Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
UŽ KĄ TEISIA IR BAUDŽIA?
Praėjusiais metais kun. Antanas Šeškevičius, S. J., buvo nuteistas vieneriems metams kalėjimo, kad mokęs vaikus katekizmo. Jo gynimosi kalba teisme jau buvo išspausdinta kai kuriuose mūsų laikraščiuose; čia duodame tik jos santrauką.
Molėtų rajono prokuratūra man įteiktoje kaltinamojoje išvadoje taip mane kaltina (1970. VII. 27.):
"Šeškevičius 1970 m. birželio mėn. pabaigoje ir liepos mėn. pradžioje surinkdavo Dubingių parapijos mažamečius vaikus į bažnyčią ir juos mokydavo katekizmo. Tai yra, padarė nusikaltimą pagal nusikaltimo žymes, numatytas LTSR BK 143 str. 1 dalyje".
Į tai atsakau:
1. Aš, kaip kunigas, esu Kristaus-Dievo įsakymu įpareigotas: "Eikite tad ir mokykite visas tautas, mokydami juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs" (Mat. 28, 19-20).
2. Bažnyčia mane taip pat įpareigoja 1329 kanonu: "Esminė ir rimčiausia kunigo pareiga — mokyti vaikus katekizmo".
3. LTSR konstitucijos 96 str. garantuoja: "Religinių kultų atlikimo laisvę visiems piliečiams". O juk Katalikų Bažnyčios religinio kulto esmę sudaro Kristaus mokslo skelbimas, šv. Mišių laikymas ir sakramentų teikimas. Vadinas, šiems trims dalykams konstitucija pripažįsta laisvę. Kad vaikai galėtų priimti sakramentus, reikia patikrinti, ar jie turi pakankamai reikalingų žinių. Taigi, aš, kaip kunigas, pagal konstituciją turėjau teisę patikrinti vaikų tikėjimo tiesų žinojimą ir paaiškinti tai, ko jie iš kitur neišmoko ir negalėjo išmokti. Juk tam tikintieji kunigą savo lėšomis išlaiko, kad jis jiems patarnautų visuose religiniuose dalykuose, taigi ir vaikų mokyme.
4. Nors konstitucija garantuoja kultų atlikimo laisvę, o vis dėlto aš šiandien esu už tai teisiamas. Pasinaudojimas ta kultų laisve man yra laikoma nusikaltimu, vertu kalėjimo pagal 143 BK str. 1 d., kur sakoma, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios. Kadangi tas įstatymas nėra aiškus, tai, man atrodo, reikia žiūrėti LTSR Aukšč. Tarybos Prezidiumo išaiškinimo, taikant šį straipsnį: "Išaiškinti, kad įstatymą apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos — nuo Bažnyčios pažeidimų, užtraukiančių baudžiamąją atsakomybę pagal LTSR BK 143 str., suprantame: nepilnamečių religinio mokymo užsiėmimų organizavimas ir sistemingas vykdymas, pažeidžiant nustatytas taisykles".
Ir prieš šį įstatymą nesu nusikaltęs, nes:
1. Religinio mokymo užsiėmimų neorganizavau: nevaikščiojau pas vaikus, jų nesurašinėjau, nenustočiau mokymo tvarkos ir nuolatinio mokymo laiko. Jei per pamokslus tėvams, kurie ruošėsi vaikus vesti prie šv. sakramentų, paminėjau, kad einančius prie sakramentų vaikus tikrinsiu tam tikrą dieną prieš vakarines pamaldas, tai dar nereiškia organizavimo. Jei paminėjau valandą, tai reiškia, kad nuo tos valandos tikrinu, bet nenurodžiau, kad visi kartu turi ateiti ir išeiti. Taip ir buvo, kad dažniausiai vieni ateidavo ir išeidavo anksčiau, kiti vėliau, o kiti ateidavo visai kitu laiku.
2. įstatymas pabrėžia "sistemingą religinio mokymo užsiėmimų vykdymą". Aš jokio sistemingo mokymo nevykdžiau. Sistemingai yra mokoma mokykloje: kiekvieną dieną pagal sąrašą tikrinamas reguliarus lankymas ar žinojimas, rašomi pažymiai, pagal vadovėlius aiškinamos ir užduodamos pamokos. Aš visa to nedariau, čia viskas buvo pripuolamai, nebuvo jokių sąrašų nei lankymosi tikrinimo, nebuvo sistemingo dėstymo ar pamokų uždavimo, nebuvo jokių vadovėlių, vaikai nė katekizmų neturėjo. Todėl sistemingai mokyti nebuvo nė įmanoma. Esu kaltinamas, kad vaikus mokiau penkis kartus. Juos egzaminuodavau daugiausia pusę valandos. Per tiek laiko net gerai patikrinti neįmanoma, tad ką bekalbėti apie sistemingą mokymą! Aš egzaminavau pagal kurijos duotas instrukcijas, kuriose nurodoma: "Jeigu vaikai ko nors tinkamai nesupranta, kunigas tam, kuris nesupranta, gali paaiškinti". Taip ir darydavau. Taigi dėl penkių kartų vaikų žinių patikrinimo jokiu būdu manęs negalima kaltinti sistemingu mokymu, nors ir tokiam mokymui pagal konstituciją turėčiau teisę.
3. Bet dar yra viena sąlyga, kad tas įstatymas būtų pažeistas — tai mokymas, pažeidžiant Įstatymo nustatytas taisykles. Reiškia nepilnamečių religinio mokymo organizavimas ir sistemingas vykdymas yra uždraustas tik tada, jeigu jis pažeidžia įstatymų nustatytas taisykles. Jei nepažeidžia, tai nėra uždraustas. Aš tų taisyklių nepažeidžiau, nes jų nėra. Aš 20 metų nebuvau Lietuvoje (Jis buvo ištremtas į Sibirą. Red.). Dabar, pradėjęs kunigo darbą Lietuvoje, būčiau buvęs dėkingas, jeigu kas nors mane apie tas taisykles būtų painformavęs. Bet niekas to nepadarė. Klausiau savo konfratrų — ir jie nieko apie jas nežinojo. Kaip galima pažeisti taisykles, kurių niekas nežino ir kurios nėra paskelbtos? Bent dabar, mane teisiant, norėčiau iš Tamstų, oficialių valdžios atstovų, sužinoti ir išgirsti, kada ir kur jos buvo paskelbtos, kad piliečiai galėtų jų laikytis. Jeigu aš ką nors apie tokias taisykles būčiau žinojęs, būčiau į jas atsižvelgęs. Bet jų nėra. O kišenėje ar stalčiuje laikomos instrukcijos ar taisyklės neturį įstatyminės galios. Tai kiekvienam aišku.
4. 143 straipsnį, kuriuo esu kaltinamas, reikia ne bet kaip išaiškinti, bet pagal Lenino principą. O jis 1902-3 m. tvirtino: "Socialdemokratai reikalauja, kad kiekvienas turėtų pilną teisę išpažinti kokį pageidauja tikėjimą visiškai laisvai. Kiekvienas turi pilną teisę ne tik laikytis kokio nors tikėjimo, bet ir bet kurį tikėjimą platinti".
Bažnyčios nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios atskyrimo dekrete, paskelbtame 1918 m. sausio 23 d., 9 paragr. taip parašyta: "Mokykla atskiriama nuo Bažnyčios. Dėstyti religinių tikėjimų mokslą visose valstybinėse ir visuomeninėse, o taip pat ir privatinėse mokslo įstaigose, kur dėstoma bendro lavinimo dalykai, neleidžiama. Piliečiai gali mokyti ir mokytis religijos privačiu būdu". Taigi, šis dekretas nedraudžia tikybos mokyti bažnyčioje, kuri nėra juk mokslo įstaiga. Tai patvirtina ir kitos broliškos socialistinės šalys, kurios laikosi leninizmo. Pvz. Lenkijoje, Demokratinėje Vokietijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje yra mokoma tikybos sistemingai bažnyčiose arba bažnytiniuose namuose. Dėl vaikų rengimo prie pirmos komunijos niekas ten jokių priekaištų nedaro, kunigams yra leista dėstyti katekizmą. Jie tikrai elgiasi pagal Lenino principus. Niekas jų už tai neteisia. O mūsų krašte, kur skelbiama pilniausia sąžinės ir religijos laisvė, kur Lenino mokslas sudaro pagrindą, kunigai teisiami už savo pareigų atlikimą arba tik už pamėginimą jas atlikti.
5. Suvienytų Nacijų Organizacijoje 1948 ra. gruodžio mėn. 10 d. buvo priimta "Visuotinė žmogaus teisių deklaracija", kurią priėmė ir pasirašė Tarybų Sąjunga. Tos deklaracijos 18 str. sako: "Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė leidžia laisvai išpažinti savo religiją, kaip pavieniai, taip ir bendrai, laisvai mokytis religijos mokslų, atlikti pamaldas bei religines apeigas".
Ši deklaracija yra mūsų valstybės priimta, tad kodėl nevykdoma? Pagal šį įsipareigojimą ne tik neturi būti keliama man byla už keliolikos vaikų tikėjimo žinių patikrinimą, bet turi būti leista visiems mokyti tikybos už mokyklos ribų.
Apylinkės pirmininkas, vaikų tėvai ir kiti liudininkai patvirtino, kad čia tikrai nebuvo sistemingo mokymo, o tik žinių patikrinimas, trumpai paaiškinant atskiriems vaikams, jeigu jie ko nors nesuprasdavo, nors tai ir kiti girdėjo. Bet juk nejaugi aiškinsi kiekvienam atskirai į ausį? Tai būtų nenatūralu ir juokinga.
Tad iš visa to darau tokią išvadą:
1. Aš, kaip kunigas, turiu griežtą sąžinės pareigą mokyti religijos dalykų visus tikinčiuosius, tiek suaugusius, tiek mažus.
2. Šitas pareigas laisvai atlikti užtikrina Tarybinė konstitucija, tarybiniai įstatymai ir tarptautiniai įsipareigojimai.
3. Taigi, nesu niekuo nusikaltęs tarybiniams įstatymams; nenusikalsčiau net tada, jeigu pilnai dėstyčiau tikybą.
Dar kartą prašau parodyti tas taisykles, kurių pažeidimu esu kaltinamas. Prašau tam, kad žinočiau, kokias taisyldes pažeidžiau, kad galėčiau ateityje jų laikytis, kad ir kiti kunigai jų nepažeistų, nes dabar jų niekas nežino.
Istorija liudija, kad tiesa nugali, neteisybė pralaimi. Pilotas, neteisingai nuteisęs Kristų, padarė gėdą romėnų teisingumui. Nors jis plovėsi rankas, bet sąžinės nenusiplovė. Hitleris naikino nekaltus žydus, nuteisė ir nužudė 4000 kunigų už tai, kad jie atlikinėjo savo pareigas. Šiandien pasmerktieji išaukštinti. Žudikai amžinai pasmerkti, sunaikinti. Anksčiau jie buvo dideli, o dabar — pasibaisėjimas pasauliui. Tiesa laimėjo.
Gerbiamieji Teisėjai! Jūsų sprendimą įvertins istorija. Tiesa laimės, nes ji yra amžina. Laimės tas, kuris eina su tiesa. Prašau atsargiai ir objektyviai spręsti, nes ir jums reikės duoti apyskaitą Amžinajai Tiesai.
Negali būti teisinga kunigą teisti už jo pareigų atlikimą. Čia ne tiek svarbu kalėjimas ar piniginė bauda, bet svarbu pats teisingumas. Būti nuteistam už kunigo pareigų ėjimą man ne gėda, bet garbė. Aš atsistoju šalia Amžinosios Tiesos, kuri sako: "Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų dangaus karalystė. Palaiminti, kai jus persekioja ir meluodami sako visa pikta dėl manęs. Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų užmokestis gausus danguje" (Mat. 5, 10-12).
Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių.
Deja, teisėjai nepaklausė nei Dievo, nei įstatymų. Kun. Šeškevičių nuteisė metus kalėti. Šį kartą tiesa nelaimėjo, bet vieną kartą laimės.
JAUNIMAS KELIA RŪPESTI
1970 m. "Literatūros ir Meno" Nr. 35 išspausdintas okupuotos Lietuvos mokytojo laiškas apie jaunimo tarpe pasireiškiančias negeroves ir tam laiškui atsakymas, atrodo, iššaukė labai stiprią reakciją ypač pedagogų ir kitų, su jaunimu arčiau dirbančių bei susiduriančių, asmenų tarpe. Š. m. sausio mėn. "Lit. ir Menas" vėl spausdina kelis laiškus ir jiems atsakymus šiuo klausimu.
Pasak tų laiškų, jaunimas šiandieninėje Lietuvoje darosi kaskart blogesnis: plinta girtuoklystė net labai jaunamečių tarpe, reiškiasi vagystės, tinginiavimas, ištvirkavimas ir kitokios blogybės. Visoje Lietuvoje, o ypač miestuose, tos blogybės jau taip išplitę, kad pasidarę nebe išimtimi, o taisykle. Laiškų ir straipsnių autoriai ieško tam priežasčių netinkamame suaugusių ir tėvų elgesyje — jeigu vaikai mato tėvus, vagiančius iš darboviečių, sukčiaujančius, girtuokliaujančius ir nesugyvenančius šeimose, tai ir patys panašiai elgiasi; blogybes gimdo ir be rūpesčių, pramogomis pertekęs, gyvenimas, darbo neturėjimas atostogų metu ir pan. Tenka ir Vakarų kultūros atgarsiams: muzikai, madoms, nuo kurių įtakos neįstengia apsaugoti jaunimą nė geležinė uždanga.
Kiekvienas rašantis meta beveik tą patį, baugų klausimą: "Iš kur jaunimas taip greitai išmoko gerti, vagiliauti, negerbti svetimo turto ir t. t.?" Žinoma, tikrosios tų blogybių priežasties — svetimų valdovų primestos santvarkos ir bedieviško, pilno neapykantos bei paniekos viskam, kas nekomunistiška, auklėjimo niekas negali viešai pakaltinti, tačiau susirupinimas jaunimu bei jo elgesiu vis ryškiau matyti.
MYKOLAIČIO - PUTINO PLOKŠTELĖ
Praėjusių metų gale išleista Mykolaičio-Putino plokštelė, įrašyta 1962 m. vasario 2 d. rašytojų klube įvykusiame vakare. Plokštelėje poetas ne tik skaito savo kūrinius, bet taip pat pasisako įvairiais klausimais.
PRISIMINTI IR MIRUSIEJI
Švenčiant lietuviškosios operos auksinį jubiliejų Lietuvoje, buvo pagerbti ir mirusieji tos operos pirmatakai: kompozitoriai, solistai, kūrėjai. Gruodžio mėn. 29 d. Rasų kapinėse buvo padėtos gėlės ant Kipro Petrausko, J. Tallat-Kelpšos, M. Bukšos, J. Banaičio ir kt. kapų.