Eilėraščiai

DANGUOLĖ SADŪNAITĖ

GREITAI ATEIS LAIKAS

Greitai
ateis laikas,

kada neturėsiu

nei lūpų,
nei širdies,
nei rankos —

Kada tamsa
žiedus numaustys...
Naktis —

Greitai
ateis laikas,
kada negirdėsiu
gegutės,

. . . . .

Rojaus paukštės

negirdėsiu,
negirdėsiu.

PAVASARĮ

Upelyje —
aš atradau savo akis;
paukščių dainavimo
nuplautas.
Mano pirštai, geltoni žiedai.

      Mano kojos,
      mano juokas, šiandien —
      jauno vaikėzo!

Mums, kurie mylime,
priklauso ši diena —
      Nuoga ryto alkūnė;
      (jos vaikiški veido bruožai),
      Mums, kurie mylime...

O! mes numirsime,
Mes numirsime...
      Bet joks lietus,
      jokia srovė
      šio džiaugsmo nenuplaus,
                        nenuskandins...

Nenuplaus,
nenuskandins...

* * *

Lapas iškala savo formą granite.
Jau ir vėl pavasaris!

Dangus yra toks gražus,
jis užstoja man vaizdą.

------- Medis
stovi darže, praviras.
Niekieno nepamokytas,
(pats vienas)
jis dainuoja sau
apie lietų.

* * *

O saule!

tu atėjai, išardei
mano apsiaustą.

Jį sniegas,
jį lietus
man pasiuvo.

Sakyk!

Kur tu žiemą buvai,
kai upės tekėjo —
naktimis užklotos?

. . . . .
. . . . .

Gojuje ir girioje

Dievukus
skaptavai,

dievukus
skaptavai —

O saule!
Gojuje ir girioje.