziastingų žodžių išreikšti muzikos palaimai. Jau knygos įžangoje jis sakosi dėkojąs tiems nuostabiems žmonėms — kompozitoriams, kurie jam padėję gyventi, mylėti, džiaugtis ir kentėti. Jo žodžiais, muzika neapvilia ir visokeriopai laimei sugriuvus. Ji viena griuvėsiuose ir pelenuose budi su mumis. Muzika — tai tėvynė ir prieglauda. Jis nori apie muzikos grožį kalbėti visiems. "Per muzika, tuos dangiškuosius vartus, mes išeiname iš sielos neturto". Jis ir jo šeima, galima sakyti, minta muzika. Ištisus tris mėnesius drauge su šeima jis klausosi savo mėgiamo ir garbinamo Bacho "Magnificat", vis iš naujo rasdamas savo dvasiai stiprinančio maisto. Pirmojo Didžiojo karo metu patekęs kariuomenėn, būdamas fronto apkasuose, jis labiausiai kenčia dėl muzikos stokos. Vieno kareivio muziko skatinamas, jis, mūšių pertraukomis pasinaudodamas, pradeda mokytis groti fleita. Toji muzika jam palengvindavo kančią ir padėdavo užsimiršti savo vargą. Knygos pabaigoje pareiškia pageidavimą, kad, jam mirštant, mistinė muzika padėtų peržengti slenkstį į kitą pasaulį, kad tą paskutinę valandėlę netruktų jam muzikos, kuri kilnino jo gyvenimą.
Giliai atjautė muziką ir prancūzų rašytojas J. Green. "Klausydamas muzikos, aš išgyvenu malonų įspūdį, kad anas pasaulis yra arti... jis yra tiesos pasaulis. Dievo karalystę... Devintosios Simfonijos pirmieji taktai atidengė man naują pasaulį..." (Journal).
ALOYZAS BARONAS
BUVO vidudienis. Didžiosios žydų tarybos nario Siracho žmona Serafija vaikščiojo po aukštu mūru apvestą kiemą ir galvojo apie visa, kas buvo paskutinę savaitę ir šios dienos rytą įvykę. Jos dešimties metų augintinė stovėjo prie tvoros ir plonu bei ištęstu balsu šaukė ant mūro vaikščiojančius balandžius. Serafija žiūrėjo į augintinę ir negalėjo atsikratyti minties, kad ateina kažkas baisaus ir neatidedamo. Ji žinojo, kad nuteisė Kristų ir dabar veda į Kalvarijos kalną.
— Ne, argi taip tikrai įvyktų? — klausė ji savęs pusgarsiai, paskui nuėjo į terasą, atsigrįžo į dukterį ir vėl stovėjo pilna susirūpinimo ir nevilties. Duktė bėrė grūdus, ir balandžiai lengvai šoktelėdavo ties jos lengvais mostelėjimais. Duktė, balandžiai, vijokliai ant mūro sienų ir saulė, sklendžianti mūru ir žaidžianti vijoklių lapuos bei skardiniuos vartuos. O tik neseniai krito ledai. Kai ji ėjo iš teismo salės, kurioje nuteisė Kristų, ji lengvom šliurėm mynė ledų kruopeles kaip maną. Gi dar vakar Kristaus mokiniai buvo atsilankę, jie nenujautė nieko, juokavo ir džiaugėsi besiartinančiomis Velykomis. Didžiajai vakarienei Serafija atidavė jiems aukso taurę, kurią ji buvo pirkusi žydų šventovei nebereikalingų senienų išpardavime. Taurė buvo įdomi savo senumu, ir dabar, pamačiusi, kad ji reikalinga mokiniams, jiems ir atidavė. Dėl nuolatinio šelpimo, dėl nuolatinio rūpinimosi Kristum ir mokiniais jos vyras Sirachas buvo užsirūstinęs ir įmetęs ją į rūsį, bet draugų įkalbamas, greit paleido savo gražiąją žmoną. Vakar ji, pasikalbėjusi su mokiniais, buvo nuėjusi į viešbutį ir grįždama matė, kaip uždaryti tvarteliuose šoka avinėliai. Jie buvo gražūs ir šokinėjo jaunai ir linksmai, nes niekas jiems nebuvo pasakęs, kad jie čia buvo atvesti pardavimui ir Velykų stalui.
Duktė vis stovėjo pamūry, ir ant jos rankų ir pečių nusileidinėjo balandžiai, ir ji juos švelniai stumdydavo ranka. O už mūro kiti namai ir kiemai. Stovėjo stori ir seni ir truputį palengvėję saulės spinduliuos, lūžtančiuos įvairiuose reikalinguose ir nereikalinguose išlenkimuose. Į šiaurę — Siono kalno skardis, medžiai gležnais liemenimis ir dideliuos daržuos retai stovintys namai, netokie masyvūs ir mažesni. Staiga Serafijai pasirodė, kad ji girdi triukšmą. Ji įsiklausė ir suprato, kad Nazarietis vedamas į bausmės vietą. Ji žvilgterėjo į vynuogynus, į alyvų krūmus, statų Siono kalno skardį, ir jai pasirodė, kad nieko baisiau nebegali būti už tą minutę, kurioje reiks visa tai palikt. Ir tie puošnūs rūmai, ir daržai, ir saulė virš miesto ir kalnų.
Šis “L. L.” numeris yra iliustruotas V. Valaičio fotografijos kūriniais, iš kurių galima išskaityti jo stilių ir ieškojimą naujų formų. Duosime progos ir ateityje skaitytojams pasigėrėti jo meniškomis fotografijomis.
Vanda ir Vytautas Valaičiai
VYTAUTAS VALAITIS yra vienintelis lietuvis, studijuojąs fotografijos meną universitete. Jis yra gimęs Kaune 1931 m. Gimnazijos mokslą pradėjo Lietuvoje, tęsė Vokietijoje ir užbaigė Amerikoje. Prieš porą metu vedė Vandą Tamsevičiūtę, su kuria dabar drauge studijuoja Ohio universitete. Vytauto pagrindinė studijų šaka — fotografija, o šalutinė — žurnalistika. Vanda studijuoją fizinį auklėjimą. Abudu baigs universitetą ateinančių metų pradžioje.
Vytautas, dar vaikas tebebūdamas, mėgdavo stebėti gamtą, aplinką, įsiskverbdavo jam į pasąmonę įvairių situacijų ir matytu vaizdu kompozicijos. Jisai suprato, kad tuos matytus vaizdus galima užfiksuoti ne tik tapytojo teptuku, bet ir foto aparatu. Jam buvo taip pat aišku, kad fotografavimas gali būti ne tik amatas, bet ir tikras menas. Taigi, atlikęs karinę tarnybą, jis ir ėmėsi studijuoti fotografijos meną Ohio universitete, kurs vienas iš nedaugelio turi pilną fotografijos kursą. Baigęs universitetą, tikisi dirbti žurnalistinės fotografijos darbą kuriame nors Amerikos žurnale, kol bus galima grįžti į Lietuvą ir ten dirbti savo pamėgtoje srityje, kurios specialistu mes iki šiol neturėjome.
V. Valaičio stilius dar nėra pastovus. Jis vis tebeieško nauju formų. Ji domina ir judesio fotografija, ir spalvų bei šviesos efektai, ir kompozicija, kurioje ypač daug reikšmės jis priduoda erdvės ryšiui su fotografuojamu objektu. Jo nedomina gražūs, persaldyti peisažiniai vaizdeliai. Jis mėgsta fotografuoti žmones, jų santykį su aplinka, stengiantis atvaizduoti, kiek tai yra įmanoma, ir jų vidaus pasaulį. Džiaugiamės, kad mes tuoj sulauksime aukštąjį mokslą baigusio fotografo — menininko.
JULIUS GRAVROGKAS
IEKVIENAS Bažnyčios mokslui ištikimas katalikas biaurisi ir griežčiausiai smerkia viduramžių inkviziciją. Jis negali pateisinti inkvizicijos teismų, kai jie vykdė kankinimus ir žudymus, kurių aukomis buvo eretikai ar žydai. Jis negali su purvu maišyti sąžinės laisvės principų, kurie sudaro Bažnyčios mokslo esminę dalį. Šių žiaurumų teisinimas reikštų suniekinimą Bažnyčios tradicijų, kurias ji ugdė savo vaikuose visais laikais. Negalima už šiuos žiaurumus primesti Bažnyčiai kaltės, kai nėra nė vieno popiežiaus autentiško dokumento, kuriuo inkvizicijos žiaurumai būtų pateisinti. Bažnyčia tikrai niekada netoleravo klaidos, bet vienintelis ginklas, kuriuo ji stengėsi kovoti su klaida, buvo įtikinimas ir beldimasis į klystančioj o sąžinę.
Tiesa, buvo Bažnyčios vaikų ir net jos aukštų dignitorių, kurie Bažnyčios vardu vykdė inkviziciją. Tiek vietinių bažnyčių inkvizitoriai, tiek valdžios inkvizicijos institucijos, apie kurias bus paaiškinta vėliau, vykdė žiaurumus. Laiko dvasia buvo tokia, kad masinė šių dignitorių ekskomunika nebūtų sustabdžiusi minimo blogio. Jeigu būtų buvę ekskomunikuoti, jie būtų atskilę nuo Bažnyčios ir patraukę į savo pusę fanatiškai nusiteikusias katalikų minias, padaugindami eretikų skaičių. Tokiu būdu Bažnyčia nebūtų panaikinusi blogio, tik dar labiau suskilusi. Bet ji niekados neteisino šių klystančių katalikų veiksmų, ji smerkė juos ir nelaikė jų savo paklusniais vaikais.
Inkvizicija tai yra žodis, kuris asociacijos keliu sužadina mumyse neapykantą katalikiškai Ispanijos tautai ir jos valdovams. Tačiau toks vienašališkas neapykantos nukreipimas vien tik į Ispaniją nėra teisingas. Istorija sako, kad Anglijoje taip pat buvo vykdomi inkvizicijos žiaurumai, kurie viršijo net Ispanijos inkvizicijos žiaurumus. Kardinolas Gibbons primena, kad Anglijos karalius Henrikas VIII ir jo sosto vėlyvesnieji paveldėtojai baudė, kalino ir žudė tūkstančius savo pavaldinių už tai, kad jie nenorėjo pripažinti karaliaus Bažnyčios galva. Ypač buvo dideli Elzbietos ir Kromvelio žiaurumai. Elzbietos valdymas buvo tiek pat despotiškas ir krauju pažymėtas Anglijai, kaip Izabelės valdymas Ispanijai. Kromvelio laikais Airijos dvasiškijai buvo įsakyta palikti savo kraštą ir vykti kitur; nepaklausantiems šio liepimo buvo grasinama mirties bausme. Dvasiškiai, kurie išdrįsdavo grįžti į savo tėvynę, rizikavo gyvybe. O tiems, kurie žinodavo, kur slepiasi toki dvasiškiai ir jų neišduodavo inkvizitoriams, būdavo nukertamos abidvi ausys.
Berniukas V. Valaičio nuotr.
Panašių žiaurumų buvo ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Naujoj Anglijoj puritonai visiškai neturėjo religinės tolerancijos ir persekiojo kitų tikybų žmones. Pvz., kvakeriai buvo tremiami iš Massachusetts valstybės ir jeigu vėl sugrįždavo, būdavo žudomi. Dabar, kai visi tie žiaurumai yra tik istorinis faktas, mes negalime kaltinti tos ar kitos religijos žmonių, nes jų religijos principai nepateisina prievartos sąžinės reikaluose.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
Savo literatūrinę veiklą ji pradėjo laikraščiuose. Buvo viena iš redaktorių "London Mercury", bendradarbiavo laikraščiuose: "Sunday Times", "Manchester Guardian", "London Times". Kaip "London Times" korespondentė ji buvo nuvykusi į Maskvą. Parašė daug kūrinių radijo transliacijoms. Antrojo Pasaulinio karo metu vairavo greitosios pagalbos automobilį, kalbėdavo per radiją anglų ir prancūzų kalbomis, padėjo Niujorke suorganizuoti Jungtinių Tautų informacijų centrą.
1930 metais ji ištekėjo už Kristoforo Fremantle, lordo Cottesloe sūnaus. Nuo 1946 m. apsigyveno Niujorke, įsijungdama į žymių laikraščių redakcijų kolektyvus: "New York Times", "Tomorrow", "Commonweal" ir 'Town and Country".
Daug dirba ir literatūros srityje. Išvertė iš vokiečių kalbos knygą, vardu "Tikrasis šventųjų veidas", suredagavo dvi antologijas: "Bible Stories by Great Authors" ir "Mothers". Parašė gana didelio pasisekimo sulaukusį romaną "James and Joan" ir prancūzų kario, vėliau vienuoliu tapusio, Charles Foucauld biografiją, pavadintą "Desert Calling". Su kitais dviem literatais įsteigė naują katalikišką žurnalą "A. D.", apimantį įvairių šakų kultūrinį gyvenimą.
Jauna mahometonė
Minėti oficialūs duomenys supažindina mus tik su viešuoju šios rašytojos gyvenimu, tačiau yra dar kitas įdomesnis vidaus gyvenimas. Jaunystėje ji buvo gyvo būdo mergytė: važinėjosi rogutėmis, jodinėjo arkliais, plaukiojo, žaidė tenisą, lankė, šokių pamokas, savo judrumu pralenkdama daugelį kitų to paties amžiaus vaikų. Ji domėjosi ir gilesniais kultūros dalykais. Ilgus metus susirašinėjo su airių poetu George William Russell.
L. DAMBRIŪNAS
ATSAKYDAMAS į mano pastabas, kuo skiriasi pasaulėžiūrinė politika nuo nepasaulėžiūrinės (L. L. Nr. 9, 1957), A. Gražiūnas š. m. Nr. 1 rašo, kad 1) mano pateikta nepasaulėžiūrinės politikos samprata esanti tik mano grynai individuali samprata, kad "taip nei apskritai nepasaulėžiūrinė politika suprantama, nei pagaliau taip buvo suprasta paskelbusių nepasaulėžiūrinės politikos pasiūlymą", 2) visiškai sutinkąs, kad nepasaul. politikos nėra ir negali būti.
1. Logika verčia daryti pirmiausia tokią išvadą: jeigu nepasaul. politikos nėra ir negali būti, tai visa tai, kas vadinama nepasaulėžiūrine politika, yra arba a) taip pat pasaulėžiūrinė (bent kuriuo nors atžvilgiu) arba b) jos visai nėra (ji tėra fikcija). Jeigu jos nėra, tai belieka išsiaiškinti nebe logikos, o psichologijos klausimą: kodėl A. G. tiek daug deda pastangų išaiškinti tam, ko nėra? Argi šimtai žmonių nepajėgia suprasti to, ką jis supranta? Bet šio klausimo čia plačiau neliesiu. Aš prisidedu prie tų, kurie mano, kad nepasaulėžiūrinė politika nėra fikcija, o realybė. Tačiau būdamas vienos nuomonės su A. G., kad absoliučiai nepasaulėžiūrinės politikos nėra, aš turiu pripažinti, kad vad. nepasaulėžiūrinė politika yra tik reliatyviai (t. y. tik tam tikru atžvilgiu) nepasaulėžiūrinė, kaip ir vad. pasaulėžiūrinė yra tik reliatyviai pasaulėžiūrinė.
Pirmame savo straipsny "Laiškuose Lietuviams" kaip tik stengiaus paaiškinti, kuo bendrai tos abi politikos skiriasi. Matėme, kad skirtumas glūdi laisvės ribų supratimo klausime. Iš tikrųjų, peržvelgę visas politikas, kaip jos yra įkūnytos praktikoje, lengvai pastebėsime, kad jos skiriasi pagrindiniu laisvės klausimu. Tarp dviejų kraštutinių jos tipų — komunistinės diktatūros Sovietijoj iš vienos pusės ir demokratijos Jungtinėse Amerikos Valstybėse iš kitos — telpa visos kitos konkrečios politikos. Šioje linijoje tarp mažiausios laisvės (kuriai geriau tinka nelaisvės vardas) ir didžiausios laisvės polių kiekviena kita konkreti politika užima vietą arčiau vieno ar kito poliaus priklausomai nuo to, kaip ji supranta laisvės reikalą. Politiką, kuri yra artima amerikiniam tipui, kai kas ir vadina nepasaul. politika. Vienas būdingiausių jos bruožų yra tas, kurį kun. P. Būčys kadaise išreiškė šiais žodžiais: "Viešpatija nesikiša į žmogaus įsitikinimus...". Tuo tarpu būdingas vad. pasaulėžiūrinės politikos bruožas yra tai, kad ji leidžia valstybei kištis į žmogaus įsitikinimus (jų skelbimą), kaip tai matėme pirmojo mano straipsnio citatose iš "Direktyvų katalikams". Ši pastaroji politika dėl minėtos savybės linijoj tarp dviejų kraštutinių polių stovi gerokai toliau nuo amerikinio tipo, nes ji pripažįsta daug mažiau ideologinės laisvės, negu Amerikoj pripažįstama ir negu nepasaulėžiūrinė politika pripažįsta.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
THE BROTHERS KARAMAZOV
Seniai lauktas filmas, ypač tų, kurie yra skaitę garsųjį Dostojevskio to paties vardo veikalą, šis veikalas tikrai yra klasiškas, atvaizduojąs 19-tojo amžiaus Rusijos gyvenimą. Jis yra įdomus ir politikui, ir istorikui, ir dvasiškiui. Puikiai atvaizduoti charakteriai, tiksliai pagautas Rusijos gyvenimo pulsas. Ar visa tai galima pasakyti apie filmą? Be abejo, kad ne. Didžiųjų rašytojų klasikiniai veikalai, parodyti filme, beveik visuomet daugiau ar mažiau nublanksta. Norėdamas tiksliai perduoti genijaus veikalą, ir filmo režisierius turi būti genijus. Deja, jie ne visi yra genijai. Kai kurie gamina filmą visuomet pagal tam tikrą nusistovėjusį planą, kaip ir viename amerikiečių žurnale buvo rašyta: berniukas sutinka mergaitę; berniukas praranda mergaitę; berniukas vėl laimi mergaitę — ir filmas baigiasi meilės triumfu.
Jeigu kas tai supranta ir iš Hollywoodo režisierių tobulumo nelaukia, tai šis filmas jam patiks. Dostojevskio veikalo charakteriai yra mėginami kaip galima tiksliau atvaizduoti, bet, žinoma, jie yra tik tų charakterių šešėliai. Grušenkos vaidmenyje Maria Schell yra gana gera. žiūrėdamas jos vaidybos, prisimeni ir pagalvoji, kaip šiame vaidmenyje atrodytų Marilyn Monroe, kuri taip norėjo patekti į šį filmą ir vaidinti Grušenką... Gal būt, įspūdingiausias yra Lee J. Cobb, vaidinąs senąjį Karamazovą. Kitų Karamazovų tipams trūksta ryškumo ir tikslumo. Pagrindinis veikalo asmuo Dimitri (Yul Brynner) atrodo kažkaip per daug sustingęs. Jo charakteris turėtų atvaizduoti gėrio ir blogio sintezę, bet kiekvienam aišku, kad tai nėra taip lengva... Tačiau pagrindiniai “veikėjai” čia yra du: pinigas ir kūniška meilė. Juos režisierius ir stengėsi labiausiai išryškinti. Filmas suaugusiems gali būti įdomus. (A-III)
Antanas Škėma. ŽVAKIDĖ. Dviejų veiksmų vaidinimas. Išleido “Darbininkas” 1957 m. 102 psl., kaina nepažymėta. Tai yra “Darbininko” 1955 m. paskelbtame dramos veikalo konkurse pirmą vietą laimėjęs kūrinys.
ŠV. PIJUS X. Redagavo kun. Jonas Petrėnas. Išleido “Ateitis” 1958 m. 256 psl., kaina nepažymėta. Knygoje yra surinkta keliolika įvairių autorių straipsnių ar kalbų apie šventąjį popiežių Pijų X. Knyga yra dedikuojama “šviesiam atminimui prof. Prano Dovydaičio, savo gyvenimą paaukojusio ateitininkijai, pasirinkusiai šv. Pijaus X šūkį — Visa atnaujinti Krsituje”.
Bronius Zumeris. KALĖDŲ VARPAI. Išleido kun. Pr. Vaseris, St. Mary’s Presbitery, Williamstown Vic., Melbourne, Australia. Savotišku įdomumu 50 puslapių knygelėje yra atvaizduotos šių laikų kalėdinės nuotaikos.
