KOVAS 1967 MARCH Vol. XVIII Nr. 3
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius: Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Birutė Bulotaitė (techninė redaktorė), Gintarė Ivaškienė, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Vaclovas Kleiza, Gintautas Sabaitis, S. J., Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės — Algirdo Kurausko. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.SA. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
PASAULIEČIŲ VAIDMUO BAŽNYČIOJ J. Raulinaitis 92
VIEŠPATIES TARNO POEMA — II V. Bagdanavičius, M.I.C. 100
ANT. PETRIKONIS — SIMBOLIKAS E. Gerulis 104
JIE MYLĖJO DIDŽIĄJA MEILE — II A. Grauslys 107
EILĖRAŠČIAI J. Švabaitė-Gylienė 112
NESUGYVENIMO PRIEŽASTYS ŠEIMOJ Dr. A. Liaugminas 114
PREMIJUOTOS BUDRIŪNO MIŠIOS Prof. J. Žilevičius 120
KETURTOMĖ “MŪSŲ LIETUVA” B. Krištanavičius, S. J. 121
PASTABOS APIE “DIEVO AVINĖLĮ” V. Pupinis, S. J. 122
KAIP KALBĖTI IR KLAUSYTIS VAIKŲ J. L. Felix 122
NIEKAS TAVĘS NESUPRANTA G. Ivaškienė 125
IŠKARPOS IŠ ANAPUS M. Banėnas 126
ATSINAUJINANČIOJ BAŽNYČIOJ: Abortas: Kodėl Bažnyčia laikosi tvirtai A. L. 129
EKRANO MIRGESY: Is Paris burning? D. Lukienė 130
Filmus suglaustai vertinant * * * 130
Šio numerio iliustracijos: Lietuvių visuomenininkų ir kultūrininkų atvaizdai iš Lietuvių Foto Archyvo pirmosios parodos Čikagoje (92-99); J. Daugvilos stiklo ir plastikos eksperimentai (103, 110,
112, 113); Ant. Petrikonio tapybos darbai (105-106); A. Grigaičio fotografijos (115, 116) dail. Ant. Petrikonio (104) ir muz. B. Bud-riūno (120) atvaizdai.
Pasauliečių apaštalavimo, kylančio iš paties jų pašaukimo būti krikščionimis, Bažnyčia niekuomet negali stokoti. Pats Šventasis Raštas ryškiai parodo, kokia savaiminga ir vaisinga buvo šios rūšies veikla pirmosiomis Bažnyčios dienomis... Mūsų metui reikia nemažesnio pasauliečių uolumo... Nuolat augąs žmonių skaičius, mokslo ir technikos pažanga, didėjanti savitarpio priklausomybė ne vien be galo išplėtė pasauliečių apaštalavimo lauką, didžia dalimi tik jiems prieinamą, bet drauge iššaukė naujų problemų, reikalaujančių jų patyraus dėmesio ir gvildenimo.
Vatikano II suvažiavimo dekretas apie pasauliečių apaštalavimą
■ Grėsmė ir prisitaikymas
Kas iš mūsų, išeivių, greičiau prisitaiko prie gyvenamojo krašto: ar tie, kuris jaučia jo grėsmę, ar tokios baimės neturintieji? Šiam klausimui atsakyti sociologijos magistro laipsnio siekusi G. Sužiedėlienė Aidų žurnalo sausio numeryje pateikė anketos duomenimis paremtą išvadą: sunkiau prie krašto prisitaiko jaučiantieji grėsmę: vyresnieji labiau už jaunesniuosius; moterys labiau už vyrus.
Įdomūs ir kiti autorės atradimai: vien teoretiškai gyvenamajam kraštui pritariantieji slepia daugiau krašto grėsmės jausmo negu konkrečiai pritapę, prisitaikę. "Vedusieji traktuoja Ameriką mažiau neigiamai nei nevedusieji... gal gi šeimos židinys suteikia šilumos ir saugumo, įgalinančio vedusius lengviau pakęsti socialinio pritapimo įtampą... Aukštesnio mokslo nebaigę tremtįvertina neigiamai, o Amerikąteigiamai... Namus turintieji vyrai "įžvelgia tremtįkaip daug blogesnę ir Amerikąkaip daug chaotiškesnę nei namų neturintieji vyrai... dėl chaotiškų tremties metų namų nuosavybė pasidarė kaip ir įsišaknijimo simbolis, bet, iš kitos pusės, tremtis gal buvo pajausta skaudžiau kaip tik tų, kurie iš viso sėslesni".
Žinoma, pritapimas pritapimui nelygus: galima pritapti nustojant būti, kuo anksčiau būta, ir galima prisitaikyti išliekant savimi. Teigiamai prisitaiko tik vadinamoji "dvilypių" grupė. Tai tie, kurie išlaiko savitą tautinį ir religinį charakterį, bet kartu sugeba augti "nuolatiniu brendimu" pagal gyvenamojo krašto sąlygas.
■ Tikėjimo metai
Viena giliausių šio amžiaus dvasios žaizdų yra tikėjimo užtemimas (vieną jos apraišką — radikalią "Dievo mirties" teologiją svarstėme "L. L." šių metų sausio numeryje). Tad su rimtu pagrindu popiežius Paulius VI skelbia tikėjimo metus,kurie prasidės š. m. birželio 29 d., minint devyniolika šimtmečių nuo Kristų savo krauju liudijusių apaštalų Petro ir Povilo mirties.
Vienas svarbiausių tikėjimo metų tikslų yra pažadinti Dievo pajautimą žmonėse. Jau pačioj enciklikos pradžioj Paulius VI kreipėsi ne tik į katalikus, bet ir į "visus brolius, kurie... nešioja išskirtinį krikščionių vardą". Daug kitų bažnyčių vadovų palankiai atsiliepė apie tikėjimo metų paskelbimą.
JULIUS RAULINAITIS
Julius Raulinaitis, statybos inžinierius gyvenąs Los Angeles, Calif., JAV., planuoja ne tik naujų pastatu projektus, bet ir gyvai domisi įvairiomis atsinaujinančios Bažnyčios apraiškomis.
Šio “L. L.” numerio 92-97 psl. yra iliustruojami nuotraukomis iš foto parodos, suruoštos atidarant Lietuviu Foto Archyvą š. m. vasario 26 d., Jaunimo Centre, Čikagoje. Parodoje dalyvavusieji 10 lietuviu fotografu išstatė 130 lietuvių visuomenininkų bei kultūrininku portretų ir veiklos vaizdu ne tik iš JAV, bet ir iš Pietų Amerikos, Europos ir kitur. 92 psl. — A. Lukaševičius, buvęs VLIKo pirm. V. Sidzikauskas, konsulas J. Budrys, Augulis; Niujorkas, 1959 (nuotrauka G. Peniko). 93 psl. — vysk. Pr. Brazys, M.I.C., vysk, V. Brizgys, vysk. K. Salatka ir vysk. C. Sipovich, Tėvu Marijonų generolas; Čikaga, 1965 (nuotrauka Alg. Kezio, S. J.)
Pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje yra viena iš Vatikano II Suvažiavimo keliamų minčių. Jo pilnesnis supratimas reikalauja pastangų ir iš dvasiškuos, ir iš pasauliečių. Tuo klausimu plačiai diskutuojant įvairiose krikščioniškose tautose, tenka ir mums, lietuviams, jį apsvarstyti. Čia bandysime į jį pažiūrėti daugiau per pasaulietiškus akinius.
Moksliniuose veikaluose yra priimta terminus apspręsti pradžioje. Aš tyčia tai atidedu, ir pradedu istorine apžvalga, kuri parodys, kiek pasauliečio ir Bažnyčios supratimas priklausė nuo kintančių aplinkybių.
I. ISTORINĖ APŽVALGA
Taigi, pradžioje, apaštalų darbų laikais, mes matome Bažnyčią kaip eilę bendruomenių. Kiekviena turi savo vyresnįjį su pagelbininkais ir pagelbininkėmis. Vyresniuosius parinkdavo arba apaštalas, arba pati bendruomenė, o juos pašvęsdavo apaštalas arba jo įgaliotinis. Išoriniai šie vyskupai (panaudosiu šį terminą patogumui) nesiskyrė nuo kitų tikinčiųjų, daugiausia darbo žmonių. Ir pats Povilas nesivaržė siūti palapinių ilgėlesniam laikui pas vienus žmones apsistojęs. Centrinis išorinis įvykis tų bendruomenių gyvenime buvo meilės pokylis arba Mišios, Paskutinės vakarienės minėjimas. Žmonės sunešdavo, ką turėdavo, paprastos duonos ir vyno, ir šias dovanas pašvęsdavo išoriniai neatskiriamas vyskupas. Tikintieji tada imdavo Dievo Kūną į rankas ir jį valgydavo. Pranašystės dovaną gavę tikintieji balsiai išreikšdavo savo mintis, vyskupui sprendžiant, kas bloga, kas gera. Tada dar nebuvo aiškiai matomo kunigų luomo, skirtumas tarp dvasiškių ir pasauliečių nebuvo pabrėžtas, nors ganytojiškas vyskupų primatas buvo aiškus ir nekvestionuojamas. Kas buvo pabrėžiama, tai visų bendras uždavinys būti Evangelijos tarnais ir nešėjais.
Skaityti daugiau: Vatikano suvažiavimas ir pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje
II - Tęsinys iš praėjusio numerio
VYTAUTAS BAGDANAVICIUS, M.I.C.
KETVIRTASIS EILĖRAŠTIS
Ketvirtame eilėraštyje jau nebekalba Viešpaties Tarnas pats apie save, kaip jis darė pirmose trijose įtarpose, bet yra aprašomas visuomenei jo sudarytas įspūdis.
Jis kyla kaip atžala jo (Dievo) akivaizdoje
ir kaip šaknis iš ištroškusios žemės;
nėra jame išvaizdos nei gražumo;
mes žiūrėjome į jį ir nebuvo ko žiūrėti, kad jis mums patiktų.
Buvo paniekintas ir paskutinis iš žmonių,
skausmo vyras, ir kuris buvo pažinęs negalią;
jo veidas buvo lyg paslėptas ir paniekintas,
todėl mes nei nekreipėme į jį dėmesio. (53, 2-3 J
Įspūdis, kurį Viešpaties Tarnas daro visuomenei, yra labai menkas ir neturtingas. Nėra ko į jį žiūrėti. Tačiau tai nereiškia, kad jis iš esmės neturi vertės. Jo vertė yra lyg paslėpta. Atrodo, kad jo vertė glūdi tame, jog jis yra tas, kuris "buvo pažinęs negalią". Tai yra babiloniška asmens įvertinimo kategorija. Jei Claude Tresmontant savo biblinėje metafizikoje yra teisus, tai Babilonijos galvosenoje būtybė pasidaro absoliutu tik tada, kai ji sugeba išgyventi skausmą, pažeminimą ir tragiką. "Tragiškumas yra būtinas dieviškajai laimei" (Cross Currents,238 psl.).
Šita mintis buvo svetima optimistinei žydų tautos galvosenai, kurioje žemiškoji laimė ligi šiol ėjo maždaug lygiagrečiai su esminiu žmogaus vertingumu. Žydų visuomenė laukė dieviškojo išgelbėtojo, kaip karaliaus. Ir dėl to jai giliai svetimas atrodo šis naujas tobulo žmogaus vaizdas. Visos žydų visuomenės kultūrinę nuotaiką atstovauja šios poemos autorius, kai jis apie kenčiantį V. Tarną sako: "Mes žiūrėjome į jį ir nebuvo ko žiūrėti, kad jis mums patiktų... Todėl mes nei nekreipėme į jį dėmesio".
Antanas Petrikonis gimė Alytuje, 1923 m. liepos 18 d. Lankė Vilniaus Dailės Akademiją, Anglijoje Manchesterio, Kennington City ir Londono Gildos bei Šv. Martino Meno Mokyklas Londone. Anglijoje suruošė dvi individualias parodas, Čikagoje — vieną 1965 m. Be to, yra dalyvavęs įvairiose kolektyvinėse lietuvių ir amerikiečių parodose. Sekanti jo tapybos darbų individuali paroda įvyks šių metų gegužės 6 d.. Jaunimo Centre Čikagoje.
Neidėjinės, formalistinės dailės arba šūkio "menas menui" Antanas Petrikonis nepripažįsta. Jam tapyba yra tam, kad prasmingai išreikštų žmogaus nuotaikas, jausmus, mintis. Jo darbuose jaučiamas stiprus akcentas metafiziniams klausimams. Kad ir neieškotume paslapčių tolumose, žmogus jau vien pats sau yra mįslė. Šios problemos kėlimą daugiau ar mažiau galime įžvelgti daugelyje jo kūrinių. Savo žodį jis išreiškia drobėje aliejine tapyba, akvarele, pastele, tempera, akrilika. Jo širdis — simbolizmas, dešinė — impresionistinis realizmas, kairė — ekspresionistinis abstraktizmas. Pulsas — vakarietiškai dinamiškas.
Antano Petrikonio kūryboje nerasi nuodingo liūdesio ar lengvo šypsnio. Nerasi kančios ar kapituliuojančio sielvarto, baudžiauninko pesimizmo ar valdoviško heroizmo. Mes matome bibliškai išvietintojo individo, gamtos drabužiais aprengto žmogaus dvasios rimtį, kartais niūrią, kartais pragiedrulių prošvaistėmis viltingą; matome erdvių, miško ar jūros dugno mįslingą tylą, bet būdingiausias jo kūrybos bruožas — nuolatinė įtampa, paliaubų pertraukos nežinantis vyriškas atkaklus kovingumas, norintis išsiveržti iš įrėminimo laikinume. Jis primena mums Vinco Krėvės laisvų kalnų išdidų arą, nutupdytą laiko, erdvės bei medžiagos nelaisvėje, maištaujantį lyg Šv. Rašto Jobą.
Eugenius Gerulis
Antanas Petrikonis. Audra (aliejus).
14 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLYS
Šalia didžiosios vienpusės ir grynai dvasinės meilės, dar yra ir kitų didžiosios meilės tipų. Čia pažvelgsime tik į vieną tokios meilės tipą, būtent erotiniai seksualinę, pradžioje abipusę, vėliau virtusią vienpuse didžiąja meile. Tokio tipo poros pavyzdžiu imsime V. Hugo ir J. Drouet.
VIKTORAS HUGO IR JULIETTA DROUET
Viktoras Hugo (1802-1885) buvo genialus prancūzų rašytojas ir poetas. Poezija, romanai ir scenos kūriniai — jo plunksnos vaisiai. Jo literatūrinė kūryba buvo lydima nepaprasto pasisekimo, garso ir garbės. Jis stipriai dalyvavo politiniam gyvenime, kovodamas už žmoniškumą ir teisingumą. Mums čia rūpi jo meilė, kuri jį kitu, ne literatūriniu, atžvilgiu išgarsino ir kuri pasidarė žinoma pasauliui.
1822 m. V. Hugo veda. Turi tris vaikus. Po dešimties metų vedybų tarp jo žmonos ir rašytojo - kritiko Saint-Beuve prasideda flirtas, kuris tveria eilę metų. Kaip tik tuo laiku 30 metų amžiaus V. Hugo pripuolamai susipažįsta su 26 metų amžiaus nepaprasta gražuole Julietta Drouet.
Julietta Drouet (1806-1883), jau 19 metų amžiaus buvusi kurį laiką pas vieną dailininką pozuotoja, turėjo dukterį iš jo. Būdama graži ir neturtinga, įvairių žymesnės padėties vyrų gundoma, su keliais iš jų ji turėjo seksualinių ryšių.
Turėdama tam tikrų meniškų gabumų, o labiausiai dėl savo grožio Julietta, kad ir savamokslė šiuo atžvilgiu, tampa nežymių rolių aktore teatre. Tikros meilės dar nepatyrusi, ji meilės ilgisi. Būdama tokioj padėty, ji susitinka V. Hugo.
Rašytojas kaip tik tuo laiku, dalinai nusivylęs savo žmona (nuo kurios tačiau jis nesiskyrė iki jos mirčiai), bet didele dalimi Juliettos grožio paveiktas, įsimyli į ją. Dar didesnė meilė įsiliepsnoja jos širdyje: ji pamilsta jį tokia galinga, iki pat jos mirties 50 metų tvėrusią ištikimiausia meile, kad toji meilė virto didžiausia didžiųjų tarpe, kuriai lygios nežino pasaulio literatūra. Tai literatūrai yra likę josios meilės laiškai jam.
V. Hugo susipažinęs ir pamilęs Juliettą, padaręs ją savo sekretore (o buvo daug darbo perrašinėti jo skaitlingus raštus), apgyvendinęs ją artimame jo rezidencijai name, susitinka su ja kasdien. Be to, beveik kasdien susirašinėja. Julietta virto jo gyvenimo centrine moterim ir tai tik ta prasme, kad, atrodo, jo ištikima meilė jai tvėrė apie dešimt metų. Vėliau dėl savo ypatingai stiprios seksualinės prigimties jis tapo jai neištikimas, iki pat savo mirties turėdamas daug artimų ryšių su kitomis moterimis, tačiau niekada nenutraukdamas draugiškų ryšių ir su ja. Suprantama, kad dėl tokio jo elgesio jos meilė buvo virtusi atvira žaizda.
Didžiosios tad meilės vardą pilnai užsitarnauja tik Juliettos meilė. Tačiau ir jo meilė jai buvo jo gyvenime pati stiprioji ir laiko atžvilgiu ilgiausiai tvėrusi.
JULIJA ŠVABAITĖ-GYLIENĖ
MESNORIME BŪTI MYLIMOS
Mes norime būti mylimos,
Mes norime būti amžinos,
Tarp amžinybės ir meilės
Mūsų siela yra kaip paukštė,
Giedanti paskutinį pavasarį.
Kodėl mūsų džiaugsmas
Yra daug trumpesnis, negu kitų,
Kodėl jis yra skaudesnis?
Kodėl kiekviena ašara,
Išverkiama dėl savo kūdikio,
Yra niekados
Neišverkiama?...
Kodėl mūsų gyvenimas
Yra brangus tiktai pavojuje,
Tiktai skausme,
Kodėl mūsų meilė
Yra pralenkusi laiką?...
Mes netikime saulėlydžiais,
Mes netikime rudeniu,
Mes tiktai renkame raudonas, žalias, mėlynas
Ir geltonas liūdnų medžių spalvas,
Lyg amžinus liudininkus
Mus išduodančios
Žemės.
ANT TOS PAČIOS PAGALVĖS
Ant tos pačios pagalvės,
Tūkstančius valandų gulėtos,
Nukrito pirmoji
Ir paskutinė
Mūsų pirmgimio ašara.
Ir vėl pasilikom vieni,
Tiktai tą pačią melodiją
Gieda senasis
Laikrodis.
Tiktai tą pačią
Valandą
Mus pasitinka
Išsiskyrimo baimė.
112-113 psl. — Jurgis Daugvila.
Stiklo ir plastikos eksperimentas.
DR. ALBINAS LIAUGMIN AS
Nemaža yra šeimų, kuriose kažkodėl viešpatauja nuolatinė nesantaika. Kai pasiklausai vienos ir antros pusės, girdi tik nuolatinius išmetinėjimus: žiūrėk, koks jis;na, ar įmanoma su juosugyventi? Iš jo vėl patiri, kad jituri visas galimas ydas. Per pirmą pusvalandį pasidarai šalininku jos:pradedi ją užjausti. Per kitą pusvalandį klausydamasis jo, pamatai, kad ir jam su ja nėra lengva sugyventi. Po to bandai kalbėt su abiem kartu. O to tik jiedviem ir tereikėjo: dabar jiedu gauna geriausią proga viens antra iškoneveikti —ir dar prie liudininko! Kuo ilgiau klausaisi, tuo kova eina aršyn. O sekantį kartą vėl tas pats, tik, paprastai, griebiamasi jau senesnių, įvykusių prieš mėnesį ar du, ginčų, incidentų. Ir taip tai istorijai nėra galo. Jie su didžiausiu malonumu puola ir teisinasi, nes per tokius pokalbius pasiekia dvigubo tikslo: pašalina savo sąžinėje rusenantį nerimastį dėl užsipuolimų praeity, ir tuo pačiu gauna lyg "moralinės" teisės dar labiau sustiprinti savo aršią taktiką. O atrodo, kai pasiteirauji, kad abu vedė viens kitą iš meilės arba bent be jokių kitų išskaičiavimų ir be priesparos iš šalies. Kas daryt? Čia nei geras, abiejų mėgstamas dėdė, nei kunigas, nei kaimynas neįstengia padėti. Tenka griebtis psichologinės analizės: kodėl jie tokie pasidarė, kokios nežinomos jiem patiem jėgos verčia juos taip elgtis vienas kito atžvilgiu.
Albinas Liaugminas, psichologas ir pedagogas, dėsto naująsias kalbas Lojolos Universitete Čikagoje ir privačiai teikia psichoterapinę pagalbą jos reikalingiems.
Nėra vienos formulės šiai problemai spręsti. Kiekvienas atvejis turi savo ir savitas priežastis, glūdinčias kažkur giliau ir stipriai užmaskuotas nuo paties subjekto. Kad nepasinėrus perdaug į teorinius samprotavimus, imsime keletą konkrečių atvejų.
NE PRIEŠ ŽMONĄ, BET PRIEŠ SAVE
1. Vedusiųjų pora turi trejetą mokyklinio amžiaus vaikų. Iš pradžių, rodos, sugyveno neperblogiausiai. Bet kasdien įtampa augo ir augo. Žmona pradėjo statyti despotiškus reikalavimus: padaryk man tą, sutvarkyk aną, bet tučtuojau. O kadangi vyras net ir viršvalandžius tempė, kad tik daugiau uždirbtų pinigų, norėdavo valandėlę, grįžęs iš darbo, pasiilsėti. Tada jam priekaištaudavo tinginyste. Paskui: "O kur tie tavo pinigai? Kiek tu čia teuždirbi? Aš eisiu pati dirbti. Tada aš būsiu nepriklausoma ir su tokiu tinginiu, nemokša ir "grubijonu" negyvensiu". Na, ir pradėjo tarnauti, bet savo pinigus naudojo atskirai, tik sau ir savo giminei remti. Nesantaika dar padidėjo: miegojo atskirai ir per ištisas dienas viens su kitu nekalbėdavo. Vyras pasidarė nervingas, užgaulus; pradėjo jos nekęsti ir visaip ją įžeidinėti. Jis kaltino ją stoka moteriškumo, šaltumu, žodžiu, — nenormalumu. Klausė patarimo šeimos daktaro, o tas pasiuntė pas moterų ligų gydytoją. Ten nieko patologiško neradus, atsiduria abu pas psichologą.
Skaityti daugiau: UŽMASKUOTOS NESUGYVENIMO PRIEŽASTYS ŠEIMOJE
115 - 116 psl. iliustruojami Alg. Grigaičio fotografijomis.
Skaityti daugiau: psl. iliustruojami Alg. Grigaičio fotografijomis
1967 m. vasario 25 d. "L. L." jaunimo giedamų Mišių konkurso jury komisija, susidedanti iš pirm. prof. J. Žilevičiaus, sekr. A. Stephens, narių B. Chomskio, L. Šimučio Jr. ir P. Armono (kuris, negalėdamas atvykti į posėdį, savo sprendimą pateikė raštu), dalyvaujant "L. L." redaktoriui K. Trimakui, S. J., iš keturių atsiųstų Mišių veikalų vienbalsiai atrinko vieną, pasirašytą Spindulio slapyvardžiu, ir paskyrė jam 200 dolerių vertės premiją, kurios mecenatai yra dr. L. Kriaučeliūnas ir statyb. V. Kuliešius. Atidarius voką, paaiškėjo, kad Spindulio vardu pasirašęs "Garbė Viešpačiui" Mišių autorius yra kompozitorius Bronius Budriūnas iš Los Angeles, Calif., JAV. Premija, padidinta iki 370 dolerių L. Šeškaus ir kitų dovanomis, buvo įteikta iškilmingame akte kovo 11 d., Jaunimo Centre Čikagoje.
Prof. J. Žilevičius taip atsiliepia apie premijuotas Mišias ir jų autorių: "Komp. Br. Budriūnas yra mūsų tarpe gerai žinomas savo kūryba — lyrinis, dainingas ir įvairus savotiškais dramatiniais muzikiniais pasisakymais. Dėl to jo kūryba yra gyva, užkrečianti klausytoją... Br. Budriūnas puikiai pažįsta religinės muzikos dvasią... Pagiedotos su jaunimo choru (III. 11 "L. L." pobūvyje — Red.) trys ištraukos aiškiai parodė gražiai plaukiančias melodijas, religinės nuotaikos kupinas, iki šiol negirdėtomis savybėmis besireiškiančias. Savo melodijų ramumu ir dainingumu pilnai atitinka lietuvių būdui, todėl jos bus greit pasisavintos..." Šios Mišios yra naujos, jaunimui rašytos, tenka palinkėti, kad jaunimas jas pamiltų.
Šių Mišių išleidimu rūpinasi "L. L."
Skaitant lietuviškąją spaudą, mūsų kultūros darbuotojų tarpe, palyginti, nedažnai užtinkamas Bronio Kviklio vardas. Tačiau, pradedant 1964 m., jis kasmet išeina viešumon su stambiu 750 puslapių veikalu “Mūsų Lietuva”. Taip ir šįmet nepriklausomybės šventės proga jis tyliai pateikė savo knygos tretįjį tomą, dailiai išleistą Lietuvių Enciklopedijos leidėjo Juozo Kapočiaus Bostone.
“Mūsų Lietuva” yra retas ir labai naudingas veikalas. Tai geografinė, archeologinė, istorinė, etnografinė bei kultūrinė mūsų krašto miestų, miestelių, bažnytkaimių, daugelio išnykusių vietovių, o taip pat upių, ežerų, piliakalnių ir kt. studija, tų vietovių gyvenimo raidos sintezė.
Skaitydamas Br. Kviklio veikalą, tarsi persikeli į gimtąjį kraštą, susipažįsti su gilia praeitimi, pajunti istorijos raidą, pasiklausai tikrų faktų ir padavimų; žodžiu, pakvėpuoji Lietuvos oru. Iš veikalo dvelkia toji pati šiluma, kurią jausdavome savajame krašte. Tokią knygą galėjo parašyti tik didelis, plataus akiračio ir jautrios širdies patriotas.
Knygos pavadinimas “Mūsų Lietuva” yra tarsi kontrastas su dabartine “rusų Lietuva”. Tiesa, ir dabar mūsų tėvynėje tebegyvena tie patys tautiečiai, tačiau oficialiai skelbiama šių dienų Lietuva mums lyg svetima: svetima jos ideologija, nesavi šeimininkai, prievarta pribrukta socialinė santvarka. Lietuvis kultūrininkas okupuotoje Lietuvoje turi rašyti taip, kaip okupantui patinka. Jis, nors ir labai mylėdamas tėvynę, turi iškreipti rusų naudai Lietuvos istorijos faktus, keisti miestų, gatvių ir įstaigų vardus; trumpai — pristatyti nelietuvišką Lietuvą.
Kitokią Lietuvą mums pateikia laisvėje gyvenąs autorius. Jo knygoje apimami visi laikai ir visi kultūriniai, religiniai bei tautiniai reiškiniai. Daug žinių randama ir apie Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo.
Joseph L. Felix
Dažnai vaikai neklauso, nes mes jų nesiklausome
“Jūs mėginkit kalbėti su juo. Jis manęs neklauso”, šiuos žodžius neretai tenka mokytojui ar kunigui išgirsti iš tėvų, nusiminusių savo vaikų neklusnumu.
Kokios aplinkybės bebūtų, šie žodžiai vaizduoja dilemą, kuri kankina daugelį tėvų. Nors susikalbėjimo - susiklausymo problema yra aktualiausia paaugliuose, tačiau ji užtinkama ir jaunesniuose.
“Kam mums kalbėti su tavim? Tu vis tiek niekuomet neklausai! Supranti tik diržo kalbą”, taip sako motinos; taip sako ir tėvai. Pagaliau, taip pasako ir mokytojai. Visgi, jeigu mes kada taip sakėme savo vaikams ar buvom gundyti taip sakyti, tuojau sustokime ir pasvarstykime, ką tai reiškia
Ką tas “tu niekuomet neklausai” iš tikro reiškia? Stebėkim kūdikį motinos rankose. Ar kūdikis klauso? Kai jis pradeda kontroliuoti jusles, galima dažnai pastebėti, kad jis kiekvieną iš jų įtempia, ieškodamas žinių. Jo akys seka kiekvieną judesį; jo ausys jautrios kiekvienam garsui. Aišku, naujagimiui visas pasaulis naujas. Jis instinktyviai klauso, nes jam tai reikalinga. Mokytis yra įgimta. Ir mokytis tenka vis toliau.
Kai vaikas auga, jis įgyja užtenkamai žinių išsilaikyti biologiškai. Tada, to atsiekę, vaikai ir jų tėvai dažnai nustoja susikalbėti. Šiurpas ima žinant, kad daug tėvų nesugeba laisvai su savo vaikais diskutuoti bet kurių problemų. Apklausinėjimais nustatyta, kad daugumas paauglių pageidauja aptarti dalykus su savo draugais. Daug jų visai apie jas nekalba.
Jauna mergaitė, jausdama, kad mama ją augina per griežtai, imasi apgaulysčių. Sūnus, matydamas, kad jis negali atsiekti tėvų aukštų reikalavimų, pasiduoda nepasisekimo jausmui. Mokyklose dažnai pasitaiko, kad jaunuolis, per ilgai užsidarydamas savo verdančiuose jausmuose, galų gale visiškai pasipriešina.
(“Laiškuose Lietuviams” ši knyga jau buvo paminėta 1966 m. spalio nr., 390 p.)
Knyga labai vertinga, nes lietuvių kalba nėra daug literatūros apie Rytų Bažnyčią ir jos pamaldumą. Autorius daug skaitęs ir daug galvojęs. Skaitytojas gi, nedaug apie tuos klausimus žinąs, su pasitenkinimu priima autoriaus mintis bei jo duodamas žinias ir tuo praturtina savo dvasią.
Tik gal ne visa įtikina. Pavyzdžiui, palyginimas tarp vakarietiško “Kristaus sekimo” ir rytietiško “Gyvenimo Kristuje” (128-141 psl.). Tiesa, labai dažnai mums teko girdėti, kad vakariečiai katalikai, kaip bendrai gyvenime, taip ir pamaldume, yra daugiau aktyvūs (t. y. jie aktyviai seka Kristumi), rytiečiai stačiatikiai gi daugiau pasyvūs (jie priima Kristaus duotą dvasinį gyvenimą). Autorius, atrodo, daugiau yra susižavėjęs rytietiška pamaldumo forma, bet visą tą rytietišką pamaldumą išveda tik iš vienos XIV-ajame amžiuje parašytos knygos (N. Kabasilo “Gyvenimas Kristuje”). Skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad nieko daugiau Rytuose ir nėra; bet jeigu jam žinomas askezės mokslo rinkinys “Filokalija” (rusiškai, “Dobrotoljubije”), kur tiek pabrėžiamas reikalas kovos prieš blogus palinkimus ir nuodėmes, jis gali suabejoti rytietišku pasyvumu. Galų gale juk ir pats Kabasilas reikalauja aktyvumo ir pastangų iš žmogaus pusės, kaip autorius nurodo 137 psl.
Nelabai įtikina ir autoriaus tvirtinimas: “Bet kokios privatinės... praktikos... Rytuose netenka reikšmės., trijų Sakramentų akivaizdoje” (136 psl.). Apie Krikštą ir Sutvirtinimą čia nekalbėsim (ir Rytuose, ir Vakaruose šie Sakramentai teikiami tik vieną kartą), bet skaitytojui atrodo, kad Eucharistija Vakaruose tikrai ne mažiau vertinama. Juk rytietis stačiatikis, net ir pamaldus žmogus, net ir vienuolis, priima Šv. Komuniją tik vieną kartą (ar tik keletą kartų) į metus. Daugelis vienuolių skaito sau kafizmus (psalmes), gieda mišparus, pasninkauja, bet neturi kasdieninių Mišių.
GINTARĖ IVAŠKIENĖ
Vieną minutę klausia — ko tokia surūgusi?
Antrą — ko šokinėji, lyg ožkelė?
Ar tu pati dar supranti save? Ar žinai, kas atsitiko, kad čia, rodos, ranka debesį pagautum, o už pusvalandžio — lyg lietaus lašelis nusiminimo balutėn kapteli?
Jaunystė!
Paauglystė. Klysta tie, kurie dainuoja apie jaunystę kaip apie laimingiausią, nerūpestingiausią — skrajojimų laiką. Labai klysta. Gal anksčiau taip ir būdavo. Tačiau šių dienų jaunuoliams šis yra skaudžių galvosūkių ir ieškojimo laikas. Tą išreiškia ir muzika, kuria jaunimas gyvena. Jos trankumas nėra džiaugsmingas.
Tu dabar pergyveni keistas nuotaikas, troškimus ir... — kraštutinumus. Nesuvaldomą energiją ir... visišką nusilpimą. Meilę visatai ir ... — pasibiaurėjimą suaugusiųjų gyvenimo smulkmenomis. Žengi tris žingsnius savarankiškumo link, o sekančiais dviem nuslysti vėl į ramią, saugią tėvų užuovėją. Svyruoji tarp suaugusio ir vaiko. Tai visiškai normalu.
Bręsti. Keičiasi pažiūros į aplinką. Ką lig šiol iš tėvų beveik šimtu procentų priimdavai, dabar nori pati savo išvadomis susikurti. Daug akyliau stebi pasaulį ir pradedi pamatyti tai, ko anksčiau nepajėgei. Vėl kyla klausimai. Atsiranda nusivylimai. Ne viskas taip aišku, kaip lig šiol atrodė. Tave net baimė ima.
Imi suprasti, jog negyveni tik šiandien. Gyvensi rytoj, poryt ir metų metus. Jauti, kad reikėtų pradėt planuoti savo gyvenimą. Nuspręst, ką studijuosi. Bet kaip, jei nepažįsti dar pati savęs?
Taigi problema — atpažint save. Atrasti save. Kas aš? Vėliau ateis — ko noriu? Kur einu? Kaip nueisiu? Šie klausimai sunkiai išsprendžiami. Jie lipa žmogui ant kulnų visą gyvenimą. Kas vienu laikotarpiu atrodė visiškai aišku, vėliau gali vėl tapti klaustuku.
MINDAUGAS BANĖNAS
Lietuviai Montrealin — U.S.S.R.
“Kauno Politechnikos Instituto ultragarso laboratorijos kolektyvas pasaulinėje Montrealio parodoje eksponuos originalią mokslinę aparatūrą. Į Kanadą išsiųstas sudėtingas, bet kompaktiškas matavimo prietaisas — skaitmeninis ultragarso interferometras. Ši automatizuotą elektroninį prietaisą, skirtą ultragarso greičiui skysčiuose matuoti, sukūrė laboratorijos mokslinis vadovas, fizikos-matematikos mokslų kandidatas E. Jaronis, vyresnysis inžinierius A. Voleišis, aspirantas R. Žilinskas. Naujasis interferometras skirtingai nuo savo pirmtakų galutinius matavimų rezultatus iš karto parodo skaičiumi” (“Tiesa”, 1967 sausio 19).
Į Montrealio pasaulinę parodą bus pasiųsta ir daugiau Lietuvos gaminių ir meno objektų, tik kažin ką jie reprezentuos rusiškomis raidėmis CCCP simbolizuojamą Sovietų Sąjungą?! Lietuvos vardą pasauliui tikriausiai vėl garsins užsienio lietuviai, nes Lietuvos gaminiai, sportininkai, menininkai ar mokslininkai pasauliui yra parodomi tik su USSR štampu.
Antireliginės temos senai girdėtomis frazėmis
Mokytojai iš Šiaulių 10-osios vidurinės mokyklos “Tarybiniame Mokytojuje” 1967 sausio 21 aprašo savo patirtį ir problemas dėstant ateizmą: “Literatūros programoje labai daug kūrinių, kurie nagrinėjant reikalauja ateistinio kryptingumo. Kiekvienas mokytojas tam suranda savus kelius, savitus žodžius. Kartais mokiniai ir patys kelia gan svarbius klausimus. Pavyzdžiui, XI klasėje, kartojant kursą, mokiniai paklausė, kodėl daugelis mūsų praeities rašytojų buvo kunigai. Ir vis dėlto jie daug davė lietuvių literatūrai. Vadinasi, bažnyčia irgi mums nusipelnė...
“Kaip mokinys sugeba savarankiškai galvoti, koks jo akiratis, geriausiai parodo rašiniai laisva tema. Temas “Dievo vardu”, “Iš altorių šešėlio į dienos šviesą” ir panašias, reikalaujančias religinės moralės demaskavimo, mokiniai parašo neblogai. Jie pateikia daug faktų kunigų veidmainystei atskleisti, jų piktadarybėms Didžiojo Tėvynės karo metu ir pokario laikotarpiu parodyti. Sunkiau sekasi temos, kur reikia remtis kitų dalykų žiniomis. Štai paskelbiau IX klasėje temą “Mokslo ir religijos prieštaravimai”. Mokinių tarpe pasigirdo aikčiojimai: — Ką čia rašyti!? Mes — ne mokslininkai! Ir tikrai rašiniai buvo skurdoki, mokiniai kalbėjo senai girdėtomis, nieko naujo nepasakančiomis frazėmis.
“Per vidurinio mokslo baigimo egzaminus daugelis mokinių rašė tema “Pirmoje eilėj aš kaltinu bažnyčią, nes ji išmokė žmogų atsiklaupti”. Bet ir čia jiems pritrūko konkrečių kaltinimų bažnyčiai, gilesnių apibendrinimų. Net ir ateistų būreliuose kartais mokiniams daugiau kalbama apie vietinių davatkų ir kunigų darbus, bet ne apie bažnyčios daromą žalą mokslui, liaudies švietimui”.
Bimba: Kaip gi taip galima?
Lankydamasis Lietuvoje, Amerikos lietuvių komunistas Antanas Bimba “Jaunimo Gretose” (1966, 12 nr.) padarė keletą pastabų - priekaištų. “Po vienų vaišių kolūky man kilo mintis organizuoti pas jus blaivininkų draugiją. Tiesa, kol kas dar neturiu įrašęs nė vieno nario... Negražu, kad per daug geriat. Būtų mano valia, kasdien spausdinčiau medikų, sociologų ir kitokių specialistų straipsnius. Aiškint juk reikia žmonėms. Kaipgi taip galima! O dabarties, kaip prisižiūrėjau, tostas paskui tostą. Ir dar būtinai iki dugno... Paaiškinkite man, tamsta, kodėl taip?”
Kai kuriose srityse Bažnyčiai keičiant savo nusistatymus, nevienam kyla klausimas, ar Bažnyčia nepakeis savo nusistatymų svarbesniuose reikaluose — pavyzdžiui, moralėje — kur dabar kaip tik jaučiamas kitų spaudimas. Vienas iš tokių klausimų liečia aborto pateisinimą.
Niujorko valstybės seime yra svarstoma, ar pakeisti 84 metų senumo įstatymą prieš abortą, leidžiant abortą išprievartavimo ir motinos ligos atvejais tada, kai už jo reikalingumą pasisakytų daktarų ir psichologų komisija. Dėl įstatymo pakeitimo užvirė kova, kurioje išryškėja skirtingas nusistatymas apie negimusio žmogaus teises. Pasak “The Commonweal” žurnalą, “atrodo, kad bandymas pakeisti įstatymą nepavyks. Tie, kurie kaltins katalikus dėl šio nepasisekimo, bus visai teisingi. Tačiau, jei jie sakys, kad to projekto atmetimas rodo žingsnį atgal visuomeniniam pluralizmui, visiškai klys”.
Įstatymą svarstant — kaip toliau aiškina “The Commonweal” — skirtini trys klausimai. Pirmiausia, moralinis aborto klausimas. Galima pilnai sutikti su Niujorko katalikų vyskupų laišku, kad “nuo pat apvaisinimo žmogaus gyvybė turi būti rūpestingai saugoma”. Neįtikėtina, kad abortas yra vienintelis kelias, kaip išvengti nenorimų vaikų. Toji visuomenė, kuri mato mirties bausmės barbariškumą, kuri protestuoja prieš civilių žudymą karo metu, taip pat turėtų būti pakankamai šviesi, kad matytų, jog abortas yra neleistinas, neteisingas ir nereikalingas.
CUL-DE-SAC.Nors techniškai ir gerai paruošta, ši anglų gamybos komedija nuobodoka. Romanui Polanskiui režisuojant, charakteriai tokie pakrikę ir neaiškūs, kad greitai tampa nepatrauklūs ir neįdomūs. Filmas šabloniškas, netinkantis jaunuoliams nei vaikams.
DEAD HEAT ON A MERRY-GO-ROUND.Sklandus kriminalinis filmas apie nepaprastai komplikuotus vagystės planus. Šiaip sau suaugusiems, bet netinkamas jaunesniems.
THE DEADLY AFFAIR.Filmas pastatytas pagal John Le Carre (“The Spy Who Came In From The Cold” autoriaus) ankstyvesnę novelę. James Mason čia puikiai atvaizduoja britų agentą, kuris išteisina ir apgina vieną saugumo ministerijos tarnautoją, apkaltintą išdavimu. Tarnautojui vėliau nusižudžius, jis įtaria žmogžudystę. Negaudamas savo įstaigos pritarimo šiam reikalui ištirti, jis pats atsistatydina iš pareigų ir tęsia tą darbą vienas. Problematiškas vedybinis gyvenimas dėl nympfomaniškos žmonos dar daugiau sukomplikuoja jo gyvenimą.
Vaidyba be priekaišto, o turinys pagauna žiūrovą. Pasitaikančiomis žauriomis scenomis atvaizduojamas gyvenimiškas brutalumas, nesiekiant sensacingumo. Filmas spalvotas. Suaugusiems puiki pramoga, bet jaunuoliams ir vaikams neleistina.
THE DEFECTOR.Gerai pastatytas filmas apie šnipus, kuriame aktorius Montgomery Clift vaidina paskutinį kartą. Neblogas filmas suaugusiems ir subrendusiems jaunuoliams, bet netinkantis vaikams.
DESTINATION INNER SPACE.Žmogus kovoja prieš būtybes iš erdvių. Jūros dugno fonas. Menkos vertės filmas.
PADĖKA
“Laiškams Lietuviams”: Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdybos paskelbtieji 1966-ji Jaunimo Metai praėjo. Kiekvienas išgyvenome juos savyje, savo šeimose, artimųjų bei bičiulių tarpe, bažnyčiose, organizacijose, spaudoje, radijo ir visoje lietuvių visuomenėje...
Jaunimo Metai išryškino mūsų gyvą, gausią, susipratusią, patriotišką ir kūrybingą lietuvių jaunąją kartą, pasiryžusią kovoti už lietuvių tautos ateitį, laisvę ir nepriklausomybę. Jie parodė Lietuvių Bendruomenės prasmingumą, svarbą, pajėgumą ir gyvenimiškumą.
Darbai buvo atlikti visų lietuvių pastangomis. Ypačiai Jūsų talka, parama ir darbas įprasmino Jaunimo Metų įvykius. Jūsų dėka buvo atlikti dideli darbai. Jūsų įnašas yra reikšmingas ir svarbus lietuvių ateičiai. Jums priklauso didelė visų padėka.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdyba Jums reiškia nuoširdžią padėką ir didelę pagarbą, prašydama ir toliau rūpintis mūsų tautos ateitimi ir jos laisve.
Ačiū už didelį dėmesį, skirtą Jaunimo Metų prasmės išryškinimui.
Vytautas Kamantas PLB Valdybos Vicepirmininkas
PADĖKA
Šių metų “L. L.” pobūvio pasisekimu dalinamės su visais, kurie į ji atsilankė ir tokiu būdu žurnalą parėmė. Ypač esame dėkingi meninės programos išpildytojams: aktorei Birutei Pūkelevičiūtei — giliai įsijaustu rečitavimu mus nukėlusiai Milašiaus poezijos pasaulin, ir kamerinės muzikos trio — smuikininkui kun. Vincui Valkavičiui, smuikininkui Izidoriui Vasyliūnui ir pianistui Vyteniui Vasyliūnui — mus žavėjusiems muzikinėmis sonatomis. Nuoširdus ačiū muz. Ant. Nakui už didelį ir nuolatinį rūpestį menine programa. Labai dėkojame Seselei M. Bernardai ir Rūtos ansamblio mergaitėms, per trumpą laiką išmokusioms pagiedoti premijuotų Mišių ištraukas; ačiū ir joms akompanavusiam pianistui Manigirdui Motekaičiui. Dėkojame taip pat kompozitoriui Broniui Budriūnui, savo atvykimu iš tolimųjų Ramiojo vandenyno pakraščių pagerbusiam mus, įteikiant jam Mišių konkurso premiją. Didelis ačiū pirminiams premijų mecenatams dr. L. Kriaučeliūnui ir statyb. V. Kuliešiui, o taip pat L. Šeškui ir kitiems, premiją dar padidinusiems. Dėkojame rūpestingiems konkurso jury komisijos nariams: prof. J. Žilevičiui, sekr. A. Stephens, P. Armonui, B. Chomskiui ir L. Šimučiui jr.
Po koncerto į vaišes visada susirenka daug svečių. Į jas patraukia redaktoriaus tetų ir “tetų” skaniai pagaminti ir duosniai suaukoti valgiai: nuoširdus ačiū Z. Adomavičiūtei, O. Gradinskienei, D. Kurauskienei, Literskienei, M. Marcinkienei, G. Musteikienei, E. Trimakienei, o taip pat prie jų prisidėjusioms G. Baradienei, J. Smilgienei ir F. Zeikuvienei. Už įvairias dovanas tariame ačiū Ankui, Brazdienei, Gužauskui, Kazilioniui, Mackevičiui, Mačiauskui, Matučiui, Vaitkevičiui, Valavičiui, Vazneliui ir Žvynienei. Dėkojame “Draugo” ir “Dirvos” laikraščiams, Sophie Barcus, Margučio radijo ir “Lietuviai televizijoje” programų vedėjams už visuomenės informavimą “L. L.” žurnalo ir koncerto reikalais.
Ačiū K. Veselkai, Ant. Rimavičiui, Ant. Rauchui ir Vyt. Nakui už užkulisinį scenos aptarnavimą meninės programos metu; D. Augienei, “Marginiams”, T. Pėteraitienei, M. Remienei ir A. Rūgytei — už bilietų platinimą; T. Šumskaitei, O. Tamulionienei ir R. Žilvitienei — už atliktus darbus.
AUKOJO
“L. L.” leidėjų Tėvų Jėzuitų vardu provincijos vyresnysis tėv. Bruno Markaitis, S. J., žurnalo sausio numeryje rašė: “Spauda yra brangi... Jei “L. L.” skaitytojai prisidėtų antra tiek, mes nesiskųstume nedatekliais. Atradę vieną naują skaitytoją ar padvigubinę įnašą prenumeratai, jie mus įgalintų plačiau paskleisti mūsų žurnalą...” Į tą prašymą pirmieji atsiliepė Aleksandras ir Sofija Man-tautai iš Brockton, Mass.: “Siunčiam dvigubą prenumeratą pagal Tėvo Markaičio, S. J., pageidavimą ir 2 dol. Mišių aukai už Laiškus Lietuviams.” Tėvai Jėzuitai yra dėkingi jiems, o taip pat kitiems aukotojams: po 6 dol. aukojo kun. M. Kirkilas (Čikaga) ir L. Balaišis (Montreal); 5 dol. — J. Deksnys (Čikaga), 4 dol. — P. Staniūnas (Čikaga); po 2 dol. — S. Charžauskienė, J. Guobužis, G. Miglinienė, A. Naujokas (visi iš Čikagos), K. Račiūnas ir T. Karaliuk (iš Cicero).