LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius: Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Birutė Bulotaitė (techninė redaktorė), Gintarė Ivaškienė, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Vaclovas Kleiza, Gintautas Sabataitis, S. J., Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės — Algirdo Kurausko. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 400. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
VASARIS * 1967 * FEBRUARY * Vol. XVIII Nr. 2
SIBIRO TREMTINIŲ MALDA Iš Sibiro maldaknygės 48
VIEŠPATIES TARNO POEMA V. Bagdanavičius, M.I.C. 50
UNIVERSITETŲ MŪRAI IR DVASIA V. Skrupskelytė 54
JĖZUITŲ SUVAŽIAVIMAS — II B. Markaitis, S. J. 60
JIE MYLĖJO DIDŽIĄJA MEILE — I A. Grauslys 62
JAUSKIS KAIP NAMIE J. Ignatonis 70
ATSINAUJINANČIOJ BAŽNYČIOJ: Naujos įstaigos. Universitetai. Teologui pasitraukus.
Katekizmas. Ieškant ryšio ir prasmės didmiestyje A.L. 72
MŪSŲ JUBILIEJINIAI 1968 METAI V. Kleiza 75
PASISAVINTI PRISIKĖLIMO JĖGĄ M. Quoist 76
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO: Minčių venigretas apie vedybas. Kaip negadinti savo vaikų? Paruošė K. T. 78
TAVO PIRMOJI CIGARETĖ G. Ivaškienė 80
IŠKARPOS IŠ ANAPUS M. Banėnas 82
“DANUTĖ STOVYKLAUJA” (rec.) B. Mažeikienė 85
EKRANO MIRGESY: Georgy Girl. Kelionių filmai. D. Lukienė 87
Filmus suglaustai vertinant * * * 88
Šio numerio iliustracijos. Dailės darbai: Nežinomo vilniečio Sibiro tremtinio (49), A. Korsakaitės ir Valeškos meno studijos (50, 53), P. Jurkaus (58) ir J. Daugvilos (66, 67, 77, 79); Valeškos studijos restauruotos šv. Filomenos bažnyčios vidaus modelis (68); Alg. Kezio, S. J., nuotraukos (54, 57, 65, 81).
IŠ kainos, iš aukų ir iš kančios suprantama, kiek kokia vertybė žmonių branginama. Norint sužinoti kieno vertę, klausiama: Ar tai daug kainavo? Ar už tai kas daug atsižadėjo? Ar daug iškentėjo? O už tėvynės laisvę ir gerovę— kokia kaina? Kiek aukota ir tebeaukojama? Kiek iškentėta ir tebekenčiama? Į tai teatsako Sibiro lietuvaičių maldavimai (žr. šio “L. L.” nr. 48 psl.), tremtinė Aušros Vartų madona (49 psl.) ir į tautos tragediją įsijautusio poeto eilės (58 psl.).
■ Pasikarščiavimai...
Pasikeitimų laikotarpy visose žmonių grupėse bus ir tų, kurie sieks greitesnės bei dar didesnės permainos, ir tų, kurie neskubės dalykų keisti ar net norės, kad viskas būtų taip, kaip buvo. Visai suprantama, kad tarp tokių pakeitimų siekiančiųjų ir juos stabdančiųjų gali atsirasti įtampa, privedanti kartais net prie pasikarščiavimų.
Panašios įtampos ir net pasikarščiavimų šiuo metu pasitaiko ir Katalikų Bažnyčioje. Pasikarščiavimai lengvai priveda prie nepagarbos ar net artimo meilės stokos kitaip manantiems, kaip, pavyzdžiui, iš "pažangiųjų" pusės, JAV ir kituose kraštuose kartais susilaukiama nebe konstruktyvios kritikos, bet hierarchines vietas užimančiuosius nepagarbaus žeminimo; iš "tradicijonalistų" pusės — ekumeninių pamaldų ar gimtąja kalba kalbamų Mišių trukdymo šūkavimais ar garsiu rožančiaus "kalbėjimu", kaip Detroite.
Yra tikrai krikščioniško pažangos siekimo ir yra tikrai krikščioniško tradicijos išlaikymo. Juosius nesunku atskirti nuo įsikarščiavusio "pažangumo" ar "konservatyvumo", nes pastarųjų šalininkai parodo savo nekrikščioniškumą nepagarba ir artimo meilės stoka kitaip manantiems...
■ Pamoka, malda, linkėjimai
Pastaruoju metu Bažnyčioje atkreipiamas dėmesys į tokius pasikarščiavimus. Žymus amerikiečių sociologas kun. Andrew Greeley nurodė ekumeninį sąjūdį, kaip neįprastą, bet reikalingą pamoką: "Tikimasi, kad po to, kai mes, katalikai, išspręsime problemas, kaip vesti pokalbį su nekatalikais, mes pradėsime išmokti mandagumo ir pagarbos taisyklių, reikalingų dialogui pačioj Bažnyčioj".
Palinkusi galva... Pilnos skausmo akys... Kančia įtemptos lūpos. Ant krūtinės kryžiuojamos rankos... Šis paveikslas, kaip ir “Marija, gelbėk mus” maldų žodžiai, įkūnija Sibiran ištremtųjų maldavimus. Jį sukūrė nežinomas vilnietis — Sibiro tremtinys, ant paprastos skardos išspausdamas Vilniaus Aušros Vartų Marijos reljefą ir jį pritvirtindamas prie paprastų sukaltų lentų, aptrauktų skurdžia raudona antklode. Paveikslas buvo iš Sibiro išgabentas tremtinių, vykstančių generolo Anderso armijon, ir paliktas Libane pas Lenkijos ambasadorių dr. Z. Zawadowski, kuris 1964 m. paveikslą atidavė lietuviams per p. L. Bieliukienę. Ši jį perdavė Vilniaus Krašto Lietuvių Sąjungai. Ieškant tinkamos vietos paveikslui viešai pagerbti, nutarta jį pavesti Lietuvių Tėvų Jėzuitų globai Čikagoje. Netolimoje ateityje ši Sibiro tremtinių relikvija bus iškilmingai išstatyta Čikagos Lietuvių Jėzuitų koplyčioje.
KUN. VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.l.C.
Besiartinant Velykų šventėms, sustokime prie tų Senojo Testamento vietų, kuriose yra atvaizduoti Viešpaties Tarno kentėjimai. Šie kentėjimai yra tarsi kažkoks tolimas Kristaus kentėjimų pranokėjas. Kristaus amžininkai šiuose Viešpaties Tarno kentėjimuose atpažino paties Kristaus atvaizdą. Bažnyčia liturginėse maldose Didžiosios savaitės metu ne kartą pasinaudoja Viešpaties Tarno poemos žodžiais apibūdinti Kristaus kančiai. Ji kartais yra vadinama tiesiog penktąja evangelija. Kad šie sugretinimai būtų suprantamesni, pastudijuokime truputį šią poemą. Pastudijuokime ją jos pačios natūralioj aplinkoj, būtent, kaip ji yra įsirašiusi pranašo Izaijo knygoje.
Šio straipsnio iliustracijos 50 ir 53 psl.: Ada Korsakaitė-Sutkuvienė (atlikta Valeškos meno studijos), kryžiaus kelio ketvirtoji ir aštuntoji stotys šv. Filomenos bažnyčioje Čikagoje (glazūruota karemika).
KETURI EILĖRAŠČIAI
Pagal paskutiniuosius tyrinėjimus, pranašo Izaijo knyga yra skirstoma į tris dalis ir priskiriama trims skirtingiems autoriams, gyvenusiems ne tuo pačiu laiku. Pirmąją dalį sudaro 35 pirmieji perskyrimai. Jie, su kai kuriomis išimtimis, yra priskiriami pačiam pranašui Izaijui, gimusiam 760 m. pr. K. Antrąją dalį sudaro perskyrimai nuo 40 iki 55. Jie buvo parašyti paskutiniame Babilonijos nelaisvės dešimtmetyje, t. y. tarp 547 ir 538 m. pr. K. Ši dalis vadinasi Antrasis Izaijas. Perskyrimai nuo 55 iki 60 sudaro vadinamąjį Tretįjį Izaiją. Trečiojo Izaijo knyga buvo parašyta jau grįžus žydams į Palestiną.
VIKTORIJA SKRUPSKELYTĖ
Katalikiškų ir nekatalikiškų universitetų įtaka į studentų religinį susipratimą
Dažnai yra girdimos dvi nuomonės apie katalikiškų ir nekatalikiškų universitetų įtaką į studento religinį susipratimą. Pirmoji pasisako už katalikiškus universitetus ir nekatalikiškame universitete mato ateizmo ir materializmo centrą, tokį centrą, kuris sudaro beveik nenugalimą pavojų studijuojančiojo religijai. Antroji nuomonė yra neatlaidi katalikiškam universitetui ir randa, kad jis suformuoja nepriimtiną kataliko tipą — kataliko karikatūrą, — vadinasi, siaurą, konservatyvų žmogų, kuris sutapatina religiją su išorinėmis religinės praktikos formomis ir aklai paklusta autoritetui. Kartais net teigiama, kad katalikiškos mokyklos, greičiau nei viešosios, studentą visiškai atstumia nuo religijos.
Viktorijai Skrupskelytei šio straipsnio tema nėra svetima, nes ji pati lankė ir katalikiškas, ir nekatalikiškas mokyklas. Neseniai Įsigijusi doktoratą iš Illinois Universiteto, šiuo metu ji dėsto prancūzų literatūrą Čikagos Universitete.
Mano manymu, šios nuomonės yra per griežtos ir todėl tik dalinai teisingos. Tie, kurie pasisako prieš nekatalikiškus universitetus, nepastebi, kad juose paprastai sustiprėja mintijimo procesai, kurie yra reikšmingi ir svarbūs žmogaus religiniame susipratime. Čia dažnai sutinkama atvira, savim pasitikinti, nuoširdi ir kritiška nuotaika, kuri gali pastūmėti tiesos siekimo linkme. Nekatalikiškas universitetas gali, nors ir netiesiogiai, atsakyti į svarbius gyvenimo klausimus, nes jis žodžiu ar knyga suveda studentą su pasaulinio garso mąstytojais, kurie šiuos klausimus sprendžia. Tie, kurie pasisako prieš katalikiškus universitetus, savo nuomonę dažnai paremia asmeniniu, ir todėl ribotu, patyrimu, kritiškai vertina ne apskritai katalikiškas mokyklas, bet kai kurias katalikiškas mokyklas. Jų griežtai negatyvi nuomonė atspindi emocinį ryšį, susidariusį tarp studijuojančiojo ir jo mokytojų, kunigų ir vienuolių.
GIMINĖMS
KRAUJAS rašo šiuos nebylius laiškus.
Neparašytus laiškus—
Iš pamiškių juodų, iš liūnų,
Kraujas iš kalėjimo tortūrų kambarių,
Iš prekyviečių, kur mūsų kūnai tįso iškankinti,
Kraujas iš Arktikos, iš Sibiro žiauriausių pakraščių:
Ne poetiškai, ne dramatiškai, o gyvu krauju mes rašome
Mūsų liūdnus, neparašytus laiškus Jums,
O mūsų mylimiausi, laisvieji broliai!
PRAŽIŪRIME akis į saulėleidį,
Į Vakarus...
Tarsi, jūsų meilė mums padės...
Ateina tik nepažįstamos bangos,
O smeigiasi širdin tik sopuliai...
Laikas jums ten prabėga, brangūs manieji,
Prisiminimai kaskart vis blankesni...
Mes vis akis įsmeigę saulėleidin liūdnan,
Iš kurio jūs jau niekad nepareisite...
Maldoje šaukiamės jums pagalbos,
Tos, kurios mums niekas niekad neatneš,
Tos, kurios mums nei bangos neatpažįstamos nebeatneša,
Tos, kuriai Jūs laiko nebesurandate.
Šie eilėraščiai paimti iš neseniai atspausdintos rezistencinės poezijos rinkinio “Neparašyti laiškai”, kurių autorius težinomas Mykolo Vilties slapyvardžiu. Knygos leidėjo žodžio vieton J. B. rašo: “Neįprasta tai poezija... Ne forma, o pergyvenimai pirmiausia traukia čia dėmesį... poezija rodo pergyvenimą žmogaus, kuris gyveno (ar gyvena) ne mūsų sąlygose... Tai sąlygos partizano, sąlygos ištremtojo Sibiro šachtose”. (58 puslapio iliustracija yra Pauliaus Jurkaus, paimta iš “Neparašytų laiškų”.)
Interviu su Jėzuitų Ordino generalinėje kongregacijoje dalyvavusiu lietuvių jėzuitų išeivijoje vyresniuoju tėv. Bruno Markaičiu, S. J.
KLAUSIMAS: Kokie Jūsų įspūdžiai apie naująjį generolą?
TĖVAS MARKAITIS: Tėvas Arrupe yra nepaprastai socialus, mėgsta žmones, su jais būti, kalbėtis. Tai, aišku, yra didelė pagalba valdant Ordiną. Savo nusistatymu yra šių laikų žmogus. Moderuotas ta prasme, kad yra jau 60 metų ir moka pasverti dalykus. Žino ir metą ir vietą, kur ką pasakyt. Tikrai turi diskrecijos dovaną. Nuolankus žmogus. Pažįstu jį jau kelis metus, ir mano pirminis įspūdis nepasikeitęs. Jei nueini pas jį pasikalbėjimui, nejauti, kad jis jau nerimauja, kad turi keltis ir palikti jį jo svarbioms pareigoms. Pirmiausiais mėnesiais turėjo vargo su spauda. Kelis kartus kalbėjo nepasirašęs, ir jam išslydo keletas frazių, kurias žurnalistai savaip interpretavo. Dabar jis atsargesnis, nes pamatė, kad žurnalistai vienaip klausosi Japonijos provincijolo, o kitaip jėzuitų generolo.
Jo stiprybė yra santykiuose su žmonėmis. Jis nėra raštinės žmogus. Turi gerą analitinį protą — greit pastebi ir randa sprendimus. Begalinės energijos žmogus — pasitenkina 4-5 val. miego. Turi daug humoro — lengvai juokiasi. Man atrodo, kad iš tų kandidatų, kurie figūravo rinkimuose, tėvas Arrupe yra pats geriausias parinkimas. Jis mato šių dienų problemas ir be jokių sunkenybių naudojasi pačiom moderniausiom priemonėm. Žmogus atviras ne tik naujom idėjom, bet ir mūsų laikų kultūrai, kuri yra paveikslo-vaizdo kultūra. Apie patį Ordiną, apie jėzuitus galvoja santūriai, realistiškai. Tačiau yra įsitikinęs, kad Ordinas gali daug nuveikti, jei supras savo vietą ir savo misiją moderniame pasaulyje.
KLAUSIMAS: Ką reiškia Bažnyčios atsinaujinimas pačiai jėzuitų Draugijai?
TĖVAS MARKAITIS: Vatikano II Suvažiavimas vienuolynams stato dvejopą reikalavimą: 1) jie turi pasilikti ištikimi savo steigėjams, jų vizijai ir idėjoms. 2) jie taip pat turi prisitaikyti prie šių laikų. Visa tai labai lengva — ant popieriaus. Ką tai reiškia mūsų atvejuje? Ordino steigėjas gyveno prieš 400 metų, dar feodalinėje santvarkoje. Savo laikams jis buvo labai modernus ir pažangus žmogus. Jei mes norėtume tęsti feodalistinę tradiciją, tai tada, aišku, pasidarytume anachronizmai. Jei mes esame ištikimi savo steigėjui, tai ne dėl to, kad norime būti ištikimi jo laiko santvarkai ir vertybėms, bet jo vizijai ir idealams. Jo gi vizija buvo tokia pažangi savo tikslais, idėjomis ir priemonėmis, kad net šiandien mes su pagrindu joje ieškome įkvėpimo ir paskatinimo.
13 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLYS
Žvelgdami į praėjusių šimtmečių gyvenimą ir jo atspindi literatūroje, matome ten visą eilę porų ar paskirų asmenų, kurių meilę galime vadinti didžiosios meilės vardu. Šitokia meilė yra kelių rūšių. Šiame straipsnyje žvelgsime į tokius didžiosios meilės atstovus, kurie, patys mylėdami, ar visai nesulaukė iš mylimos pusės jokio atgarsio, ar tasai atgarsis buvo tiek silpnas, kad neatitiko mylinčios pusės meilės didumo. Tokio tipo vienpusiška, o tačiau visą gyvenimą tvėrusi meilė yra ne tik didžiosios meilės stipriausis pasireiškimas, bet yra ir tragiškiausia, herojiškiausia bei dvasingiausia meilė.
Šitokios didžiosios meilės tipą čia pavaizduosime jos trimis atstovais: Dantės meilė Beatričei (XIII amž.), Petrarkos — Laurai (XIV amž.) ir Paulės Regnier meilė Pauliui Drouot (XX amž.).
DANTĖ IR BEATRIČĖ
Žymiausias ir genialus viduramžių krikščionis poetas italas Dante Alighieri gimė 1265 m. gegužės 30 d. Prieš dvejus metus pasaulis minėjo jo 700 metų gimimo sukaktį. Būdamas vos 5-6 metų amžiaus, jis nustoja motinos. Taip neilgai jos meilę patyręs, visą gyvenimą ilgisi meilės. Po šešių metų miršta ir jo tėvas. Našlaitis augo jausmus nešildančioje pamotės globoje.
Didžiausias jo gyvenimo įvykis — tai susitikimas su mergaite Biče, kurią jis vėliau savo literatūros kūryboje pavadino Beatriče. Tai įvyko 1274 m. gegužės pirmąją dieną, kuri buvo švenčiama dainomis ir šokiais. Tą dieną 9 metų berniukas įsimylėjo į 8metų mergaitę tokia meile, kuri savo šviesa nušvietė jo visą gyvenimą ir jį įkvėpė literatūrinei kūrybai. Jo visas meilės ilgesys sustojo prie jos. Pasodinta jo sąmonės sostan, ji pasidarė jo gyvenimo valdove.
Beatričė, kurią Dantė pamilo didžiąja meile ir kurią savo literatūrinėje kūryboje idealizavo, istoriškai buvo tikra, gimusi 1266 m. Florencijoje ir mirusi 1290 m., taigi jauname 24 metų amžiuje. Jis apie ją tiek daug kalba savo "Dieviškosios komedijos" kūrinyje, ir galima sakyti, kad ji ten viešpatauja. Šiame veikale jis ją kone dievina, taikydamas jai tokius posakius, kurie tinka šventiesiems ir Dievo Motinai.
Atrodo, kad Dantės jausmai jai buvo žinomi: tai stiprios, grynai dvasinės meilės jausmai, persunkti jos garbinimu bei dievinimu. Kokie gi buvo josios jausmai jam?
KATALIKŲ BAŽNYČIOS atsinaujinimas pirmoje eilėje paliečia jos narių dvasią, žvilgsnį ir kitus vidinius nusistatymus. Visgi toji vidinė dvasia negali nepaliesti ir išorinių formų — ne tik Bažnyčios institucinės, bet net ir jos pastatų struktūros. Pamaldoms skirti pastatai keičiami pagal naujas liturgines apeigas. Šio puslapio iliustracijoje matome vieno Čikagos apylinkių pavyzdinio religinės architektūros paminklo, dail. A. Valeškos meno studijos restauruotos šv. Filomenos bažnyčios sanktuarijos modelį. Šiai bažnyčiai padaryti sekantys stambesnieji pakeitimai: 1) didysis altorius perkeltas į priekį, pratęsiant sanktuarijos platformą vestuvių, laidotuvių ir kitoms apeigoms; 2) frontinė siena altoriaus užpakalyje, užmūrijus mažą langą, padengtą mozaika, vaizduojančia Jėzų Kristų, prikeliantį žmoniją išganymui; 3) kairinėje sanktuarijos pusėje (kurios nuotraukoj nematyti), iškirtus sieną, įstatytas didelis Kristaus kančios stilizuotus simbolius vaizduojąs vitražas, skirtas suteikti sanktuarijai šviesos ir mistinės nuotaikos; 4) šoniniai altoriai nuimti; 5) šv. Marijos skulptūra perkelta iš kairės pusės į dešinę, šalia šv. Juozapo, sujungiant juos stilizuotu kryžiumi ir sudarant kompoziciją, simbolizuojančią šeimą ar jungtuves; 6) buvusiojo didžiojo altoriaus vietoj įtaisyta sedilija atsisėsti šv. Mišių celebrantams; 7) tabernakulis perkeltas kairėn (evangelijos pusėn), pastatant jam specialų juodo medžio ir aukso kupolą-koplytėlę su spalvotų akmenų įrengtu apšvietimu: šios koplytėlės tikslas buvo suteikti tabernakuliui atitinkamą pagarbią vietą, kurią tikintieji galėtų lankyti ir ne pamaldų metu; 8) komunijos grotelės nuimtos ir jų vietoj padarytas mažas paaukštinimas.
66, 67, 77 ir 79 psl. — Jurgis Daugvila. Stiklo ir plastikos eksperimentas.
Skaityti daugiau: Jurgis Daugvila. Stiklo ir plastikos eksperimentas.
JERONIMAS IGNATONIS
FELJETONAS
Būdavo Lietuvoje — nueini į svečius ir tepi sviestą ant duonos pagal piršto storumą. Šeimininkė uždeda tau ranką ant peties, glosto ir kalba:
— Ale valgyk, broleli, valgyk. Tik tu valgyk. Valgyk kaip namie!
Ir tu pradedi jausti, kaip tau ausys ima kaisti. Namuose niekuomet taip storai netepi sviesto. O kai tau pasako, valgyk kaip namie, — lyg tu girdėtumei, kad kas tau liepia nugrensti sviestą nuo duonos riekės iki voratinklio plonumo. Ir tu tai padarai.
Taigi, taip būdavo Lietuvoje. O čia, broleliai, kita istorija.
Nueinu kartą į kirpyklą. Plaukų kirpti. Ir ko aš ten daugiau galėčiau eiti! Tie plaukai, sakau, auga kaip numirėliui nagai. Lietuvoje, būdavo, eini kartą į savaitę nusikirpti ir tai per retai, o čia — kartą į metų ketvirtį, ir tai per daug.
Susnūdęs žmogiukas pašoko ir pakišo man kėdę. Apsidžiaugė, lyg žuvį pagavęs ant meškerės.
— Trumpai, ar ilgai? — klausia jis.
— Koks keistas klausimas! — galvoju. Tikrai diplomatiškas. Toks suktas. Ir suprask tu, žmogau, ko jis nori! Ar jis nori ilgai mane kirpti ir man plaukų nenukirpti, ar nori trumpai kirpti ir vistiek ilgus plaukus palikti!
— Kirpk, kaip moki! — irgi diplomatiškai atsakau.
• Bažnyčios naujos įstaigos pasauliečiams, taikai ir teisingumui
Sausio 6 d. popiežius Paulius VI savo dekretu “Catholicam Christi Ecclesiam” įkūrė dvi naujas įstaigas: Tarybą Pasauliečiams ir Popiežiškąją Komisiją Teisingumui ir Taikos Studijoms. Abi įstaigos minimos Vatikano II susirinkimo nutarimuose — pasauliečiams taryba dekrete apie pasauliečių apaštalavimą, gi komisija taikai — pastoracinėje konstitucijoje “Bažnyčia dabartiniame pasaulyje”. Šios dvi įstaigos juridiškai yra viena nuo kitos nepriklausomos, tačiau abi turi tą patį pirmininką — Quebeco kardinolą Maurice Roy ir tą pati vicepirmininką — vysk. Alberto Castelli, anksčiau buvusį Italijos vyskupų konferencijos sekretorių.
Pasauliečių Tarybos sekretoriumi paskirtas prel. Achille Glorleux; jo pavaduotojai — du pasauliečiai, Rosemary Goldie (australietė, Pastovaus Komiteto Tarptautiniams Pasauliečių Apaštalavimo Kongresams sekretorė) ir Mieczyslaw de Habucht (Tarptautinių Katalikų Organizacijų Konferencijos sekretorius).
Pasauliečių Taryboje vienintelis amerikietis narys yra Martin Work, JAV Krašto Katalikų Vyrų Tarybos (NCCM) direktorius. Teisingumo ir Taikos Komisijai priklauso dar du amerikiečiai: James Norris, Katalikų Šalpos Tarybos direktoriaus asistentas ir prel. Luigi Ligutti, dabartinis Vatikano stebėtojas Jungtinių Tautų Maisto ir Žemės Ūkio Organizacijoje.
Pasauliečių Tarybai skiriami keturi tikslai: 1) skatinti ir derinti pasauliečių apaštalavimą tarptautinėje plotmėje, 2) talkinti hierarchijai patarimais ir padėti pasauliečiams apaštalavimo darbe, 3) skatinti pasauliečių luomo doktrinines studijas ir 4) įkurti dokumentacijos centrą, kuriame būtų telkiama medžiaga apie pasauliečių formavimą.
Teisingumo ir Talkos Komisijos tikslai yra sekantys: 1) surinkti ir paruošti dokumentus apie pagrindines mokslo ir technikos studijas išsivystymo srityje, 2) studijuoti problemas valstybių išsivystymo ir taikos srityse, 3) perduoti studijų rezultatus visoms Bažnyčios organizacijoms, kurios šiomis problemomis domisi, Ir 4) sudaryti ryšius tarp visų Bažnyčios įstaigų, kurios dirba šioje srityje.
Kas planuojama ir kas dar darytina
VACLOVAS KLEIZA
Ne tik vykdant, bet ir planuojant pasitaiko netikslumų. Manytume, jog vienu iš tokių netikslumų yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo ir tautinių šokių šventės išskyrimas. Ar mūsų sąlygose dviejų didelių įvykių ruošimas atskirai nėra perdaug didelė prabanga ir visuomenės apsunkinimas? Praeitis rodo, jog pajėgiame suruošti plataus masto sąskrydžius bei susibūrimus. Tačiau per dažnas jų ruošimas ir perdidelis jų skaičius trumpame laiko periode susmulkina jų reikšmę.
Vaclovas Kleiza priklauso Pasaulio Lietuvių Bendruomenės JAV Centro valdybai ir yra “L. L.” redakcinio kolektyvo narys, ypatingai besidomis ir rašąs lietuviu išeivių visuomeniniais ir socialiniais klausimais.
Sekančiais metais veiksime dviem frontais. Vienas bus skirtas tinkamam mūsų bylos pristatymui svetimtaučių tarpe, o antras — prasmingiau to jubiliejaus iškėlimui mūsų pačių tarpe. PLB Seimą bei tautinių šokių šventę priskirtume prie antrojo. Vienaip ar kitaip žiūrint, tai mūsų vidaus reikalas, siekiąs sukelti gyvesnį entuziazmą bei nuotaikas jubiliejaus tėkmėje. Todėl vertėtų galvoti tik apie vieną didelį sąskrydį, į kurį suplauktų tūkstančiai lietuvių. Tai turėtų būti ne eilinis susivažiavimas ar kongresėlis. PLB Seimas jau savo esme iškyla aukščiau kasdienybės, nes tai viso laisvojo pasaulio lietuvių susibūrimas. Tautinių šokių šventė tokiame sąskrydyje puikiai atstovautų mūsų tautinį meną. Tuos du momentus sujungus, mūsų visuomenė būtų tikrai didingos tautinės demonstracijos liudininke.
MICHEL QUOIST
Gavėnios proga spausdiname šias mintis apie atgailą iš pagarsėjusio prancūzų rašytojo Michel Quoist knygos "Reussir" (Siekti pasisekimo), kritikų vadinamos "Kristaus sekimo" knyga moderniems laikams. Ši knyga, kaip ir kitos to paties rašytojo, sulaukė daug laidų ir vertimų į daugelį kalbų. Michel Quoist rūpinasi religinį žmogaus gyvenimą pagilinti, prakalbėdamas į jį psichologiniai pedagoginiais aforizmais. — A. G.
— Kai eini išpažinties, pirm visko galvoji: "Ką aš jam pasakysiu?"; po to: "Ką jis pagalvos?" ir pagaliau: "Ką jis man pasakys?" O pirmiausia galvok: "Su kuo aš susitiksiu, ką aš priimsiu?"
— Tu skiri daug dėmesio nuodėmėms, kurias pasakai, ir mažai Išganytojo meilei, kurią tu gausi.
— Jei Jėzus Kristus į pasaulį atėjo, jei jis kentėjo, jei mirė ir prisikėlė, tai visa įvyko nuodėmėms nugalėti.
— Kai tu atlieki išpažintį, kai priimi atgailos sakramentą, tu susitinki su Jėzumi Kristumi ir susijungi su juo — jo mirties ir prisikėlimo paslaptyse.
— Per gimtąją nuodėmę žmonės atsiskyrė nuo Dievo ir vienas nuo kito. Per krikštą jie apsisprendė susijungti su Jėzumi — Išganytoju ir vėl tapo Tėvo vaikais ir broliais savitarpy.
— Kiekvieną kartą, kai priimi atgailos sakramentą, tu iš naujo apsisprendi už Jėzų Kristų, kai "vėl pasineri" savo krikšte ir tuo būdu sutrūkusius ar atsipalaidavusius ryšius su savo Tėvu ir savo broliais naujai sumezgi ar sustiprini.
— Kad kasdien atsikeltum, tu turi vis panaudoti energiją. Kad dirbtum, tu turi kasdien savo įrankių griebtis. Kad mylėtum, tu turi kasdien naujai savęs atsižadėti. Deja, tavo nuodėmės atsižadėjimas ir tavo ryšys su Jėzumi Kristumi nėra galutiniai. Per atgailos sakramentą tu turi dažnai grįžti prie savo krikšto šaltinių, kad vėl apsispręstum.
— Kodėl turiu atlikti išpažintį? Juk vėl tą patį darysiu! — Kaip tik dėl to ir turi ją atlikti, nes atgailos sakramentą priimti yra tas pats, kaip pasisavinti visą pergalingą Prisikėlimo jėgą. — Bet aš ją prarasiu! — ne, nes jei tu vėl kristumei, tai bent krisi keldamasis.
MINČIŲ VINEGRETAS APIE VEDYBAS
Yra toks valgis ne valgis, vadinamas vinegretu. Jame yra visko po truputį: ir burokėlių, ir kiaušinių, ir bulvių, ir rūgščių agurkų... Daugeliui tokia mišrainė patinka, nes visokį skonį patenkina — ir rūgšties, ir saldumo, ir kartumėlio duoda...
Vinegretų yra visokių. Gali būti ir minčių vinegretas... Jame irgi bus visko po truputi, ir visokiam skoniui — ir šypsniui, ir malonumui, ir rimtam apsvarstymui. Šį kartą pateikiam toki idėjų vinegretą vedybiniais klausimais.
Apie vedybas
Vedybos dažnai palyginamos didelei puotai, kurion norėtų patekti esantieji lauke ir iš kurios norėtų išsprukti esantieji viduj.
— Sir John Davies
Vedybinis gyvenimas yra ryšys tarp vyro ir moters, kur abu turėtų būti lygiai nepriklausomi, bet kartu ir viens nuo kito priklausomi, ir kur jųjų pareigos yra abipusės, viena kitą papildančios.
— Louis Anspacher
Jums esant kartu, tegul būna erdvės.
Kahlil Gibran
Vedybinį gyvenimą padaro nebepakeliamu ne tiek bandymai ir sunkumai, kiek tai, kaip mes į juos reaguojame. Jei laikome, kad tas mėginimas “išbrauks” mūsų “aš” ir jo malonumus, tai tas pagimdo pragarą viduj... O atsisakymas mylėti yra pragaras. Nors meilė ir nebūtų grąžinama, tai neduoda pagrindo nemylėti. Priešingai, tai kaip tik yra pagrindas mylėti.
— Fulton Sheen
Apie vyrus
Laimingai vedęs vyras yra tas, kuris prie pusryčių stalo mieliau kalbasi su žmona, negu skaito rytinį laikraštį. Taip pat laimingai vedusiu pasirodo tas, kurio elgsena lygiai tiek pat nepasikeičia, ar jo žmona yra su juo kartu, ar ne. — O. A. Battista
Apie moteris
Kodėl moterys pakeičia savo nuomonę daug dažniau, negu vyrai? Tai netiesa. Moterys yra mažiau linkusios apsispręsti ir praleidžia daugiau laiko, kol apsisprendžia. Bet kai jos apsisprendžia, jos paprastai savo nuomonės laikosi. Pagal Northwestern Universiteto prof. dr. Karl F. Robinson apklausinėjimų išvadas, vyrai keičia savo nuomones du ar tris kartus dažniau, negu moterys.
Daugumas psichologų sutinka, kad, bendrai paėmus, moterys daugiau negu vyrai yra linkusios dviprasmėms melagystėms, apgavystėms, prigavimams, išsisukinėjimams. Nebūdamos tiek fiziškai pajėgios, jos panaudoja ne jėga, bet žodžių galia ir vaizduote paremta strategiją. Į kampą suvarytos, jos išsivaduoja ne kumštimis, bet gudrumu.
Kodėl moterys daugiau įtarinėja vyrus apie jų meilės aferas? Pagal Richard Carle (“Women, An Analytical Study”), moterys galvoja vyrus iš prigimties esant nepastoviais, “lengvai skrajojančiais”, nepakankamai rimtai žiūrinčiais į savo, kaip tėvo ir vyro, pareigas. Moteris ima baimė jaučiantis, kad jos sudėjo savo gyvenimą į rankas, kuriomis negalima pilnai pasitikėti.
Arba - ką daryti prieš ją uždegant
GINTARĖ IVAŠKIENĖ
Gintarė Ivaškienė yra “L. L.” redakcinio kolektyvo narė. Neseniai atspausdinta jos premijuota knyga jaunimui “Baltasis stumbras”.
Tėtis aiškino, mama įrodinėjo. Dėdė patarinėjo, mokytojai įtikinėjo. Gydytojai rašė žurnaluose — kad rūkyti kenksminga.
Televizijoje užsimerkusi mergina traukė dūmą. Per radiją sakė, kad tapsi visų mėgiamas. Žurnalo puslapyje upeliukas čiurleno ir du laimingieji rūkė.
Tavo pažįstami — net ir pro dūmus — turi gražius plaukus, rausvą odą, sveikus nagus ir nuolat šypsosi.
Tai kaip, pagaliau, iš tikrųjų yra?
Ką daryti su ta cigarete?
įsidėk ją kišenėn, kad nepamestum.
Kas tave myli ir tavimi rūpinasi, tas nenori, kad pradėtum rūkyti. Sako — nesveika. Tu ir pats matei nemažai statistikos davinių apie vėžį ir kitas plaučių bei širdies ligas.
Tačiau anos ligos sugraužia nuolatinius rūkorius. Tai ko tau rūpintis? Tu neįprasi. Tik šiaip sau pabandysi kartą, kitą. Prie draugų, prie kompanijos. Gal tada, kai neturėsi ką įdomaus veikti ar kur rankų dėti. Tik tada?...
MINDAUGAS BANĖNAS
Susirūpinama kryžiais ir koplytstulpiais
Per dažnai mes pamirštame, kad lietuviškomis kultūrinėmis vertybėmis rūpinamasi ne tik čia, bet ir Lietuvoje. Tai yra visiškai natūralu ir suprantama. Sąlygoms pagerėjus, sušvelnėjus, pradedama susirūpinti ir tais liaudies meno paminklais, kurie po priedanga kovoje “su tamsiu religiniu fanatizmu”, fanatikų įsakymu, buvo griaunami. Taip buvo sunaikinti kryžiai ir koplytstulpiai kryžių kalne Šiaulių apylinkėje ir daug kitų nepakartojamų liaudies meno paminklų kitose Lietuvos vietose. Dabar padėtis tuo atžvilgiu pasitaisė. Nors laikas ir trumparegiai asmenys - “kolekcionieriai” vis dar tebenaikina rūpintojėlius, medinius šventuosius ir ornamentuotus kryžius, pagaliau imama jais rūpintis, kad savita ir laki liaudies kūryba išliktų ateičiai. Štai keletas pavyzdžių:
“Dzūkai, dideliu kūrėjo talentu išpuošę savo gyvenamąsias vietoves, neužmiršo ir mirusiųjų buveinių. Mediniai kapinaičių kryžiai, harmoningai įkomponuoti į visą aplinką, ir šiandien teikia didelį estetinį pasigėrėjimą.
“Tačiau atidžiau pasidairius po šiuos aukštuosius dzūkų kalnelius, pamatai liūdną vaizdą. Mediniai kryžiai, veikiami gamtinių sąlygų, sparčiai nyksta. Keli nuvirtę, be galo seni kryžiai ir koplytstulpiai trūnija Pavasupio, Kalvių, Žeimių ir kitose senosiose kapinėse. Apipuvę kryžiai ir visiškai suiręs koplytstulpis bestovi ir Kašėtų kapinėse. Jos dar šio amžiaus pradžioje, matyt, buvo gana turtingos paminklais, jeigu archeologas V. Šukevičius panaudojo juos, sudarydamas lietuviškų kryžių tipizaciją. Nuvirtę mediniai liaudies skulptūros paminklai guli beveik visose menkiau prižiūrimose dzūkų kapinaitėse. O tvarkingose ir didesnėse — jie reguliariai deginami, ir jų vietoje kyla beformiai cementiniai arba geležiniai paminklai.
“Mediniai dzūkų kryžiai kenčia ir nuo daugelio lengvabūdžių liaudies meno “mylėtojų”-kolekcionierių, kurie lengva ranka nuplėšia nuo jų medines skulptūrėles arba jiems patikusį įdomesnį ornamentą... Ypač liūdnai dėl to atrodo Mergežerio kapinės.
“Kol dar visai neišnyko šis savitas mūsų liaudies menas, reikia rimtai susirūpinti jo rinkimu ir saugojimu. Reikėtų suregistruoti visas išliekamąją vertę turinčias kapines, kaip meninius ansamblius arba net atskirus kryžius. Visus vertingus nuvirtusius arba virstančius, o ir dar gerai išsilaikiusius kryžius paimti į muziejus arba šiaip tinkamas patalpas. Žinoma, susitarus su asmenimis, kurių rūpesčiu ir lėšomis jie buvo statyti; kapinaites, kuriose yra daug vertingų kryžių, įtraukti į architektūrinių paminklų sąrašus. Rinkti medžiagą apie liaudies meistrus, sukūrusius šluos meno paminklus. Ateities kartos bus mums dėkingos, galėdamos pajusti tų aukštųjų dzūkų kalnelių grožį ir simboliką ne iš sausų aprašymų, o iš gyvų pavyzdžių” (“Kultūros Barai”, 1966, 11 nr.).
“Danutė stovyklauja” — labai miela knygelė, ypač jaunesnėms skautėms nuo 6 iki 12 m.
Knygelės herojė Danutė atvažiuoja į stovyklą ir skautiškas gyvenimas stovykloje nuo pirmos iki paskutinės dienos atsiskleidžia su visais rūpesčiais, baimėmis, džiaugsmais ir nuotykiais. Kai kurie vaizdeliai nepaprastai žavingi ir charakteringi tokiai jaunai stovyklautojai, kaip, pavyzdžiui, pasirodymas prie laužo, nusvilimas katinėlio uodegytės, išgąstis karvės, ruošimasis laužui ir... tie neįkandami Lietuvos himno žodžiai. Šitie vaizdeliai yra realiausi, suprantamiausi šio kontinento lietuviams vaikams iš visos lietuviškos vaikų literatūros. Šešių metų skaitytojui tokie atskiri nuotykiai labai suprantami ir įdomūs, bet kita didesnė pusė knygelės per sunki. Jei vyresnieji skaitytojai žavisi nenuilstamu beprasmiu mažųjų čiauškėjimu apie pamestus batukus, šniuriukus, taškus ir kita, tai visai jaunas skaitytojas po keleto tokių:
— Kur?
— Nežinau...
— Sese Rima, Julytė mane peša.
— Julyte, neišdykauk.
— Sese Rima, kur mūsų palapinė?
— Sese Rima, aš noriu valgyt.
ŽYGIO REIKALU
Moksleivių Ateitininkų Sąjungos Centro Valdyba nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie žodžiu, raštu ar spaudoje atsiliepė į jos kvietimą siekti administracinio savarankiškumo lietuvių katalikų dvasinių reikalų tvarkyme. Dėkoja už sveikinimus, padrąsinimus, patarimus, pažadėtą paramą ir kritiškas pastabas. Kaip daugeliui minėjome, žygį skelbdami moksleiviai ateitininkai norėjo tik plačiau paskleisti mintį ir sudaryti patį pradinį pagrindą jos tolimesniam vystymui. Neabejojame, kad šio žygio vykdymas yra kiekvieno lietuvio ir, pirmiausia, kiekvienos lietuviškos organizacijos atsakomybė. Todėl mes netrukus ir norėtume sukviesti organizacijų pasitarimą, pasidalinti su jomis ligšioliniais rezultatais ir išrinkti visiems bendrą centrinį komitetą, kuris toliau tęstų pradėtą darbą sutartu ir pačiu tikslingiausiu būdu.
Moksleivių Ateitininkų Sąjungos Centro Valdyba
PASTABOS APIE ŽURNALĄ
Naujo (1966 gruodžio) sąsiuvinio turinyje pastebimas gražus balansas tarp informacijos, studijinių straipsnių ir žodžio grožinės kūrybos. Ir visa tai talpinama gana plačioje skalėje tarp mokslinės frazės rimtumo ir feljetono bei anekdoto žaismingumo.
Draugas, I. 14
Jau šįmet smarkiai suabejojom, ar užsiprenumeruoti “L. L.” Priežastis? Vis daugiau įsigalintis monotoniškumas, ir sunku surast, kas skaitytino. Ypač vargas su tais numeriais, kur ištisas sąsiuvinys buvo skirtas vienai pagrindinei temai (tas, tur būt, daugiau tiktų specialybiniams žurnalams).
GEORGY GIRL
Meno išraiškos laisvės vardu (ar net, kaip kai kurie norėtų vadinti, “išsilaisvinimo” vardu) dabar ekranai užpildomi filmų, rodančių lytiniai nemoralius nuotykius, kaipo komedija, satyra ar net tragedija. Be abejo, daugelis tokių filmų net nepriartėja prie meninių kriterijų, o tik pasinaudoja proga patraukti suintriguota, publiką, ypač jaunimą, prie kinų teatro kasos. Dažniausia tų filmų veikalai būna plokščio turinio, o jų “sex appeal” tampa pačiu esminiu patraukiamuoju — uždrausto vaisiaus motyvu.
Besilankant tokiuose filmuose, kurie rodomi ir geriausiuose kino teatruose, labai greitai priprantama prie juose išreiškiamos nemoralios nuotaikos, nes viskas parodoma paprastai pakankamai įdomiai, nekaltose komi-situacijose, kad atrodo visai nieko blogo. Tad priprantama ir po kiek laiko priimama be jokio moralinio įvertinimo.
Kada reikia filmą rimtai įvertinti, kartais sunku atskirti jo moralinius niuansus nuo puikaus techninio pastatymo, turinio originalumo ir jo įdomaus vystymo. Filmui stipriai užsirekomendavus, sunku jo neįvertinti teigiamai, ypač jei scenos, kurios yra skaitomos nemoraliom, yra susijusios su gerai išvystyta ir gilia filmo turinio tematika. Tokiais atvejais tenka filmus skirstyti (klasifikuoti), tokius rekomenduojant tik subrendusiems suaugusiems, kurie atpažins ir įvertins juos kaip realistinį meno kūrinį, o ne sektiną pavyzdį.
Filmas “Georgy Girl” yra vienas iš tų, kuriuos reikia skirti tik subrendusiems. Tai satyra apie nepatrauklios ir savotiškos mergaitės meilės pergyvenimus. Mergaitė iš tikrųjų yra puiki savo natūralumu ir didele meile kitiems. Ji skaitoma nepatraukli, nes nepritampa prie visuomenės priimtų grožio ir moteriškumo standartų. Kontraste pristatoma jos draugė, graži ir vyram labai patraukli, bet savyje didelė egoistė, nieko nemylinti ir sunkiai sugyvenama.
Būdas, kaip mergaitė atsipalaiduoja nuo tos nepatrauklumo stigmos ir atsiekia sau trokštos laimės — kūdikio ir vyro, normaliai gyvenime, sakytume, yra nepateisinamas, bet čia, filme, jis atlieka tam tikrą išryškinimo vaidmenį ir duoda žiūrovui gilesnį tokios mergaitės pergyvenimų supratimą.
GERIAUSI FILMAI: Keleto žurnalų filmų kritikė Moira Walsh (ir daugelis kitų vertintojų) geriausiu 1966 m. filmu laiko “A Man For All Seasons” apie šv. Tomą Morą; kiti devyni, išvardyti alfabetine tvarka, yra apilygiai geri: “Alfie”, “The Bible”, “Gambit”, “Georgy Girl” (žr. recenziją šiame “L. L.” numeryje, 87 psl.), “The Gospel According to St. Matthew” (žr. recenziją 1966 m. gruodžio nr., 478 psl.), “The Sand Pebbles”, “Shakespeare Wallah”, “The Shop on Main Street”, ir “Who’s Afraid of Virginia Wolf?”
BEAU GESTE.Šiame pagal Wren romaną susuktame spalvotame filme išrišama dykumoj Prancūzų Užsieniečių Legiono kareivių lavonais nukloto forto paslaptis. Suaugusiems ir jaunimui — šiaip sau. Kiek žiauroka žiūrėti vaikams.
THE BIRDS.Šiame profesionalo - gąsdintojo Hitchcock pagal Daphne du Maurier novelę pagamintame spalvotame filme “mūsų sparnuoti draugai” kariauja prieš žmoniją. Suaugusiems šiaip sau; paaugliams ir vaikams — neverta matyti.
BIRDS DO IT.Šiame farse vienas Cape Kennedy erdvės projekto darbuotojas netyčia pakliūna mašinon, kuria jis pajėgia skrajoti. Šiaip sau.
BLACK BEAUTY.Filmui pritaikyta klasikinė istorija; kiek pakeista — centre nebe arklys, bet jo jaunasis savininkas (Mona Freeman). Paaugliams ir vaikams gali patikti.
THE BLUE MAX.Įdomiai nufotografuotos lėktuvų kautynės ore, bet ant žemės veiksmas vyksta laba “pažemiui” smulkmeniškose lakūnų “problemose”.. Ne tik vaikams netinkamas, bet ir suaugusiems nėra ko tikėtis.
BLUES FOR LOVERS. Filmas apie džiazo muzikantą Ray Charles (vaidina jis pats) Londone, kur jis pagelbsti aklam anglų berniukui. Šiaip sau.
BOLSHOI BALLET 67.Spalvotas rusų filmas apie Bolšoj baleto grupę. Atpasakojama angliškai. Įdomus baleto mėgėjams.
LAIŠKŲ LIETUVIAMS TRADICINIS PARENGIMAS
“Laiškų Lietuviams” tradicinis parengimas įvyks šeštadieni, kovo 11 d., 7 val. 30 min. vak., Čikagoje, Jaunimo Centro didžiojoje salėje. Programoje: 1) jaunimui skirtų lietuviškai giedamų Mišių konkurso premijų teikimas, 2) dailiojo žodžio ir muzikos vakaras ir 3) vaišės apatinėje salėje.
PREMIJŲ ĮTEIKIMAS. Paprastai “Laiškai Lietuviams” kasmet skelbia straipsnio konkursą kuria nors aktualia ir gyvenimiška tema. Visgi, matydami didelį naujos religinės muzikos trūkumą, Jaunimo metų proga “L. L.” redakcija paskelbė konkursą jaunimui skirtoms lietuviškai giedamoms Mišioms sukurti. Jury komisijon pakviesti, prof. J. Žilevičius, P. Armonas, B. Chomskis, A. Stephens ir L. Šimutis, jr. Skiriamos dvi premijos: pirmoji — 200 dol. ir antroji — 100 dol. Mecenatai: dr. L. Kriaučeliūnas (100 dol.), statyb. V. Kuliešius (100 dol.). Premijos bus padidintos, L. Šeškui ir dar vienam asmeniui atsiuntus papildomas sumas. Konkursui yra atsiųsti keturi veikalai, pasirašyti A. M., Ilonos, Paulos ir Spindulio slapyvardžiais. Premijos bus įteiktos “L. L.” parengimo pradžioje trumpame iškilmingame akte.
DAILIOJO ŽODŽIO IR MUZIKOS VAKARAS. Meninę programą išpildys aktorė Birutė Pūkelevičiūtė ir kamerinės muzikos trio iš Bostono: smuikininkai Izidorius Vasyliūnas ir kun. Vincas Valkavičius (William Wolkovich) bei pianistas Vytenis Vasyliūnas. Seniai Čikagos scenoje bematyta aktorė B. Pūkelevičiūtė, sugebanti ir pati giliai įsijausti į žodinę kūrybą, ir žiūrovus perkelti į tosios kūrybos vaizdų ir jausmų pasaulį, tą vakarą skaitys pergyvenimais turiningas ištraukas iš Milašiaus poezijos ir dramos veikalų. Kamerinės muzikos trio — Iz. Vasyliūnas, kun. V. Valkavičius ir V. Vasyliūnas — Čikagoje dar niekad negirdėtas, nors Rytuose, Bostone ir Niujorke, yra nekartą sėkmingai koncertavęs.
VAIŠĖS. Po dailiojo žodžio ir muzikos vakaro visi kviečiami pasivaišinti apatinėje salėje. Koncerto dalyvius ir svečius vaišins “ L. L.” žurnalo redaktoriaus tetos ir “tetos”: Z. Adomavičiūtė, O. Gradinskienė, D. Kurauskienė, M. Marcinkienė, G. Musteikienė, E. Trimakienė ir F. Zeikuvienė. Jųjų skoningai pagaminti valgiai kasmet sutraukia pilną apatinę salę svečių.