RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS RUGSĖJIS/SEPTEMBER 1977 VOLUME XXVIII NO. 8

AUKLĖJIMAS IR AUKLĖTOJAI

253

 Juozas Vaišnys, S.J.

ŠVENTASIS JAV VYRAS

256

 Juozas Prunskis

IŠ MILAŠIAUS MISTINIŲ ĮŽVALGU (II)

259

 V. Bagdanavičius, MIC

MĄSTYMAI APIE LIETUVIŠKĄ DAINĄ

263

 G. E. Kazokienė

ĮSPŪDŽIAI PO SEPTYNERIŲ METU

266

 A. Saulaitis, S.J.

VILIJA EIVAITĖ

268

 

PONIA AR ŽMONA?

268

 D. Bindokienė

ISAAC NEWTON

269

 J. Venckus, S.J.

QUO V ADIS, JAUNIME?

275

 Dalia Staniškienė

TĖVAS IR JO VAIDMUO ŠEIMOJE

278

 A. Kapušinskas

APIE VAIKŲ DRAUSMINIMĄ

280

 V. Kauneckas

KALBA

282

 Juozas Vaišnys, S.J.

TĖVYNĖJE

284

 D.ir G. Vakariai

TRUMPAI IŠ VISUR

287

 J. Pr.

Šis numeris iliustruotas Vilijos Eivaitės grafikos ir litografijos darbų nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Eugenijaus Būtėno.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Kai rugsėjo mėnesį atsidaro mokyklų durys ir klasės prisipildo jaunimo, daugeliui savaime ateina mintys apie mokyklą ir mokytojus, apie auklėjimą ir auklėtojus. Mokykla turi išugdyti asmenybes, visuomenei naudingus piliečius. Jeigu jaunimas būtų tik mokomas, o ne auklėjamas, tai mokykla šio tikslo nepasiektų. Labai teisingi yra Alberto Einšteino žodžiai: "Neužtenka žmogų padaryti tiktai geru specialistu. Žmogus — ne mašina. Auklėjimo tikslas turėtų būti grožio pajautimas ir moralinių gyvenimo vertybių pažinimas. Auklėjimas, kuris šį tikslą aplenkia, išugdo specializuotas būtybes, panašias į treniruotus šunis".

     Auklėjimo klausimas yra, tur būt, toks senas, kaip ir visa žmonija. Daug apie auklėjimą yra rašęs Aristotelis. Jisai sako, kad žmonijos vadai supranta, jog imperijų likimas priklauso nuo jaunuomenės išauklėjimo. Paklaustas, kuo skiriasi išauklėtas žmogus nuo neišauklėto, atsakė: "Taip, kaip gyvas nuo mirusio". Jo nuomone, geras auklėjimas yra tas, kai vaikai anksti įpranta tuo didžiuotis ar biaurėtis, kas yra tikrai didinga ar biauru; tai mylėti ar neapkęsti, kas tikrai mylėtina ar neapkęstina.

     Yra buvusių ir tebėra įvairių auklėjimo sampratų. Sakoma, kad, pavyzdžiui, amerikietiškas auklėjimas yra skirtingas nuo europietiškojo. Amerikietiškasis auklėjimas, kurio tėvu yra laikomas Dewey, labiau pabrėžia subjektyviąją auklėjimo pusę, o europietiškasis — objektyviąją.

     Subjektyvųjį auklėjimą gal tiksliau būtų vadinti auklėjimusi. Jaunuolis pats auga, bręsta ir auklėjasi, įgydamas vis daugiau gyvenimo patirties. Nors ir auklėtojo vaidmuo čia nėra visiškai atmetamas, bet vis dėlto pabrėžiama, kad jis negali tiesiogiai veikti auklėtinio, o tik padeda jam auklėtis, suorganizuodamas atitinkamą aplinką. Auklėtinio augimas ar tobulinimasis remiamas tik jo savarankišku patyrimu.

Vilija Eivaitė  Litografija 1974

     Europietiškame auklėjime daugiau yra pabrėžiamas auklėtojo vaidmuo, nors, žinoma, neneigiama, kad ir pats žmogus turi auklėtis iš gyvenimo patyrimo. Auklėtojas ypač daug gali paveikti auklėtinį savo pavyzdžiu. Neigti pavyzdžio galią būtų tuščia ir neprotinga, nes praktika labai aiškiai rodo, kad jaunuolis gana lengvai pasiduoda kitų geriems ar blogiems pavyzdžiams.

JUOZAS PRUNSKIS

     Ugningo stiliaus rašytojas Giovanni Papini kitados skelbė:

     — Baisiausias šių laikų nepriteklius yra šventųjų stoka. Ilgai jau kenčia pasaulis dėl negausaus šventųjų skaičiaus. Išgelbėti tai, kas dar galima išgelbėti, būtų reikalinga šventųjų kariuomenė.

     Džiugu, kad Amerikoje, kuri yra laisvojo pasaulio viltis, kur yra nemažai pasimetimo, vis dėlto didėja ir šventųjų skaičius. Jau 1946 m. buvo paskelbta šventąja motina Pranciška Saverija Cabrini, neseniai kanonizuota Elzbieta Seton, o šiemet birželio 19 d. paskelbtas šventuoju pirmasis JAV vyras — Jonas Neumanas.

     Angliškai kalbančiųjų bažnytiniame gyvenime buvo du garsūs panašaus vardo vyrai: kardinolas Jonas Henrikas Newma-nas, buvęs anglikonų kunigas, 1845 m. atsivertęs i katalikybę, žinomas anglų teologas, rašytojas, pirmasis Dublino katalikų universiteto rektorius, gabus apologetas, net 31 tomą sudarančių veikalų autorius.

     Antras panašaus vardo garsenybė — mūsų naujasis šventasis Neumann, gimęs 1811 m. Bohemijoje ir darbavęsis JAV-se. Vardas jam buvo parinktas pagal Bohemijos pamėgtą šventą kankinį Joną Nepomuką.

     Studijas jis ėjo Budweis miesto kolegijoje, kur pradėjo ir teologijos mokslus. Juos baigė Prahoje. Jau turėjo 1835 m. gauti kunigo šventimus, tačiau vietos bažnytinė vyriausybė nusprendė, kad kunigų jau turima pakankamai, net atsirado jų perteklius, ir jo klasei buvo pranešta, kad šventimai atidedami.

     Neumanui pašaukimas buvo aiškus. Negalėdamas tuojau pradėti Kristaus tarnybos savame krašte, jis ryžosi vykti į Ameriką, iš kur ateinantieji misijonierių laiškai skelbė apie reikalą kunigų, apie plačius misijų apaštalavimo darbus.

     Turėdamas 25 m. amžiaus, jis ryžosi plaukti į Ameriką, pirma pasiūlęs eilei šio krašto vyskupų savo tarnybą ir gavęs teigiamą pritarimą iš Niujorko vyskupo. Burlaivis jau 1838 m. jį atnešė į Naująjį Pasaulį. Jį labai mielai priėmė Niujorko vyskupas Jean Dubois, kuriam labai rūpėjo turėti gerai vokiškai kalbantį kunigą, nes nauji ateiviai iš Badeno, Alzasijos, besikuriantieji vakariniame Erie kanalo žemės plote, nekalbėjo angliškai.

KUN. VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

     Norint kiek patikimiau Milašiaus mistinę filosofiją įvertinti, apžvalgos neužtenka. Reikia keliomis pagrindinėmis idėjomis padaryti piūvį per jo raštus, nors ir tokį, kaip čia su jo kraujo apytakos įžvalga. To nepadarius, yra nemažas pavojus Milašiaus sąvokas suprasti ne taip, kaip jis jas supranta, ir dėl to neteisingai jį vertinti. Tačiau ir iš šio pirmojo Milašiaus filosofijos piūvio aiškėja kai kurie jo mąstysenos bruožai, prie kurių tenka kiek sustoti.

     Nesvarstykime erdvės klausimo. Galime tik pastebėti, kad Milašius save laiko pirmesnių reliatyvumo teorijos skelbėju už Einšteiną, rašydamas "Les Arcanes" poemos komentare: "Gal būt, nebus nenaudinga čia priminus, kad tuo metu, kai autorius (Milašius) parašė ir išleido "L'Epitre d Storge" (1916 m.), dar buvo neišleistas profesoriaus Einšteino veikalas, ir net paties matematiko vardas jam buvo visiškai nežinomas".

JUDESYS

     Milašiaus kraujo apytakos įžvalgos gerokai primena senąją Izraelio tautos pažiūrą į kraują kaip gyvybės versmę. Taip pat primena homeopatines praktikas ir astrologinius mokslus, kurie šiandien tiek populiarūs. Pats Milašius neslepia savo pažiūrų sąryšio su šiais šaltiniais, bet juos naujai filosofiškai įprasmina.

     Kraujas Milašiaus galvosenoje jungia žmogų su pasauliu, visą pasaulį ir žmogų su Dievu ir žmogaus dvasią su kūnu. Visas šis jungimas kraujyje pasireiškia dideliu kosminiu spontanišku judesiu. Iš to seka Milašiaus išvada: didelis pasaulio judrumas. Judesys yra pirmutinis Milašiaus filosofijos dėsnis. Dievas, kuris sako "fiat" ir sukuria pasaulį; mirijadai visatų, kurios spiečia savo kryptimi; žmogaus kraujas, kuris yra žmogiškųjų judesių priežastis—visa tai yra nepaprastai judraus pasaulio pavyzdžiai.

     Tokia išvada Milašiaus ne tik filosofiškai išpažįstama, bet ir asmeniškai išgyvenama: "Klajonėse po nuostabius miestus ir laukinius protėvių kraštus mane labiausiai stebino visi, kurie savaime judėjo taip lengvai, nerūpestingai ir gyvai... Vėliau mane pagaudavo ta pati nuostaba jaunuoliškose iškylose, stebint natūralų spontaniškumą, vadovaujantį žmogaus kūno judesiui šokyje, bėgime ir kovoje".

    1971 m. rudenį Nerija Linkevičiūtė kreipėsi į "Laiškų lietuviams'' redaktorių, kukliai paaiškindama, kad ji su kitais trimis jaunais dainininkais bando sudaryti kvartetą ir jau pradeda lavintis su Čikagos konservatorijos jaunu akompaniatorium Tex Richardsan. Ji nedrąsiai paklausė, ar redaktorius nebijotų rizikuoti ir juos pakviesti, kad atliktų "Laiškų lietuviams" koncerto programą. Redaktorius, gerai pažinodamas tuos jaunus energingus dainininkus, mielai sutiko. Po poros dienų viena dainininkė atkrito, ir iš kvarteto liko tik trio: Nerija Linkevičiūtė, Bernardas Prapuolenis ir Vytautas Nakas. Jie nenusiminė, pradėjo ieškoti gaidų, sudarė įdomų repertuarą, uoliai lavinosi ir 1972 m. kovo mėn. 26 d. pirmą kartą viešai pasirodė, atlikdami meninę programą "Laiškų lietuviams" koncerte Jaunimo Centre.

    Publikai tai buvo nelaukta staigmena. Ji žavėjosi naujomis dainomis, menišku jų atlikimu ir puikia laikysena bei vaidyba. Jų vaidybiniai gabumai nustebino ir koncerte buvusią aktorę a.a. Dalią Juknevičiūtę, kuri tuoj juos pakvietė vaidinti Ostrausko "Kvartete". Paskui juos kvietė dainuoti į įvairius JAV miestus.

    1974 m. rudenį Vytautas Nakas išvyko į Vokietiją, tad beliko tik duetas: Nerija ir Bernardas. Šis duetas neiširo iki šių dienų. Juodu jau yra dainavę ne tik įvairiuose JAV ir Kanados miestuose, bet taip pat Pietų Amerikoje ir Australijoje.

    Jųdviejų koncertai Australijoje įkvėpė G. E. Kazokienę aprašyti spaudoje ne tik koncertus, buvusius Melbourne ir Synejuje, ne tik nuoširdžiai pasigėrėti šiais dviem dainininkais, bet ir pamąstyti apie lietuvišką dainą. Jos straipsnis buvo "Mūsų pastogėje" 1977 m.. Nr. 4. Autorei sutikus, čia perspausdiname tą šen ar ten trupučiuką aptrumpintą straipsnį.

Redaktorius

    Nerijos Linkevičiūtės ir Bernardo Prapuolenio duetų koncertai Melbourne tuoj po Lietuvių Dienų, o po to Sydnejuje yra išskirtiniai. Išskirtiniai jie yra gal ne tik dėl aukštesnės kokybės, bet ir dėl to, kad juose dainininkai pirmą kartą per visą mūsų išeivijos laikotarpį pateikė mums lietuvišką dainą naujai, šviežiai, dar negirdėtai.

    Nerija, nors stipriausia ir sodriausia yra kaip mezzosopranas, turi ypač platų diapozoną, vedantį į sopraninę skalę. Gal dėl to pradžioje ir buvo treniruota kaip sopranas. Ji visad parodo daug šilimos, yra spontaniška ir sugeba balsui priduoti įvairiausių atspalvių. Kartais ji tai pasiekia niuansuodama balso perteikimą, bet kartais vien tik balso amplitudės puikiu apvaldymu. Jos balsas gali skambėti ir labai dramatiškai, grasinančiai, ir šilčiausiai meilės dainose, ir plačiai bei gyvybingai pergalės pareiškimuose. Ir visa tai taip lengvai, lyg ir be pastangų.

A. SAULAITIS, S.J.

    Straipsniu mūsų spaudoje pasirodąs asmuo natūraliai siekia skaitytojams įteikti išsamias ir išdailintas mintis, kurioms, žinant mūsų polinkį tuoj "kibtis", nebūtų galima daug ko prikišti. Šiuo atveju, straipsnis diskusinio pobūdžio, rašytas septintųjų metų pabaigoje, po daugiau kaip šešerių metų toli nuo Šiaurės Amerikos, kuriame išrašyti kai kurie pirmieji įspūdžiai, į JAV lietuvių tarpą įsijungus 1977 vasaros pradžioje.

    Tautinės nuotaikos. Atrodo, kad pažiūra į etnines grupes Jungtinėse Valstybėse suka naujon ir nepalankion kryptin. Tai galima jausti iš spaudos, iš žmonių nuotaikų ir iš vėl atsirandančių jaunų žmonių, kurie savo (savo tėvų) tautybės gėdisi. Kartu su pilietinių teisių sąjūdžiu prieš 15 ar daugiau metų kilo ir etninių grupių nuotaika, ir viešasis pasirodymas krašto gyvenime. Tada buvo madinga ir naudinga kalbėti apie pluralistinę ar daugialypę kultūrą. Bet juodukų proporcinis įvedimas ne tik į mokslo įstaigas ir viešąjį gyvenimą, o kartu ir į ekonominę sistemą pradėjo ne tiek nuvilti idealistus, kiek apsunkinti pačią kapitalistinę sistemą. Tur būt, iš ten prieš keletą metų, vos pasiekus 200 m. Nepriklausomybės šventę, pradėjo žemyn į liaudį leistis daugiau neigiamos nuotaikos.

    Amerikos visuomenė paliesta dar dviejų įtakų. Kaimynės Kanados dvikalbiškumas ir Kvebeko provincijos galimas atskilimas laikomas pavyzdžiu, kuriuo JAV neturėtų sekti (nors, aišku, JAV tautinės grupės nėra taip patogiai geografiškai sukoncentruotos). Matydami, kad Kanada neteks vienybės dėl etninių priežasčių (bent taip suprantama, nors jos galėtų būti visai ne tautinės), amerikiečiai jaučia, kad tautybes pabrėžti reikštų skaldyti vienybę krašto, kurio šūkis yra "E pluribus unum", pabrėžiant šį kartą ne vidurinį žodį, o paskutinį.

    Daugelis anglosaksų ir kitų yra neigiamai paveikti ir net įskaudinti didmiesčiuose viešai vartojamomis dviem kalbomis — ispaniškais įrašais autobusuose, pastatuose, traukinių bei autobusų tvarkaraščiuose ir panašiai. Kol tautybių taip nesimatė arba buvo tik "įdomios", jos galėjo būti toleruojamos ar net skatinamos.

    Vilija Aleksandra Eivaitė baigė meno studijas 1976 m. Illinois universitete, gaudama aukščiausią įvertinimą. Vėliau gilino studijas Čikagos Meno instituto mokykloje.

    Yra dalyvavusi keliose meno parodose: Čiurlionio galerijoje (Jaunimo Centre), Hyde Park Art Center, University Club of Chicago, Mitchell Museum (Mt. Vernon, Illinois), Čikagos Meno institute, Artemesia galerijoje ir kitur. Priklauso Lietuvių Moterų Dailininkių draugijai ir Artemesia Fund galerijai.

D. BINDOKIENĖ

    Praėjo šaunus renginys, ir laikraščiuose mirga pagyrūniški aprašymai. Dažnai tuose aprašymuose randame išskaičiuotus svečių titulus ir pavardes maždaug taip: dalyvavo nusipelnęs visuomenės veikėjas Jonas Šilkinis su ponia, organizacijos pirmininkas su ponia, daktaras A. Šiaučius su ponia ir t.t. Beskaitant nusišypsai: tai šelmiai tie veikėjai, pirmininkai ir daktarai! Eina į parengimus su kažkokiomis poniomis ir dar sėdi už garbės stalo... Pasirodo, kad tos partnerės buvo ne kažkokios egzotiškos, bijančios savo pavardes viešai paskelbti ponios, o tik žmonos. Ir ponas visuomenės veikėjas atėjo su žmonele, su kuria jau apie trisdešimt metų kartu gyvena, ir pirmininkas atsivedė savo jaunamartę, ir daktaras...

    Kodėl ta maišatis? Kodėl nepasakyta, kad tie svečiai su žmonomis renginyje buvo? Kartą tai paklausiau Tėvų komiteto pirmininką, kuris mokyklos baliuje prie mikrofono minėjo svečių pavardes ir bevardes ponias. "Taigi, — sako, — ponia kažkaip garbingiau, iškilmingiau skamba. Moteris gali dar įsižeisti, viešai žmona pavadinta". Tai tau ir paaiškinimas. Nežinia, ar juoktis, ar ne. Tačiau ar ne tik panašiais motyvais vadovaujasi anie renginių korespondentai? Ar tikrai ponia garbingesnis žodis, kaip žmona?

    Sakykime, kad Šilkinienė yra žinomesnė veikėja už savo vyrą. Kaip tada būtų sakoma? Parengime dalyvavo visuomenės veikėja Rūta Šilkinienė su ponu? su vyru? ar dar kitaip? Niekur neteko skaityti ar išgirsti, kad tokia ir tokia moteris renginyje dalyvavo su ponu...

(250 metų nuo jo mirties)

J. Venckus, S.J.

     Buvo ir yra pasaulyje žmonių, kurie žiba kaip žvaigždės danguje. Tokios žvaigždės, kurios vis neužgęsta, yra pvz. Michelangelos, Beethovenas, Mozartas — muzikos ir meno srityje. Gamtos moksluose šviesiai spindi Galilėjus, Kopernikas, Kepleris; biologijoje — Pasteuras, Kochas, Flemingas ir t.t. Jie praturtino mūsų pasaulio vaizdą, jie tartum padidino pasaulį, atrasdami naujus žvaigždynus, kurių spinduliai keliauja šimtmečiais, iki pasiekia mūsų žemę. Kartais pagalvoji, kad tie žmonės buvo Dievo apdovanoti ypatingais gabumais, kad jiems buvo lengva atlikti tuos nuostabius darbus. Garsaus astronomo Keplerio regėjimas buvo labai silpnas, vaikystėje jo rankos buvo nesveikos, bet jis sugebėjo pamatyti tolimiausias žvaigždes, nustatė planetų takus. Visuomet tokiais atvejais kyla klausimas: ar tai Dievo dovana, ar paties žmogaus pastangų vaisius. Tur būt, geriausias atsakymas būtų — abiejų. Atlikti dideliems darbams reikalinga ir Dievo pagalba, ir žmogaus pastangos.

NEWTONO GYVENIMO BRUOŽAI

     Atrodo, kad mes visi norime pažvelgti į didelių žmonių užkulisinį gyvenimą. Manome, kad gal surasime kokią nors paslaptį, pamatysime, kodėl ir kaip jie sugebėjo atlikti tokius nepaprastus darbus. Jeigu aš jokiu ypatingu būdu nepasižymėjau, tai gal nesuradau priemonių, gal nemokėjau tinkamai gyventi, gal nemokėjau laiko sunaudoti? Teisingai Franklinas yra pasakęs: "Žmogus yra tiek vertas, kiek vertas yra jo laikas". Jeigu kas savo laiko nebrangina, tai nė jo kiti nebrangins. Tuščiai praleistas laikas ir patį žmogų padaro tuščią.

Izaokas Newtonas

     Newtonas gimė tais pačiais metais, kaip mirė Galilėjus — 1642. Jis gimė dviem mėnesiais per anksti, užtat buvo toks mažytis, kad tilpo į rieškučias. Jo gimimo vieta buvo nedidelė vietovė Woolstrop, netoli Nottingham miesto, Anglijoje. Tėvas jau prieš porą mėnesių buvo miręs, kai gimė sūnus. Tėvas buvo visai nemokytas ir turėjo tik labai mažą ūkelį. Kai vėliau karalius norėjo Newtonui už nuopelnus suteikti "sir" titulą, kilo klausimas, kokia yra Newtono genealogija. Tada buvo manoma, kad mokslininkai ir kiti žymūs žmonės gali kilti tik iš aristokratiškų šeimų. Ilgai buvo ieškota, kol jo genealogijos medyje buvo surastas kažkoks riteris. To ir užteko.

DALIA STANIŠKIENĖ

 ("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)

     Kas yra pašaukimas? Žodynas pašaukimą apibūdina, kaip palinkimą į tam tikrą darbą, profesiją; arba kaip gyvenimo tikslą. Žmogus gali turėti pašaukimą į šeimos gyvenimą ar į kokią profesiją, kuriai pašvenčia visą savo gyvenimą. Čia kalbėsime apie pašaukimą į dvasini luomą: kunigus ar vienuolius-vienuoles.

     Kai dar buvau gimnazijoj, viena bendraklasė sakė eisianti į vienuolyną, nes ten šiltas, saugus, aprūpintas gyvenimas... Į vienuolyną ji, ačiū Dievui, nenuėjo, tačiau vėliau girdėjau, kad ir vedybiniame gyvenime nebuvo laiminga. Gal būt, ji neturėjo pašaukimo nei į vieną, nei į antrą...

     Šiandien nuolat girdime, kad nėra pašaukimų į dvasinį luomą, kad tuoj nebebus kunigų nei vienuolių, kad atėjo tikras bado metas Bažnyčiai...

     Ar tikrai jau daugiau pašaukimų nėra? Ar Kristus savo įsteigtą Bažnyčią apleido? Ar taip jau ir "nusibaigsim" be dvasinių vadovų? Nejaugi?!

     Manau, kad Dievas šaukia, kaip šaukęs, tik jaunimas to šauksmo negirdi. Apkurtinti garsios, rėkiančios muzikos, apakinti šviesų ir reklamų blizgesio, jauni žmonės negirdi tylaus, bet tvirto beldimo į jų sielos duris... O tereikia tik atverti mažą langelį; įleisti mažą dieviškos meilės spindulėlį, ir sielos gėlė sužydės nežemišku grožiu. Aukos dvasios nestinga ir šiandien. Tereikia ją, kaip tą miegančią pasakos karalaitę, pažadinti. Pašaukimus, kaip ir vedybinę meilę, reikia puoselėti. Tai šventa visų — tėvų, mokytojų, dvasiškių pareiga. Reikia pastangų, bet ne mažiau reikia ir maldos, nes be jos, be visiško atsidavimo Dievo valiai, ir didžiausios pastangos bus bereikšmės.

     Sakom, kad šiandien jaunimui trūksta idealizmo. Jei taip, tai ar kartais mes patys, savanaudiško malonumų ir gero gyvenimo siekimo apakinti, to idealizmo jaunimo tarpe nesužlugdom? Ar kartais mes visi — tėvai, mokytojai, organizacijų vadai, kunigai ir vienuoliai-vienuolės — nenusidedam savo pačių apsileidimu to idealizmo nepuoselėdami?!

A. Kapušinskas

     Tėvo buvimas šeimoje veikia pedagoginį klimatą, kaip katalizatorius cheminę reakciją. Tėvas per trumpą laiką sugeba užvaldyti vaikų širdis, lengviau randa pedagoginį kontaktą su vaikais, negu moteris.

     Pateiksiu keletą pavyzdžių iš savo vienos šeimos stebėjimų. Palyginkime moters bendravimo būdą su vyro bendravimo būdu.

     1.    Reikia paguldyti mažametį vaiką. Mama paguldo, sakydama: "Miegok, man dar reikia drabužius išskalbti". Jeigu mama, tai pasakiusi, staigiu judesiu užtrauks antklodę vaikui iki ausų, galiu lažintis: iš šimto 90 vaikų tuoj pat antklodę nuspirs.

     Tėvas vaiką įkels į lovelę arba leis pačiam įlipti ir paklaus: "Ar moki užsikloti pats?" Jeigu vaikas nemoka — parodys. "Tavo meškutis jau miega ... Tššš ... netriukšmauk, kad jo nepažadintum". Vaikas sakosi nenorįs miego. — "O tu ir nemiegok, tik pagulėk tyliai, — pasakys tėvas, — aš tau pasaką paseksiu".

     2.    Pažadinimas iš miego. Atsikėlimas. "Kelkis — pusryčiai atauš", — pasakys mama. "Aš jau išsimiegojau, — pasakys tėvas, — o tu dar ne? Aš mankštą padarysiu. .. Jeigu greitai atsikelsi, — galėsim kartu pabėgioti". Tikriausiai aišku, kuriuo atveju vaikas noriau atsikels.

     3.    Išsiruošimas į lauką. Mama pareiškia: "Greitai renkis" ir, paėmusi drabužius, eina prie vaiko. Vaikas bėga tolyn. Jis nori paversti apsirengimą žaidimu. Motina ima gaudyti, — vaikas stengiasi ištrūkti. Blogai, jei motina tokiais atvejais pyksta: "Leisk aprengti, matai, kad neturiu laiko!" Dar blogiau, jeigu, tatai sakydama, motina atlaidžiai šypsosi. Jeigu vaiką tempia rengtis jėga, — visiškai blogai: vaikas ginasi visomis jėgomis. Jis ne tik neapsirengia, bet dargi iš apatinių išsineria. Vaikas verkia arba net klykia. Jis pyksta, kad nesupranta jo noro pažaisti, tačiau to savo jausmo nemoka nusakyti. Tai klasikinis pavyzdys.

     Būna ir taip: vaikas nori rengtis pats. Motina nekantrauja: "Neturiu laiko su tavim terliotis. Kol tu apsirengsi — parduotuves uždarys".

V. Kauneckas

     Naujesnieji pedagoginiai tyrinėjimai padėjo nustatyti tam tikrus principus, kuriuos tėvams bei auklėtojoms pravartu gerai apmąstyti ir plačiau taikyti kasdieniniuose santykiuose su vaikais. Tų principų esmė — paprastas faktas, kad vaikai mokosi iš to, ką patiria gyvenime.

     1. Geri santykiai tarp tėvų ir vaikų turi svarbesnę reikšmę, negu vertimas laikytis taisyklių, atpildymas už gerą elgesį ir baudimas už bloga.

     Jau stebint jaunesniojo amžiaus vaikus, nustatyta, kad, pavyzdžiui, duodant jiems visiškai gerą maistą per prievartą, dažnai jis išvemiamas, arba nuo jo atgrasoma visom gyvenimui. Mityba, tapusi "valių kovo", gali baigtis apetito iškrypimais arba priešiškumu tėvams ar jų reikalaujamai elgsenai.

     Be to, konstatuota, kad vaiko ir tėvų santykiai su jų jausminiais bei elgesio niuansais turi labai svarbią reikšmę, mokant kūdikius valyvumo. Jei tėvai verčia laikytis griežtos tvarkos staiga bausdami, gėdindami ar moraliai atstumdami, mokymas gali tik užtrukti arba sukelti didelių keblumų. Jei klaidos pakankamai rimtos, tai tėvų atžvilgiu atsiranda daugiau ar mažiau pastovūs baimės ir priešiškumo jausmai. Psichoterapeutai ir santuokos konsultantai aptinka faktų, susijusių su rimtais asmenybės sutrikimais, liguista gėda ar priešiškumu, kurių šaknys siekia neigiamus kūdikystės laikų išgyvenimus.

     Jei suaugęs žmogus, geriau nusivokiąs apie auklėjimą, ima jį taikyti iš lėto ir neskubėdamas, su malonumu laukdamas geresnių rezultatų, skatindamas pagyrimais, o ne bausmėmis, — toks auklėjimas ilgainiui labiau padeda susidaryti švaros įgūdžiams, nesukelia užsispyrimo ir nenustato prieš drausmę apskritai.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J./ Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

IŠ KUR KILĘ LIETUVOS, LATVIJOS IR ESTIJOS VARDAI

     Vartodami tikrinius žodžius, įvairių kraštų, miestų, kalnų, upių ir kitus vardus, tur būt, kartais susimąstome, kaip jie atsirado. Kalbos mokslas stengiasi atsakyti ir į tokius klausimus. Tačiau kartais atsakymo tenka labai ilgai ieškoti. Ne visuomet pasiseka jį surasti.

     Dažno tikrinio vardo kilmės aiškinimas yra labai sudėtingas dalykas, augte suaugęs su to krašto istorija. Nemaža ir tokių atvejų, kai yra pateikta po keletą ar net keliolika kurio nors vardo kilmės aiškinimų, tačiau nė vienas negali būti laikomas galutinai įrodytas. Mat, kalbininkai dažnai neturi pakankamai duomenų, kad galėtų tiksliai pasakyti, kaip tie tikriniai vardai vienoje ar kitoje tautoje yra atsiradę. Čia trumpai paminėsime, kaip buvo ar yra mėginama įrodyti Lietuvos ir mūsų kaimynų, Latvijos bei Estijos, vardų kilmę.

     L i e t u v a . Lietuvos vardas istorijos šaltiniuose minimas nuo 1009 m. Paprastai tie šaltiniai ne sukuria kraštų vardus, o tik atspindi tikrovę. Vadinasi, Lietuvos vardas yra atsiradęs ne vėliau kaip IX-X amžiuje.

     Bene pirmąjį šio vardo kilmės aiškinimą yra pateikęs XV a. lenkų metraštininkas J. Dlugošas. Jis manė, kad lietuviai yra kilę iš romėnų, o pats Lietuvos vardas esąs iškreiptas italų tautos itališkasis pavadinimas l'Italia. Kiti mano, kad Lietuvos vardas galėjo kilti iš lotynų žodžio litus "(jūros) krantas".

     Jau keletas šimtmečių Lietuvos vardas siejamas su žodžiu lietus, lytus (lieti, lyti).

     Toks aiškinimas gana paplitęs. Tačiau labai neįtikima, kad krašto vardas būtų sudarytas tiesiog iš bendrinio daiktavardžio, žyminčio tam tikrą gamtos reiškinį. Tad jau kuris laikas bandoma sieti Lietuvos vardą su vandenvardžiais. Lenkų kalbininkas J. Otrembskis, pavyzdžiui, manė, kad galį būti, jog seniau Nemunas turėjęs ir Leitos ar Lietos vardą (J. Otrębski. Gramatyka ję-zyka litewskiego, t. I, Warszawa, 1958, p. 4-5).

     Išsamiausiai upėvardinę Lietuvos vardo kilmę aiškina kalbininkas K. Kuzavinis straipsnyje "Lietuvos vardo kilmė" (žr. "Kalbotyra", X, V., 1964, p. 5-16). Remdamasis istorijos mokslo duomenimis apie Lietuvos susidarymo centrą, K. Kuzavinis nustatė, kad tame plote tekantis dešinysis Neries intakas Lietauka (įteka į Nerį aukščiau Šventosios žiočių, ties Arnotiškių kaimu) galėjęs būti kraštavardžio pamatas. Kalbos duomenimis nesunku įrodyti, kad ta upė seniau turėjo vadintis Lietava (priesaga -ka yra slaviška). Krašto vardas Lietava yra senesnis, iš kurio vėliau atsirado variantas Lietuva (priesagos -ava ir -uva neretai kaitaliojasi, be to, -uva laikoma naujesne). Tautovardis lietuviai yra galūnės vedinys iš krašto vardo. Šis asmenų pavadinimų pagal kilimo bei gyvenamąją vietą darybos tipas yra gana būdingas vidurio Lietuvoje šalia priesagą -uva turinčių vietovardžių (plg. raguvis: Raguva, šeduvis: Šeduva ir kt).

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

RESPUBLIKINĖ MENO PARODA

     Vaizduojamojo meno parodoje buvo parodyta 430 darbų, sukurtų 160 autorių. Daugiausia buvo vaizduojamas žmogus, jo aplinka, ryšiai su gamta ir jo svajonės. Gausu buvo gamtos vaizdų. Visus žavėjo gimtojo krašto grožis. Grafikos skyrius liudijo apie nenykstantį tarpusavio žmonių bendravimo grožį.

PARUOŠTAS SPAUDAI VIENUOLIKTASIS TOMAS MOKSLINIO ŽODYNO

     Kaip ankstesni, taip ir šis tomas yra sudėtinis darbas. Jį rašė septyni moksliniai bendradarbiai; redagavo A. Balašaitis, J. Kruopas, S. Kezytė, J. Paulauskas ir V. Vitkauskas. Vyriausias redaktorius — K. Ulvydas. Knygoje yra visi "R" raidės, o taip pat ir dažniau vartojami tarptautiniai žodžiai.

SAVAMOKSLĖ MENININKĖ

     Viešintų miestelio pakraštyje gyvena savamokslė A. Bivainienė, kuri nesiskiria su teptuku, dažais ir drobe. Per septynerius metus ji nutapė kelias dešimtis nuotaikingų ir įdomių paveikslų. Geriausi jos meno kūriniai rodyti Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Zarasuose, Anykščiuose ir net Baltarusijoje. Klėtelėje sukabintus paveikslus lanko svečiai iš tolimiausių respublikos vietų. Visiems rūpi pamatyti savamokslės dailininkės nutapytus paveikslus.

NEMUNO LAIVAI

     Po karo dar kurį laiką Nemunu plaukiodavo gariniai laivai. Vėliau pasirodė motorlaiviai, kuriuose tilpdavo iki 150 keleivių. Šiandien šiuos jau pradeda pakeisti "Raketos", kurie dieną ir naktį plaukia tarp 45-70 km per val. greičiu. Plaukimo vagą žymi žibintuvai, kuriuose įrengti šviesai jautrūs elementai: sutemo — įsižiebia; pradeda švisti — užgęsta.

• Kenijos teisingumo ministeris pareiškė, kad kiekvienoje jų valstybės teismo salėje yra Šv. Raštas.

•    Trapistai sutiko dalyvauti tikrinime, kaip į organizmą veikia naujai išrasti skiepai prieš hepatitą - B. Dubuque, Iowa, jų vienuolyne įskiepijus 8 trapistus, bus tikrinami skiepų padariniai. Prieš 20 m. trapistai dalyvavo tyrimuose dietos ir jos įtakos į cholesterolį ir į širdies ligas.

•    JAV-se 1975 m. buvo 1.038.000 skyrybų. Dar daugiau jų buvo 1976 m.

•    Kompozitorius, dainininkas Arlo Guthtrie, 29 m., išaugintas žydų tikėjime, apsikrikštijo pasionistų vienuolyne Springfielde, Mass., ir tapo kataliku.

•    Kongresmanas Robert Cornell buvo iškviestas iš atstovų rūmų posėdžio duoti paskutinį religinį patarnavimą moteriai, kuri mirtinai susirgo, lipdama Kapitolijaus laiptais. Kongresmanas Robert Cornell yra katalikų kunigas, išrinktas į JAV atstovų rūmus iš Wisconsin valstijos.

•    AFL-CYO darbininkų unijos padalinys Šv. Juozapo darbininko žymenį už 1977 metus suteikė San Antonio arkivyskupui Francis Furey, įvertindamas jo stiprią moralinę paramą darbininkijai.

KOVOTOJAMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ

     Dr. Vinco Kudirkos šaulių kuopa imasi iniciatyvos Worcesteryje bažnyčios šventoriuje pastatyti paminklą visiems visų laikų žuvusiems kovotojams už Lietuvos laisvę. Tikimės, kad prie šio užsimojimo prisidės ir kiti savo aukomis, kurias galima siųsti šiuo adresu: Lithuanian Memorial Fund, 41 Providence St., Worcester, Mass. 01604.

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS" KONKURSAS

     Šių metų konkurso temos pavadinimą pasirenka patys autoriai, bet reikia rašyti apie pykčio, neapykantos ir keršto ydą: kaip su ja kovoti, kaip nugalėti, kaip jos išvengti. Galima rašyti ir beletristine forma. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną į atskirą vokelį, atsiųstas redakcijai iki 1978 m. kovo mėn. 1 dienos. Už geriausius rašinius bus skiriamos penkios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol, V — 25 dol.

     IV-tosios premijos mecenatę jau turime — p. Stefaniją Rudokienę, o kitoms premijoms mecenatai dar tebelaukiami.

Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams

50 dol. aukojo A. Babickienė.

25 dol. aukojo Nina Gailiūnienė.

Po 14 dol. aukojo: A. Domanskienė, J. Staškevičius, J. Klimas.

12 dol. aukojo J. Kalainis.

11 dol. aukojo K. Dubauskas.

10 dol. aukojo S. Greičienė.

Po 8 dol. aukojo: M. Kapačinskienė, P. Stirbys, J. Steponaitis, J. Stasaitis, O. Žukienė, V. Daugėlienė, B. Bernotas.