THOMAS STEARNS ELIOT

iš anglų kalbos išvertė Ariadna Viltrakytė

Mirusiųjų laidojimas

Balandis yra žiauriausias mėnuo, gimdantis
Alyvas iš negyvos žemės, sumaišantis
Atminimus ir geidulius, gaivinantis
Sustingusias šaknis pavasario lietum.
Žiema mus šildė,, pridengdama
Žemę užuomarša sniegu, maitindama
Išdžiuvusiais gumbais gyvybę.
Vasara užklupo mus, atėjusi virš Starnbergersee
Su liūtimis, ir mes sustojome po kolonada;

Prašvitus, įėjome į saulės nušviestą Hofgarten
Ir gėrėm kavą ir kalbėjom valandėlę.
Bin gar keine Russin, stamm' aus Litauen, echt deutsch.
Ir kai mes buvome vaikai, aplankėm arkikunigaikštį,
Mano pusbrolį; jisai, pasisodinęs rogėse mane,
Išsivežė, ir aš ėmiau bijot. Marija, tarė jis,
Marija, įsikibk. Ir mes išvykome.
Tiktai kalnuos jūs jaučiatės laisvi.
Per naktį aš skaitau, ir žiemą iškeliauju į pietus.
Kieno yra tos šaknys ir tos šakos,

Kur auga uolose? Žmogaus sūnau,
Tu negali įspėt, nes tepažįsti
Vaizdu skeveldras saulės ugnyje,
Nes miręs medis nebedengia, nei svirplys neberamina,
Ir akmeny sausam vandens nė garso.
Šešėlis tik po raudonom uolom
(Sustok šešėlyje po raudonom uolom)
Ir aš parodysiu tau kas nėra
Nei sekantis tave rytais šešėlis,
Nei vakaro šešėlis, kylantis sutikti:
Parodysiu tau siaubą dulkių saujoj.

Frisch webt der Wind
Der Heimat zu,
Mein Irisch Kind,
Wo weilest du?

“Praėjo vos tik metai nuo pirmųjų tavo hiacintų;
Tada mane vadino hiacintų mergaite.”
—• Bet kai mes grįžome vėlai iš Hiancintų Sodo, tavo
Plaukai buvo drėgni ir rankos pilnos;

Lino raižiniai 411-412 psl. Irenos Mitkutės

 

Aš negalėjau net kalbėti; akys
Aptemo; aš buvau apsvaigęs, nežinojau nieko
Žiūrėdamas Į širdį šviesai, tylą.
Oed’ und leer das Meer.

Garsioji pitija Madame Sosostris
Turėjo piktą slogą, nors jinai
Ir laikoma gudriausia moterim Europoj
Su kortų kalade. Čia, tarė jis,
Jūsų, korta, nuskendęs Punų Jūrininkas,
(Tie perlai buvo akys jo. Žiūrėk!)
O štai Uolų Madonna Belladonna,
Lemtingų padėčių Madonna;
Vyras su trimis lazdomis, štai Ratas,
Pirklys viena akim, ir ši korta,
Tuščia yra tai, ką jis neša ant pečių,
Ir kas man uždrausta regėti. Nerandu
Aš Pakaruoklio. Saugokis vandens!
Matau minias, žingsniuojančias ratu.
Ačiū. Praneškit poniai Equitone,
Kad horoskopą jai atnešiu aš pati

Dabar taip reikia būti atsargiems.

Vaiduoklis Miestas


Rudoj žiemos saulėleidžio migloj:
Per London Bridge tekėjo minios. Nemaniau,
Kad tiek žmonių mirtis būtų galėjus sunaikinti.
Trumpi ir gilūs buvo jų atodūsiai;
Tekėjo jie aukštyn ir vėl žemyn

King William Street, ten, kur Saint Mary Woolnoth
Skaičiavo valandas ir paskutinis
Aidėjo smūgis devintos. Pamatęs
Pažįstamą, jam šūktelėjau: “Stetson!

Tu su manim buvai Mylae laivyne.
Ar jau lavonas, kurį tu pasodinai sode,
Pradėjo dygt? Ar šįmet jis žydės?
O gal tas šaltis jam sutrukdė miegą?
Neleiski prie jo šuns, to žmogaus draugo.
Nes ims ir su nagais jį vėl iškas.
Tu! hypocrite lecteur!
rnon semblable,mon frere!’