T U R I N Y S
Atsiųsta paminėti
BRONIUS KAZYS BALUTIS, Jo gyvenimas ir darbai. Spaudai paruošė Vyt. Širvydas, išleido J. J. Bachunas, Sodus, Mich., 1951 m., 128 psl., kaina $1,50.
BUDĖK! Skautų kalendorius 1952 m. Redagavo sktn. V. Pauža, išleido Detroito skautės ir skautai, iliustravo dail. sktn. K. Žilinskas, 96 psl., kaina 50 centų.
Aloyzas Baronas. DEBESYS PLAUKIA PAŽEMIU. Išleido Anatolijus Kairys, viršelį piešė Albinas Bielskis, 1951 m., 226 psl., kaina $2,50.
Dėkojame “L. L.” Rėmėjams
Prenumeratos atnaujinimo proga aukojo: Petras Kurzikauskas, Chicago — 10 dol. Po penkis dolerius: Rev. Ig. Valančiūnas, Philadelphia; Adelė Elvikienė, Anna Mažeika, M. Juodišius, Chicago; Z. Pocius, Roslindale, Mass.
Šie ir visi kiti, kurie aukojo bent po 1 dol., gaus T. V. Gutausko, S. J. knygelę “Kas žiūri ir nemato”.
Daug džiaugsmo padarysi savo pažįstamiems Vokietijoje, Australijoje ir kitur, užsakydamas jiems “Laiškus Lietuviams”.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents. Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
Vinjetės Vl. Vijeikio. N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.
Lietuvoje šitą šaltą ir giliai sniege paskendusią dieną mes švęsdavome pilni džiaugsmo, dvasios, pakilimo, kupini gražių pasiryžimų dirbti Tėvynei. Šiandien, tragedijos gelmėse, džiaugsmo pajusti neįstengiame, o mūsų dvasia, lyg pašautas paukštis, padrikus. Bet kol išlaikysime senuosius pasiryžimus, kur begyventume, būsime žmonės savo vietoj.
Gaila. Pasiryžėliai visur mažėja. Vai, kaip daug jų pačioje jaunystėje, pačiame gražume jau palaidotų nežinomojo kareivio kape... Kiek daug jaunų ir šventų širdžių sudegė troškimuose, kad Tėvynė būtų laisva. Daug idealų ir tremties vargas nualino. Deja, ir šiandien daug jų nyksta ir yra naikinami komunistų kacetuose bei kalėjimuose.
Bet vargas niekuomet nevargstamas be prasmės ir kraujas paprastai neišliejamas veltui. Jis, kaip žemėje mirštantis grūdas, neša gausių vaisių. Visiems laisvojo pasaulio lietuviams už laisvę mirusiųjų krauju patvirtintas testamentas yra šis: kova už Tėvynę ir Kristaus Karalystę. Du kilniausieji žmogaus idealai — laikinasis ir amžinasis — tampa vienu, tuo pačiu kovos tikslu. Todėl ir vasario 16-tosios, laisvės šventės, prasmė negali būti kita, kaip kova. Kova už laikinąją ir amžinąją Tėvynę.
Ne tik iš praeities, bet ir iš dabarties tavo, o Lietuva, sūnūs tesemia stiprybę!
Ar kovojam?
Retas kuris drįs manyti, kad jis pakankamai kovojąs. Kas išdrįs pasigirti, kad jis tiek aukų deda ant laisvės altoriaus, tiek ryžto parodo, kiek žaliųjų miškų partizanas? O vis dėlto ir artimo meilės pareiga ir broliškumas reikalautų pasidalinti kiek galima lygiau kovos sunkumais.
Deja, ne tik jais nesidaliname, bet ne retas iš mūsų visai neremia kovojančių. O reikėtų, kad dėl Lietuvos būtų kovojama visur, kur bent vienas lietuvis gyvena. O dabar, net ir lietuviškose kolonijose tik ten šis tas gero Lietuvai padaroma, kur atsiranda vienas kitas ypatingas pasiryžėlis. Kitiems — nei šilta nei šalta... Lyg sakytų: kas man darbo, jei mano broliai ir seserys kovoje, kaip rudenio lapai, krinta? Svarbu, kad tik man būtų gera...
Kokios nekovingumo priežastys?
Paskutiniojo karo metu Amerikos kariuomenėje pasirodydavo liga, kurią gydytojai pavadino “combofatique” — ne-kovingumas. Ji pasireikšdavo tuo, kad kareivis, nebūdamas nei sužeistas nei ligotas, tapdavo netinkamas karui. Pirma jis daug kovojo, kovojo narsiai. Bet dabar, nors fiziniai stiprus, jis jaučiasi daugiau kovoti negalįs. Jaučiasi pavargęs, išsisėmęs.
Ištyrinėję šią ligą, gydytojai — psichiatrai rado tris jos priežastis. Pirmoji — nepasitikėjimas kovos draugais. Gydytojai tai vadina kariuomenės dalinio dvasios (esprit de corps) praradimu. Kad taip neatsitiktų, stengiamasi iš anksto supažindinti kareivius su jų ginklo draugų garbinga praeitimi, su jų svarba visai kariuomenei. Pavyzdžiu imkim jūrininkus. Jūrininkas, sako, jau pradžioje jaučia, kad jo ginklo rūšis — svarbiausia jėga pasaulyje. Tai yra priežastis, kodėl jis tvirtai pasitiki savo draugais. Jis jaučia, kad būtų negarbinga apvilti juo pasitikinčius. Kadangi jūrininkų istorija garbingiausia, jis jaučiasi negalįs ko nors prileisti, kas tą garbingumą mažintų. Jis žino, kad kiekvienas amerikietis iš jūrininko laukia to, kas išskiria karį, kas pakelia jį į didvyriškumą. Todėl jis stengiasi neapvilti laukiančiųjų.
Antroji pirežastis — blogas vadovavimas. Pajutę blogą vadovavimą, ypač pralaimėjimus dėl blogos taktikos, kariai gali tapti visai netinkami kovai. Kai trūksta pasitikėjimo vadu, net ir geriausius norus turint, sunku su juo bendradarbiauti, vykdyti jo įsakymus. Todėl pralaimėję vadai dažniausiai yra pakeičiami kitais.
Sonė Pipiraitė
Šventovės langai — šimtaspalviai vitražai;
Jie smaragdo viltim pilką dulkę nudažo
Ir safyro skreiste nykų skliautą nukloja,
Kur topazo žaibai tartum kregždės lakioja.
Kai žengi tu vidun — toks nuskurdęs ir pilkas,
Liūdesys iš paskos — lyg šešėlis toks ilgas,
Virš galvos lyg šiurpus debesis tave lydi
Peleniniai drugiai: kerštas, melas, pavydas ...
Bet ateisi artyn — ir tamsybė skaistėja:
Ametistų akim pažiūrėjo šventieji —
Ir pražydę krauju gailestingi vitražai
Tau rubino liepsna pilką sielą nudažo;
Ir grasus debesis skliauto mėly sutirpsta,
O šešėlis klaikus — džiaugsmo angelu virsta!
O dangau! Kaip mane, tokį pilką ir mažą,
Išdabino šviesom stebuklingi vitražai!
1951. XII. 8.
Trumpos biografinės žinios
Liuteris priklauso prie tų istoriškų asmenybių, kurių gyvenimas yra nepaprastai smulkmeniškai studijuojamas. Visiems yra įdomu sužinoti:
1. Kokiame savo gyvenimo laikotarpy jis persilaužė, t. y. sąmoningai pasiryžo nutraukti ryšius su Kat. Bažnyčia; 2. ar ta atsiskyrimo eiga vyko pamažu ar staiga ; 3. kokios priežastys, ar išorinės ar vidujinės, jį paskatino daryti tokį nepaprastą žingsnį — sulaužyti iškilmingai Dievui duotus įžadus, apleisti vienuolyną, mesti kunigystę, įeiti į konfliktą su vyriausiąja Bažnyčios valdžia ir sukurti naują, visiškai nepriklausomą krikščionybės šaką.
Liuteris gimė 1483 m. lapkričio 10 d. Eislebene, Saksonijoje. Vaikutį krikštijo ateinančią dieną. Kadangi tai buvo šv. Martyno diena, todėl ir vaikutis gavo šio šventojo vardą. Jo tėvas vadinosi Luder, vėliau šią savo pavardę Martynas pakeitė į Luther.
Savo jaunystėje Liuteris buvo smarkiai baudžiamas. Jis pats vėliau skundėsi, kad motina jį kartais mušusi iki kraujų, ir tai už menkniekius, pav., kad jis paimdavęs be jos leidimo riešutų. Kartą mokykloje tą patį priešpietį jis gavęs net penkioliką kartų mušti. Jis nepasako, dėl ko jį mokytojas tiek kartų plakė. Kiti mano, kad jį mušdavę už nepaprastą užsispyrimą ir atkaklumą.
Tėvai gyveno neturtingai, todėl Martynui nebuvo lengva eiti mokslus. Kartais vargas taip prispausdavęs, kad reikėdavę, giedant ar dainuojant, nuo durų prie durų elgetauti. Kai kas sako, kad tai nebuvę nieko ypatinga, nes ir kiti neturtingi moksleiviai tada taip darydavę.
Iš pradžių Liuteris negalvojo tapti vienuoliu. Tik du gyvenimo įvykiai jį pastūmė daryti šį žingsnį. Kartą jo artimas draugas žuvo muštynėse ar dvikovoje. Tas įvykis jį nepaprastai paveikęs ir įkvėpęs pasiryžimą palikti pasaulį, pasišvenčiant vienuoliškam gyvenimui. Prisidėjo dar ir kitas atsitikimas. Kartą jis ėjęs iš mokyklos namo. Pakilusi audra, griaustinis su žaibais taip smarkiai ir taip arti pradėjęs trenkti, kad jis nepaprastai išsigandęs. To išgąsčio įtakoje padaręs šv. Onai įžadą stoti į vienuolyną, jei laimingai grįš namo. Grįžo laimingai, todėl, vykdydamas savo įžadą, įstojo į augustinijonų vienuolyną Erfurte.
Įdomu, kad tėvas labai priešinosi šiam sūnaus žingsniui ir nuo savo priešingos minties niekados neatslūgo. Vėliau jis perėjo į sūnaus įsteigtą protestantizmą.
Liuteris įstojo į vienuolyną 1501 metais. Iš jo gyvenimo naujokyne tik tiek težinome, kad daug kentėjęs dėl savo didelio skrupulingumo, kurs jaunam vienuoliui suteikė daug sielos kančių. Mokytojai ir viršininkai dėjo visas pastangas, norėdami išgydyti Liuterį iš tos dvasinės kankynės, bet pastangos buvo be vaisių.
Baigęs naujokyną, Liuteris pradėjo kunigiškas studijas. Kadangi jaunuolis mokslui buvo labai gabus, viršininkai jam leido studijuoti pačius aukščiausius mokslus iki daktaro laipsnio. Kunigu buvo įšventintas 1507 m., o 1512 m. gavo Šv. Rašto daktaro laipsnį. Bet jis nestudijavo nei šv. Tomo Akviniečio nei kitų žymių skolastikų veikalų, todėl suprantama, dėl ko jis vėliau taip neapkentė skolastikos. Jis jos nebuvo pažinęs nei pamilęs.
Augustinijonų vienuolija tuo metu pergyveno didelę krizę — suskilo į dvi dali. Vienos dalies nariai vadinosi observantai, jie norėjo pasilikti prie senos tvarkos su savo namų autonomija. Kiti, vadinami konventualai, norėjo jungtis į provincijas. Ginčas daėjo iki Romos. Erfurto observantai, pažindami Liuterio dialektiškus gabumus, pasiuntė jį į Romą. Liuteris labai apsidžiaugė, galėsiąs pamatyti Romą. Pasižadėjo atlikti viso gyvenimo išpažintį, aplankyti visas šventąsias vietas ir įsigyti tiek atlaidų, kiek tik galima. Iš tų visų gražių pasiryžimų nieko neišėjo, nes, matyt, gavo tokius vadovus, kurie nemėgo šventų dalykų.
Gerbiamas Kunige,
Gavusi paskaityti porą “Laiškų Lietuviams” numerių, labai jais susidomėjau. Norėčiau juos visuomet skaityti. Skyriuje, vardu “Prie šeimos židinio”, skaičiau apie ten nagrinėjamą Chrizo problemą. Susidariau vaizdą, kad gerb. kun. Jonas be jokių abejonių guldote galvą už Chrizą ir bendrai už vyrus. Gal būt, vyrai ir yra kuo pranašesni už moteris, bet tik jau ne šiuo atveju, kai kalba eina apie šeimą, apie pasiaukojimą. Sakote, Jus labai nemaloniai palietė kai kurios Jums rašiusių moterų (Aldonos, Žemaitės) mintys. Kodėl? Jose daug neginčytinos tiesos. Žinoma, nė viena moteris nepažįsta viso pasaulio vyrų, bet to nė nereikia, nes nuomonę sudaro ne išimtys, bet dauguma. Kad šeimose, pradedant nuo kasdieninių smulkmenų ir einant ligi didelių dalykų, daugiausia aukojasi moteris, tai taip neginčytinai aišku, kad tik stebėtis tenka, jog gerb. Kunigas to nenorite pripažinti.
Tegul jau tas Chrizas ir būtų ta palaiminta išimtis, Kunigas geriau jį pažįstate, bet juk suprantama, kad skyrelį “Prie šeimos židinio” skaito ir paprasti vyrai, o jų daug daugiau negu šventųjų...
Gaila. Jūsų pamokymuose ir patarimuose taip ryškiai pabrėžiama ir iškeliama tos pilnos meilės, kaip Jūs vadinate, “pareiga”, kažin, ar taip jau ir priimtina šeimoms ir būtina. Aš abejoju. Ir štai dėl ko. Norėčiau būti suprasta. Manau, kad šeimoje yra daug svarbesnių ir kilnesnių pareigų ir jos, toli gražu, ne taip maloniai ir uoliai pildomos, kaip Jūsų iškeltoji. Šiai “pareigai” paskatinimų ir priminimų duoti visai netektų. Vyras, kuris jau ir be paskatinimo šią “pareigą” labai uoliai atlieka — ir dažnai tik šią, kitų jis ne labai nori pripažinti — paskaitęs kunigo autoritetingus žodžius, visai sugyvulės ir dar daugiau kankins žmoną savo nepasotinama aistra.
Sakote, kad “vienas pagrindinių moterystės uždavinių kaip tik ir yra legaliu keliu nuraminti aistras”. Nustebau. Lig šiol maniau, kad moterystės pagrindinis tikslas yra vaikai. Vyro ir žmonos santykiavimas be to tikslo yra nuodėmingas. Esu katalikė, praktikuoju, taigi, tik taip ir suprantu. Kitaip man niekas niekad ir neaiškino.
Čia Jūs man priminsite kalbamą Chrizą ir sakysite, kad jis tos pilnos meilės ir norėjo su tuo kilniu tikslu. Gal būt. Bet esu tikra, kad ir Chrizui, jeigu jo žmona būtų bent penkerius metus iš eilės gimdžiusi, ta pilna meilė ne tokia aktuali pasidarytų. Bet aistrą patenkinti jis vis tiek norėtų, jau kad ir nepilnai. Aš neteisinu šeimų, apsiribojusių vienu ar dviem vaikais, bet negalima smerkti tų, kurie, jausdami didelį atsakingumą ir pareigas tam paleistam prieaugliui, pajėgia pažabot savo aistras. Vyrai tam atsakomingumui paprastai labai nejautrūs. Viena gal dėl to, kad jie nuo aistros lyg ir apanka, jie negalvoja, jie tik jaučia norą patenkinti pageidimą. Pagaliau jie gerai žino, kad to veiksmo rezultatai jų tiesioginiai nepalies. Kas jiems? Juk moteris kūdikį po širdimi nešios, gimdys, rūpinsis, naktis nemiegos. Tik retos išimtys yra tie vyrai, kurie nori, sugeba ir padeda motinai.
Kodėl, gerb. Kunige, neiškėlėte šiuo atveju susilaikymo? Tai dorybė. Nemanau, kad tai galėtų peikti Katalikų Bažnyčia. Kad kiekvienas santykiavimas vyro su žmona būtų tikslu padidinti šeimą, tai vis tiek žmonėms bus sunku įskiepyti į jų protus ir širdis. Tad ar ne tiksliau kartais paskatinti prie susilaikymo? Nejaugi tai negalima? Jei vyrai nors kiek pajėgtų valdytis, moteris būtų daug laimingesnė. Šimtais ir tūkstančiais atvejų moteris tampa kankinė dėl tos besotės vyro aistros. Vyras gali būti ir tinginys, ir girtuoklis, ir pasileidęs, ir nerūpestingas, vis tiek moteris negali jaustis žmogum, ji negali pasakyti - ne, nes ji prie altoriaus prisiekė... Ir štai Jūs spaudoje beveik grūmojančiai pabrėžiat, visokiomis citatomis primenate, kad moteris besąlyginiai tenkintų vyro aistrą jau vien dėl to, kad jo nesugundytų kita... Nejaugi vyras taip daug gyvuliškesnis už gyvulį? Kodėl jam netaikomos ir negalimos nei ribos, nei santūrumas, nei susivaldymas?
Thelma Pearson
(žmonos laiškas netikinčiam vyrui)
Mylimasis,
Praėjusį vakarą, kai Tu išvykai, aš stengiausi rasti progos su Tavimi pasikalbėti. Ramiai, tarp keturių akių, kaip paprastai. Visą tą dieną tarp mudviejų buvo galima pajusti kažkokį įtempimą. Dėl to kaltesnė aš.
Tu pastebi, brangusis, kaip labai stengiuosi būti kantri, ne perdaug jautri. Bet tai ne visuomet man pasiseka. Kai Tu kritikuoji visa tai, kas katalikiška, aš stengiuosi būti objektyvi. Nežinau, kodėl taip elgiesi. Gal būt, ieškodamas sau atsakymo ar laukdamas pritarimo. Gal būt, visa tai sakai, bandydamas mano ištikimumą tikėjimui, o gal tai darai visai nejučiomis. Svetimieji galėtų dar daugiau man priekaištauti, daugiau įžeisti mano tikėjimo jausmus. Dėl to neprarasčiau nei lygsvaros nei ramumo.
Tu atsimeni, kas įvyko, kai mudu kartą aplankėme nekatalikus draugus: Bobą ir Mortą. Bobas, kaip paprastai, ėmė puldinėti tikėjimą: “Nėra Dangaus. Religija išgalvota, kaip įrankis masėms kontroliuoti. Katalikų Bažnyčia nori valdyti pasaulį. Jai rūpi tik pinigai”... Paskiau tęsė ilgą pasakojimą, kaip katalikai atsikraustę į Ameriką indijonus laikė vergais.
Kai jis baigė kalbą, Katalikų Bažnyčia, aišku, atrodė visai juoda. Aš laukiau, kol jis pabaigs. Paskui stengiausi, kaip mokėdama, atsakyti į jo priekaištus, palaikydama Bažnyčios pusę. Suprantama, aš neįstengiau įtikinti nei jo nei Tavęs. Gal tik to pasiekiau, kad judu ėmėte abejoti, ar tik girdėtosios apie Bažnyčią istorijos nebus truput išpūstos...
Tada Tu buvai išdidus dėl manęs, nes tą vakarą ginčijausi šaltai ir ramiai, nors tai man nebuvo lengva. Dabar Tu stebiesi: kodėl aš nesu visuomet tokia? Kodėl aš taip dažnai smarkiai atkertu Tavo kritikoms? Nesistebiu: Bažnyčia, net ir pats Kristus, jau dvidešimt amžių kritikuojami. Taip bus visuomet. Tik, matai, vienas dalykas susilaukti kritikų iš Bobo ir Mortos, iš Kajaus ir Klaros, o kitas — iš Tavęs. Jų žodžiai mažai paliečia man širdį. Jų neprivalau mylėti tokia meile, kaip Tave. Jie tik draugai. Tu, brangusis, esi mano vyras.
Mielas Jaunuoli,
Noriu su Tavim atvirai, draugiškai pasikalbėti. Tu skaitai “Laiškus Lietuviams”, bet, ar jie Tau patinka, nežinau. Kaip galėčiau žinoti, juk Tu niekad apie tai neužsimeni, neparašai. Suaugusieji mums dažniau parašo, bet Tu, matyt, vis neprisirengi. O gal manai, kad Tavo žodis nedaug ką reiškia, dėl to nerašai? Klysti. Jis labai daug reiškia, ir aš jo laukte laukiu.
Laikraštis tada bus naudingas ir įdomus, kai jame bus rašoma ne tai, ką nori rašyti redaktorius, bet, ko laukia skaitytojai. Todėl norėčiau, kad “Laiškus Lietuviams" redaguotų... žinai kas? Patys skaitytojai! Taigi, Tau tektų redaguoti “Jaunimo Paslapčių” skyrių. Sutinki? Bet kurgi nesutiksi, juk čia Tavo paties reikalas. Džiaugiesi, kai šiame skyriuje paliečiami tokie klausimai, kurie Tau įdomūs, aktualūs, kurie padeda išrišti Tavo amžiaus problemas. Bet kam tos Tave dominančios problemos yra geriau žinomos, negu Tau pačiam? Tad jeigu nori atsakymo į savo klausimus, pirma tuos klausimus pats iškelk, klausk, apie tai rašyk.
Žinau, kad rašyti esi neįpratęs. Minčių, atrodo, turėtum, bet kai reikia jas juodu ant balto paberti — nebyra ir gana... Suprasdamas ir atjausdamas šį Tavo vargą, noriu padėti. Štai surašiau eilę klausimų, į kuriuos laukiu Tavo atsakymų. Tai bus labai lengva. Parašyk tik klausimo numerį ir pyškink savo atsakymą! Juo atviriau ir aiškiau parašysi, juo geriau. Nesivaržyk, juk pavardės vis tiek nereikės pasirašyti, niekas nežinos, kas čia rašo. O jei būtum mano geras pažįstamas ir bijotum, kad rašysena Tavęs neišduotų, gali rašyti mašinėle, tada tikrai jau niekas paslapties nesužinos.
Nors šiame laiške ir klausimuose dėl patogumo ir trumpumo vartoju vyrišką giminę, tačiau kreipiuosi ne tik į berniukus, bet ir į mergaites. Taip pat būtų labai naudinga, kad atsakymus atsiųstų ir didesnieji, jau išėję iš jaunuolių amžiaus. Jie kai kuriuos klausimus jau geriau supras ir gal kitaip atsakys, negu tie. kurie tas problemas dar pergyvena. Bus įdomu sulyginti vienų ir kitų pasisakymas.
T. P. Lippert, S. J.
Į mano kambarį įėjo jauna mergaitė.
— Nors Jūs manęs ir nepakvietėte, aš vis dėlto ateinu, — jos balse, tviskančiame pasitikėjimu savimi, skambėjo tylus priekaištas.
Nudaviau nekaltą ir nustebusį; tikrumoj man jau dilgtelėjo sąžinė: ką gi tu čia vėl būsi pamiršęs?
— Aš juk esu Tėvui pasiuntusi keletą savo kūrinių, klausdama, ar galėčiau išgirsti Jūsų nuomonę apie juos. Iki šiol man nebuvo nė žodeliu atsakyta!
Keletu atsargių klausimų bandžiau savo atminty sužvejoti prieš mane sėdinčios rašytojos kūrinius. Tai pavyko, bet ji vis dėlto pastebėjo mano meškerę ir papeikiamai tarė:
— Matau, jog Tėvas esate visą dalyką pamiršęs...
— O ne, — gyniausi. — Ten buvo, pavyzdžiui, eilėraštis “Kai naktys budi”.
— Tikrai! — sušuko džiūgaudama. —
Tamsta šito nepamiršai! Tai buvo tikrai geri eilėraščiai!
Vos spėjus tam savęs įvertinimui išsprūsti, lengvai paraudo; tačiau taip nesumišusi ir juokdamasi žvelgė į mane, jog vėl pasijutau visiškai nedrąsiai, tebuvau tik šį tą iš jos eilėraščių skaitęs. Bet apie tai tuo tarpu nutylėjau ir tariau:
— Taip, esama keleto tikrai neblogų tonų Jūsų kūriniuose.
— Taip? — entuziastingai riktelėjo, pašokdama nuo kėdės. — Tikrai? Sakykit, ar iš tikrųjų turiu talentą?
— O taip,— tariau nuoširdžiai, rimtai ir ne be įsitikinimo. — Jūs turite talentą.
— Ačiū Dievui! Kaip gerai! Aš taip bijojau. Bet dabar nebežinau, kaip ir susivaldyti iš džiaugsmo!
Ar turėjau jai paaiškinti, kad nuo mano sprendimo dar taip maža kas tepareina? Kas gi gali tikrai pasakyti, ar žmogus turi talentą rašyti? O jei ir taip, kas gi tuo laimėta? Ji pastebėjo mano veide susirūpinimą; žmonės, ypač moterys, visada tuojau pastebi, kai kuo abejoju. Mano dar neišmokta kaip reikiant nuslėpti, ką galvoju.
— Na, — kalbėjo ji, vaikiškai grasindama, — man tai jau galite sakyti tiesą! Žinau, kad galų gale esu atsistojusi ant savo kojų.
— Taip, žinoma, — tariau nuraminančiai, — Jūs tikrai turite talentą, tačiau dabar dar tik pradedate. Ir rašytojas turi pagaliau kartą pradėti, ir tada jį vadina pradžioku. Pradedąs turi mokytis, turi dirbti, turi turėti kantrybės...
Taip aš jai daviau eilę gerų patarimų, liečiančių savęs kritiką ir mokymosi troškimą; patarimų, kuriuos vykdo net apdovanoti genijai. Ji tačiau atrodė ne labai atidžiai teklausanti.
— Mano tėvai, — staiga tarė truputį priešginiška mina, — nieko nenori žinoti apie rašymą.
— Taip? O kodėl?
— Jie sako, kad aš turiu verčiau ko nors išmintingo imtis.
— Tai man suprantama. Jie, tur būt, nori, kad pasirinktute kokį amatą, kuris juos išmaitintų?
Apipiaustymo kilmė
Paprotys apipjaustyti berniukus yra labai senas, nes jis yra žinomas jau tais laikais, kada peilius darydavo ne iš geležies, bet iš akmens ar titnago. Seniausią dokumentą randame Šv. Rašte, pirmoje Mozės knygoje, vadinamoje Genesis arba Pradžios knyga (17, 10-14 ir 23-26). Ten yra pasakyta, kad Dievas daro sutartį arba sandorą su Abramu, kuris nuo šiol jau vadinsis Abraomu. Išorinis tos sutarties ženklas bus apipiaustymas, kurs turi būti atliekamas aštuntoje dienoje po gimimo. Kas šio papročio nelaikys, bus iš savo tautos išbrauktas. Taip pat yra pasakyta, kad ir tarnai, vergai bei svetimšaliai, kurie gyvena drauge su žydais, turi būti apipiaustomi. Jeigu nesutiktų, tai negalima jų prileisti prie žydų maldos ir prie jų ritualinio gyvenimo. Abraomas, kurs tada buvo 99 m. amžiaus, jo sūnus Izmaelis 13 m. amžiaus, ir visa gausi jo šeima, viso apie 400 žmonių, tada buvo apipiaustyti.
Iš to, kas Šv. Rašte yra pasakyta, galime padaryti šias išvadas:
1. Apipiaustymas yra religinė apeiga, kuri išoriniai liudija, kad yra įvykęs iškilmingas susitarimas tarp Dievo ir tautos. Izraelio tauta tampa lyg Dievo sužadėtinė.
2. Tos sutarties ženklas — apipiaustymas, kurį Izraelio sūnus nešioja savo kūne, turi visados jam priminti, kad jis priklauso Dievo išrinktajai tautai, kuri yra gavusi nepaprastą privilegiją išpažinti vieną tikrąjį Dievą, Dangaus ir Žemės Sutvėrėją. Iš istorijos žinome, kad jokia kita tauta iki Kristaus atėjimo panašios privilegijos neturėjo.
3. Dievas padaro sandorą su visa tauta, o ne su atskirais tos tautos žmonėmis. Įvyksta nepaprastas ir vienintelis atsitikimas, kad Dievas paima tą tautą į savo ypatingą globą: siunčia jai pranašus, Dievo įkvėptus žmones, jos kovų, pergalių bei nelaimių istoriją ir jos literatūrą padaro šventomis knygomis, iš kurių visa žmonija semia išminties ir mokosi tobulybės.
4. Apipiaustymas yra ne tik sutarties ženklas, bet jis dar simbolizuoja “širdies apipiaustymą”, t. y. nusigalėjimą, nusikreipimą nuo aistrų, nuo nuodėmių, nuo blogų palinkimų. Kitaip sakant, jis atvaizduoja širdies grynumą.
Ar apipiaustymas yra sakramentas?
Norint atsakyti į šį klausimą, reikia aiškiai suprasti, kas yra sakramentai. Tai yra Kristaus įsteigti ženklai Dievo malonei įgyti. Sakramentas yra surištas su malone, kaip priežastis su pasekme. Sakramentai yra lyg instrumentai, kuriais Dievas suteikia malones. Taigi, apipiaustymas nėra sakramentas, nėra tas pat, kas krikščionių krikšto sakramentas. Per apipiaustymą žydai išreikšdavo tikėjimą į busimąjį Mesiją, kurs išganys tautą. Taigi, gimtosios nuodėmės atleidimas ir malonės suteikimas tiesioginiai priklausydavo ne nuo apipiaustymo, bet nuo tikėjimo. Apipiaustymas buvo malonės sąlyga, bet ne priežastis.
Nuo seniau ar naujai įsikūrus Amerikoje ar kitur, noris Tau, mielas tautieti, geriau įsitaisyti, šiek tiek pinigo susikalti, savarankišką gyvenimą ar kokį biznelį susikurti. Ir galimybių — švarių ir mažiau švarių — netrūksta. Ir niekas nevaržo, nes laisvė viskam! Ir niekam nereikia apyskaitos duoti. Užtat kyla pavojus taip pat ir prieš savo sąžinę ir prieš Dievą jokios apyskaitos neduoti. Kyla pagunda pasinaudoti tomis galimybėmis, tvarkyti savo finansinius, ūkinius reikalus, visiškai nesiskaitant su doros dėsniais, tuo labiau, kad ir kiti panašiai elgiasi. Tu gal nekartą pagalvoji, kad tų dėsnių laikantis, būtų sunku ūkiškai prasimušti, konkurencijoje atsilaikyti. Pagaliau Tau atrodo, kad nėra tokių doros dėsnių, kuriuos galėtum tuo atveju pritaikyt, nors mintimis perleki visą savo doros kodeksą. O vis dėlto Tu norėtum turėti švarią sąžinę bei Dievo palaimą taip pat ir šiuose ūkiniuose reikaluose. Taigi, čia ir noriu Tau padėt susivokti, kaip suderinti ūkinius klausimus su doros reikalavimais.
Ūkinė santvarka — žmonių padaras
Ūkiniuose reikaluose daug kas nepaiso doros dėsnių arba net tvirtina (liberalai), jog ūkiškasis gyvenimas nepriklauso nuo doros įstatymų, jog reikia pripažinti, anot ekonomisto Sombarto, tas ūkinio gyvenimo formas, kurios yra ekonomiškai pajėgios ir našios. Tačiau kiekvienas, sveikai galvojąs, supras, kad tai yra prasilenkimas su tikrove.
Ūkinis gyvenimas nevyksta kur nors žvaigždynuose. Tik žvaigždės ir dangaus kūnai yra tvarkomi pagal mechanikos dėsnius, į kuriuos žmonės neturi jokios įtakos. Ūkinis gyvenimas vyksta žemėje. Ekonomija yra laisvų žmonių veikimas, siekiąs kiek galima tobulesnio medžiaginių reikalų pagerinimo turimais turtais. Ūkinė krašto santvarka yra pačių žmonių sukurtas veikalas. Visi laisvojo žmogaus veiksmai yra tvarkomi pagal normas, kurios jo neverčia nepakeičiamu cheminių ar fizinių įstatymų būtinumu, bet tik įpareigojančiu privalomumu. Nors šios normos reiškia spaudimą bei saistymą, bet palieka žmogaus valią visiškai laisvą. Todėl visi laisvi, sąmoningi žmogaus veiksmai, — o tokie yra ir ūkiškieji veiksmai — gali ir turi paklusti šioms įpareigojančioms normoms arba, kitais žodžiais tariant, doros dėsniams. Doros įstatymų jie yra sprendžiami ir teisiami pagal tai, ar jie sutinka su objektyvios tikrovės santvarka ir žmogaus prigimtimi ar eina prieš ją.
Laisvė ir ekonomija
Gal pasakysi, kad ūkinių gėrybių gamyboje dalyvauja ne tik laisvasis žmogus, bet ir gamta: žemė, saulė, oras. Žmogus turi būtinai patenkinti savo gyvybinius reikalavimus. Iš dalies ir tiesą sakai. Tikrai šie veiksniai priklauso ir nuo fizinių dėsnių. Bet, pavyzdžiui, nors žmogų ir riša vadinamojo mažėjančio žemės našumo įstatymas, jis gali savo darbu ir įvairiomis priemonėmis daug ką pakeisti ar išplėsti savo veiklą dar į mažai kultivuotus ar visai nedirbamus plotus. Tas pat ir su ekonominiu paklausos ir pasiūlos įstatymu. Jis neverčia žmogaus fiziniu būtinumu, nes, pav., jei kvietinės duonos pasiūla tiek menka, jog žmogus arba visai jos negauna ar nepajėgia įpirkti, tai gali maitintis rugine, miežine duona arba net visai kitu maistu ją pakeisti. Taigi, ir ekonominiai įstatymai turi tik moralinį priverčiamumą bei tikrumą. Taigi, jie neatima žmogui laisvės ir atsakomingumo. Užtat kiekvienas ūkinis žmonių veikimas gali ir turi būti dorinių dėsnių saistomas. Dabar tai pripažįsta ir žymūs ekonominių mokslų šulai: Keynes, J. Marchal, A. Weber.
“L. L.” galima užsisakyti arba atnaujinti prenumeratą pas šiuos platintojus:
Chicago, Ill. — J. Jonikas, 6904 S. Talman Ave.; A. Valavičius, 5827 S. Claremont Ave., (Marquette Parke prie bažnyčios) ; B. Brazdžionis, 4416 S. Hermitage Ave., (Prie Šv. Kryžiaus bažnyčios).
Cicero, Ill. — Vyt. Rūbas, 1445 S. 50th Ave. ir spaudos kioske.
East Chicago, Ind. — E. Vilutis. 3808 Alder St., (Prie parapijos bažnyčios).
Boston, Mass. — Rev. J. Klimas, 50 W. 6th St., prie bažnyčios spaudos kioske ir “Žiburio” knygyne, 333 E St.
Brockton, Mass. — K. Keblinskienė, 31 Farrington St.
Kalifornijoje — St. Damulis, 1726 N. Western Avė., Hollywood; V. Prižgintas, 2704 St. George St., Los Angeles.
Baltimore, Md. — K. Bradūnas, 1325 Glyndon Avė.
Brooklyn, N. Y. — J. Sodaitis “Gabija”, 340 Union Avė.; Rev. V. Pikturna, 213 S. 4th St.
Cleveland, Ohio — V. Rocevičius, 7117 Lawnview St., spaudos kioskas.
Detroit, Mich. — Vl. Pauža, 9124 Quincy Avė.
Dorchester, Mass. — D. Giedraitis, 1615 Dorchester Avė.
Rochester, N. Y. — A. Sabaliauskas, 251 Alphonse St.
Amsterdam, N. Y. — J. Čyvas, 306 E. Main St.
Philadelphia, Pa. — Rev. St. Raila, 324 Wharton St.
Waterbury, Conn. — A. Paliulis, 159 Washington Ave.
Worcester, Mass. — E. Pauliukonienė, 9 Aetna St.
Montreal, Que. — Aušros Vartų parapijos spaudos kioske.
Toronto, Ont. — V. Aušrotas, 263 Havelock St.
Hamilton, Ont. — J. Pleinys, 113 Cannon St. E.
Kituose kraštuose prašome kreiptis į mūsų įgaliotinius, kurių adresus: pernai pranešėme.