JUOZAS PRUNSKIS
Germanų genijui tiesos nestinga
Menų šventovėn žengt visiem laikam.
Ir, eidamas pavymui graiko, brito.
Jis turi teisę siekt šlovės zenito.
Šileris
Kad ir karo nusiaubta, Vokietija šiandien stipriausia Europos valstybė ir Europoje demokratinio pasaulio viltis prieš siaubingą raudonojo vulkano grėsmę.
Buvo įdomu po daugelio metų vėl paklajoti Vokietijos geležinkeliais, apsirūpinus Eurail pasu, leidžiančiu kur tik nori, kada tik nori važiuoti geležinkelio pirma klase. Patekau beveik į centrinį Vokietijos miestą — Frankfurtą. Gražus jis, ypač žygiuojant Maino upės pakrantėmis. Sutikta vokietė čia rodo Šv. Trejybės bažnyčią, kur būna garsūs Bacho muzikos koncertai. Įslenku į istorinį muziejų, kuris gana skurdus — daugiausia nuotraukos, ypač siaubingas miesto vaizdas, kai ant jo krito 1000 bombų. Netoliese rotušės rūmai, sudaryti iš trijų sujungtų dailių pastatų. Čia ir iškilminga karalių rinkimo salė. Akį patraukia šv. Baltramiejaus bažnyčia, gotikos stiliaus, besistiebianti aukštyn. Dar išlikę romėnų statybos griuvėsiai — po keliolikos šimtų metų. Čia nesunku orientuotis, nes prie įžymesnių pastatų žalios lentos su paaiškinimais apie namo reikšmę.
NAMUOSE, KUR GOETHE GYVENO
Susiieškau Goethės gimtąjį namą, kur jis augo, jaunystę praleido. Dabar tas kelių aukštų pastatas paverstas muziejumi. Čia sudėta senų dokumentų, pvz. vienas iš 1760 m. įsako, kad nakčia niekas negali gatvėje pasirodyti be žibinto. Toks miesto tarybos sprendimas. Čia vėl išrašas iš Goethes kelionių po Italiją aprašymo, kai jis 1786 m. gruodžio mėn. 3 d., paveiktas Romos įspūdžių, pareiškė:
— Šioje vietoje atsiskleidžia visa pasaulio istorija ir aš skaičiuoju antrą savo gimimą, tikrą atgimimą tą dieną, kai aš į-žengiau į Romą.
Ant stalų Goethės muziejaus namuose išdėstytos jo Fausto pirmosios laidos, sienose kabo paveikslai iš Goethės laikų.
Eidamas toliau, pasiekiu operos rūmus, kur dėmesį patraukia stambus įrašas:
— Tiesai, grožiui, gėriui.
Nustembu viename dailiame kieme pamatęs Calderio modernią "Oktopo" skulptūrą. Kaip ji čia pateko? Pasirodo, kad tai Amerikos konsulato namai.
“PALMIŲ SODAS”
Pasiekiu nuostabiai puošnų vadinamą Palmių sodą. Daugybė šiltadaržių gėlėms ir tropikiniams augalams, fontanai, kurių ežerėliuose plaukioja auksinės žuvelės. Šūkauja papūgos, slampinėja su nurauta uodega povas, milžiniški gėlynai, oranžerijos su Afrikos, Pietų Amerikos ir kitokiais tropikiniais augalais. Įvairiausių spalvų rožės. Patraukli H. Saaligo skulptūra iš 1971 m. "Mergaitė su peteliške". Teniso aikštės, pievos, daug erdvės, suolai aplink šakotą medį atsigaut pavėsyje, eilės kėdžių popiečio koncertams.
Prie gamtos istorijos muziejaus žmogaus didumo suakmenėjusi sraigė. Užrašas skelbia, kad ji 370 milijonų metų senumo. Malonu, kad čia katalikų Kolpingo namai ir domininkonų vienuolynas turi pravažiuojantiems kambarius už nuosaikią kainą.
VYTIS MIUNCHENE
Bet mane labiausiai traukė Miunchenas, kur gyvena mielas bičiulis iš Lietuvos laikų, nuostabiai taurus, tvirtų pažiūrų idealistas dr. Jonas Grinius su savo žmona — uoliąja visuomenininke. Traukinys lėkė Vokietijos laukais. Matėsi apdengtos pašarų kupetos, mašinomis apdirbami gerai išnaudojami laukai. Gėlynai miestuose ir provincijoje prie namų. Miuncheno miesto gyvenimas judrus. Vietomis žmonės ratu sustoję apie grupelę jaunų dainininkų - muzikantų. Tai modernieji elgetos — jaunuoliai keliautojai, kurie pristigę lėšų muzika papildo savo išteklius. Einu ilgomis senosios ir naujosios pinakotekos salėmis, kur sukabinėta turtingiausi paveikslų rinkiniai, įspūdingos skulptūros.
Pasitaikius važiuoti autobusu, vokietaitės gimnazistės užleidžia senesniam vietą. Atmetęs galvą stebiu statulas rotušėje. Jos sukasi, mušant laikrodžiui atitinkamą valandą. Aikštė nustatyta kėdėmis, kur galima poilsiaujant, Miuncheno gėrimus gurkšnojant, stebėti. Su prof. Griniumi pasukame į karalių rezidenciją, paverstą muziejumi. Čia toks nedidelis rūmų teatras, bet puošnus ir kaip miela jame pamatyti nuo senų laikų šalia kitų herbų užsilikusį lietuvišką vytį. Stebiu, koks turtingas naujais leidiniais Herderio knygynas. Paminima Pusteto leidyklos 150 m. sukaktis.
Nepamirštinos jaukios vaišės, su stirnienos patiekalu, pas prel. J. Avižą. Jis čia seselių kapelionas, vienuolyno bažnyčios rektorius, lietuvių sielovados tvarkytojas ir uolus darbštus lietuvis kunigas.
ITALIJOJ
Iš Miuncheno lekiu traukiniu į Italiją. Važiuojame gražiu Inn upės slėniu. Abiejose pusėse ima rastis kalnai. Tolyn jie darosi aukštesni, kad net matyti, kaip debesys perkerta kalną. Mūsų traukinys — Alpių ekspresas. Ir važiuojame Alpių tarpekliais. Labai graži Šveicarija. Akį patraukia bažnytkaimiai slėny tarp kalnų. Keliuose matyti daugiausia maži automobiliai. Laukuose daug kukurūzų. Baltuoja bažnyčių sienos. Keleivių mažai. Patogiai išsitiesiu vienas I klasės vagono kūpėję. Stebiu pro traukinio langą matomus mūro namus su čerpių stogais. Prie namų vis gausu gėlių.
Įvažiuojame ir į Austriją. Niekas čia lagaminų netikrina, tik kartkartėmis iš tolo pažvelgia į pasą. Tarp kalnų giliai dauboje teka upė. Tiltas ant tokių stulpų kaip Eifelio bokšto žėgliai. Tiltai aukšti ir ilgi. Vietomis baltai dažytos sienos, išpuoštos paveikslais. Pralekiame Brenerio tarpekliu, į-riedame į Italiją. Toli kalnuose matyti namai ir bažnyčios. Kalnų šlaituose vynuogynai saulės atokaitoje.
Dėl kažkokios traukinio nelaimės mūsų traukinį sulaiko vienoje stotyje beveik porą valandų. Kaip gaila, kad Veneciją pasiekiu jau vakare, o čia skirta tik viena naktis. Skubu į Šv. Morkaus aikštę. Einu siauromis gatvelėmis, kur pakraščiuose daugybė krautuvėlių, sustatyti stalai su vaisiais. Klausiu vienos pardavėjos, kur čia ta aikštė, o ji duoda suprasti, kad reikia lyrų už krypties parodymą vien tik rankos mostu. Tesižinai, atrasiu be jos. Laimei, sutinku vieną guvų pensininką, einantį maždaug ta kryptimi. Jis man pasakoja, kad čia kai kurie namai trejetos šimtų metų senumo, pastatyti ant suvarytų stulpų į pelkę, į pakrantę, nes vietomis nėra gatvių, o tik kanalai. Mieste net 365 tiltai. Automobilių nematau — kanalai, siauros gatvelės, tiltai pėstiems — nėra čia jiems kur pravažiuoti.
Didžiulė Šv. Morkaus aikštė ir įdomi bažnyčia. Vakare čia prie viešbučių, prie restoranų skamba pianino, smuiko, akordeono — orkestrų garsai. Susėdę prie staliukų žmonės vaišinasi, gurkšnoja. Turistų gausu ir vėlokai vakare. Sėdu į stambesnį laivuką, kuriuo pasileidžiame didžiuoju kanalu. Iš abiejų pusių rūmai, bažnyčios, vandeny atsispindi elektros šviesos. Gondolų mažai. Krautuvės atidarytos kai kur ir po 10 val. v. Ramiai vaikštai gatvelėmis. Niekas čia neužkabina.
Iš ryto vėl traukiny. Vagonas išpuoštas garsiųjų dailininkų paveikslų reprodukcijomis. Godžiai gerdamas Italijos vaizdus, pasiekiu Florenciją. Patogiai įsikuriu kunigų bendrabuty ir lekiu dairytis įžymybių. Prie katedros — stambus krikštyklos pastatas su nuostabaus meniškumo Ghiberti sukurtomis durimis, aplipusiomis prasmingomis skulptūromis. Čia buvo pakrikštytas ir Dantė. Aikštėje ant specialių žėglių sukrauta gausybė batų — parduotuvė lauke. Italas laukia autobuso ir dainuoja. Katedroje rodo paskutinę Michelangelo pietą. Nuostabiai išpuošta Bienvenutti kupolą. Visur nuostabūs meno kūriniai, bet ypatingą įspūdį daro Medici koplyčia su pasaulio meno istorijoje pagarsėjusiomis antkapių Michelangelo skulptūromis — Diena ir Naktis, Aušra ir Vakaro prieblanda. Čia norisi ilgai, ilgai stebėti, įsiurbti tą vaizdą, kad jis pasiliktų visam gyvenimui.
Tačiau didieji meno lobiai tai Uffizi galerija, Palazzo Vecchio, Akademijos galerija. Čia tūkstančiai pačių didžiausių pasaulio dailininkų kūrinių. Ir sienose prikabintų, ir lubose pripieštų. Čia norėtumei ištisomis dienomis stebėti ir džiaugtis tuo, kas ištisais šimtmečiais pasilieka didžiosiomis vertybėmis. Buvau be galo dėkingas dr. J. Griniui, kad jis man prigrasė būtinai sustoti Florencijoje, sakydamas, kad būtų labai blogos nuomonės apie asmenį, kuris tokias meno vertybes aplenktų. Teisinga buvo viena italė gidė, kai ji, apibūdindama Mark Twaino įspūdį čia apsilankius, kartojo jo posakį: "Gimiau Amerikoj, bet mano dvasinė tėvynė Florencija". Sakyčiau, kad kiekvienas, nors kiek meną branginantis žmogus, būtinai turėtų aplankyti Florenciją ir eilę kitų Italijos miestų, kur sutelkti nenusakomi meno lobiai.
Ir vėl palei miškingus Italijos kalnus, pro plačius vynuogynus greituoju traukiniu lėkiau Italijos laukais link Pisos miesto. Vietomis matėsi dailios pušaitės, lyg lietsargiai, kai kur matėsi jaunimas su "jeans", o tai esą populiaru Europoj. Mūro namai, mūro trobos. Bet nuostabiausias buvo tas pasviręs bokštas. Jis buvo pradėtas statyti 1174 m. Statyba tęsėsi 100 metų. Aukštumas — 56 metrai, skersmeny — 15 metrų, bokštą prilaiko 3 metrų gilumo pamatai. Sveria jis 14.500 tonų ir yra pasviręs į šalį 41/2 metro. Lengvai paprasta akimi matomas pasvirimas. Bokšte 7 varpai, pritaikyti varpų muzikai. Iš šio bokšto Galilėjus darė tyrimus gravitacijos dėsniui patvirtinti. Bokštas laikomas vienu iš septynių pasaulio stebuklų ir jis tos garbės nusipelno.
Aplinkui daugybė būdų su suvenyrais liudija, kaip ši vieta gausiai turistų lankoma. Stilinga ir bažnyčia prie to bokšto, išpuošta gausiai meniškais paveikslais.
Toliau mūsų traukinys lėkė vakarinėmis Italijos pakrantėmis. Pro langą protarpiais matėsi Viduržemio jūros mėlynė. Tokia daugybė tunelių ir tiltų, kad vagone visą laiką turėjome užsidegę šviesas.
Kai pamatai Italijos meną, jų kalnuose nutiestą geležinkelį, imi daugiau galvoti, kaip italų tauta kūrybinga ir talentinga.