religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1990 / KOVAS - MARCH / VOLUME XLI, NO. 3

AUKSAS IR PELENUOSE ŽIBA

73

 Red.

DVASINIS ATGIMIMAS IR DIEVO DVASIA

75

 Kun. Valerijus Rudinskas

AUTOPORTRETAI

79

 Zenta Tenisonaitė

PALAIMINTO JURGIO MATULAIČIO POŽIŪRIU

80

 Marija Stankus-Saulaitė

VIENYBĖS PAGRINDAS — MEILĖ

83

 Chiara Lubich

O KĄ MES PADAROME ARTIMUI?

85

 Kostas Paulius

KAIP VERTINTI KRITIŠKUS ISTORIKŲ
IR EGZEGETŲ...

87

 P. Daugintis, S.J.

KĄ DARYTI SU RASTU DAIKTU?

90

 Antanas Grinius

ATOSTOGOS AMERIKOS PIETUOSE

92

 Bernadeta Miliauskaitė-Harris

KAS TAS “AŠ”

95

 Kun. Jonas

TRYS KNYGOS

97

 Alė Rūta

TĖVYNĖJE

100

 Gediminas Vakaris

KALBA

104

 Juozas Vaišnys, S.J.

ĮVAIRYBĖS

105

 Red.

ŠYPSULIAI

106

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

106

  Juoz. Pr.

Šis numeris iliustruotas Juozo Grikienio nuotraukomis iš šv. Kazimiero karsto perkėlimo į Vilniaus arkikatedrą iškilmių pernai kovo mėn. 4 dieną.

Viršelio piešinys — Ados Sutkuvienės.

Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

 

     Šio mėn. 4 dieną yra Šv. Kazimiero šventė. Jis yra Lietuvos globėjas. Ypatingu savo globėju jį pasirinko Lietuvos jaunimas, lietuviai skautai ir Amerikoje Lietuvos vyčiai. Ar jį globėju visi pasirinko tik dėl to, kad tai vienintelis Lietuvos šventasis? Turbūt ne tik dėl to. Argi gali kas nors būti geresnis mūsų tautos globėjas negu Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnus? O jaunimui jis taip pat labai tinkamas, nes pats buvo jaunuolis — mirė būdamas tik 25 metų amžiaus. Organizacijos, kurių ideologija remiasi Dievo ir tėvynės meile bei tarnyba, taip pat negali rasti tinkamesnio globėjo ir pavyzdžio. Šv. Kazimieras pasižymėjo ir Dievo, ir tėvynės meile.

     Po persitvarkymo Lietuvoje stengiamasi grįžti prie tų dviejų didžiausių vertybių: Dievo ir Tėvynės. Persekiojimo ir stagnacijos laikais šios vertybės buvo plėšiamos iš žmonių širdžių. Sumenkėjo ir lietuvių kalba, pasidavusi svetimoms įtakoms. Tad Lietuvos gerove ir lietuvių kalbos kultūra besidomintieji šiuos metus paskelbė Lietuvių kalbos metais. O Lietuvos vyskupai juos paskelbė Dekalogo — Dešimties Dievo įsakymų metais, nes tie įsakymai daugelio jau buvo pamiršti.

     Daugiau susidomėję lietuvių kalba ir Dievo įsakymais tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, mes labiau suartėsime vieni su kitais. O mums vienybė dabar labai reikalinga, kovojant už Dievą ir Tėvynę. Puikiausias pavyzdys ir paskatinimas šioje kovoje mums bus Šv. Kazimieras.

     Dažnai mes skundžiamės, kad dabartinės mūsų gyvenimo sąlygos ir Lietuvoje, ir išeivijoje nėra palankios nei lietuvių kalbai, nei religijai. Bet ar geresnėje aplinkoje gyveno ir tapo šventuoju šv. Kazimieras? Jis gyveno karališkame dvare, kur buvo nuolatinės puotos, lėbavimai, kur skambėjo svetimos kalbos. O vis dėlto šv. Kazimieras toje aplinkoje blizgėjo kaip auksas pelenuose.

     Tad ir mūsų pasiteisinimai neturi pagrindo. Labai teisingai J. Girnius savo knygoje “Tauta ir tautinė ištikimybė” pastebi, kad jokia aplinka nėra tokia stipri, kad galėtų visiškai pavergti žmogaus dvasią, bet žmogaus dvasia yra pakankamai stipri triumfuoti ir pavergti bet kokią aplinką.

Viena iš lubų freskų Šv. Kazimiero koplyčioje    J. Grikienio nuotr.

KUN. VALERIJUS RUDZINSKAS

     Kuomet žmogus jaučia alkį, jo rankos tiesiasi į duonos riekę, ir kuo didesnis alkis, tuo mažesnis išrankumas — alkanas ir sudžiūvusią, sužiedėjusią duonos riekę godžiai valgys, kaip sotus skaniausią kąsnį. Kuomet labai ištrokštame, esame pasiruošę gerti nors ir sudrumstą vandenį iš žemėje įmintos pėdos... Dažnai, deja, nepagalvodami, ar išgertasis vanduo nebuvo kuo užterštas.

     Iš mažų dienų prisimename pasaką apie sesytės Elenytės broliuką, atsigėrusį iš avinėlio pėdos ir avinėliu tapusį...

     Alkanas ir ištroškęs žmogus retai svarsto, ar pasirinktasis maistas bei gėrimas išeis jam į sveikatą...

     Šiandien daug visi kalbame apie dvasios troškulį: kalbame ir bandome numalšinti kuo kas išmanome. Deja, nors mūsų visokeriopo išprusimo lygis auga, ir dvasinių turtų vertinimo diapazonas tampa vis platesnis, dvasiniame augime mes vis susiduriame su įvairiomis kliūtimis, kadangi su tikrąja, amžinąja tiesa apsilenkiame.

     Žmogui natūralu turėti vertybių sistemą, pagal kurią galėtų patikrinti savo siekius ir asmeninį gyvenimą. Apskritai, geriausiai savo kūrinį pažįsta, žino jo veikimo principus ir paskirtį pats jo kūrėjas. Ir kas gi, jei ne visko, kas gyva, Sutvėrėjas Dievas galėtų padėti mums susidaryti tokią atskaitos sistemą, suvokti savo pašaukimą ir realiai įvertinti savo galimybes? Ir ačiū jam, kad padarė viską, kas nuo jo priklausė, tuo pačiu nepažeisdamas mūsų autonomijos, buvusios žmogaus sumanymo pradžia... Apie Dievo kūrybos pradžią ir atbaigimą, apie jo kelią į žmogų ir žmogaus kelią (dažnai, deja, klystkelius) pas savo Kūrėją kalba Šventasis Raštas — Dievo laiškas žmonėms. Per jį prabyla ir gyvasis Jėzus Kristus, kurio atvaizdą jį išpažįstančiuose žmonėse išryškina Dievas, darydamas žmogų nauju, dvasiškai atgimusiu, kad po šio paruošimo galėtų jį pripildyti Šventąja Dvasia.

           autoportretas IV

                      Mano stikliniame pasauly
                         gyvuoja ilgesys...
                           Pamirštos melsvai auksinės
                              rudens dienos.
autoportretas VI      Saulės kalnai sidabruoja
                                        spalvų karalystėje.
  Aš nepamiršau...             Netrukus burtų ratas lūš,
    Ant nakties šešėlio
            ir pasakos vilnys
      kabo oro girliandos.           užlies man sielą
       Tarp ryto ir vakaro traukinys...
           aš nepamiršau, kad,
            žodį palietus rankomis,
              palieka tuštuma...

               Paslapties lašas, kaip
                 šviesos gėlė, išskleidė
                   auksinius žiedlapius.
                     Jos vidury žydi
                       saulė ir žvaigždės.
                         Mano dvasia čiulpia
                           dažų nektarą, pamiršdama

MARIJA STANKUS-SAULAITĖ

    Kiekvienai tautai reikia didvyrių ir didmoterių, stovinčių prieky, prieš visų akis, kad būtų kuo sekti, kur semtis energijos ir drąsos. Mūsų tautai nuo seno žinomi jų vardai ir darbai. Rečiau sužinome jų mintis. Bet yra ir įdomu, ir svarbu suprasti, kodėl kas nors pasirinkta, ko kito atsižadėta, kodėl nepasiduota, o ištesėta. Juk žmogų galime laikyti draugu ar drauge tik tada, jeigu jo ar jos mintys ir jausmai mums yra prieinami, ir mus herojai paveikia tik tada, kai jie yra mums tapę artimi, savi. Tada tautos herojai gali būti asmeniui pavyzdys.

    Artimas ir savas prieš mus atsistoja pal. Jurgis Matulaitis. Jo nuotraukos rodo tvirtą, jautrų veidą su tiesiu, ramiu žvilgsniu. Jo Užrašai (Tėvų Marijonų 1952 m. išleisti) atveria gilią sielą, norinčią visiems, ypač apleistiesiems, gero, kenčiančią dėl sudėtingų istorinių įvykių, kovojančią už tiesą ir teisingumą, o tą kovą pradedančią savyje. Jo gyvenimo metai (1871-1927) rodo, kokiais sunkiais, bet ir džiugiais laikais jis gyveno: po caro valdžia, per I pasaulinį karą, Nepriklausomybės atgavimo ir atgijusios valstybės kūrimo metais. Jis negalėjo likti šalia šių įvykių, nes buvo vadas, ir jo paties filosofija neleido jam būti neveikliam.

Arkikatedra, Gedimino pilis ir trys kryžiai   J. Grikienio nuotr.

CHIARA LUBICH

     “Tegul visi bus viena... kad pasaulis įtikėtų” (Jn 17, 21). Tie žodžiai yra paimti iš Jėzaus, Aukščiausiojo Kunigo, maldos. Evangelijoje pagal Joną su šia malda atbaigiamas Jėzaus viešojo gyvenimo aprašymas, kuris mus veda į jo kančios aprašymą. Toji malda rodo jo giliausią jautrumą ir karščiausią troškimą, kad jo sekėjų vienybė neštų pasauliui išgelbėjimą. Jis meldė ir už tuos, kurie per sekėjų žodį jį įtikės.

     Jėzus meldė saviesiems, kad jie būtų viena, kaip jis ir Tėvas yra viena. Kaip mes suprantame, tai yra pilna širdies ir minties vienybė, kurios šaltinis yra Jėzaus su Tėvu intymios gyvenimo bendrystės visuma. Toje vienybėje jis ir vykdė visus savo darbus. Ir jo Bažnyčia savo gyvenime ir veikloje taip pat vykdo jo darbus toje vienybėje.

Šv. Kazimiero karstas arkikatedroje, jo vardo koplyčioje   J. Grikienio nuotr.

     Jo Bažnyčios būdinga ir nepaprasta ypatybė bei jos nuostabaus gyvastingumo paslaptis kaip tik ir yra toji vienybė. Iš tikrųjų per jo Bažnyčią malonė veikia, šventindama pasaulį. Visos išganymo priemonės, kurias Jėzus suteikė savo Bažnyčiai, kaip žodžio, maldos bei atgailos skelbimas ir kitos, yra veiksmingos tiek, kiek jos išreiškia tą vienybę.

KOSTAS PAULIUS

     “Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40).

     Leiskime Jėzui pačiam pasakyti, kas yra tie mažiausieji jo broliai: “Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau nuogas — mane aprengėte, ligonis — mane aplankėte, kalinys — atėjote pas mane” (Mt 23, 35-36).

     Savaime suprantama, kad Jėzus čia nemini visų, kurie jam rūpi. O jam rūpi visi žmonės, nes ir atėjo visų išganyti. Dažniausiai žmonės ką nors kenčia, ko nors stokoja, kokią nors sunkią naštą neša. Vieni kenčia daugiau dvasiškai, kiti fiziškai. Visi, kurie ką nors kenčia, ir yra tie “mažiausieji Jėzaus broliai”, kuriems mes turime padėti.

     Dabar jau galime autentiškai pasitikrinti, ką mes padarome artimui. Juk Jėzaus žodžiai aiškiai sako, kad jis save sutapatina su kiekvienu žmogumi, kuriam mes ką nors padarome. Argi tai nereiškia, kad su kiekvienu turime elgtis kaip su Jėzumi, lyg matomai būtumėm jo akivaizdoje.

     Jei toks supratimas palies mūsų vidų, tada galėsime pagal tą įsitikinimą elgtis visuomet, visose situacijose, aplinkybėse, nutikimuose, nes mus skatins dieviškoji meilė, kuri rūpinasi visais. Tokia meilė yra jautri ir tuoj pastebi, ko artimui reikia ir kaip konkrečiai jam galim padėti. Mums net nereikia ieškoti pagalbos reikalingų. Kiekvieną dieną mes sutinkame žmonių, kurie ko nors reikalingi ar ko stokoja.

P. DAUGINTIS, S.J.

     Daug kam tenka skaityti ar girdėti abejonių apie Evangelijų knygose pasakojamų įvykių istoriškumą. Kartais tos abejonės ir pačiam kyla. Egzegetai, tie mokytieji Šv. Rašto aiškintojai, kelia klausimus ir apie Kristaus bei jo apaštalų žodžių autentiškumą, ir tikrąją jų prasmę.

    Norime į tuos klausimus, skaitant iškylančius, ir istorikų bei egzegetų mokslo vardu daromus kritiškus vertinimus trumpai atsakyti. Daugiausia pasinaudosime kunigo David Tracy, Čikagos universiteto teologijos profesoriaus, žodžiais ir mintimis. Šiais klausimais jis yra parašęs įvairių knygų: “Blessed Rage for Order: New Pluralism in Theology”, “The Analogical Imagination: Christian Theologie and the Culture of Pluralism”. Savo straipsnyje “To Trust or Suspect”1 jis rašo: “Krikščioniškosios religijos kilmė nėra grindžiama istoriškomis rekonstrukcijomis. Tačiau krikščionybė, kaip istoriškais faktais paremta religija, gali būti pažeidžiama perdėtu istoriniu kriticizmu... Jeigu Jėzus iš Nazareto iš viso nebūtų gyvenęs, ar būtų buvęs panašus į Elmer Gantry apgavimas, tai radikaliai pakeistų krikščionybės savęs suvokimą ir sampratą. Buvo ir vis atsiranda tokių teigimų. Tačiau jie buvo istorikų atmesti dėl istoriškai kritiškų motyvų. Dabar nė vienas apsišvietęs žmogus, net bedievis, jų nebekartoja.

    Esu pareiškęs ir vėl patvirtinu: tyrinėjimai apie ‘istorinio Jėzaus’ buvimą ir studijos bei ieškojimai Jėzaus bei apaštalų žodžių originalios prasmės turi save suprantančios krikščionybės kritišką funkciją, uždavinį, nors ir negali dėl paties dalyko prigimties (krikščioniškos religijos antgamtiškumo) turėti konstitucinės patirties”.

ANTANAS GRINIUS

    —    Pavogiau laikrodį.

    —    Tai grąžink, — sako kunigas.

    —    Še! — duoda čigonas kunigui laikrodį.

    —    Man jo nereikia. Atiduok tam, iš kurio paėmei, — aiškina kunigas.

    —Daviau, bet neėmė, — teisinasi čigonas.

    —    Jei neima, tai pasilaikyk sau, — sako kunigas.

    Kunigas, baigęs klausyti išpažinčių, pasigedo laikrodžio. O čigonas džiaugėsi, kad “gerai” atliko išpažintį ir gavo laikrodį...

Šv. Kazimiero koplyčios kupolas   J. Grikienio nuotr.

    O štai kas man kartą atsitiko. Keičiau čekį banke. Kasininkė, suskaičiavus pinigus, įdėjo į voką ir man padavė. Pinigų banke netikrinau. Parėjęs namo, suskaičiavau ir radau daugiau negu man priklausė. Kitą dieną nuėjau į tą banką ir duodu kasininkei man perduotus pinigus. Kasininkė užsigauna ir pinigų neima, sakydama, kad ji pinigų neperdavė, ir jie jai nepriklauso. Palikau pinigus kasos langelyje ir išėjau.

BERNADETA MILIAUSKAITĖ-HARRIS

    Šių metų vasaros atostogas nutarėme su vyru praleisti šiame krašte. Automobiliu išvažiavome iš Worcesterio į valstiją su skirtinga gamta, kalba ir galvosena nuo mūsų Massachusetts — tai Pietų Karolina. Visur auga palmės, mirtos, magnolijos ir girdisi savotiškas kalbos akcentas. Gyventojai pirmoje vietoje laiko save pietiečiais, o antroje — amerikiečiais. Buvome ypatingai sužavėti Charlestono grožiu ir istorija.

    Šis miestas ypač didžiuojasi savo puikiai išlaikytais istoriniais namais. Geriau tinka pavadinti juos rūmais. Šie aštuoniolikto amžiaus pastatai pasižymi graikų architektūriniu stiliumi. Dauguma, kartu su jų puošniais darželiais, yra atidari lankytojams. Dar įdomiau yra juos pamatyti žinant turputį apie jų praeitį.

Šv. Kazimiero palaikų pernešimo iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios eisenaJ. Grikienio nuotr.

    62 Famous Houses yra knyga, kuri atpasakoja šių įspūdingų namų istorijas. Pavyzdžiui, vienas airis ateivis norėjo pastatyti namą savo sužadėtinei, kuris būtų gražiausias iš visų. Deja, truko tiek ilgai, kad ji susituokė su kitu. Jis mirė viengungis. Namas stovi King gatvėj Nr. 21.

 (KUN. JONO LAIŠKAS JONUI)

     Parašei man prieš Kalėdas: “Be mano žinios ir sutikimo, net neatsiklausus, buvau išmestas į šį pasaulį... Niekas nepaklausė, kokiu aš norėčiau būti. Buvau tik išmestas, ir gana”. Ir tada klausei: “Kokia prasmė galėtų būti šio laikino žmogaus gyvenimo žemėje?”

     Žinai, Jonai, tokios ar į jas panašios mintys, kaip Jūsų, manęs nekamavo per ilgokus studijų metus, kaip Jus kamuoja. Man kažkaip ir kažkodėl buvo labai aišku. Esu sutvertas begalinės dieviškos Meilės. Ji pasišaukė mane iš nebūties atlikti tam tikrą uždavinį šioje žemėje, nors tai būtų tik užkimšti kokią nors mažą skylutę Viešpaties visatos rūmuose. Mano laimei to buvo gana.

     Bet jau kelinti metai ir mane apsėdo mintis: o kas gi pagaliau aš esu, tas “Aš”? Bevaikštinėjant Palangos pajūrio kopomis, toptelėjo širdin nepaprastas tų kopų smėlio smulkumas. Tai lyg smulkiausiai malti miltai, kuriuos net švelnutis vėjo dvelktelėjimas kilnoja ir sklaido kaip dūmus. Ir ką reiškia tiems kopų kalneliams viena kita mikroskopinė smėlio dulkelė! Nors guli šalia kitų tokių pat dulkelių, bet kitos apie ją ničnieko nežino. O vis dėlto be bilijonų trilijonų tokių dulkelių kopų nebūtų. Viešpatie, pagalvojau, ar tik nesu ir aš tokia dulkelė tarp bilijonų žmonių? Kiek jų mane pažįsta, kiek jų pasiges manęs, kai pasišauksi amžinybėn? O vis dėlto tu, Viešpatie, mane tikrai geriau pažįsti, negu aš tas smėlio dulkeles. Tau net mano vardas žinomas. Tai kas gi pagaliau esu aš, dulkelė, tarp kitų panašių dulkelių?

Alė Rūta

“Glaustysies tarp audrų”

     "Žvaigždė vakarė danguje sustojo
     Ir žydi, žydi šaltu sidabru.
     Po ja ir Tujen, Lietuva šventoji,
     Glaustysies šią naktelę tarp audrų”.

          A. Miškinis. “Sulaužyti kryžiai”, p. 34

     Poetas Antanas Miškinis (1905-1938) nepriklausomybės laikais Lietuvoje buvo vienas iš mėgstamiausių poetų (greta Aisčio, Brazdžionio, Salomėjos Nėries). Jo “Balta paukštė” (1928), “Varnas prie plento” (1935), lyrinė poema “Keturi miestai” (1938) tai buvo nepriklausomos Lietuvos gyvenimo poezija, kai šis gabus Rytų aukštaitis mėgavosi laisve, mokytojavo, dirbo knygų leidykloje. Jis yra išvertęs ir kūrinių vaikams. Komunistai jį už pagalbą pogrindžio veikėjams areštavo, nudangino į Sibirą, kur jis išvargo keletą baisių metų.

     "Mes apsakysim baisią Odisėją,
     Prie židinio susėdę šilimoj,
     Kokius mes kruvinus kelius tęsėjom
     Vorkutoj, Karagandoj, Kolymoj...” p. 162

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

SU JUMIS NORIME PASIKALBĖTI

     “Dar ir šiais laikais mes, kunigai ir tikintieji, esame kažkieno prižiūrimi bei kontroliuojami” — taip rašo kunigas Robertas Žukauskas. Vis dar lendame į kunigų asmeninį gyvenimą. Štai paskambina kurios nors įstaigos darbuotojas, pasikviečia vienokiu reikalu, o atėjęs pamatai, jog tavęs laukia... saugumietis. Tasai, kuris kvietė, išeina pro duris taręs: “Čia su jumis nori pasikalbėti”. Būdas negarbingas, bet, matyt, išmėgintas.

     Taip atsitiko ir man. Paskambino Molėtų vykdomojo komiteto karinio kabineto darbuotoja ir pasakė norinti grąžinti Utenoje priregistruotą karinį bilietą. Atėjau, pasiėmiau bilietą ir išgirdau jau minėtą frazę: “su jumis nori pasikalbėti”.

     Likau akis į akį su vyriškiu, kuris man prisistatė, parodęs pažymėjimą, ir pridūrė: “Esu iš tos negarbingos, susikompromitavusios firmos”. Sužinojau, kad mane, kaip naują žmogų rajone, saugumiečiai nori perspėti, kad nepažeidinėčiau konstitucijos. Klausinėjo, kaip sekasi darbas, ar katekizuojami vaikai, kiek jų ateina, ką aš galvoju apie mokyklas, ar reikia kunigui eiti į mokyklą. Priminė prieš mane čia, Molėtuose, buvusį vikarą, išdėstė jo santykius su parapijos klebonu. Mintyse kilo klausimas: iš kur jis tai gali žinoti, pagaliau koks jo reikalas? O jis dar pridūrė, kad buvęs vikaras galėjo gauti ir geresnę vietą. Išgirdau, kad vyskupai kunigų skirstymo klausimus derina su Saugumo komitetu. Neištvėriau ir paklausiau: “Tai ne vyskupai, o jūs vietas skirstote?” Jis atsakė: “Mes irgi norime, kad parapijoje būtų geras vadovas, mums tai irgi svarbu”.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Kai kurių tarptautinių žodžių kirčiavimas

     Tarptautiniai žodžiai paprastai kirčiuojami taip, kaip ir toje kalboje, iš kurios jie yra paimti. Daugiausia tarptautinių žodžių yra lotyniškos kilmės, šiek tiek mažiau — graikiškos. Dažniausiai tarptautiniai žodžiai turi kirtį ant antrojo nuo galo skiemens. Daugumą jų žmonės taisyklingai kirčiuoja, bet vis dėlto pasitaiko vienas kitas žodis, kai kurių blogai kirčiuojamas.

     Čia pateiksime kai kurias tų vienodai kirčiuojamų žodžių grupes, atkreipdami dėmesį į tuos žodžius, kurie daugelio netaisyklingai kirčiuojami. Grupės sudaromos pagal du paskutiniuosius žodžių skiemenis:

—    ãtas:advokãtas, aromãtas, diplomãtas, eksponãtas, kandidãtas. Dažnai netaisyklingai sakoma: advòkatas.

—    ìtas:kredìtas, tranzìtas, vizìtas. Jų netaisyklingas kirčiavimas: krèditas, tránzitas, vizìtas.

—    òtas:boikòtas, despòtas, kompòtas. Netaisyklingai: dèspotas, kompòtas.

—    òras:furòras, meteòras, motòras, teròras. Netaisyklingai: mòtoras, tèroras.

—    ònas:baritònas, kartònas, telefònas, Netaisyklingai: telèfonas.

—    òmas:agronòmas, astronòmas, atòmas. Netaisyklingai: ãtomas.

Europos Bendrija ir svetimos kalbos

     Nuo 1992 metų, kai bus įsteigta Europos Bendrija, iškils kalbų klausimas. Jau dabar verslininkai ir valdininkai rimtai susirūpinę, kaip reikės susikalbėti su partneriais iš dvylikos Europos Bendrijos šalių. Daugelyje tų šalių mokyklose yra privaloma antroji svetima kalba, o kai kuriose reikalaujama mokėti net tris. Visur yra specialių kalbos mokyklų.

     Vienas būdas išvengti, kad Europos Bendrija netaptų Babelio bokštu — padaryti anglų kalbą vienintele oficialia. Jau ir dabar ji yra užkariavusi beveik visą pasaulį. Tai komercijos, bankų, mokslo, technologijos, reklamos ir visuomeninės informacijos kalba. Taip pat ji yra ir įvairių konferencijų kalba.

     Vis dėlto, kad nebūtų įžeistas ir kitų mažesnių šalių tautinis orumas, atrodo, kad bus bent devynios oficialios kalbos: anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, portugalų, danų, olandų ir graikų. Praktiškai visi reikalai bus tvarkomi trimis kalbomis: anglų, prancūzų ir vokiečių. Bet ne visi juk moka bent vieną iš šio trejeto. Todėl kalbų mokymąsi visaip skatina suinteresuotos valstybės, Europos Bendrijos narės. Speciali komisija pasiūlė programą “Lingua”, pagal kurią Bendrijos mokyklose visiems privalu išmokti bent vieną užsienio kalbą, o antrą — ragintina. Per 5 metus kalbų mokymo ir dėstytojų rengimo reikalams bus išleista 300 milijonų dolerių. Universitetuose “Lingua” papildys kitas švietimo programas. Studentai turės galimybių ir lėšų vienus metus pagyventi šalyje, kurios kalbą jie nori išmokti. Taip pat bandoma išvengti, kad anglų kalba neimtų per daug vyrauti ir netaptų vienintele.

     Žmona vyrui, einant iš kino salės:

     —    Ar tu negalėtum manęs taip mylėti, kaip tas vyras filme mylėjo tą moterį?

     —    Kokia tu naivi. Ar tu žinai, kiek jam už tą meilę moka?

***

     Patark man, kokią staigmeną galėčiau padaryti savo sužadėtiniui jo gimtadienio proga? — klausė sužadėtinė savo draugę.

     —    Parodyk jam savo gimimo metrikus.

***

     —    Kai aš užaugsiu, tai būsiu gydytojas, — gyrėsi Algis savo broliukui.

     —    O, tai gerai. Tada aš būsiu laidotuvių direktorius ir laidosiu visus tavo pacientus.

***

     —    Kokios tautybės buvo Adomas ir Ieva?

     —    Rusai.

     —    Dėl ko?

     —    Juk juodu vaikščiojo nuogi, visuomet buvo alkani, nes net pavogę valgė Dievo uždraustą vaisių. Jie neturėjo nė stogo virš galvos, bet užsispyrę tvirtino, kad gyveną rojuje.

■ Sovietų Sąjungos prezidentas, komunistų partijos gen. sekretorius M. Gorbačiovas Romoje lapkričio 30 d., pasimatymo su popiežiumi išvakarėse, pareiškė, jog Sovietų Sąjunga klydo, atmesdama religiją. Dabar reikalinga jos moralinė pagalba, siekiant atstatyti moralinį gyvenimą. “Moralinės vertybės, kurias teikia religija per amžius, padės atnaujinti mūsų visuomenę” — kalbėjo Gorbačiovas, pabrėždamas, kad niekas negali prievartauti žmogaus sąžinės.

■    CBS televizijos tinklas lapkričio 29 d. per vakarines žinias davė kelių minučių programą apie Lietuvos katalikų Bažnyčią. Buvo rodomos Lietuvos ateitininkų suvažiavimo ištraukos, pokalbiai su kard. V. Sladkevičiumi, su buvusiu kaliniu S. Tamkevičiumi, Lietuvon nuvykusiu ateitininkų federacijos vadu J. Polikaičiu. Kardinolas pažymėjo: “Esame represuoti, bet nenugalėti”. CBS reporteriui Mark Katkov vykstant į Lietuvą, jam gerų informacijų davė Liet. informacijų centre dirbantieji kun. K. Pugevičius ir G. Damušytė.

■    Lietuvoje susikūrė religinis sąjūdis — Taikos vaikai. Jie kasdien kalba pasiaukojimą Švč. Mergelei Marijai ir stengiasi kasdien dalyvauti mišiose, kalbėti rožinį, maldai ir meditacijoms iš viso skirti trejetą valandų per dieną, kiekvieną darbą pradėti ir užbaigti malda. Pusę maldų ir pasninkų jie aukoja už vyskupus, kunigus ir vyresniuosius. Atsisako žiūrėti įtartinų televizijos programų, atsisako rūkymo, alkoholio, pasiryžę laikytis nuosaikumo valgyje. Kiekvieną vakarą sužadina gailestį už savo ir visos tautos nuodėmes. Tai jie daro, pirma atlikę sąžinės sąskaitą. Išpažinties eina bent kartą per mėnesį. Pasiryžę kasdien skaityti Šv. Raštą. Ligonys ir seneliai gali būti šio sąjūdžio nariai, jungdamiesi maldomis, aukodami savo kentėjimus.

“Laiškų lietuviams” konkursas

    Konkursas baigiasi kovo 1 d. Sudaryta tokia konkurso vertinimo komisija: Sigita Balzekienė, Julius Keleras, Dalia Kūčėnienė, Nijolė Martinaitytė, Anicetas Tamošaitis, S.J.

“Laiškų lietuviams” ekskursija

    Šiais metais rugsėjo mėnesį planuojame suruošti ekskursiją į Lietuvą, ypač norėdami aplankyti Marijos šventoves ir kitas mums brangias vietas. Grįždami manome vienai kitai dienai užsukti į Medjugorje Jugoslavijoje. Pasiryžusieji dalyvauti jau dabar galite pranešti “Laiškų lietuviams” redakcijai arba American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Ave., Chicago, IL 60643. Tel. (312) 238-9787.

Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams

Po 10 dol. aukojo: J. Skladaitis, G. Gražienė, K. Miliūnas, L. Šmulkštienė, M. Vilutis, M. Kvedaras, J. Arlauskas, V. Rugienius, G. Reškevičienė, J. Klimaitienė, O. Šilėnienė, V. Garbonkus, J. Jodelė, L. Krajauskas, J. Petrikas, K. Trečiokas, D. Mikoliūnas, S. Rutkauskas, V. Stančius, A. Petrašiūnas.