Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
TOKS BUVO PUPŲ DĖDĖ ...
Tur būt, neatsirastų nė vieno suaugusio lietuvio, tiek Lietuvoje, tiek svetur, ypač Amerikoje gimusio, kuris nebūtų girdėjęs apie Pupų Dėdę ir kurio lūpose tas linksmas slapyvardis neiššauktų nostalgiško šypsnio. Daugelio vaizduotėje Pupų Dėdė buvo šelmiškas, dažnai kandus, bet visuomet taikliai sąmojingas senukas su armonika, kurio balsas skambėdavo radijo bangomis arba iš plokštelės.
Tikroji Pupų Dėdės pavardė buvo Petras Biržys, kilimo nuo Anykščių. Jau vaikystėje jis pradėjo domėtis muzika, o broliui nusipirkus armoniką, slaptai mokėsi ja groti, nes tas nenorėjo brangaus daikto vaikiščiui duoti. Kartu su meile muzikai Biržys turėjo kandų liežuvį, už kurio nevaldymą buvo pašalintas iš Voronežo gimnazijos, o paskui draugų pakreiptas laisvamaniškon veiklon.
Kauno radiofone pradėjo dirbti nuo 1920 m., tuometinio jo vedėjo Liudo Giros pakviestas. Radijo bangomis pasiekdavo visų Lietuvos užkampių klausytojus ir buvo jų mylimas, laukiamas, o jo pasakos bei dainuškos pamėgdžiojamos. Radiofone gimė ir Pupų Dėdės vardas, kuris taip prigijo, kad daugelis visai nežinojo jo tikrosios pavardės.
Pupų Dėdė mėgo įvairias aktualijas, taipgi mėgo "papešioti" neliečiamąsias temas — valdžią, kunigus, policiją... Už tai jam dažnai tekdavo pasėdėti kalėjime, kas, žinoma, padarė jį dar didesniu didvyriu bolševikų akyse.
Pupų Dėdė lankėsi Amerikoje 1929 m. su gastrolėmis, kur susipažino su Antanu Vanagaičiu, ir iš to gimė "Broliai dzim-dzi-drim-dzi". Šis bendradarbiavimas atnešė tokių puikių rezultatų, kad ir šiandien ne vienas linksmai užsikvatoja, plokštelėse "Dzimdzių" besiklausydamas.
Pupų Dėdė yra įgrojęs ir įdainavęs 31 plokštelę (solo ir su kitais).
Pupų Dėdė — Petras Biržys savo žemišką, įdomią ir nusagstytą pralinksmintais veidais, kelionę užbaigė 1970 m. Lietuvoje. Pluoštą jo atsiminimų "Ir užgrojau polką" pateikia "Švyturys" Nr. 24, 1970 m.
SUKAKTUVININKAS DIEVDIRBYS
Žemaitijos dievdirbys Aleksas Mockus šiemet sulaukė 82-jų metų. Jo darbo koplytėlės ir kryžiai - smūtkeliai seniau puošė Žemaitijos pakeles, dabar tie drožiniai randami daugiausia pas privačius rinkėjus arba muziejuose, taip teigia Literatūra ir Menas Nr. 10. Niekam nereikia nė aiškinti, kodėl dabar senukas dievdirbys užsiima kitokio žanro, ne religiniais drožiniais. Jis yra sukūręs Maironio, Donelaičio, Vaižganto, kai kurių senovės lietuvių dievų bareljefus. Net ir tokio gilaus amžiaus sulaukęs, Mockus tebevaldo peiliuką, tebedrožinėja ir kuria, tik nusiskundžia, kad Liaudies meno rūmai neskuba sumokėti už nupirktus darbus, o sveikata kaskart labiau šlubuoja, pragyvenimo kitokiu būdu negali užsidirbti.
PIRMAUJA LIETUVIŠKOSIOS LEIDYKLOS
Tradicinis Pabaltijo valstybių geriausių knygų ir plakatų (išleistų 1970-tais metais) konkursas įvyko Dailės parodų rūmuose Vilniuje šių metų pradžioje. Dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos leidyklos su daugybe eksponatų. Geriausi jų buvo atžymėti diplomais. Daugiausia diplomų — devyni — paskirti Lietuvos leidyklų leidiniams.
"Lit. ir menas" Nr. 10
MOTERS DIENA
Kai laisvajame pasaulyje per paskutiniuosius dvejus metus moterys pradėjo vis labiau bruzdėti, reikalaudamos sau lygių su vyrais teisių, Rusijoje ir visuose okupuotuose kraštuose — taigi ir Lietuvoje — tos "teisės" moterims visuomet priklausė, tik vargu, ar amerikietės jų norėtų... Moterys ten dirba tuos pačius darbus, kaip vyrai: taiso gatves, skaldo akmenis, stato namus, kasa griovius ir t. t., o šalia to, dar verčiamos tomis "lygiomis teisėmis" didžiuotis. Norėdama priminti visoms sovietinių respublikų moterims, kokios jos laimingos ir dėkingos turėtų būti, gyvendamos lygiateisiame "sovietų rojuje", okupantų valdžia kovo mėn. 8d. pavadino Moters Diena. Tą dieną yra gerbiamos visos moterys ir merginos.
BAIGIAMI IŠNAIKINTI VIENKIEMIAI
Mūsų vyresniosios kartos lietuviai, ypač buvę ūkininkai, dar prisimena, kai prieš žemės reformą kaimai tebebuvo neišdalinti į vienkiemius ir su kokiu malonumu visi kėlėsi iš sodžiaus prie savo žemės, statė, kūrė sodybas kiek galima patrauklesnėje vietoje, sodino medžius, sodus. Okupuotoje Lietuvoje, suvarius ūkininkus į kolūkius, viensėdijos pradėtos vėl naikinti, statant kolūkininkams bendras gyvenvietes. Dabar šis vienkiemių naikinimo procesas dar suaktyvintas ir, pasak "Tiesos" nr. 51, iki 1972 metų pradžios turi būti baigti visų bendrųjų gyvenviečių projektai, nes iki šiol dar jų neturi 14 respublikos rajonų. Projektuose tos gyvenvietės atrodo patraukliai, tačiau, nusiskundžia "Tiesa", praktiškai tai sunkiau įgyvendinti. Namai dažnai statomi plikame lauke, yra nepatrauklios, monotoniškos išvaizdos, nesirūpinama medžių sodinimu, sodų užveisimu, todėl teikia liūdną, niūrų vaizdą. Kaimiečiai nusiskundžia gyvenviečių nepatrauklumu, pasigenda pavėsingų savo vienkiemių, gražiųjų sodybų. Taigi, dabartinio lietuviškojo kaimo vaizdas yra tiek pasikeitęs, kad medžių ošime tūnančios sodybos su darželiais palangėse, sodeliu ir kryžiumi prie vartų yra užsilikusios tik atsiminimuose.
SUSTIPRINS ATEISTINĘ PROPAGANDA
Nežiūrint, kad komunistai Lietuvoje šeimininkauja virš 20metų ir per tą laiką visokiais būdais stengėsi perauklėti žmones bedievybės dvasioje, vadinamieji "religiniai prietarai" tautoje, ir ne tik senesniosios kartos žmonėse, bet ir jaunime, nesiduoda išnaikinami. Š. m. kovo mėnesį Vilniuje įvyko trijų dienų respublikinis seminaras aktualiais mokslinės ateistinės propagandos klausimais. Seminarą suruošė Lietuvos KPCK propagandos ir agitacijos skyrius, kultūrinio masinio darbo skyrius ir "Žinijos" draugijos valdyba. Jame dalyvavo partijos miestų ir rajonų komitetų darbuotojai, atsakingi už ateistinio darbo organizavimą, įvairių komjaunimo organizacijų atstovai ir t.t. Visas tris dienas buvo skaitomos paskaitos ir demonstruojami įvairūs argumentai bei būdai, ruošiant atstovus sėkmingesnei kovai su katalikybe ir bendrai religinėmis apraiškomis. Kažkodėl peršasi mintis, kad panašūs seminarai ir suvažiavimai, ne vieną juk kartą ruošti per visą tą ilgą okupacijos laikotarpį, didelės reikšmės neturi, nes nuo amžių giliai religinga lietuvių tauta Dievo išsižadėti nesiruošia, net ir labai sumanių ateistų įtikinėjama.
“DĖDĖS IR DĖDIENĖS” EKRANE
Šiuo metu Lietuvos Kino studija ruošia ekranui filmą pagal Tumo Vaižganto "Dėdės ir dėdienės". Filmą režisuoja A. Dausa. Severiūtę vaidina aktorė D. Krištopaitytė, Mykoliuką — J. Budraitis. Filme stengiamasi, kiek tai šių dienų sąlygose įmanoma, nenutolti nuo teksto ir rūpestingai atkurti Vaižganto vaizduotą Lietuvos kaimo gyvenimą.
(Kultūros Barai Nr. 11 (1970)
“BALTARAGIO MALŪNAS” VOKIŠKAI
1970 m. pabaigoje Rytų Berlyno leidykla "Rūtten und Leoning" išleido Kazio Borutos knygą "Baltaragio malūnas" ("Die Mühle des Baltaragis"). Knyga papuošta dailininkės Sigrid Hus lino raižiniais.
(Literat, ir Menas Nr. 5 (1971)