Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
PAUKŠČIŲ ČIULBĖJIMAS LIETUVOS GAMTOJE
Gegužės mėnuo — Lietuvoje linksmasis paukščių mėnuo. Rytą auštant, vakare žaroms viršum eglyno degant, visi raibieji miško, pievų ir balų sparnuočiai dainuoja, groja — kas kaip moka. įsiklausius, gali išgirsti ir smuiką griežiant, ir būgną trinksint, ir beržo tošelę švilpiant.
Skardžiu, sidabriniu balsu čiulba kikiliai, strazdai giesmininkai, lakštingalos. Krikštolo varpeliu žydrynėje tilindžiuoja vieversėlis. Trankų būgną muša margašvarkiai geniai, viksvų baloje trimituoja šilkasparnės gervės. Fleita švilpia volungės ir mažieji baltabruviai strazdai. Ežero slapukas — didysis baublys — įkiša ilgą snapą į vandenį ir papučia, kad net nendrynai susiūbuoja, o balsas nueina per visą ežerą, lyg stiprus jautis būtų subaubęs. Perkūno oželis pakyla į padebesius ir iš ten, išskleidęs uodegą, pasileidžia žemyn galva. Uodegoje gaudžia vėjas, ir atrodo, kad raiste pasiklydęs avinukas bliauna.
Lietuvis ūkininkas tikėjo, kad paukščių giesmės jo gyvenime turi lemtingos reikšmės. Paukščiai ne tik groja, dainuoja, švilpia, klega, čiulba, bet jie ir linksmus kupletus deklamuoja, gero oro, sėkmės darbuose ir pilnų aruodų linki.
Pirmoji į Lietuvą, labai anksti pavasarį, sugrįžta vikruolė kielė. Sako — kelionėje pasinaudoja gandro paslauga — atsitūpia ant jo nugaros, ir šis ją parneša į tėviškę. Laimingai sugrįžusi, iš džiaugsmo gieda: "Paspyriau ledą — nuėjo po puta". Jei dar ilgai ežerai neišsivaduoja iš ledo, ji nenurimsta: "Aš pati kaip kupeta. Mano kojos kaip piestos. Sumušiu ledą kaip nieką".
Vieversys artoją ragina: "Čivyru, čivy-ru, pavasaris! Jurai, mesk skrandą į pašalį!" Jeigu vyturys pirmą kartą suvirvena su saule, artojas tikėdavo, kad sodai gražiai žydės, bitės gausiai spiesis, pievose prižels sodrios žolės.
Varna, nutūpusi ant tvoros, sušukdavo: "Kvarkt, kvarkti Imkit žagres art, art, art!"
Pempė — džiaugsmo paukštis. Ar dargana, ar saulėta, ji visuomet linksma. Ji burnoti pradeda tik tada, kai užpyksta ant katino ar žmogaus, neduodančio jai ramybės.
Iš visų paukščių lietuvis labiausiai mėgsta klausytis gegutės žydinčiam ievų krūme, kada ji užkukuodavo: "Kukū! Pagalvėlis pūkų! Kukū, kukū! Duos gegutė taukų: pasitepęs ratus, važinėsi metus".
Strazdui giesmininkui savame krašte geriausia ir mieliausia. Vos saulei beržyne sušvitus, jis ant visos girios ir iš viso vieko švilpia, džiaugdamasis, kaip jam gera sugrįžus į gimtinę.
Antanas Baranauskas, "Anykščių Šilelyje" apdainuodamas gamtos grožį, įpynė ir auksasparnės volungės pamėgdžiojimus: "Skamba tik skamba miškas: čia volungė Ievą trotina — Ieva, Ieva, neganyk po pievą". Volungė kartais vadinama ir grybų paukšte. Po šilto lietaus ji ragina: "Grybų rauti, grybų rauti, į kašelę krauti!"
Pavasaris — pats gražiausias metų laikas Lietuvoje, ir žmonės norėtų, kad jis amžinai sukinėtųsi po purienų pievą, po vieversio kalną, po lydekų ežerą. Gaila, jis labai trumpas: gegutė iškukuoja sodų žydėjimą, lakštutė išlakštuoja pievų žolę — ir čia pat vasara.
POEZIJOS DIENOS
Lietuvos respublikos poetų susitikimai Maskvoje su darbo žmonėmis — pradeda lietuvių poezijos dienas Maskvoje. "Tiesoje" rašoma, kad skaitydami Donelaičio "Metus", mes su juo praeiname poezijos keliais per šimtmečių įvykius. Kiekviena eilute mes pajuntame tų laikų aplinką, pilną dainų, legendų, sukurtų paprastų žmonių, kurie gyveno ir kovojo už geresnį rytojų. Nuo vysk. A. Baranausko iki Juliaus Janonio mes skaitome poeziją, siekiančią giliausias tautos gyvenimo gelmes. Salomėjos Nėries eilėraščiai verčia mus atsigręžti atgal ir pajusti meilę gimtajai žemei.
Po karo atėjo nauji laikai. Pasidarė kitokios eilės. Eduardo Mieželaičio poezija peržengė Lietuvą ir nuo Nemuno krantų nuaidėjo per neišmatuojamai plačią žemę. Ji nuėjo pažinti, kas dar nepažinta, surasti, kas dar nesurasta. Justino Marcinkevičiaus poezija teigia gyvenimą ir piktos valios žmonių bejėgiškumą.
"Lietuvių poezijos pavasaris turi prisipildyti naujomis dainomis" — taip baigiamos "Tiesoje" kelios pabiros mintys.
VILNIUJE NAUJAM KINO TEATRUI PARINKTAS NELIETUVIŠKAS VARDAS — “MASKVA”
Balandžio mėn. Vilniuje su dviem salėm atidarytas septynioliktasis kino teatras. Teatras gali sutalpinti aštuonis šimtus žiūrovų. Jį konstruktavo architektas G. Baravykas. Vilniuje judomųjų paveikslų kasdien žiūri apytikriai 20 tūkstančių žmonių. Komunistų partija judomųjų paveikslų menui priduoda didelę reikšmę, nes čia lengviausia darbo žmonėms skleisti melą ir parodyti nebūtus dalykus.
ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRAS
Šiaulių dramos teatras, įsikūręs 1931 m. su 14 iš Kauno atvykusių vaidintojų, šiandien yra nusipelnęs žiūrovų simpatijas ir meilę. Jam vadovauja Aurelija Ragauskaitė. Šio teatro geriausiais pastatymais net visoje respublikoje laikoma Salomėjos Nėries poezijos vakaras "Kaip žydėjimas vyšnios" ir Balio Sruogos "Pajūrio kurortas".
NETOLI VARĖNOS, VARČIOS MIŠKE, APGYVENDINTI ELNIAI
Praėjusių metų pabaigoje iš Klaipėdos rajono į Varčios mišką buvo atvežta dešimt elnių: du patinai ir aštuonios patelės. Turima vilties, kad jie čia pradės daugintis, praturtindami Varčią žvėrių įvairumu.
KAPSUKE VEIKIA PARTINIŲ SEKRETORIŲ MOKYKLOS SKYRIUS
Šioje mokykloje politinias žinias gilina 110 partinių organizacijų sekretoriai. Čia dėstoma, kaip išmokti organizatoriaus meno; kaip komunistai turi nugalėti sunkumus; apie socializmo pergalę ir apie komunistinės visuomenės sukūrimą. Paskaitas skaito Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, o taip pat ir kitų aukštųjų mokyklų dėstytojai.
SPAUSDINAMA “VILNIAUS UNIVERSITETO ISTORIJA”
Pirmoji knyga jau išspausdinta. Ji apima 1579-1803 m. Redakcinės kolegijos pirmininkas yra šio universiteto rektorius J. Kubilius. Antroji knyga apims beveik pusantro amžiaus laikotarpį 1803-1940 m. Paskutinioji knyga bus skirta universiteto istorijai tarybinės santvarkos metais.
Kaip žinome, Vilniaus universitetas seniausia Lietuvoje aukštoji mokykla, 400 m. senumo.
Vilniaus lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo centras. Gediminas, įkūręs miestą, pakvietė daug svetimšalių amatininkų, kurių tarpe buvo ir menininkų. Jie gyveno ir kūrė įamžindami savo talentą architektūroje, skulptūroje, paveiksluose, knygose ir kt. meno kūriniuose. Per ilgus amžius susikūrė savitas miesto veidas ir papročiai. Muziejuose užtinkami kelių šimtmečių kultūros paminklai. Nuo seniai Vilniuje gyveno ir kūrė daugelis menininkų. Jų skaičius padidėjo, perkėlus sostinę iš Kauno į Vilnių. Šiandien Vilniuje yra 5 teatrai, 26 judomųjų paveikslų teatrai, 6 muziejai, Valstybinė filharmonija, 82 didelės bibliotekos, 39 visuomeninės draugijos. Kultūriniams renginiams Vingio parke yra 15 tūkstančių vietų, taip pat yra keturių su puse tūkstančio vietų sporto rūmai. Mieste daug gyvena poetų ir menininkų. Dirba 290 architektų (iš 460 Architektų sąjungos narių), 411 dailininkų (iš 600), 135 rašytojai (iš 167), 75 kompozitoriai ir muzikologai (iš 84).
A. VIENUOLIO - ŽUKAUSKO GIMTINĖ
Ažuožerių km., Anykščių raj., kuriame gimė ir augo rašytojas, šiandien nėra išlikę nė vieno jo gimtosios sodybos trobesio. Aikštelė, ant kurios stovėjo gyvenamasis namas, saugoma valstybės kaip kultūros istorijos paminklas.
LIETUVOS ŽVĖRYS IR ŽVĖRELIAI.
KUO GARSI VILKIJA?
Kasinėjant rasta akmens amžiaus gyvenvietės liekanų. Nemuno krante yra keletas senkapių. Istoriniuose šaltiniuose minima Vilkijos pilis. 16 a. miestas turėjo Magdeburgo teises. 1863 m. ties Vilkija, Karalgirio miške, A. Mackevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys susirėmė su caro kariuomene.
1951 m. Vilkijoje įsteigtas žvėrininkystės ūkis, kuris šiandien labiausiai ir garsina šį miestą. Šiame ūkyje auginamos lapės ir audinės. Šių žvėrelių kailiai panaudojami rūbų siuvyklose. Praėjusiais metais ūkyje buvo 760 lapių ir 8831 jauniklis, taip pat 6500 audinių. Lapės užauga per šešis mėnesius. Prisijaukinti, kad ir narve laikomą lapę, neįmanoma.
Audinės — tai mažas žvitrus žvėrelis. Šilutės, Ignalinos, Zarasų rajonuose jos gyvena laisvos. Jos yra piktos ir dantimis labai lengvai perkanda medžio šaką. Kailis įvairių spalvų bei atspalvių. Vilkijoje auginamos tik juodosios.
Šiandien dar Lietuvos miškuose yra laisvų žvėrių ir žvėrelių, kurių medžiotojai neįstengia išnaikinti. Lietuvos žemėje daug apsigyveno ondatrų, kurios statosi namus, kaip bebrai. Ypatingai jų daug užtinkama prie Žuvinto. Turi švelnų ir šiltą kailiuką. Iš pramoninių medžiojamų žvėrelių, po kiškių ir stirnų, eina ondatros. Savo trobelėms jos panaudoja jau paukščių pradėtus sukti lizdus. Ondatrų tėvynė — Šiaurės Amerika. Lietuvoje buvo įkurdintos 1954 m. Šiandien jų tiek daug priviso, kad darosi sunki kova.
Lietuvos respublikoje dar labai dažnai užtinkami seni jos gyventojai vilkai. Kur jie apsigyvena — kitiems vietos nebėra. Vilkų mėgstamiausi yra kiškiai, stirnos, šernų jaunikliai ir smulkūs graužikai. Vilkas auką suuodžia per kilometrą, o taip pat turi ir gerą klausą. Naktį vilkai tūno miško tankmėse. Medžioja naktį. Per naktį lengvai sukaria iki 200 kilometrų. Vilkų vestuvės per pačius šalčius. Prieš keletą metų įsisukusi vilkų šeima Alytaus rajono "Saulės" kolūkyje išpiovė apie dvidešimt avių.
Praeitą vasarą Lietuvoje dar buvo apie 55 tūkstančius stirnų, 18 tūkstančių šernų, 9 tūkstančiai briedžių ir tik 180 vilkų.
• Vysk. Jan Korec, Čekoslovakijos komunistų persekiojamas, dirba paprastu darbininku įmonėje. Jis buvo slaptai konsekruotas 1951 m. Vėliau komunistai jį 8 m. kalino vienutėje. Dubceko laikais buvo jam grąžintos teisės, bet dabar vėl kliudomas darbas. Pernai slaptoji policija jį tardė net tris mėnesius. Jis labai gerbiamas vietinių mokslo ir meno žmonių. Net apie 500 Čekoslovakijos kunigų negali eiti savo pareigų.
• Prof. Edward A. Wynne, Illinois universiteto sociologas, pareiškė, kad katalikų Bažnyčia, ypač jos parapinės mokyklos, gali suvaidinti reikšmingiausią vaidmenį, atstatant Amerikos socialinę tvarką. "Bažnyčia, — kalbėjo jis, — turi stengtis palaikyti tuos pagrindinius principus, kuriais anksčiau buvo tvarkomi santykiai šeimose". Jis pažymėjo, kad linkimas į narkotikus, alkoholizmas, venerinės ligos, nelegalūs gimimai turi ryšį su šeimų nepastovumu ir palaidumu.
• JAV katalikų pradžios ir aukštesnėse mokyklose šiais mokslo metais mokosi 3.364.000 auklėtinių. Visų kitų tikybų privačias mokyklas JAV-se lanko 1.185.000 auklėtinių.