1971 / BIRŽELIS - JUNE / VOLUME XXII, NO. 6
KĄ REIŠKIA BŪTI GALVA? Juozas Vaišnys, S. J. 183
AR MŪSŲ MORALĖ KYLA, AR SMUNKA? Gediminas Šlikas 184
MALDOS APAŠTALAVIMAS S. Gaidelis, S. J. 188
KO SIEKIA KOMUNIZMAS? Pranys Alšėnas 190
ŽVILGSNIS Į MENĄ Feliksas Jucevičius 193
EILĖRAŠČIAI Zita Kaulienė, Dana Deksnytė-Kybartienė, B. Žilvitytė-Vaitienė, Gediminas Šlikas 192
ATIDARYKITE SAVO KALĖJIMŲ DURIS! Juozas Prunskis 196
FOTOGRAFAVIMO MENAS Algimantas Kezys, S. J. 200
KAIP GALVOJA JAUNIMAS? Juozas Vaišnys, S. J. 201
ANTRAJAM JAUNIMO KONGRESUI RUOŠIANTIS Vytas Maciūnas 205
GYVENIMO FAKTŲ MOZAIKA (II) Juozas Prunskis 206
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 207
VIS DĖLTO: KAIP DANGUJE, TAIP IR ŽEMĖJE A. Salys 209
KAS MŪSŲ SPAUDOJE GIRTINA IR KAS PEIKTINA Birutė K. 213
Visos šio numerio fotografijos — Algirdo Grigaičio, išskiriant V. Kauliaus, S. J., nuotrauką 216 psl. Užsklandos: 192 psl. — Jūratės Eidukaitės, 214 psl. — Algirdo Grigaičio. Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J., Marija Smilgaitė, Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
GRAŽIAUSIAS MĖNESIS LIETUVOJE BUVO BIRŽELIS:
AUKŠTAI PAKILUS SAULEI IR SUŠILDŽIUS GAMTĄ,
ŽALIAVO PIEVOS, OŠĖ MIŠKAI, ŽYDĖJO SODAI.
BET ATĖJO TIE BAISIEJI OKUPACIJOS METAI,
IR BIRŽELIS MUMS TAPO DIDŽIAUSIO SKAUSMO MĖNESIU.
LYG VANAGAS, IŠ KAŽKUR TRENKĘS Į PAUKŠČIŲ LIZDĄ,
VIENUS SUDRASKĖ, KITUS IŠSKLAIDĖ PO PASAULĮ.
TŪKSTANČIAI ŽUVO SIBIRE, MIŠKUOSE IR KALĖJIMUOSE.
KITI DAR IR DABAR TEBEKENČIA TOLI NUO TĖVYNĖS.
BET IR TEN LIKUSIEMS BIRŽELIS JAU NE TOKS GRAŽUS.
VISI NEKANTRIAI ŽVALGOSI IR LAUKIA,
KADA VISAGALIS IŠKLAUSYS MŪSŲ MALDOS PRAŠYMĄ:
“KAIP GRĮŽTANČIUS NAMO PAUKŠČIUS,
PARVESKI, VIEŠPATIE, IR MUS Į ŽEMĘ MŪS TĖVŲ
TEŽYDI VĖLIAI LIETUVA, KAIP TAVO SLĖNIŲ LELIJA,
TEBŪNA VĖL NAMUOS RAMU”.
TEGRĮŽTA MUMS BIRŽELIO GROŽIS SU GĖLĖMIS IR SAULE.
TEGRĮŽTA VISI, KAIP PAUKŠČIAI, Į SAVO LIZDĄ.
Daiva Algirdas Grigaitis
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Jau nuo seno sakoma, kad tėvas yra šeimos galva, o motina — širdis. Kadangi širdis daugiau surišta su jausmais, ji žmogui daro didesnį įspūdį, yra artimesnė, prieinamesnė. Gal ypač dėl to ir motinos diena yra daug populiaresnė, negu tėvo diena. Žinoma, yra ir kitų priežasčių. Motinos diena yra pradėta švęsti daug anksčiau, negu tėvo. Motinos diena pirmą kartą buvo atšvęsta 1908 m. Filadelfijoje. Netrukus ji paplito po visą Ameriką ir po visą kultūringą pasaulį. Tėvo diena buvo pradėta švęsti žymiai vėliau. Jos iniciatorė buvo moteris J. Bruce Dodd. Ji gyveno Spokane mieste, Washingtono valstybėje. Maždaug prieš 45 metus, jai sėdint motinos dieną bažnyčioje, kilo mintis pagerbti ir tėvą. Dar jai esant visai mažai, mirė motina. Šeimoje buvo šeši vaikai. Tėvas tikrai tėviškai jais rūpinosi ir gerai išauklėjo. Tad ji kreipėsi į savo bažnytinę vyresnybę, kad būtų pasirūpinta pagerbti tėvą. Pamažu ši tėvo diena pradėjo plisti, bet žinomesne ji tapo tik dar labai neseniai.
Amerikoje tėvo diena yra švenčiama trečiąjį birželio mėnesio sekmadienį, bet kai kur kitose šalyse ji yra švenčiama pirmąjį sekmadienį. Kad ji dar nėra taip išpopuliarėjusi kaip motinos diena, yra ir įvairių psichologinių priežasčių. Motina, būdama fiziškai silpnesnė ir turėdama daugiau kentėti bei vargti, gimdydama ir augindama vaikus, sukelia žmonijoje daugiau simpatijų, daugiau užuojautos. Motina paprastai yra jautresnė, jos meilė švelnesnė, todėl jos vardas yra apgaubtas lyg kokia mistika, poezija. Rašytojai ir poetai daug daugiau rašo apie motiną, negu apie tėvą. Bet, be abejo, niekas tuo nenori sumažinti tėvo nuopelnų. Ir tėvas daug vargsta dėl vaikų, bet kitokį vargą. Ir tėvas myli savo vaikus, bet kitokia meile. Ir vaikai jį gerbia ir myli, bet kitaip, negu motiną. Negalima sakyti, kad toji pagarba būtų mažesnė, kad meilė būtų šaltesnė. Ne, ji nėra nei mažesnė, nei šaltesnė, bet kitokia. Tėvą vaikas gal labiau pagerbia, ne meilų žodį pasakydamas, ne gėlę padovanodamas, bet jo klausydamas, sekdamas jo pavyzdžiu, stengdamasis visur taip elgtis, kad tėvui būtų garbė turėti tokį sūnų.
("Laiškų Lietuviams” konkurse trečiąją premiją laimėjęs straipsnis)
GEDIMINAS ŠLIKAS
Kalbant apie moralę ir jos įtaką visuomenei bei mūsų aplinkai, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra moralė. Čia yra būtina bent trumpai prisiminti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimą tvarko ir labai dažnai nulemia jo paties papročiai. O papročiai yra socialiniais dėsniais ir iš kartos į kartą perduodamais nerašytais įstatymais pagrįstas vienos kurios nors grupės ar visuomenės gyvenimo būdas. Juridine prasme šis gyvenimo būdas negali būti priverstinis, bet tam tikruose rėmuose jis įpareigoja kiekvieno žmogaus laikyseną visuomenėje. Lotynų kilmės žodis moralė kaip tik ir atspindi pavienio žmogaus, šeimos, žmonių grupės ar visuomenės gyvenimo dėsnius.
Šie dėsniai daugiau ar mažiau keičiasi laiko atžvilgiu, nes ir pats žmogus keičiasi. Tačiau jų pagrindai keičiasi tik savo forma, o jų turinys, jų esmė pasilieka pastovūs tol, kol yra pastovi šiuos dėsnius sukūrusi visuomenė. Šį teigimą noriu pailiustruoti pavyzdžiu.
Mūsų senosios kartos atstovai katalikai, praeidami pro bažnyčią ir norėdami išreikšti pagarbą Dievo namams, persižegnodavo ar pakeldavo kepurę. Ilgainiui šis paprotys pasikeitė. Daugelis prasilavinusių žmonių, ir toliau likusių ištikimais katalikais, tokį įprotį ėmė laikyti nemoderniu. Šis įsitikinimas brendo tuo metu, kai įvairiausios "revoliucinės" ir "pažangios" idėjos tapo labiau prieinamos išsilavinusiam žmogui, negu paprastam kaimiečiui. Toks išsilavinęs ir tariamai pažangus žmogus, praeidamas pro bažnyčią, dabar jau nebesižegnojo ir nebekėlė kepurės, bet sukalbėjo kokią nors maldelę. Kaip matome, pagarba Tvėrėjui ir jo namams liko ta pati, pasikeitė tik tos pagarbos forma.
Bet ką bendra turi tokia smulkmena su morale? Atsakymas nėra sunkus. Kiekvienam aišku, kad gyvenimas susideda iš smulkmenų, bet svarbesnis klausimas yra, kaip šios smulkmenos paveikia žmogų, kaip įtaigoja jo sąmonę, kaip jos veikia mūsų moralę.
Moralė — tai žmogaus gyvenimo veidrodis, kuriame atsispindi jo buitis, papročiai, santykiai su kitais žmonėmis ir aplinka. Štai kodėl, kalbant apie moralės kilimą ar smukimą, kalbame ir apie žmonių kilimą ar smukimą ir apie jų nutolimą nuo visuomenės priimtų gyvenimo dėsnių. Matuoti moralę kokiais nors matais nėra lengva. Kas vienam yra moralu ir priimtina, kitam gali būti visiškai nemoralu. Tačiau žmogus, kuris laikosi savosios visuomenės gyvenimo dėsnių, morale laikys tai, ką morale laiko visuomenė.
KUN. S. GAIDELIS, S. J.
Gal niekad pasaulis nebuvo taip reikalingas organizuotos maldos ir moralinio ramsčio, kaip mūsų gyvenamuoju laikotarpiu. Šiandien labiau negu bet kada įvairūs režimai, revoliucinės organizacijos ir visokios destruktyvios jėgos nuožmiai ir įmantriai siekia nukrikščioninti pasaulį, nudvasinti, sumaterialinti ir subedievinti ne tik atskirus žmones, bet ir ištisas minias. Tam tikslui siekti jie panaudoja gerai paruoštą propagandą, nesigailėdami nei pastangų, nei lėšų.
Prisiminę minėtus faktus, galime save klausti: ką mes darome, kad užkirstume kelią ateistinei propagandai, kad pasipriešintume toms destruktyvioms pastangoms, stumiančioms pasaulį į netikėjimo prarają, žlugdančioms daugelio moralę, skiepijančioms į jaunas širdis pragaištingas idėjas? Stebėdami pavojus, į kuriuos šiandien yra patekęs mūsų artimas ir visa krikščionija, norom nenorom turime jausti didelę atsakomybę ir mes patys. Mes negalime pasakyti: kas man darbo, jei kam gresia pavojus, jei ateistinis Hanibalas jau priartėjo prie pačių krikščionybės vartų! Tai būtų kietaširdis Kaino pasiteisinimas, kuris ciniškai pareiškė: "Bene aš esu savo brolio sargas ?"
Norėdami būti tikrais Kristaus mokytiniais ir jo mokslo sekėjais, mes negalime nesisieloti dėl tikėjimui žūstančių savo brolių ir seserų, kurių net sielos išganymas yra pavojuje. Žmogus nusideda, ne vien pikta darydamas, bet ir gera apleisdamas. Mūsų širdyse turi nuolat liepsnoti ne tik Dievo garbės, bet ir artimo meilės ugnelė. Turime stengtis mums prieinamu būdu plėtoti Dievo karalystę žemėje ir dirbti savo artimo dvasinei gerovei. Tai reiškia — negalime atsisakyti pareigos būti apaštalais bent pačia siauriausia šio žodžio prasme.
Maldos Apaštalavimas, su kuriuo čia norime skaitytojus supažindinti, kaip tik ir yra pati lengviausia apaštalavimo forma. Labai suglaustai čia pateiksime šio sąjūdžio nuostatus, sekdami II Vatikano susirinkimo mintis.
I. KAS YRA MALDOS APAŠTALAVIMAS?
Maldos Apaštalavimas (MA) — tai apaštališkas gyvenimo būdas. Krikšto ir sutvirtinimo sakramentais pats Išganytojas visiems tikintiesiems patikėjo apaštalavimo pareigą. Mūsų pašaukimas yra visus supažindinti su Kristaus įsteigtąja Bažnyčia ir jos vaidmeniu įvairiose vietose ir aplinkybėse, kur ji turi tapti "žemės druska ir pasaulio šviesa". Šio visuotinio pašaukimo ribose MA nariai sudaro sąjungą, t. y. dvasinę tikinčiųjų bendruomenę, kurie aukoja ir save, ir savo dienos darbus, rūpesčius, kentėjimus, vargus ir džiaugsmus, drauge su eucharistine auka, visos žmonijos išganymui. Juk ir Kristus aukojo save ir savo gyvenimą dangiškajam Tėvui. Jis meldėsi už žmones ir savo išganytojišką darbą užantspaudavo mirtimi ir prisikėlimu. Prisikėlęs, jis tęsia amžinąją kunigystę, kad mus užtartų (Žyd. 7, 25).
PRANYS ALŠĖNAS
Jeigu pavartytume JAV Kongreso antiamerikietiškai veiklai tirti specialaus komiteto dokumentus, juose rastume ir didelio antikomunistinio veikėjo australo dr. F. Ch. Schwarz pranešimą, kurio mintys apie komunizmą gali būti įdomios ir įsidėmėtinos.
Pirmiausia jis atsako į jam pateiktus klausimus. Į klausimą, kaip jis apibūdintų komunizmo ideologiją ir moralinius pagrindus, jis atsako:
— Komunistinė ideologija — bedieviškasis materializmas. Tam tikslui siekti reikia perauklėti žmones, todėl raudonieji ypatingą dėmesį kreipia į moksleiviją ir studentiją. Ką jie studentijai žada? Ogi leidimą dalyvauti pasaulio užviešpatavime ir žmonių charakterio pakeitime. Jeigu komunisto paklausi, kaip jis galvoja pakeisti žmones, tai jis nesvyruodamas atsakys: "Per mokslą!” Tai skamba gana viliojančiai, ypač jauniems studentams, persunktiems ateistine propaganda.
KOMUNISTINĖS DOKTRINOS PAGRINDAI
Komunizmo doktriną charakterizuoja trys jų įsakymai.
Pirmasis įsakymas: "Įsidėmėk, žmogau, kad nėra jokio Dievo!” Raudonieji be jokių skrupulų yra ir teoriški, ir praktiški ateistai. Kadangi jie neigia Dievą, tai neigia ir kiekvieną vertybę, surištą su Dievu ir dievybe. Jie neigia moralinį įstatymą, neigia pagrindinius tiesos ir teisingumo principus. Civilizuoto pasaulio moralinės bei etinės vertybės jiems neegzistuoja. Jie pasisavino sau teisę sukurti savus tų vertybių pakaitalus.
Antrasis įsakymas: "Žmogus yra tik materialinė mašina. Jis yra tik kūnas, kurį pilnai apibūdina ir išreiškia fizika ir chemija. Žmogus neturi sielos ar kokių nors vertybių, skirtingų nuo kitų gyvių. Jis neturi pomirtinio gyvenimo”. Tad jis yra tik evoliucijos produktas, homo sapiens, tinkamas visokiems pakeitimams ir eksperimentams.
Trečiasis įsakymas: Komunizmas yra ekonominio determinizmo faktorius. Tačiau jis imasi nurodyti ir surasti kiekvieno žmogaus inteligentiškumo kvalifikacijas, jo asmenybės, emocinio bei religinio gyvenimo pasireiškimus, kurie daugiausia turi atsispindėti jų sukurtoje ekonominio determinizmo aplinkoje.
FELIKSAS JUCEVIČIUS
III. MENAS IR METAFIZIKA
Žodis "metafizika" iššaukia mumyse įvairias asociacijas. Ji turi skirtingas prasmes ir filosofijoje. Vieniems tai reiškia visuotinįjį sistematinį pažinimą, kitiems — mokslą apie mintį, dar kitiems — samprotavimus apie tai, ko mes negalime pažinti. Bergsonui metafizika yra mokslas apie tikrovę savyje, su kuria mes susiduriame spekuliatyvinėje intuicijoje. Kantas tuo terminu pažymi grynojo proto a priori pažinimo visumą. Tačiau metafizika savo pirmine ir galutine prasme yra mokslas apie būtį. Ji mėgina suvokti pasaulį savo buvimo akte ir surasti to buvimo priežastis, t. y. ji nori įminti būties mįslę. Metafiziniu metodu laikome paprastai tokį tyrimo būdą, kuris eina nuo medžiaginio ir patirto davinio prie užpatirtinės bei suvokiamosios tikrovės. Atskleisti patirčiai neprieinamus esamybės pagrindus yra metafizikos ambicija.
Ar taip suprasta metafizika turi ryšio su menu? Mėginsime rasti atsakymą. Neretai girdime teigiant, kad menas turi vengti metafizikos, kad ji neišaiškina ir negali išaiškinti meno. Kad dažnai estetika pasimeta tuščiose diskusijose, tai tiesa. Bet taip įvyksta ne todėl, kad menas neturi nieko bendro su metafizika, o labiau dėl to, kad estetai yra kartais menki metafizikai. Taip pat ne visai tikslu kaltinti metafiziką nepajėgumu išaiškinti meno kūrinių. Ji net nemėgina jų išaiškinti. Jos pirminis tikslas yra suvokti meno kūrinio esmę apskritai, t. y. giliausiame ir galutiniame buvimo akte. Niekas negalės to padaryti, jei stokos metafizinės įžvalgos, nes suvokti meno kūrinį buvimo akte reiškia ne ką kitą, kaip įžvelgti tai, kas yra "anapus" linijų, spalvų ir formų.
Visi sutiks, kad Mantegnos "Madonos mirtis" yra meno kūrinys. Kai kurie kritikai laiko šį mažytį paveikslą EI Prado muziejaus gražiausiu kūriniu. Meno kūrinys yra taip pat Beethoveno "Devintoji simfonija". Bet kaip labai vienas nuo kito skiriasi savo egzistavimo būdu. "Madonos mirties" meninę egzistenciją sudaro tai, ką Mantegna sukūrė ant drobės spalvomis ir linijomis. Šis kūrinys egzistuos tiek ilgai, kiek jis išsilaikys fiziškai. Tai reiškia, kad paveikslo meninė egzistencija sutampa ir yra vienos trukmės su jo fizine egzistencija. O kaip su "Devintąja simfonija"? Popieriaus lapas su Beethoveno gaidomis dar nėra "Devintoji simfonija". Kaip meno kūrinys, ji pilnai egzistuoja tik tuomet, kai orkestras ją atlieka ir kol atlieka, t. y. ji sutampa su įvairiais instrumentais išgauta melodija, kurią Beethovenas pavadino "Devintąja simfonija".
ZITA KAULIENĖ
TYLOJ
Tyloj mačiau, kaip saulė teka:
Nedrąsiai kilo toli už kalnų.
Diena atbėgo per asfalto taką
Tokiu paprastu, skaidriu žingsniu.
Tyloj mačiau, kaip švelniai vėjas
Bučiavo baltus rožės lapelius
Ir neatsigręžęs per parką nuskubėjo,
Pabudindamas kedrą ir klevus.
Tyloje siela be žodžiu ir be lūpų —
Tiktai jautriu širdies balsu
Pirmoje ryto maldoje suklupus,
Dėkojo jam už tylą, dėkojo, kad šviesu.
DANA DEKSNYTĖ -- KYBARTIENĖ
ATEIK, NAKTIE!
Ateik, naktie, ir būki mano mylima;
Apgaubk juodais plaukais ir žemę užmigdyk.
Palikę vienu du pasaulyje tada,
Svajonių pilyje galėsim žaist...
Iš dienų vergijos žmogų išvaduok,
Iš šaukiančiu garsu išvesk.
Lik su juo viena, jo sielą užliūliuok,
Užgesusias liepsnas jame uždek.
Tešviečia siela tamsoje kilnių troškimu,
Palikusi ginklus kasdieninės kovos,
Kol sapnas atplasnos sparnais atsiminimų
Prašyti angelo palaimintos globos.
(Tolstojaus dukters laiškas Brežnevui ir Kosyginui)
JUOZAS PRUNSKIS
Tolimoje Australijoje Tarptautinių informacijų centras leidžia žurnalą "News Digest", kurio šių metų pirmasis numeris išspausdino iškalbingą rašytojo Tolstojaus dukters Aleksandros laišką. Redakcijos prieraše pažymima, kad Levo Tolstojaus duktė, apsigyvenusi išeivijoje, Amerikoje, ir čia netoli Niujorko sukūrusi farmą, kur randa prieglaudą pabėgusieji nuo komunizmo priespaudos, paskelbė atvirą laišką Brežnevui ir Kosyginui. "News Digest" redakcija jo kopiją gavusi iš kitų gyvų išlikusių šeimos narių. Tolstojaus duktė šiame laiške labai ryškiai pasisako prieš komunistinės diktatūros priespaudą ir jos militaristinius planus. "Laiškas nėra politikės. Tai nuoširdus vienos rusiškos sielos šauksmas", sako redakcija savo prieraše.
NEGIRDĖTAS BRUTALUMAS PAŽANGOS AMŽIUJE
Štai to laiško turinys (antraštėlės pridedamos mūsų, kad būtų lengviau skaityti):
"Baigiasi dvidešimtas šimtmetis. Negirdėta pažanga. Fantastiški laimėjimai mokslo srity, pvz. širdžių perkėlimas, atomo suskaldymas, skridimai į mėnulį. Bet iš kitos pusės — juoda tamsa ir pragaras žemėje: priespauda, vergija, nekaltų žmonių egzekucijos, trėmimai, kalinimai, uždarinėjimai į beprotnamius pačių talentingiausiųjų Sovietų Rusijos žmonių, poetų, rašytojų, mokslininkų. Nežmoniškas, negirdėtas brutalumas, daug blogesnis, negu Jono Baisiojo laikais ar viduramžiais.
Ir nors apie tai buvo prirašyta begalės straipsnių bei knygų ir visas pasaulis tai žino, kodėlgi to nepaisote jūs, SSSR valdovai? Jūs tik stengiatės plėsti savo valdžią, bevertes ir žalingas idėjas, ateizmą laisvuose kraštuose, ruošdami dirvą, kuri bus jums reikalinga pasiekti galutiniam tikslui — pasaulio užvaldymui.
Atrodo, jog viskas eina sklandžiai. Jūs neturite sunkumų, jūsų veikimui nekliudo žmonės, kurie yra valdžioje ar Jungtinėse Tautose, kur jūs, negailestingi diktatoriai, esate priimami, kaip lygūs partneriai. Jungtinės Tautos nėra susirūpinusios Sovietų Sąjungos žmonių kentėjimais, užsitęsusiais pusę šimtmečio, kentėjimais, kuriuos jūs dengiate begėdišku melu, girdamiesi tuo rojumi, kurį jūs neva sukūrėte Sovietų Sąjungoje.
Tačiau nelengva apgauti jaunimą, kuris ilgisi ko nors tikro, kas duotų gyvenimo tikslą ir paskatinimą. Nelaimei, tam tikras skaičius jaunų amerikiečių, desperatiškai ieškodami ko nors vertingo ir naujo, pasuko klaidingu keliu ir bando rasti palengvinimą narkotikuose, tokiu būdu griaudami savo gyvenimą. Bet tai tik mažuma. Dauguma randa normalų, sveiką gyvenimo kelią. Ir tų jūs niekada neįstengsite paimti į savo rankas ar pagauti į savo tinklus.
Algirdas Grigaitis Acapulco
Algirdas Grigaitis Zocalo, Ciudad de Mexico
ALGIMANTAS KEZYS, S. J.
Išeik į gamtą pasivaikščioti su draugu, sakysim, su poetiškos dvasios draugu. Jis pamato gražų vaizdą; puola į ekstazę; prašo tave jį nufotografuoti. Bet koks jo nusivylimas, kai vėliau gauna fotografiją! Prozaiška, neįdomi. O jis, žiūrėdamas į tą pačią vietą, kaip ir fotografijos aparatas, pergyveno tiesiog ekstatišką grožio pajautimą.
Pasitaiko ir kitaip. Eidamas su draugu gatve, pamatai, kad jis pradeda iš tavęs šypsotis, kai, išsiėmęs fotografijos aparatą, taikaisi fotografuoti apgriuvusią sieną ar netoliese esantį nešvarų prūdą. Žiūrėdamas į tas nelabai kilnias kasdieninio gyvenimo apraiškas, jis nematė jose jokio grožio. Pamatė jį vėliau, kai buvo parodytos fotografijos...
JUOZAS VAIŠNYS, S. ].
Prieš keletą mėnesių buvo suruoštas simpoziumas, kuriame dalyvavo apie dvidešimt studentų, berniukų ir mergaičių. Jų amžius — maždaug 20 — 26 metai. Beveik pusė visų dalyvių buvo ateitininkai, o kiti priklausė skautams, santariečiams, neolituanams. Iniciatyva suruošti tokį simpoziumą išėjo iš jų pačių. Svarstymui jie pasirinko dvi temas: 1. Institucinė Bažnyčia, 2. Priešvedybinis santykiavimas. Simpoziume dalyvavo ir "Laiškų Lietuviams" redaktorius, bet tik kaip stebėtojas. Jis buvo specialiai prašytas nepareikšti savo nuomonės, bet leisti studentams laisvai išsikalbėti, nes simpoziumo tikslas buvo ne prieiti kokių nors dogmatinių ar moralinių išvadų, bet tik pažiūrėti, kaip studentija šiais klausimais galvoja, koks yra jų įsitikinimas.
1. AR REIKALINGA BAŽNYČIA,
AR UŽTENKA TIK TIKĖJIMO?
Pirmąja tema pateiktas klausimas: ar reikalinga Bažnyčia (forma), ar užtenka tikėjimo (turinio)? Kiekvienas stengėsi atsakyti, kaip jam asmeniškai atrodo. Žinoma, atsakymų mintys kartojosi. Buvo kalbama be jokio iš anksto nustatyto plano. Kai kurių mintys buvo labai neaiškios, gal ir ne į temą, nes jiems ir tikėjimo bei Bažnyčios sąvokos nebuvo aiškios. Čia ir pateiksime trumpai jų išreikštas mintis, iš kurių gal šiek tiek paaiškės mūsų dabartinio jaunimo galvosena.
Visi pasisakė, kad turinys svarbiau negu forma. Nė vienas aiškiai nepasisakė, kad visiškai neturėtų tikėjimo, bet daugelis "pasigyrė", kad nepriklauso jokiai Bažnyčiai — institucijai, kad savo santykius su Dievu tvarko pagal savo supratimą. Štai kai kurios pabiros dalyvių mintys ar cha-rakteringesni išsireiškimai.
• Man asmeniškai kokia nors forma yra reikalinga. Žmogus tos formos ieško visur, taip pat ir Bažnyčioje. Bet aš nemėgstu sekti visų formų, jeigu neprieinu išvados, kad ta forma yra reikalinga. Vis dėlto kokia nors išorinė forma yra reikalinga, nes mes esame ne tik protiniai, bet ir kūniniai sutvėrimai. Tad man forma religijoje yra reikalinga, bet ne būtinai tokia, kokią visi vartoja.
• Aš nemėgstu masių ir masinio išsireiškimo, kurio yra labai daug Bažnyčioje. Nemėgstu klausyti įsakymų, kurie nėra realūs mano gyvenimui. Aš atsisakau beveik visų formų ir turiu savo religiją. Aš noriu Dievą garbinti arba, geriau sakant, pažinti taip, kaip man patinka. Man atrodo, kad tai yra grynai mano reikalas. Tai nereiškia, kad aš netikėčiau — aš tik turiu savo būdą tikėjimui išreikšti.
VYTAS MACIŪNAS
Lietuvių tautos išsilaikymo Amerikoje krizės laikas vis artėja. Yra istorijos patvirtintas faktas, kad išeivijoje gyvenančios tautos po dviejų ar trijų generacijų visai įsijungia į krašto visuomenę ir dingsta. Gyvenamojo krašto visuomenėn pirmiausia įsijungia jaunimas. Jis nėra matęs gimtojo krašto, nėra gyvenęs savosios tautos visuomenėje. Gyvenamojo krašto visuomenė jam nesvetima. Jo draugai — amerikiečiai, jo mokytojai — amerikiečiai. Lietuviško jaunimo taip maža, o neturint artimų draugų lietuvių, jaunuoliui labai sunku išlaikyti savyje lietuviškumą. Todėl turi būti sudarytos sąlygos, kad lietuviškas jaunimas galėtų bendrauti su kitais lietuviais ir turėti artimų draugų lietuvių. Tuo būdu jaunuolis savaime įsijungs į lietuvišką visuomenę. Nors tėvai ir, bendrai kalbant, suaugusieji gali nemaža padėti, vis dėlto iniciatyva tokiam įsijungimui turi kilti iš paties jaunimo. Kol kas, deja, dar tik maža dalis jaunimo yra susidomėjusi lietuviškumo išlaikymu. Reikia, kad kuo daugiau jų susirūpintų tuo reikalu, pajustų entuziazmą dirbti ir vienytis.
Klausimas: kas ir kaip turėtų tokį susidomėjimą sustiprinti? Atsakymas: jaunimo kongresas. Žinoma, tai skamba gražiai, bet ne taip jau lengva tai pasiekti. Kongresas turės jungti akademines, kultūrines ir politines sritis socialinėje plotmėje. Kongreso socialinė reikšmė yra pati svarbiausia. Su lietuvių kultūra gali susipažinti ir tikri amerikiečiai; jie gali užjausti sunkią lietuvių politinę padėtį, gali akademiškai spręsti Lietuvos klausimus, bet jiems, kaip nelietuviams, lietuviškoji visuomenė pasiliks svetima. Tad kongreso uždavinys — sudominti lietuvių jaunimą, kad jis aktyviai dirbtų ir dalyvautų lietuviškoje visuomenėje.
JUOZAS PRUNSKIS
• Žmogaus smegenys turi 12 bilijonų ląstelių. Tai nuostabi žinių saugojimo centrinė. Kaip sako mokslininkai, žmogus į savo galvą gali sukrauti keliasdešimt kartų daugiau žinių, negu yra Kongreso bibliotekos 9 milijonuose tomų. Tai didelė dovana, kuri panaudotina tauriems minties lobiams telkti.
• Kai Jurgis Washingtonas, pirmasis JAV prezidentas, priimdamas savo pareigas 1789 m. bal. 30 d., prisiekė, po priesaikos jis dar pridėjo maldelę iš keturių žodžių: "Taip man, Dieve, padėk". Nuo to laiko oficialiose priesaikose ir dabar šie žodžiai vartojami. Tai vartotina ir šiaip, pradedant kokį didesnį užsimojimą.
• Vankuveryje, Kanadoje, cirko dramblys sutriuškino vienos moters raudoną automobilį. Gyvulio savininkas atsiprašinėjo, sakydamas, kad jo dramblys yra įpratęs sėstis ant raudono daikto. Automobiliu dar buvo galima važiuoti. Vykdama į garažą, moteris kelyje pateko į spūstį, kur buvo atsitikusi susisiekimo nelaimė. Netrukus atvyko greitosios pagalbos mašina. Pamačiusi tos moters sumurkdytą automobilį, greitosios pagalbos įgula tuojau atskubėjo prie jos. Moteris aiškino jiems, sakydama: "Aš nebuvau patekusi čia į nelaimę. Mano automobilį sumurkdė dramblys".
Tai išgirdęs greitosios pagalbos tarnautojai ir policininkas neabejojo, kad sutrenkimas tai moteriai sumaišė smegenis. Ją greitai įstūmė į mašiną ir nugabeno ligoninėn.
Nereikia per greitai spręsti, neištyrus reikalo.
• Vienas dvylikos metų jaunuolis, kartą bemėgindamas blogai sumaišytus chemikalus, susilaukė sprogimo. Buvo išdegintos jo akys ir nutrauktos abidvi rankos. Ir vis dėlto tai nesunaikino to ryžtingo jaunuolio ateities. Jis įstengė baigti kolegiją ir įsigijo specialybę padėti invalidams pasiekti kokią nors profesiją.
• Bethovenas gražiausią savo muziką sukūrė po 32 m. amžiaus, kai jis jau buvo apkurtęs. Iš Aleksandro Graham Bell daugelis juokėsi, kai jis skelbė išrandąs telefoną. Žmonės sakė: "Tas pakvaišėlis sako galėsiąs vielomis kalbėtis!" Louis Braille, būdamas aklas, išrado akliesiems raštą. Dostojevskis, nepaisant ketverių metų tremties Sibire ir nepaisant nuomario ligos, tapo vienas didžiausių rašytojų.
Stipriųjų asmenybių ir talentų kliūtys nepalaužia.
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
TUŠTĖJA DAINŲ SKRYNELĖS
Labai šiuo metu Lietuvoje paplitę įvairūs kraštotyrininkai ir folkloristai pradeda nusiskųsti, kad pamažu nyksta senoviškosios liaudies dainos. Kai kuriose Lietuvos vietose šventinės, įvairius papročius, darbus ar apeigas apdainuojančios, vienbalsės ir sutartinės liaudies dainos beveik išnykusios. Jas pakeičia literatūrinės dainos ir įvairūs romansai, brukami į žmonių ausis radijo bangomis, o neretai ir svetimos melodijos, kartu su svetimais savo šeimininkais į Lietuvą atklydę.
Senųjų liaudies dainų daugiausia išlikę pietryčių Lietuvoje. Dainuojančioje Dzūkijoje dar ir dabar galima išgirsti senoviškiausių dainų. Pvz. A. Čepukienė yra padainavusi per 500 dainų, O. Grigaliūnienė — apie 400 ir t.t.
Daug dainų užrašoma ir Žemaitijoje. Senosios liaudies dainos greičiausiai nyksta Suvalkijoje, kurioje daugiausia susitelkę pramonės centrai, žmonės dažniau keičiasi, yra sumodernėję.
Gerai, kad atsiranda dabartinėje Lietuvoje šviesuolių, kurie stengiasi surinkti ir išsaugoti šį nepamainomą tautos turtą nuo visiško išnykimo. Žiliems kaimo seneliams ir senutėms pamažu iškeliaujant amžinybėn, tilsta, tuštėja stebuklingoji senovės dainų skrynelė...
(Medžiaga paimta iš "Kultūros Barų" Nr. 1, 1971)
PAMINĖTAS KNYGNEŠIU “KARALIUS”
Šiais metais sueina 125 m. nuo žinomiausio Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio gimimo. Ryšium su šia sukaktimi Vilniaus bibliotekoje atidaryta paroda. Ekspozicijoje — spaudos draudimo metu platintos knygos, laikraščiai ir kitokia medžiaga apie anticarinį judėjimą Lietuvoje. ("Lit. ir Menas" Nr. 12, 1971)
Kažin kiek dar metų turės praeiti nuo to laisvės nešėjo gimimo dienos, iki Lietuvos sostinės knygynuose bus ruošiamos parodos su priešbolševikinio judėjimo medžiaga?
A. SALYS
Dėl Viešpaties maldos trečiojo prašymo mūsų bažnytinėje kalboje vėl yra kilę tam tikro nesutarimo: kas teiktina — žemėje ar ant žemės. Tuo klausimu jau senokai yra rašę St. Yla, J. Vaišnys, L. Dambriūnas ir Pr. Skardžius (Lux Christi priedas 1953, Gimtoji Kalba 1959 nr. 4, 1960 nr. 2). Vartojama abejaip. Tur būt, niekas neneigs, kad klausimas yra ne tik semantinis, bet kartu ir kalbinis. Pravartu j jį žvilgterėti istoriškai.
Iš lenkų kronikininko J. Dhigoszo ir M. Stryjkowskio sužinome, kad Lietuvos krikšto metu (1387 ir 1413) Jogaila ir Vytautas patys mokę lietuvius Viešpaties maldos ir tikėjimo išpažinimo. O įvykių amžininkas magistras M. Kozlowskis, Krokuvos akademijos profesorius ir rektorius, netrukus po Jogailos mirties Bazelyje 1434 m. pasakytame pamoksle (ten vyko bažnytinis susirinkimas) stačiai tvirtina, kad karalius "mokė juos (=lietuvius) tikėjimo išpažinimo ir Viešpaties maldos ir vienas išvertė iš mūsų vietinės ( = lenkų) kalbos į jų kalbą, kad tuo lengviau jie galėtų įsiminti". Sintaksinės senojo Tėve mūsų teksto lenkybės švęskis (: šwięč się), ateik (: przyjdž), būk (bądž) ir žodžių tvarka (vardas tavo, karalystė tavo, valia tavo) irgi patvirtina, kad versta iš lenkų kalbos. Tačiau vertimas ne ištisai pažodinis. Lenkiškieji posakiai w niebie ir na ziemi visuose ankstyvuosiuose Tėve mūsų tekstuose lietuviškai verčiami vienodai vietininko linksniu. Plg. (dabartine rašyba) Mažvydo: Būki tavo valia, kaip danguj, taip ir žemėje (1547), Būk valia tavo, kaip danguj, taip ir žemė (sutrumpinta iš žemėje, 1559, 1570); Vilento: Būk valia tavo, kaip danguj, taip ir žemė (1579); Daukšos: Būk valia tavo, kaip danguj, teip ir žemėj (1595); M. Petkevičiaus: Būk valia tavo, kaip danguj, teip ir žemėj (1598); rytiečių katekizmo: Būk valia tava, kaip danguj (ryt. dunguj), tep ir žemėj (1605); Gwagnino kronikos lenkiškame vertime: Būk valia tava, kap danguj, teip ir žemėj (1611). O 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje buvo surastas dar senesnis XVI a. pradžios rankraštinis poterių tekstas, rašytas rytinių dzūkų tarme. Jame irgi skaitome: Būki tavo valia, kaip danguj, teip žemėj. Verčiant pažodžiui, žinoma, lauktume tik ant žemės. Bet vertėjo lietuviškasis kalbos jausmas čia, matyt, įdėm reikalavo vietininko posakio, kad jis nukrypo nuo lenkiškojo teksto. Ir tai visai suprantama. Mat, posakyje kaip danguje, taip ir žemėje turime tokį pat dvejybinį vietos aplinkybės vietininką, kaip ir gyvosios kalbos pavyzdžiuose: Birstant (byrant) dirvoj, birs ir jaujoj. Žilas plaukas galvoje, velnias uodegoje. Kiaulė lauke dvokia, stale kvepia. Kalne rugelių tu neriši, šieno lan-kelėj tu negrėbsi. Mano močiutė aukštam kalnely, naujam grabely. Todėl šitokiems esamiesiems vietininkams rytiečių tarmėse atliepia ir atitinkami einamieji vietininkai: Žilė galvon, velnias uodegon. Dalgelė pievon, žiburėlis sienon. Ir šiaip mūsų kalboje paprastų paprasčiausi tokie vietos aplinkybės vietininkai: Vietoj gulėdamas ir akmuo apželia. Srėbk sriubą, žuvį gale rasi. Tokio kelyje radęs neimčiau. Nestovėk lietuje, saulėje, vėjyje. Nė debesėlio danguj nematyti. Veik visuose minėtuose pavyzdžiuose gyvojoje liaudies kalboje čia sakomas arba galimas pasakyti ir kilmininkas su prielinksniu ant. Bet vis tik bendrinė kalba tuo keliu neina. Todėl ir vietoje vulgarinių rado ant stoties, susitiko ant gatvės, pastatė ant šventoriaus, sustojo ant turgaus, palikau ant kiemo, guli ant aslos, pririšo ant pievos, gyvena ant kaimo, dabar pagal bendrą polinkį čia paprastai vartojame vietininko posakius. Taip pat visuotinai įprasta sakyti: žiūrėk paskutiniame puslapyje, patikrink žemėlapyje. Tik kalbos nevala čia pasakytų: ant puslapio, ant žemėlapio.
BIRUTĖ K.
Patarlė sako, kad yra dvi profesijos, kurioms didelio pasiruošimo nereikia — tai gydytojo ir kritiko profesijos. Nagi tik pasiskųsk galvos skausmu — tuoj bus suteikta šimtai "garantuotų" patarimų. Kuo nors suabejok — tuoj atsiras, kas tave pamoko. Tik neišmanėlis galėtų tokių patarimų nepaklausyti.
Nenoromis ir aš imuosi šios profesijos vien dėl to, kad pasirenku šią temą. Tema gera. Juk lengviausias darbas — kritikuoti.
Pradėsiu nuo sunkesnio uždavinio — kas mūsų spaudoje girtina. "Draugą" pradedu skaityti nuo "pletkų" skyriaus, ypač jei ten matau pažįstamų pavardžių. Toliau skaitomas puslapis — mirties pranešimai. Ten taip pat ieškau pažįstamų. Politikos žinios jau matytos ir girdėtos televizijoje arba skaitytos vietinėje spaudoje. Jei "Laiškai redakcijai" pasirašyta pažįstama pavarde, paskaitau, o jei ne — tai ką jie gero gali pasakyti? Panašiai skaitau "Dirvą" ir "Naujienas". Tiesa, "Spyglių ir dyglių" niekad nepraleidžiu — juk tai labai naudinga bendram išsilavinimui. Žmogus sužinai, kaip reikia galvoti. O "Laiškai Lietuviams", "Aidai" ar "Moteris" — tai smulkios žuvys mūsų dideliame gyvenime. Kas jiems gaišins laiką? Jeigu dar kurį jų paremiu prenumerata, tai ir gana. Skaitai spaudą tam, kad sužinotum apie gyvus ir mirusius tai, ko anksčiau niekad nežinojai.
Labai ir labai girtina šauni su kraštu bendradarbiavimo idėja, apie kurią tiek prirašyta mūsų spaudoje. Jeigu tu važiuoji į Lietuvą, o aš ne (nes visa mano giminėlė čia), tai tu būtinai turi būti komunistas arba šnipas. Ko gi daugiau ten važiuotum? Sėdėdamas braižykloj ar maišydama sriubą virtuvėj, tu turi labai gerą progą sužinoti slapčiausius lietuviškojo gyvenimo užkulisius, tad juos būtinai turi pranešti komunistams. O jei dar susitinki retkarčiais su ilgaplaukiais amerikiečiais, tai būtinai turi būti šnipas, nes kitaip tavęs ten niekas neįsileistų. Jei kartais per apsirikimą dar nešnipinėjai, tai grįžęs būtinai būsi užangažuotas labai ir labai svarbiam uždaviniui!
Prie nebaigto Jaunimo Centro priestato sėdi jaunimas ir laukia, kada galės įeiti į vidų, kada tas pastatas bus baigtas. Dabartiniame Jaunimo Centre jau nėra pakankamai vietos visoms mūsų organizacijoms. Labai blogai verčiasi Dariaus ir Girėno lituanistinė mokykla, turėdama nuomoti patalpas amerikiečių mokykloje, o nuomai pinigų sugraibyti nėra taip lengva. Jeigu Jaunimo Centro statybos fondui būtų paaukoti tie pinigai, kuriuos mes sudedame svetimtaučiams, nuomodami mokyklų patalpas bei sales, tai statyba galėtų būti tuoj baigta. Aukos pamažu plaukia, bet jų toli gražu nepakanka, kad iki ateinančio rudens galėtume baigti statybą. Kai kurių neturtingų asmenų aukos ir laiškai mus tiesiog jaudina. Kai kurie atsiunčia beveik paskutinį “našlės skatiką”, nes jie gerai supranta šio pastato reikšmę mūsų lietuvybės ateičiai. Pirmiau dar vis atrodė, kad yra laiko, kad dar bus galima paaukoti vėliau, nes juk dar nėra toks degantis reikalas. Bet dabar jau reikalas tikrai yra degantis. Jeigu dabar, tuoj pat, žymiai nepadidės mūsų statybos fondas, tai galutinį užbaigimą reikės nukelti dar metams. To, be abejo, niekas nenori. Tai būtų tikrai labai skaudu ir jaunimui, ir visai mūsų lietuviškajai visuomenei. Tad, mieli tautiečiai, viskas priklauso nuo jūsų dosnumo, nuo jūsų šio reikalo supratimo, nuo jūsų neatidėliotinos paramos.