J.VAIŠNYS, S. J.
Kartais pamokslininkai ar dvasinių knygų rašytojai sako, kad mūsų nusikaltimai sunkino Kristaus kryžių ir didino jo kančias, o mūsų geri darbai jam teikė paguodos. Daugeliui tai yra visiškai nesuprantama. Juk Kristus kentėjo jau beveik prieš du tūkstančius metų, tai kaip galėjo dabartinis mūsų elgesys jam turėti vienokios ar kitokios įtakos? Mes galvojame grynai žmogiškai ir į Kristų žiūrime, kaip į paprastą žmogų, bet jis juk buvo Dievas. Dievui nėra nei praeities, nei ateities, tik nuolatinė dabartis. Tad ir kenčiąs Kristus visus praeities ir ateities įvykius bei žmones matė dabartyje.
Štai pirmojo Didžiojo Ketvirtadienio vakarą, lydimas nuliūdusių mokinių, jis eina į Alyvų darželį melstis ir pradėti savo atpirkimo darbo. Jis eina kentėti ir mirti. Palikęs savo mokinius budėti, Kristus paeina toliau, suklumpa tarp alyvmedžių, pradeda melstis, skausmingai virpėti ir net prakaituoti krauju. Visiškoj vakaro tyloj pasigirsta jo maldos žodžiai: "Tėve, tepraeina pro mane ši taurė, jei yra galima, tačiau tebūna Tavo, o ne mano valia!” Naktis. Visur tamsu. Tik nedrąsi mėnulio šviesa tartum stengiasi prasiskverbti pro alyvų šakas, nušviesdama nuliūdusį, skausmingą, krauju tekantį Kristaus veidą. Bet pagaliau, kaip Šv. Raštas sako, pasirodo angelas ir jį paguodžia. Kristus pasijunta toks energingas ir stiprus, kad pakelta galva eina drąsiai kentėti ir mirti.
Ne vienam gali kilti klausimas, dėl ko Kristus taip liūdėjo ir kankinosi. Argi jis bijojo mirties? Argi ne savo noru jis ją pasirinko? Taip, jis laisvai pasirinko kančią ir mirtį, todėl nei viena, nei kita jo negąsdino. Bet jis, matydamas visą ateitį ir ateities žmones, kuriuos jis rengėsi atpirkti savo krauju, labai aiškiai matė ir visus savo steigiamos bažnyčios persekiotojus, visus krikščionių kankintojus, pradedant Neronu ir baigiant Stalinu bei kitais šių laikų religijos priešais. Atrodė, kad jo kraujas bus veltui pralietas, kad jo kančia ir mirtis žmonių širdies nepajudins. Tai buvo pati didžiausia jo kančios ir liūdesio priežastis. O tas pasirodęs angelas tai buvo jo dieviškosios prigimties balsas, kuris jam priminė, kad ne visi žmonės bus toki nedėkingi. Jis pamatė tūkstančius jam ištikimų sekėjų, kurie nebijos net gyvybės aukoti už jo paskelbtą mokslą. Jis matė visus kankinius ir šventuosius nuo pirmųjų amžių krikščionių iki mūsų laikų ištikimų krikščionybės herojų. Ir tai jam teikė paguodą, davė jėgų ir drąsos kentėti ir mirti, nes jo kraujas nebus veltui pralietas.
Jis ten, Alyvų darželyje, aiškiai matė ir kiekvieno mūsų nuodėmes. Jos didino jo kančią ir sunkino kryžių. Tačiau Kristus matė ir mūsų pastangas, mūsų gerus darbus, pasiaukojimus bei iš jo meilės kantriai nešamus kryžius. Tai buvo jam paguoda, tai įkvėpė jam vilties ir noro kentėti, tai lengvino jo nešamą kryžių, nes matė, kad kančia ir mirtis nebus veltui, kad daugelis jo ištikimų sekėjų tai įvertins ir supras, kad daugelis kantriai seks jį kryžiaus keliu, vedančiu į prisikėlimą.